O šį savaitgalį mano akis patraukė vieniši gintariniai karoliai, kabantys šalia senų megztukų. Pardavėja pagūžčiojo pečiais ir sako, keturiasdešimt litų. Gintariniai papuošalai ramybės man neduoda nuo šių metų „Mados Infekcijos“, kai prasidėjus J. Januškevičiūtė-Žiugždienės kolekcijos „SAT“ demonstravimui nebemačiau nė vieno modelio, nė vienos dailios manekenės, tik tą gausą gintarinių karolių, tuos gigantiškus papuošalus, kurie nustelbė viską. Pasižymėjau tai savo svajonių sąraše. (Visą kolekciją gali peržiūrėti čia ir čia).
Gintaras – toks lietuviškas, toks šiltas, toks puošnus ir toks dažnai sugadinamas jį nušlifavus, suvienodinus, gaminant iš jo kičinius dirbinius turistams. Labai retai kada matau gražų papuošalą, nors pats gintaras man be galo dailus. Gal žinai jaunųjų Lietuvos juvelyrų, kurie kurtų gintaro papuošalus? Kurie būtų tikri, įdomūs, nematyti ir šilti? Aštrūs, sunkūs ir įdomūs? Šiuolaikiški? Kurie gali būti nešiojami prie kasdieninių rūbų, ne tik per lietuvių liaudies šventes?
Mano pirktieji – tik pradžia į gintarinį kraitį. Noriu turėti jų tiek daug, kad nugultų visą kaklą! O mama nuplovė karolius, pakabino juos ant skalbinių virvės lauke ir saulėje laikė visą dieną – jaukino, krovė energijos, kad būtų šilti ir tikrai savi.
P.S. O kažkada į festivalį iš užsienio atvykusiai viešniai dovanojome gintarinį kaleidoskopą. Taip lietuviška, taip netikėta!
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt