Grimas, chalatas, specialios pirštinės. Gražina BAIKŠTYTĖ (56) barškina odontologo įrankiais taip, lyg būtų tai dariusi daug metų. Seriale „Nekviesta meilė“ neseniai ji ėmė kurti naują – stomatologės Irenos – vaidmenį. „Vaidinsi pagyvenusią moterį, – žinomą kino aktorę įspėjo prodiuseris Rolandas Skaisgirys. – Tavo sūnui – apie trisdešimt.“ „Pagalvojau: juk mano dukteriai Marijai – dvidešimt devyneri. Tad kas čia galėtų nustebinti?“ – trūkteli pečiais jaunatviškai atrodanti aktorė.
Pasiūlymas padirbėti „Nekviestoje meilėje“ buvo netikėtas?
Prieš kokius metus Skaisgirys buvo minėjęs, jog kvies filmuotis. Serialą kartais pažiūrėdavau ir pastebėjau, kad naujų personažų ten atsiranda palyginti mažai. Tik pastaruoju metu jų pagausėjo. Pagaliau pasiūlymo sulaukiau ir aš. Aišku, kai pakviečia filmuotis kokioje Rusijos juostoje, man būna įvykis, bet, žinoma, smagu, kad ir lietuviai filmų kūrėjai pagaliau prisiminė mane.
Atskleisti siužeto vingių, deja, negaliu. Išduosiu, kad vyro neturiu. Jis – žuvęs avarijoje. Žinoma, bus visokių santykių – juk čia serialas. Dar žiūrovai išvys vaikų liniją – turiu du suaugusius sūnus. Gyvenime auginau dvi dukras, o čia teks įsijausti į dviejų sūnų motinos kailį. Vyresnįjį vaidins Marius Berenis-Tru. Su juo esame geri pažįstami, dažnai yra tekę susitikti renginiuose. Kažkaip keista, kad seriale jis bus mano sūnus...
Prieš filmavimus apima jaudulys?
Aišku. Jaudintis – normalu. Tik profesionalui tai turi netrukdyti. Filmavimo grupė drauge dirba dvejus metus, jau susiformavęs darbo ir bendravimo pobūdis. O aš – naujokė. Slėgė nežinia. Rūpėjo ne tik kaip suvaidinsiu, bet ir kolektyvas, santykiai. Norėjau, kad viskas vyktų draugiškai, be pykčių, žvaigždiškumo apraiškų. Kai savo draugui serialo režisieriui Sauliui Balandžiui prisipažinau, kad jaudinuosi, jis nuramino: „Nesijaudink, juk ne žvėrys esame! Surepetuosim ir filmuosim. Viskas bus gerai.“ Kol kas taip ir yra.
Ar Irena iš serialo panaši į jus?
Ji – tikrai ne aš. Taip nesielgčiau. Irena man tolima ir profesine prasme, ir veiksmais.
O gyvenime ar bijote odontologų?
Mano klasės draugė su dukterimi turi nuosavą estetinio plombavimo kliniką Pilaitėje. Esu nuolatinė jų pacientė. Tad šios specialybės žmonių baimės nejaučiu. Praeityje, aišku, viskas buvo kitaip. Kai pagalvoju apie tuomečius dantistų kabinetus mokyklose, kur tie baisūs grąžtai, metalinės plombos... Turėjau net ne blogus – tragiškus dantis. Buvau sovietinio gyvenimo auka. Iš vaikystės stomatologų prisiminimai – klaikiausi. O dabar – malonumas. Ir vaidinti įdomu. Tik žinau, kad turiu daryti kuo mažiau veiksmų, kad bent jau nejuokinčiau profesionalių odontologų. Profesijos juk vis tiek neįvaldysiu.
Su savo dantų gydytoja prieš filmavimus nesikonsultavote?
Šiek tiek. Pasiteiravau elementarių dalykėlių. Gydytojai mano vaidyboje gal ir ras klaidų. Bet tikrai netaisau dantų aktoriams. Jie man to ir neleistų (kvatoja).
Ką vaidinti jums būtų pernelyg sudėtinga?
Jei jausčiau, kad tai, ką darau, pateisina siužeto sprendimus, sutikčiau su daug kuo. Pavyzdžiui, man, jaunai, kai buvo filmuojama juosta „Ferfaksų milijonai“, pasiūlė vienoje scenoje pasirodyti su permatomu peniuaru ant nuogo kūno. Nesutikau. Siuvo gal trijų sluoksnių drabužį. Nes tas, net ir nežymus, apsinuoginimas man atrodė nesustiprinsiantis siužeto. Kitaip reaguočiau į krūties parodymą, jei pavyzdžiui, pagal scenarijų mane būtų prievartavę. Bet dėl grožio rodyti papus? Nesuprantu to.
Kuo darbas seriale labiausiai skiriasi nuo kino?
Kine tempai kiti. Nėra laiko tiek repetuoti kaip tada, kai buvo kuriama kino juosta. Joje nufilmuoti aktoriai, o ir vaizdas skiriasi kaip diena ir naktis nuo to, kas užfiksuota videojuostoje! Kine, kur sukūriau per trisdešimt vaidmenų, nesu susakiusi tiek daug teksto, kiek dabar per keletą „Nekviestos meilės“ filmavimų! Kine jausmus galima išreikšti žvilgsniu, laikysena, o žodžiai – daugiau veiksmo pasekmė, jo iliustracija.
Ar nepavargote nuo neapibrėžtumo, kai nežinia, kada bus darbo, kokia pertrauka tarp kvietimų filmuotis? O juk valgyti reikia kasdien…
Tas slegia. Visuomet stengiuosi susigalvoti veiklos. Jau septinti metai darbuojuosi žurnalistikoje. Bet šiemet – tai ligos, tai kelionės. Turiu keletą darbo pasiūlymų. Kai kurių teko atsisakyti: tai kanalai dubliavosi, tai vaidmenys nelabai sudomino. Pradėjau mąstyti, ką galėčiau daryti, kokioje srityje dar save išbandyti. Noriu ko nors stabilesnio. Mąstau ir kol kas galiu pasakyti, kad brandinu tikrai drąsias idėjas!..
Netrukus vyksiu į Maskvą – Rusijos pirmasis kanalas ORT pradėjo kurti laidų ciklą apie prieš du ar tris dešimtmečius susuktas juostas. Šįkart jie pasirinko „Pasaką apie Žvaigždžių berniuką“ – kadaise buvusį populiarų, o dabar nepelnytai pamirštą filmą. Jame vaidinau Žvaigždžių berniuko mamą. Tos laidos filmavimas – ne tik smagūs susitikimai su kolegomis, bet ir priminimas apie save.
Netrukus Rusijoje rodys pernai sukurtą filmą, kurio darbinis pavadinimas „Jarmolovai“. Šiame filme-sagoje vaidinau dramatiško likimo, lageryje kalėjusią penkiasdešimtmetę, paskui – ir aštuoniasdešimtmetę moterį. Sudėtingas grimas pasendino neatpažįstamai, tad kažin ar po šio vaidmens dar kas nors kvies (juokiasi)... Bet buvo įdomu atlikti tokį vaidmenį, kokio dar nėra tekę, o svarbiausia – už jį gauti režisieriaus pagyrimų!
Žiūrint į jus liežuvis nesiverčia klausti – kokią gausite pensiją? Tačiau diena, kai tapsite pensinio amžiaus, neišvengiamai artėja...
Renku įvairias darbo sutartis. Galbūt pravers. Gal padės Kinematografininkų sąjunga. Juk tokia, „beetatė“, esu ne viena. Kažkaip turėtų būti įteisintas laisvųjų menininkų statusas, jiems mokama pensija, rūpinamasi ligos atveju. Aiškinsiuosi, kaip viskas yra: juk pensija man jau ant nosies. Kartą vienoje laidoje pašnekėjau apie socialinių garantijų aktoriams nebuvimą, tačiau žmonės mano žodžius suprato savaip. Maždaug – ko dar ji skundžiasi, kad alkana, o į Maroką važinėja. Po tos laidos sulaukiau aktorių, dėkojusių man už drąsą šia tema kalbėti, skambučių. Nebadauju, bet noriu stabilesnio gyvenimo, pajamų, garantijų. Be to, man rūpi ir kolegų likimai.
Pasiūlymas padirbėti „Nekviestoje meilėje“ buvo netikėtas?
Prieš kokius metus Skaisgirys buvo minėjęs, jog kvies filmuotis. Serialą kartais pažiūrėdavau ir pastebėjau, kad naujų personažų ten atsiranda palyginti mažai. Tik pastaruoju metu jų pagausėjo. Pagaliau pasiūlymo sulaukiau ir aš. Aišku, kai pakviečia filmuotis kokioje Rusijos juostoje, man būna įvykis, bet, žinoma, smagu, kad ir lietuviai filmų kūrėjai pagaliau prisiminė mane.
Atskleisti siužeto vingių, deja, negaliu. Išduosiu, kad vyro neturiu. Jis – žuvęs avarijoje. Žinoma, bus visokių santykių – juk čia serialas. Dar žiūrovai išvys vaikų liniją – turiu du suaugusius sūnus. Gyvenime auginau dvi dukras, o čia teks įsijausti į dviejų sūnų motinos kailį. Vyresnįjį vaidins Marius Berenis-Tru. Su juo esame geri pažįstami, dažnai yra tekę susitikti renginiuose. Kažkaip keista, kad seriale jis bus mano sūnus...
Prieš filmavimus apima jaudulys?
Aišku. Jaudintis – normalu. Tik profesionalui tai turi netrukdyti. Filmavimo grupė drauge dirba dvejus metus, jau susiformavęs darbo ir bendravimo pobūdis. O aš – naujokė. Slėgė nežinia. Rūpėjo ne tik kaip suvaidinsiu, bet ir kolektyvas, santykiai. Norėjau, kad viskas vyktų draugiškai, be pykčių, žvaigždiškumo apraiškų. Kai savo draugui serialo režisieriui Sauliui Balandžiui prisipažinau, kad jaudinuosi, jis nuramino: „Nesijaudink, juk ne žvėrys esame! Surepetuosim ir filmuosim. Viskas bus gerai.“ Kol kas taip ir yra.
Ar Irena iš serialo panaši į jus?
Ji – tikrai ne aš. Taip nesielgčiau. Irena man tolima ir profesine prasme, ir veiksmais.
O gyvenime ar bijote odontologų?
Mano klasės draugė su dukterimi turi nuosavą estetinio plombavimo kliniką Pilaitėje. Esu nuolatinė jų pacientė. Tad šios specialybės žmonių baimės nejaučiu. Praeityje, aišku, viskas buvo kitaip. Kai pagalvoju apie tuomečius dantistų kabinetus mokyklose, kur tie baisūs grąžtai, metalinės plombos... Turėjau net ne blogus – tragiškus dantis. Buvau sovietinio gyvenimo auka. Iš vaikystės stomatologų prisiminimai – klaikiausi. O dabar – malonumas. Ir vaidinti įdomu. Tik žinau, kad turiu daryti kuo mažiau veiksmų, kad bent jau nejuokinčiau profesionalių odontologų. Profesijos juk vis tiek neįvaldysiu.
Su savo dantų gydytoja prieš filmavimus nesikonsultavote?
Šiek tiek. Pasiteiravau elementarių dalykėlių. Gydytojai mano vaidyboje gal ir ras klaidų. Bet tikrai netaisau dantų aktoriams. Jie man to ir neleistų (kvatoja).
Ką vaidinti jums būtų pernelyg sudėtinga?
Jei jausčiau, kad tai, ką darau, pateisina siužeto sprendimus, sutikčiau su daug kuo. Pavyzdžiui, man, jaunai, kai buvo filmuojama juosta „Ferfaksų milijonai“, pasiūlė vienoje scenoje pasirodyti su permatomu peniuaru ant nuogo kūno. Nesutikau. Siuvo gal trijų sluoksnių drabužį. Nes tas, net ir nežymus, apsinuoginimas man atrodė nesustiprinsiantis siužeto. Kitaip reaguočiau į krūties parodymą, jei pavyzdžiui, pagal scenarijų mane būtų prievartavę. Bet dėl grožio rodyti papus? Nesuprantu to.
Kuo darbas seriale labiausiai skiriasi nuo kino?
Kine tempai kiti. Nėra laiko tiek repetuoti kaip tada, kai buvo kuriama kino juosta. Joje nufilmuoti aktoriai, o ir vaizdas skiriasi kaip diena ir naktis nuo to, kas užfiksuota videojuostoje! Kine, kur sukūriau per trisdešimt vaidmenų, nesu susakiusi tiek daug teksto, kiek dabar per keletą „Nekviestos meilės“ filmavimų! Kine jausmus galima išreikšti žvilgsniu, laikysena, o žodžiai – daugiau veiksmo pasekmė, jo iliustracija.
Ar nepavargote nuo neapibrėžtumo, kai nežinia, kada bus darbo, kokia pertrauka tarp kvietimų filmuotis? O juk valgyti reikia kasdien…
Tas slegia. Visuomet stengiuosi susigalvoti veiklos. Jau septinti metai darbuojuosi žurnalistikoje. Bet šiemet – tai ligos, tai kelionės. Turiu keletą darbo pasiūlymų. Kai kurių teko atsisakyti: tai kanalai dubliavosi, tai vaidmenys nelabai sudomino. Pradėjau mąstyti, ką galėčiau daryti, kokioje srityje dar save išbandyti. Noriu ko nors stabilesnio. Mąstau ir kol kas galiu pasakyti, kad brandinu tikrai drąsias idėjas!..
Netrukus vyksiu į Maskvą – Rusijos pirmasis kanalas ORT pradėjo kurti laidų ciklą apie prieš du ar tris dešimtmečius susuktas juostas. Šįkart jie pasirinko „Pasaką apie Žvaigždžių berniuką“ – kadaise buvusį populiarų, o dabar nepelnytai pamirštą filmą. Jame vaidinau Žvaigždžių berniuko mamą. Tos laidos filmavimas – ne tik smagūs susitikimai su kolegomis, bet ir priminimas apie save.
Netrukus Rusijoje rodys pernai sukurtą filmą, kurio darbinis pavadinimas „Jarmolovai“. Šiame filme-sagoje vaidinau dramatiško likimo, lageryje kalėjusią penkiasdešimtmetę, paskui – ir aštuoniasdešimtmetę moterį. Sudėtingas grimas pasendino neatpažįstamai, tad kažin ar po šio vaidmens dar kas nors kvies (juokiasi)... Bet buvo įdomu atlikti tokį vaidmenį, kokio dar nėra tekę, o svarbiausia – už jį gauti režisieriaus pagyrimų!
Žiūrint į jus liežuvis nesiverčia klausti – kokią gausite pensiją? Tačiau diena, kai tapsite pensinio amžiaus, neišvengiamai artėja...
Renku įvairias darbo sutartis. Galbūt pravers. Gal padės Kinematografininkų sąjunga. Juk tokia, „beetatė“, esu ne viena. Kažkaip turėtų būti įteisintas laisvųjų menininkų statusas, jiems mokama pensija, rūpinamasi ligos atveju. Aiškinsiuosi, kaip viskas yra: juk pensija man jau ant nosies. Kartą vienoje laidoje pašnekėjau apie socialinių garantijų aktoriams nebuvimą, tačiau žmonės mano žodžius suprato savaip. Maždaug – ko dar ji skundžiasi, kad alkana, o į Maroką važinėja. Po tos laidos sulaukiau aktorių, dėkojusių man už drąsą šia tema kalbėti, skambučių. Nebadauju, bet noriu stabilesnio gyvenimo, pajamų, garantijų. Be to, man rūpi ir kolegų likimai.
