„Neturiu ką pasakyti. Pasitraukdama iš darbo savo poziciją išreiškiau aiškiau už bet kokius žodžius", - trūkteli pečiais žurnalistė, dokumentinių filmų kūrėja, Vinco Kudirkos premijos laureatė Gražina Sviderskytė (36). Dėl tvirtų principų atsisakiusi LNK žinių vedėjos pareigų, dabar ji vadinama ir viena garbingiausių Lietuvos žurnalisčių - tokia, kokių šiais laikais mažai likę. Tačiau Gražina nesureikšmina nei liaupsių, nei šmeižto. Kur kas stipresni, deja, liūdesys ir apmaudas.
„Ir anksčiau buvo visokių dalykinių nesutarimų, bet šįsyk supratau, kad blogiau būti nebegali. Manau, tai - dugnas, ir aš su tuo nenoriu turėti nieko bendra", - Gražinos balsas virpteli. Kai jos vedamose žiniose pasirodė reportažas apie vaikų pornografiją ir vos retušuoti atitinkamo turinio vaizdai, žurnalistė buvo šokiruota. Vėliau nei redakcijos, nei kanalo vadovybė nepagrindė aiškiais motyvais, kodėl buvo panaudota ši vaizdo medžiaga, tik paskelbė dėl visa ko ją sunaikinsianti. „Ar siekiame populiarumo rodydami vaizdus, kaip išnaudojami vaikai, rodydami tai pavakare, net mažiesiems? Ar manome, kad tai - vienintelis būdas kovoti su išgamomis? Jei taip, kuo esame geresni už juos? Ar galime pulti dar žemiau? - retoriškai klausia Gražina. - Nenoriu apie tai net svarstyti. Baigta."
Ketverių metų sūnų Darių viena auginanti moteris iš darbo nedvejodama išėjo į niekur. Tačiau, paprastos darbo dienos priešpietį sėdėdama prie tvenkinio ir žiūrėdama į kreksinčias antis, prisipažįsta seniai išgyvenusi tokį nuostabų metą, kokiu mėgaujasi dabar. „Man viskas gerai, - patikina. - Turiu ką veikti, pavyzdžiui, virtuvėje reikia sutvarkyti jau dvejus metus varvantį čiaupą... Be abejo, yra ir kitų minčių. Jos ilgai laukė savo eilės ir pagaliau yra laisvos. Turiu gražių idėjų ir jau maždaug įsivaizduoju, kas bus, tik dar nežinau - kaip. Išlaisvintos mintys pačios labai greitai dėliojasi į vietas. Mecenatų niekada neturėjau, užtat turiu puikių draugų ir bendraminčių, o jie kur kas brangesni už sąskaitą banke. Be to, galiu šimtu procentų patvirtinti dėsnį, kad kai užsiveria vienos durys, atsidaro trys langai."
Argi darbas buvo suvaržęs kūrybingos žurnalistės mintis? „Ne, bet turėjau tam tikrų įsipareigojimų, - pripažįsta. - Tame kanale iki praeito vasario daug ką dariau. Žinios tebuvo vienas iš darbų, bet yra ir svarbesnių ten nuveiktų, kuriuos mielai prisiminsiu. Jie niekur nedingo."
Tik iš ekrano dingo jos veidas. Daugeliui televizijos laidų vedėjų tai būtų didžiulis smūgis. Gražinai pasitraukus iš žinių, kai kurie kolegos atvirai žavėjosi tokiu žingsniu, bet pripažino, kad patys vargu ar būtų išdrįsę taip pasielgti. Klausydamasi svarstymų ji tik ramiai kilsteli antakį: „Argi nesirodyti televizijos ekrane - minusas? Sykį jau buvau išėjusi iš žinių, tada kelerius metus atsidėjau dokumentinių filmų kūrybai ir išgyvenau fantastišką laiką. Galiu palyginti tuos laikotarpius, tad labai nuoširdžiai sakau: laimė nepriklauso nuo rodymosi ekrane. Aš nesergu ekranu. Žinoma, nedrįstu vertinti už visus - tai tik mano nuomonė."
Tačiau su televizija G. Sviderskytė neatsisveikina visam laikui. „Tai žavi profesija, - neneigia žurnalistė. - Man labai patinka dirbti su vaizdu. Net jei visiškai pasitraukčiau iš televizijos, tai liktų mano hobis. Dievinu vaizdo estetiką, žaviuosi profesionalų kuriamomis laidomis - juk net „sausiausioje" pokalbių laidoje, pavyzdžiui, BBC „HARDtalk", vaizdo galia labai didelė."
Kol kas Gražina turi laiko neskubėti, net pažiūrėti kokį mėgstamą filmą iš savo kolekcijos. „Dabar man neišeina iš galvos „Forestas Gampas", - šypteli. - Viskas yra paprasta kaip du plius du. Sukrečiantys gyvenimo lūžiai, netektys, pasiekimai ir atradimai - visi šie gūsiai tiesiog neša žmogų tolyn, kaip tą režisieriaus Roberto Zemeckio plunksnelę vėjyje. Gražu tai stebėti ir tuo džiaugtis, o ne kovoti su tuo." Kaipgi toks žemiškas niekniekis - pinigai? „Nemanau, kad kada nors „prūdus" uždirbau, - purto galvą. - Jei pinigai būtų prioritetas, būčiau jų susikrovusi gerokai daugiau. Tačiau man didžiausias malonumas - įdomus darbas. Taip, pinigai suteikia laisvę, bet kartu ir atima: jų, kaip ir ko nors kito, per daug turėdamas tampi ištižęs arba nervingas. Man labai nepatinka ir stokoti, ir švaistyti. Mėgstu su pinigais elgtis protingai, kad ne jie mane, o aš juos valdyčiau. Kažkuria prasme žmogus esi kaip ši antis tvenkinyje: jei ji nesuras lesalo, vieną dieną išplauks pilvu į viršų. Tad reikia jo ieškoti ir sau, ir ančiukui. Džiaugiuosi, kad mudu su Dariuku nei esame prapuolę, nei prapulsime - tuo aš tikrai pasirūpinsiu."
Gražina šypsosi: iki šiol sūnų iš darželio pasiimdavo pernelyg vėlai, o dabar - anksčiau, kaip ir kitos mamos. Jai smagu žiūrėti, kaip berniukas auga. „Jis turi savo pasaulį. Šįryt, kai ėjome į darželį, džiaugiausi, kad kelias gana tolimas, antraip jam nebūtų užtekę laiko man papasakoti fantastiškos, čia pat išgalvotos istorijos, - dalijasi motiniškais džiaugsmais. - Dariaus pasaulis labai platus ir... aukštas, jame be galo daug aviacijos, kosmonautikos ir visatos pažinimo. Televizoriaus jis nežiūri, nebent vieną kitą DVD išsitraukia. Užtat atpažįsta lėktuvų modelius, žino pirmųjų astronautų ir kosmonautų pavardes, net daugkartinio naudojimo erdvėlaivių, tebeskraidančių, sudužusių ar nurašytų „šatlų", pavadinimus: „Atlantis", „Discovery", „Endeavour", „Columbia", „Challenger"... Man gražu, kai jis į savo kambarį atsiveda bendraamžę draugę, rodo palubėje kabančias Saulės sistemos planetas ir sako: „Čia yra Žemė. Žinai, mes čia gyvename." Gaila, kad kiti maži žmogučiai nebūtinai supranta, apie ką jis kalba, bet man patinka, kad bando išaiškinti." Gal šimtąjį kartą paklausta, ar nebijo, jog kada nors sūnus skraidys, Gražina nesutrinka: „Jis jau skraido! Mudu skraidome drauge: kai pilotuoju lėktuvą, pasisodinu jį už savęs. Jam tai taip įprasta, kaip nulipdyti besmegenį. Netgi esu jį porą kartų įspėjusi: „Dariuk, žinok, ne visų vaikučių mamytės skraido..."
