Buvusi televizijos laidų vedėja, populiariausio televizijos sezono projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“ dalyvė Greta Šapkaitė staiga pradingo. Pradingo ne tik iš televizijos ekranų, bet ir iš Lietuvos. Pasirodo, išvykusi į Angliją ji rūpinasi savo verslu ir nebijo atvirai sakyti, ką išgyvendavo būdama juodaode savo gimtinėje...
Kaip kilo idėja išvykti į Angliją ir ten užsiimti tuo pačiu verslu kaip ir Lietuvoje?
Pati idėja apie savęs išbandymą platesniuose vandenyse brendo jau nuo pat paauglystės. Vienuoliktoje klasėje pasiryžau per metus atgaivinti ir sustiprinti vokiečių kalbos žinias ir baigus mokyklą išvažiuoti į Vokietiją studijuoti. Ten gyvena labai artimi mūsų šeimos draugai, taigi itin didelių sunkumų nebūtų buvę. Tačiau Lietuvoje mane sulaikė didelė... meilė ir pasiūlymas dirbti televizijoje. Na, o dėl verslo Anglijoje – tiesiog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje su tinkamu įdirbiu, žiniomis ir kalba. Nebūčiau sau atleidusi, jei nebūčiau pabandžiusi. Dar pažiūrėsim, ar šita „tinkamumo“ formulė pasiteisins. Anglijoje esu tik kelis mėnesius, be to, dažnai grįžtu ir į Lietuvą. Tikiu, kad man ir vėl labai pasisekė.
Kaip manai, iš kur ta verslininkės gyslelė?
Tikrai nežinau. Tikiu, kad tikroji verslininko gyslelė atsiranda daug dirbant konkrečioje srityje, turint daug žinių, patirties. O aš dirbu su mieliausiais pasaulyje gyvūnais – žirgais. Ir jei gyvenimas neprivers, neiškeisiu jų į nieką. Tikrai neįsivaizduoju savęs vadovaujančios polietileno maišelių gamyklai. Būčiau nekokia vadovė...
Ar į Angliją parsivežei ir savo mylimą žirgą Žvaigždyną?
Pradžioje, kol vyko žvalgyba, Žvaigždynas manęs laukdavo Lietuvoje. Jį prižiūrėjo nuostabus žmogus ir profesionalus treneris Jonas Butkus. Kai grįžau iš klajonių po užsienį, treneris 2007 Lietuvos trikovės čempionatui vidutinio sunkumo rungčiai mane su Žvaigždynu paruošė maždaug per 3–4 savaites. Tuomet užėmėme garbingą antrą vietą! Su trenerio palaiminimu ir padrąsinimu, po varžybų žirgą išsivežiau į Angliją. Beje, trikovės sezono pradžia Anglijoje jau už keleto savaičių – pažiūrėsime, kaip mums seksis.
Ko būdama toli nuo Lietuvos labiausiai pasiilgsti?
Apsigyvenus čia, pasikeitė sąvokos „toli“ reikšmė. Lėktuvai į Lietuvą skraido tris kartus per dieną. Skrydžiai milijonų nekainuoja. Yra skypas, telefonai, internetas, yra tūkstančiai čia gyvenančių lietuvių, lietuviškų parduotuvių, spaudos, ajerų duonos, grietinės, kefyro... Tikrai nesijaučiu emigravus. Tiesiog pasikeitė šalis, kurioje praleidžiu daugiau laiko, – ir viskas. Na, dar padidėjo telefono sąskaitos (juokiasi). Ir mokesčius moku abiem valstybėms. O dėl grįžimo – niekada negali žinoti, kur pasuks kitas gyvenimo vingis.
Ar dažnai sulauki skambučių iš Lietuvos? Tikriausiai LRT kvietė vesti ne vieną projektą. Ar neskauda širdies, kai tenka atsakyti „ne“?
„Ne“ atsakyti teko tik keliems renginių organizatoriams. Na, o LRT žino, kad aš išvažiavusi. Be to, nemanau, kad esu nepakeičiama. Jeigu atvirai, sunku buvo susidoroti ir nekreipti dėmesio į tam tikrą kritiką – jeigu ją taip galima pavadinti. Kai vedi trijų valandų trukmės tiesioginio eterio laidą, kalbi į kamerą mintyse matydama akis žmonių, kurie žiūri, klauso, atiduodi visą save iki paskutinio siūlelio tam, kad viskas pavyktų sklandžiai, be pauzių, ir žinai, kad daliai žiūrovų tu vis vien būsi nepriimtina tik dėl odos spalvos... Kartais būdavo, kad net tiesioginio eterio metu šita mintis smilktelėdavo į galvą. Manau, tuomet atrodydavau ne vietoje ir ne laiku rimta ir pernelyg susimąsčiusi... Galbūt todėl dabar jaučiuosi tarsi atostogaujantis žmogus.
Ar dar kada save įsivaizduoji televizijos vedėjos vietoje?
Stengiuosi niekada nesakyti niekada. Be to, žmonės, kuriuos sutikau anapus ekrano ir su kuriais teko dirbti, – nepaprastai įdomūs. Vien dėl tos televizijos virtuvės žavesio, dėl paskutinių kelių minučių jauduliuko prieš tiesioginį eterį, dėl jausmo, kai širdis nukrinta į kulnus, jei kam nors iš komandos nepasiseka filmavimo metu, ir daugelio kitų mielų ir artimų dalykų iš tiesų verta vesti laidą.
Ar nepamiršai šokių įgūdžių, įgytų „Lietuvos šokių dešimtuke“?
Pasitaikius tinkamai progai visada stengiuosi pašokti. Pastebėjau, kad šokis suteikia žvalumo, energijos, pakelia nuotaiką. Tiesa, žingsneliai jau nebe tokie taisyklingi – tikriausiai niekuomet ir nebuvo (juokiasi), bet tai netrukdo mėgautis tuo, kam buvo atiduoti penki mėnesiai alinančių treniruočių.
Dar vasarą viename interviu esi sakiusi, kad „Mano idealus gyvenimas susidėtų iš daugybės draugų visame pasaulyje, didžiulio namo kur nors Anglijos Kento grafystėje arba Sasekse. Dar būsto Lietuvoje ir kažko panašaus Prancūzijoje“. Ar artėji prie šių svajonių išsipildymo?
Artėju. Išbraukiau iš sąrašo Kento grafystę, o vietoje jos įrašiau kotedžą viename Londono rajonų. Turbūt jau reikės pradėti žaisti loterijoje... (juokiasi)
Kadaise tarpininkavai parduodant butus Vilniuje. Į viešumą buvo iškilęs skandalas, kad namų pamatai nepastatyti, o pinigai už butus jau paimti. Kaip pavyko įsivelti į šį nemalonų reikalą ir kuo viskas baigėsi?
Deja, skandalą iškėlė, o kas ir kaip buvo iš tikrųjų – nepaaiškino. Tikėjome, kad Lietuvos Respublikos įstatyminė bazė yra sutvarkyta, ir jeigu jau įmonė įsipareigojo kažką pastatyti surinkdama avansus, tai kelio jai atgal nebėra. Visi patyrėme šoką: investuotojai, kitos statybos įmonei tarpininkaujančios agentūros, mūsų įmonė, pirkėjai, bankai. Šiuo metu teismai vis dar vyksta. Draugiškai susikooperavę bandom atsiimti prarastus pinigus ir sukryžiavę pirštus tikimės laimingos pabaigos.
Kaip tavo meilės reikalai? Gal Anglijoje spėjai ištekėti?
Meilės reikalai yra asmeninio gyvenimo dalis. Taigi apie juos nekalbu. Viskas gerai, bet dar neištekėjau... (šypsosi)
Kaip kilo idėja išvykti į Angliją ir ten užsiimti tuo pačiu verslu kaip ir Lietuvoje?
Pati idėja apie savęs išbandymą platesniuose vandenyse brendo jau nuo pat paauglystės. Vienuoliktoje klasėje pasiryžau per metus atgaivinti ir sustiprinti vokiečių kalbos žinias ir baigus mokyklą išvažiuoti į Vokietiją studijuoti. Ten gyvena labai artimi mūsų šeimos draugai, taigi itin didelių sunkumų nebūtų buvę. Tačiau Lietuvoje mane sulaikė didelė... meilė ir pasiūlymas dirbti televizijoje. Na, o dėl verslo Anglijoje – tiesiog atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje su tinkamu įdirbiu, žiniomis ir kalba. Nebūčiau sau atleidusi, jei nebūčiau pabandžiusi. Dar pažiūrėsim, ar šita „tinkamumo“ formulė pasiteisins. Anglijoje esu tik kelis mėnesius, be to, dažnai grįžtu ir į Lietuvą. Tikiu, kad man ir vėl labai pasisekė.
Kaip manai, iš kur ta verslininkės gyslelė?
Tikrai nežinau. Tikiu, kad tikroji verslininko gyslelė atsiranda daug dirbant konkrečioje srityje, turint daug žinių, patirties. O aš dirbu su mieliausiais pasaulyje gyvūnais – žirgais. Ir jei gyvenimas neprivers, neiškeisiu jų į nieką. Tikrai neįsivaizduoju savęs vadovaujančios polietileno maišelių gamyklai. Būčiau nekokia vadovė...
Ar į Angliją parsivežei ir savo mylimą žirgą Žvaigždyną?
Pradžioje, kol vyko žvalgyba, Žvaigždynas manęs laukdavo Lietuvoje. Jį prižiūrėjo nuostabus žmogus ir profesionalus treneris Jonas Butkus. Kai grįžau iš klajonių po užsienį, treneris 2007 Lietuvos trikovės čempionatui vidutinio sunkumo rungčiai mane su Žvaigždynu paruošė maždaug per 3–4 savaites. Tuomet užėmėme garbingą antrą vietą! Su trenerio palaiminimu ir padrąsinimu, po varžybų žirgą išsivežiau į Angliją. Beje, trikovės sezono pradžia Anglijoje jau už keleto savaičių – pažiūrėsime, kaip mums seksis.
Ko būdama toli nuo Lietuvos labiausiai pasiilgsti?
Apsigyvenus čia, pasikeitė sąvokos „toli“ reikšmė. Lėktuvai į Lietuvą skraido tris kartus per dieną. Skrydžiai milijonų nekainuoja. Yra skypas, telefonai, internetas, yra tūkstančiai čia gyvenančių lietuvių, lietuviškų parduotuvių, spaudos, ajerų duonos, grietinės, kefyro... Tikrai nesijaučiu emigravus. Tiesiog pasikeitė šalis, kurioje praleidžiu daugiau laiko, – ir viskas. Na, dar padidėjo telefono sąskaitos (juokiasi). Ir mokesčius moku abiem valstybėms. O dėl grįžimo – niekada negali žinoti, kur pasuks kitas gyvenimo vingis.
Ar dažnai sulauki skambučių iš Lietuvos? Tikriausiai LRT kvietė vesti ne vieną projektą. Ar neskauda širdies, kai tenka atsakyti „ne“?
„Ne“ atsakyti teko tik keliems renginių organizatoriams. Na, o LRT žino, kad aš išvažiavusi. Be to, nemanau, kad esu nepakeičiama. Jeigu atvirai, sunku buvo susidoroti ir nekreipti dėmesio į tam tikrą kritiką – jeigu ją taip galima pavadinti. Kai vedi trijų valandų trukmės tiesioginio eterio laidą, kalbi į kamerą mintyse matydama akis žmonių, kurie žiūri, klauso, atiduodi visą save iki paskutinio siūlelio tam, kad viskas pavyktų sklandžiai, be pauzių, ir žinai, kad daliai žiūrovų tu vis vien būsi nepriimtina tik dėl odos spalvos... Kartais būdavo, kad net tiesioginio eterio metu šita mintis smilktelėdavo į galvą. Manau, tuomet atrodydavau ne vietoje ir ne laiku rimta ir pernelyg susimąsčiusi... Galbūt todėl dabar jaučiuosi tarsi atostogaujantis žmogus.
Ar dar kada save įsivaizduoji televizijos vedėjos vietoje?
Stengiuosi niekada nesakyti niekada. Be to, žmonės, kuriuos sutikau anapus ekrano ir su kuriais teko dirbti, – nepaprastai įdomūs. Vien dėl tos televizijos virtuvės žavesio, dėl paskutinių kelių minučių jauduliuko prieš tiesioginį eterį, dėl jausmo, kai širdis nukrinta į kulnus, jei kam nors iš komandos nepasiseka filmavimo metu, ir daugelio kitų mielų ir artimų dalykų iš tiesų verta vesti laidą.
Ar nepamiršai šokių įgūdžių, įgytų „Lietuvos šokių dešimtuke“?
Pasitaikius tinkamai progai visada stengiuosi pašokti. Pastebėjau, kad šokis suteikia žvalumo, energijos, pakelia nuotaiką. Tiesa, žingsneliai jau nebe tokie taisyklingi – tikriausiai niekuomet ir nebuvo (juokiasi), bet tai netrukdo mėgautis tuo, kam buvo atiduoti penki mėnesiai alinančių treniruočių.
Dar vasarą viename interviu esi sakiusi, kad „Mano idealus gyvenimas susidėtų iš daugybės draugų visame pasaulyje, didžiulio namo kur nors Anglijos Kento grafystėje arba Sasekse. Dar būsto Lietuvoje ir kažko panašaus Prancūzijoje“. Ar artėji prie šių svajonių išsipildymo?
Artėju. Išbraukiau iš sąrašo Kento grafystę, o vietoje jos įrašiau kotedžą viename Londono rajonų. Turbūt jau reikės pradėti žaisti loterijoje... (juokiasi)
Kadaise tarpininkavai parduodant butus Vilniuje. Į viešumą buvo iškilęs skandalas, kad namų pamatai nepastatyti, o pinigai už butus jau paimti. Kaip pavyko įsivelti į šį nemalonų reikalą ir kuo viskas baigėsi?
Deja, skandalą iškėlė, o kas ir kaip buvo iš tikrųjų – nepaaiškino. Tikėjome, kad Lietuvos Respublikos įstatyminė bazė yra sutvarkyta, ir jeigu jau įmonė įsipareigojo kažką pastatyti surinkdama avansus, tai kelio jai atgal nebėra. Visi patyrėme šoką: investuotojai, kitos statybos įmonei tarpininkaujančios agentūros, mūsų įmonė, pirkėjai, bankai. Šiuo metu teismai vis dar vyksta. Draugiškai susikooperavę bandom atsiimti prarastus pinigus ir sukryžiavę pirštus tikimės laimingos pabaigos.
Kaip tavo meilės reikalai? Gal Anglijoje spėjai ištekėti?
Meilės reikalai yra asmeninio gyvenimo dalis. Taigi apie juos nekalbu. Viskas gerai, bet dar neištekėjau... (šypsosi)