„Interviu, kurį daviau po skyrybų, sukėlė daug triukšmo, dar ilgai girdėjome jo atgarsių, - prisipažįsta prie tokio dėmesio nepratusi Beta. - Visada buvau kitokia dainininkė: lenkaitė, užaugusi su rusiška muzika ir pati mielai tokią dainuojanti. Su žurnalistais dažniausiai kalbėdavausi apie darbus, albumus, o ne šeimą. Tačiau kai šalia atsirado Barbosa, nebegalėjome atsiginti dėmesio. Mus pradėjo kviesti į įvairiausias laidas, šokių ir dainų projektus... Visiems Barbosa buvo egzotiška sensacija. Todėl kuriam laikui nusprendėme pasitraukti iš žurnalų puslapių ir televizijos." Moteris prisipažįsta: perdėtas dėmesys taip išvargino, kad net sveikata sušlubavo, prireikė kelių operacijų. „O kai gydytojai dar ir žvynelinę nustatė, supratau, kad laikas sustoti: juk tai - nervų liga. Diagnozė man buvo lyg lemties ženklas", - neslepia Beata. Keliems mėnesiams ji nutraukė visus koncertus, atsisakė dainuoti net Naujųjų metų naktį ir išvažiavo į Braziliją pas tuo metu ten buvusį draugą.
Beveik trys savaitės šalies sostinėje San Paule, kur gyvena Gleytono tėvai ir gausus būrys giminaičių, pasak atlikėjos, prabėgo akimirksniu. Juo labiau kad kelionės tikslas buvo ne turizmas, o asmeniniai santykiai ir netgi darbo interesai. Pažinties su sūnaus gyvenimo drauge Gleytono tėvai laukė seniai. „Tikrai nesitikėjau, kad mane taip priims. Barbosa, aišku, buvo nuvežęs ir mano nuotraukų, ir muzikos albumų, o tėvai vėliau prisipažino bijoję, kad būsiu arogantiška žvaigždė. Tačiau man visi žmonės lygūs: tamsūs ar balti, seni ar jauni, su visais randu bendrą kalbą, - pasakoja dainininkė. - Mes puikiai sutarėme, manimi jo tėvai rūpinosi tarsi seniai matyta dukra, vaišino nuo ryto iki vakaro. Įsivaizduokite, Barbosos mama kavą man į lovą nešė! Per tas kelias savaites pamačiau gal šimtą penkiasdešimt jų šeimos narių. Ėjo ir ėjo, vieni kitiems pasakojo, kokia aš graži, gera, smagi..." Visų futbolininko giminaičių švelniai Bea šaukiama Beata neslepia tokio vaišingumo niekur nepatyrusi: „Lietuvoje ruošdamasis pas ką nors į svečius skambini prieš kelias dienas, tariesi, o ten giminaičiai labai įsižeistų, jeigu pro šalį eidamas neužsuktum. Puota prasideda akimirksniu: visas šaldytuvas - ant stalo, alus liejasi laisvai... Jų svetingumas - begalinis. Tarp svetimų žmonių pasijunti pačiu artimiausiu giminaičiu."
Spiritizmo seansai
Tarp gausybės nuotraukų su kone visais šimtu penkiasdešimt pamatytų giminaičių Beata rodo vieną, kur ji apsivilkusi keistoką suknelę. Pasirodo, apsirengusi šį drabužį draugo sesuo dalyvauja spiritizmo seansuose. Gleytono tėvų namuose jie vyksta kartą per savaitę. Vaikino mama - šių ritualų vadovė. Prie namo išsirikiuoja eilės norinčiųjų taip išspręsti savo problemas ar rasti atsakymus į rūpimus klausimus. „Brazilijoje tai labai įprasta, juk ten turbūt visų pasaulio religijų kraštas. Gatvėje vienas namas - gerosios magijos, kitas - juodosios, trečiame įsikūrę evangelistai, šalia - sambos mokykla, toliau - baras... Barbosos mama ir sesuo - baltosios magijos atstovės. Beje, iš pradžių jis prigąsdino, kad neičiau, bet man nebuvo baisu. Vietiniams tokie seansai - tarsi psichologinė pagalba, meditacija." Moteris pasakoja, kad tokia veikla Brazilijoje labai paplitusi. Draugo tėvai ne itin turtingi, gyvena vidutiniškai, turi dviejų aukštų namą San Paulo priemiestyje. Dienomis Gleytono mama dėsto braziliškos virtuvės paslaptis kulinarijos mokykloje. „Beje, tarsi kokie būrėjai visi mums ten pranašavo, kad su Barbosa būsime kartu, viskas mums seksis, tačiau apgailestavo, jog jis nebenori gyventi Brazilijoje. Turbūt tame yra tiesos, juk jau aštuonerius metus praleido Europoje, įprato prie kitokios kultūros", - pasakoja dainininkė.
Muziką keičia į futbolą
Po sunkios traumos futbolininko karjeros turėjusiam atsisakyti ir kitų sportininkų vadybininku tapusiam juodaodžiui vaikinui kaskart gatvėje tenka atlaikyti ne vieną žvilgsnį. Ką tai reiškia, neslepia pajutusi ir Beata: Brazilijos gatvėse pamatę šviesiaplaukę baltaodę merginą, praeiviai atsigręždavo, o automobiliai cypdami sustodavo ar pradėdavo sekti. Būdamas apdairus, Gleytonas stengėsi mylimos moters niekur vienos neleisti. „Ko nors baisaus turbūt nebūtų atsitikę, niekas manęs nebūtų vogęs, tačiau draugas gana pavydus, - šypsosi moteris. - Įsivaizduokite, kartą jo šalia nebuvo, o aš nieko nepagalvojusi kalbėdama telefonu išėjau iš kirpyklos. Tik kai išjungiau telefoną, supratau, kas aplinkui vyksta: stojo visi gatve važiuojantys automobiliai, vyrai pro langus mojo rankomis... Gerai, kad buvau netoli nuėjusi. Tada atatupsta grįžau į kirpyklą ir palaukiau, kol mane pasiims Barbosa."
Vienai dainininkei mažai kur teko vaikščioti, juodu su Gleytonu ne tik lankė giminaičius, bet ir susitikinėjo su didelių Brazilijos futbolo klubų prezidentais, savininkais. Beata neslepia dirbusi ir vertėja, ir vadybininke: „Reikia daug pastangų norint susitarti dėl kontraktų ir pirmosios futbolo lygos žaidėjus brazilus atvežti į Europą. Aštuoni Barbosos futbolininkai jau žaidžia vienose geriausių komandų nuo Europos iki Indonezijos. Ši veikla atima daug laiko, bet man įdomu, patinka. Kai Barbosai taip netikėtai teko atsisakyti karjeros, padėjau jam psichologiškai atsistoti ant kojų. Dabar jis padeda man, nes jaučiuosi persivalgiusi muzikos ir noriu išbandyti kitas sritis, - pasakoja atlikėja. - Beje, neįsivaizdavau, kad kada nors dainuosiu šansono stiliaus kūrinius, bet susipažinusi su grupe „Kupė", labiau žinoma Sankt Peterburge nei Lietuvoje, nusprendžiau pabandyti dainuoti kartu. Įdomu išbandyti ir pažinti save, ieškoti, ko labiausiai noriu." Beata neslepia šiuos metus skirsianti sau tobulinti ir įvertinti. Greitai Lietuvos poppadangėje turėtų pasirodyti ir jos, kaip muzikos vadybininkės, projektas: nauja dviejų merginų grupė. „Kadangi įlindau į Barbosos veiklą, noriu, kad ir jis prisidėtų prie manosios: su manimi sudainuotų vieną dainą", - apie slaptą svajonę prasitaria moteris.
Į Braziliją - iš lietuviškos žiemos
Galbūt netrukus Lietuvos ir Brazilijos drabužių parduotuvių lentynose bus galima išvysti dar vieną bendrą poros kūrinį: „Vienas futbolo klubo savininkas sakė, kad turi džinsinių drabužių fabriką ir norėtų sukurti mano vardo liniją. Dar nežinau, kaip viskas susiklostys, bet gal tai bus „Beatos ir Barbosos" linija..." Dainininkę apskritai sužavėjo Brazilijoje siuvami apdarai - pigūs, patogūs, kokybiški ir spalvingi. Juodos spalvos ten beveik nerasi.
Grįžusi į tamsios ir niūrios žiemos slegiamą Lietuvą Beata neslepia norėjusi apsisukti ir skristi atgal. Taigi dar labiau sustiprėjo noras San Paule įsigyti būstą ir turėti galimybę pasislėpti ten nuo šlapios lietuviškos žiemos: „Grįžusi į Lietuvą supratau, kad nuomojamame bute gyventi nebenoriu. Aš - šeimos žmogus, man reikia savo namų ir didelio būrio artimųjų. Šiemet tikrai planuoju įsigyti būstą Lietuvoje ir Brazilijoje. Beje, ten vienus apartamentus jau nusižiūrėjome, turbūt kai vasario pabaigoje vėl skrisime į San Paulą, nusipirksime. Viskas įrengta labai gražiai ir gerai, pirmame namo aukšte - apsauga, sporto klubas ir vaikų žaidimų aikštelė. Darželiai Brazilijos sostinėje apskritai fantastiški, tarsi maži disneilendai. Ligoninės - modernios, maistas ir drabužiai - pigūs. Kuo jau kuo, bet vaikais ir seneliais ten pasirūpinta. Kita vertus, Brazilija - didelių kontrastų kraštas: pakeli galvą - dangoraižiai, saulė, palmės, nuleidi - kalnai šiukšlių, moterys nepasidažiusios, stambios (beje, tokios ten vertinamos labiau nei liesos), kadangi karšta, visi vaikšto įsispyrę į šlepetes."
Kol kas mažiausiai Beata kalba apie vestuvių planus. Prasitaria, kad piršlybos jau įvyko ir sužadėtuvių žiedas yra, tačiau vestuvių data dar nenuspręsta. Gleytonui tik prieš porą mėnesių pagaliau pavyko baigti skyrybas su buvusia žmona. Juodu augina sūnų, bet kartu negyvena jau daug metų. Pasirodo, moteris taip pat turi draugą, šį pavasarį planuoja vestuves, tačiau labai įdėmiai sekė informaciją apie buvusio sutuoktinio draugystę su baltaode dainininke iš Lietuvos. Pirmiau bandžiusi kenkti porai ir tikėjusis, kad futbolininko tėvai svetimšalės merginos nepriims, galiausiai nusiramino ir skyryboms nebekliudė.
Beata neslepia naujų vestuvių neskubinanti: „Su pirmu draugu bendravau dešimt metų, su vyru pragyvenome penkerius, todėl šįkart vos po metų atšokti vestuves man atrodo kiek per greitai. Kartą Barbosa paklausė: „Pastebėjai, kad mes pasikeitėme?" Tikrai mes tapome labai stabilia pora, tarsi vyras ir žmona, bet kartu ir romantiški draugai, aistringi meilužiai. Jis man - viskas, aš jam - viskas. Barbosa dažnai kartoja, kad tai, ko norėjo, jau turi. Aš galiu pasakyti tą patį."
