Lietuvos televizijos žiūrovai jau spėjo įsidėmėti naująją „Labo ryto“ vedėją Guodą Pečiulytę. Jauna mergina tikina, kad darbas televizijoje pasipūtusia žvaigžde jos tikrai nepavers.
Darbas televizijoje – išsipildžiusi jūsų svajonė?
Studijavau žurnalistiką Belgijoje, būtent ten sustiprėjo meilė televizijai. Dirbau Belgijos regioninėje televizijoje, kur rengiau reportažus. Tada pradėjau svajoti apie tokį pat darbą gimtojoje šalyje. Juk ir pokštai, ir palyginimai sava kalba visai kitaip skamba. Vesti laidą niekada nebuvo mano tikslas, tai staigmena net man pačiai.
Ar sunku buvo įsidarbinti?
Istorija paprasta (šypsosi). Grįžusi po studijų Belgijoje ieškojau darbo ir visiškai atsitiktinai perkaičiau, jog „Labas rytas“ ieško vedėjos. Keletas pažįstamų padrąsino, kad galiu nueiti bent pamėginti, juk nieko neprarasiu. Tad ir nuėjau į susitikimą su laidos prodiuseriu. Ar sunku buvo įsidarbinti? Tiesą sakant, tikėjausi, kad pirmiausiai bus norima mane pamatyti, pakalbėti, įvertinti, o tik tada sodinti prieš kameras ir žiūrėti, kaip atrodau ekrane. O viskas buvo atvirkščiai – iškart pasodino į grimuotojos kėdę ir – prieš kameras. Buvo ne tiek sunku, kiek netikėta.
Tikriausiai pravertė ir patirtis Belgijos televizijoje?
Pasinaudoju daugeliu išmoktų dalykų: kaip tinkamai atsirinkti pašnekovus, kokius klausimus jiems užduoti. Žinau, kad reikia įsiklausyti į žmogų negalvojant, kaip tuo metu atrodai pati ir ar nepasikėlė, pavyzdžiui, tavo sijonas. Galų gale veikla spaudoje išmokė pareigingumo ir organizuotumo, kuris praverčia tiek laidos metu, tiek jai ruošiantis.
Nesunku taip anksti keltis?
Tai tikrai ne pati sunkiausia darbo dalis. Kartais dar prieš penktą ryto keltis kur kas lengviau nei aštuntą valandą. Ir apskritai pradedu pastebėti, kad anksti dirbti man lengviau nei vėlai – vakare būtų apmaudu, jei turėčiau sėdėti darbo vietoje, kai visi seniausiai baigė dienos darbus. Tiesa, kad būtų nesunku keltis, būtinas režimas – turiu eiti anksti ilsėtis.
Kokia jūsų dienotvarkė?
Darbo savaitė gana užimta. Keliuosi po ketvirtos, po trijų valandų eterio dar reikia pasiruošti rytdienos laidai, o vėliau arba spėju numigti, arba keliauju tiesiai į paskaitas. Kartais būna, kad iš namų išėjusi anksti ryte grįžtu tik devintą vakaro.
Kaip susitvarkote su tiesioginio eterio jauduliu?
„Labas rytas“ tuo ir įdomus, ir ypatingas, kad tiesioginį eterį prisijaukini gana greitai: dirbi penkias dienas po tris valandas. Ilgainiui lieka tik jaudulys, kad viskas pavyktų, kad būtų įdomus pokalbis su laidos svečiu. Padeda ir tai, kad laidoje nemažai pertraukų – atsikvėpti gali per žinias, spaudos apžvalgą, kai rodomi reportažai. Kai pirmą kartą pasisveikini su žiūrovais ir supranti, kad nepaspringai, balso nepraradai, nusiramini. Pasakai sau, kad gera pradžia – pusė darbo.
Turite tiesioginio darbo televizijoje ir radijuje patirties. Ar labai didelis skirtumas?
Televizijoje žmogus tave ne tik girdi, bet ir mato. Todėl man ir patinka televizija. Žinoma, pasakojimas vaizdais net spaudoje yra menas. Bet televizijoje turi galimybę perteikti visą įspūdį. Tiesiogiai vesti laidą gal net lengviau, nes negali sau leisti klysti. Pažįstu save – kai galiu, tai ir klystu... Kita vertus, jei jau padarei klaidą, mirkteli, nusišypsai žiūrovui. Juk mes visi žmonės!
Jei nevestumėte „Labo ryto“, kokioje laidoje norėtumėte dirbti?
Sunku pasakyti. Kol kas „Labame ryte“ randu visko, kas mane domina: čia ir įdomūs pašnekovai, ir aktualios temos. Žurnalistikos šioje laidoje tikrai yra. O ateityje gal būtų įdomu padirbėti „Žiniose“.
Kaip sutariate su kolegomis darbe?
Puikiai. Jaučiuosi taip, lyg juos visus pažinočiau jau labai seniai. Jie labai draugiški.
Turite daug draugų?
Nesvarbu, kiek jų, svarbiausia, kokie jie. Labai džiaugiuosi, kad nei skirtingas gyvenimo būdas, nei skirtingos profesijos ar net atstumas nenugalėjo draugystės su trimis mokyklos laikų draugėmis, kurias pažįstu jau septyniolika metų. Kita vertus, smagu, jog kartais visiškai atsitiktinai gyvenime atsiradę žmonės tampa artimi draugai.
Su jais praleidžiate daug laiko?
Kol studijuoju, apskritai mažokai turiu laiko. Tačiau laisvu laiku mėgstu susitikti su draugais, skaityti, klausytis muzikos, kartais nueinu į kiną.
Kokios muzikos klausotės, kokius filmus, knygas mėgstate?
Klausausi įvairios muzikos, dažniausiai pagal nuotaiką. Pastebiu, jog kartais mielai pasiklausau net klasikos, ko seniau tikrai nedarydavau. Dabar, pavyzdžiui, esu susižavėjusi P. Čaikovskiu. Dėl knygų taip pat – negaliu išskirti vieno žanro ar autoriaus. Filmus renkuosi pagal nuotaiką, kartais net lėkštos komedijos į naudą. Turiu blogą įprotį vienu metu skaityti kelias knygas. Dabar šalia mano lovos – Marlen Haushofer „Siena“ ir ironiška knyga apie gyvenimą Prancūzijoje. Dievinu šią šalį...
Buvote ten nukeliavusi?
Deja, dar ne. Apskritai kelionės – mano aistra. Paskutinį kartą išvykusi buvau spalio mėnesį, dabar mane jau kamuoja noras kur nors keliauti. Paskutinį kartą lankiausi Armėnijoje, o planai – nuo Baltarusijos iki kvapą gniaužiančios Jėzaus statulos Rio de Žaneire. Bet artimiausia kelionė, ko gero, bus į Prancūziją...
Kaip rūpinatės savo grožiu?
Pirmiausiai reikia miegoti! Daug ir saldžiai. Pradėjusi dirbti „Labame ryte“, ėmiau kiek atidžiau rinktis kosmetiką – tiek veidas, tiek plaukai ir taip jos daug gauna, todėl stengiuosi dažniau užsitepti įvairių kaukių, gerti vitaminus.
Nesportuojate?
Ne, tiesą sakant, sporto salės man nelabai patinka (šypsosi). Vasarą mielai važinėju dviračiu, be to, esu gana ištverminga, jei reikia eiti pėsčiomis.
Ar nemėgstate sporto salių dėl to, kad jus atpažįsta?
Mane atpažįsta retokai, nes grimas mane gerokai pakeičia, padaro vyresnę. Iš pradžių daug draugų vis kartodavo, kad mano darbas turėtų būti labai įdomus. Ir jie teisūs. Iš artimų žmonių neigiamų reakcijų nesulaukiau, nors, žinoma, kritiškų patarimų ar pastabų būna.
Turbūt daugiausia pastabų sulaukiate iš tėčio, žymaus televizijos kritiko Žyginto Pečiulio?
Na, kol kas jis tik duoda praktiškų patarimų, ko nereikėtų daryti ar sakyti. O man tenka dviguba atsakomybė: nenuvilti jo kaip tėčio ir kaip televizijos specialisto.
Ar gerai sutariate su tėvais, artimaisiais?
Gyvenu su tėvais. Mūsų santykiai labai šilti ir gražūs. Dar turiu vieną seserį, su kuria sutariame seseriškai, kartais pasipykstame, bet šiaip juk ji – vienintelė sesuo (šypsosi). Su mumis dar gyvena katinas, nors aš labiau myliu šunis.
Gyvenant su tėvais, tikriausiai nereikia sukiotis prie viryklės?
Gaminti moku, bet retai tai darau. Net savo firminio patiekalo dar neturiu, nors kažkada draugai rinkdavosi į svečius valgyti mano kepto obuolių pyrago (šypsosi). Apskritai pirmenybę teikiu tradicinei lietuvių virtuvei, o ko labai nemėgstu, tai jūros gėrybių ir žuvies...
Turite vaikiną, kurį lepinate lietuviškais didžkukuliais?
Esu iš tų, kurie mano, kad asmeninis gyvenimas dėl to ir yra asmeninis, nes apie jį netrimituoji. Tad leiskite į šį klausimą neatsakyti...
Būsite iš tų žinomų žmonių, kurie slėpsis nuo žurnalistų?
Matote, yra skirtumas, ką žurnalistas nori sužinoti. Man nepriimtinas asmeninio gyvenimo viešinimas, bet apie kitus dalykus galima drąsiai kalbėti. Nepasakyčiau, kad manimi yra labai domimasi ir kad aš tapau populiari. Be abejo, žmonėms įdomu sužinoti, koks gi tas darbas televizijoje, juk jis visiems matomas, įdomu ir detalės. Kiek galiu, tiek papasakoju ir pasidalinu įspūdžiais, nes nieko nėra baisiau, kai žmonės, tapę bent kiek matomi, ima ir pasipučia. Negaliu pakęsti arogantiškų žmonių ir tikiuosi, kad mane pažįstantieji niekada šia yda manęs neapkaltins, nes ne dėl žinomumo aš „Labame ryte“.
Taigi gresiančios populiarumo naštos nebijote?
Nebijau, nes manau, kad ji užguls tiek, kiek aš tai leisiu. Be to, per dvidešimt vienerius „Labo ryto“ metus ne vienas ir ne du vedėjai pasikeitė. Kai kurie iš jų žinomi, kai kurie – visiškai ne. Tad gal didelio populiarumo net nesulauksiu.
„Labas rytas“ – solidi laida solidžioje televizijoje. Ar norėtumėte išbandyti jėgas komercinėje televizijoje, gal net bulvarinėje laidoje?
Šiuo metu tokiems projektams griežtai sakau „ne“ ir tikiuosi, jog šios nuostatos laikysiuosi ir toliau. Ne tam ketverius metus studijavau žurnalistiką, kurios, beje, nereikėtų tapatinti su popkultūra ar pramogomis. Manau, tai, kad Lietuvoje žmonės bet kokia kaina stengiasi pakliūti į televiziją – Lietuvos, mažos šalies, ir bėda, ir skaudi realybė. Pasaulio mastu mūsų labai mažai ir būti populiariems savotiškas privalumas. Esu įsitikinusi, kad žurnalistika – ne ta vieta, kur „daromos“ žvaigždės.
Kas jums labiausiai patinka ir kas kelia nerimą televizijoje?
Nepatinka tai, apie ką tik kalbėjome – šou ir „popso“ kultas. Eteris nėra ta vieta, kurioje galima daryti viską, ką užsigeidi. Taip pat neigiamą požiūrį stiprina paviršutiniškas ir lengvabūdiškas požiūris į televiziją. O labiausiai žavi judrumas, nenuobodus darbas – toks jis visose žiniasklaidos priemonėse. Dar patinka tai, kad būdama televizijoje nesi centrinė figūra, svarbiausia – pašnekovas, vaizdai, o tu tik padedi suprasti, akcentuoji ar paaiškini (šypsosi).
Kas jus daro laimingą?
Be galo daug dalykų: šeima, draugai, darbas. Apskritai laimė priklauso nuo požiūrio į gyvenimą, įvairias jo situacijas. Laimė – tai svajonių ir planų įgyvendinimas, tikslo siekimas.
Kokie artimiausi planai?
Sėkmingai pabaigti magistro studijas. Žiūrėsime, kaip tai pavyks ir kokių naujovių tai suteiks mano gyvenimui...
Darbas televizijoje – išsipildžiusi jūsų svajonė?
Studijavau žurnalistiką Belgijoje, būtent ten sustiprėjo meilė televizijai. Dirbau Belgijos regioninėje televizijoje, kur rengiau reportažus. Tada pradėjau svajoti apie tokį pat darbą gimtojoje šalyje. Juk ir pokštai, ir palyginimai sava kalba visai kitaip skamba. Vesti laidą niekada nebuvo mano tikslas, tai staigmena net man pačiai.
Ar sunku buvo įsidarbinti?
Istorija paprasta (šypsosi). Grįžusi po studijų Belgijoje ieškojau darbo ir visiškai atsitiktinai perkaičiau, jog „Labas rytas“ ieško vedėjos. Keletas pažįstamų padrąsino, kad galiu nueiti bent pamėginti, juk nieko neprarasiu. Tad ir nuėjau į susitikimą su laidos prodiuseriu. Ar sunku buvo įsidarbinti? Tiesą sakant, tikėjausi, kad pirmiausiai bus norima mane pamatyti, pakalbėti, įvertinti, o tik tada sodinti prieš kameras ir žiūrėti, kaip atrodau ekrane. O viskas buvo atvirkščiai – iškart pasodino į grimuotojos kėdę ir – prieš kameras. Buvo ne tiek sunku, kiek netikėta.
Tikriausiai pravertė ir patirtis Belgijos televizijoje?
Pasinaudoju daugeliu išmoktų dalykų: kaip tinkamai atsirinkti pašnekovus, kokius klausimus jiems užduoti. Žinau, kad reikia įsiklausyti į žmogų negalvojant, kaip tuo metu atrodai pati ir ar nepasikėlė, pavyzdžiui, tavo sijonas. Galų gale veikla spaudoje išmokė pareigingumo ir organizuotumo, kuris praverčia tiek laidos metu, tiek jai ruošiantis.
Nesunku taip anksti keltis?
Tai tikrai ne pati sunkiausia darbo dalis. Kartais dar prieš penktą ryto keltis kur kas lengviau nei aštuntą valandą. Ir apskritai pradedu pastebėti, kad anksti dirbti man lengviau nei vėlai – vakare būtų apmaudu, jei turėčiau sėdėti darbo vietoje, kai visi seniausiai baigė dienos darbus. Tiesa, kad būtų nesunku keltis, būtinas režimas – turiu eiti anksti ilsėtis.
Kokia jūsų dienotvarkė?
Darbo savaitė gana užimta. Keliuosi po ketvirtos, po trijų valandų eterio dar reikia pasiruošti rytdienos laidai, o vėliau arba spėju numigti, arba keliauju tiesiai į paskaitas. Kartais būna, kad iš namų išėjusi anksti ryte grįžtu tik devintą vakaro.
Kaip susitvarkote su tiesioginio eterio jauduliu?
„Labas rytas“ tuo ir įdomus, ir ypatingas, kad tiesioginį eterį prisijaukini gana greitai: dirbi penkias dienas po tris valandas. Ilgainiui lieka tik jaudulys, kad viskas pavyktų, kad būtų įdomus pokalbis su laidos svečiu. Padeda ir tai, kad laidoje nemažai pertraukų – atsikvėpti gali per žinias, spaudos apžvalgą, kai rodomi reportažai. Kai pirmą kartą pasisveikini su žiūrovais ir supranti, kad nepaspringai, balso nepraradai, nusiramini. Pasakai sau, kad gera pradžia – pusė darbo.
Turite tiesioginio darbo televizijoje ir radijuje patirties. Ar labai didelis skirtumas?
Televizijoje žmogus tave ne tik girdi, bet ir mato. Todėl man ir patinka televizija. Žinoma, pasakojimas vaizdais net spaudoje yra menas. Bet televizijoje turi galimybę perteikti visą įspūdį. Tiesiogiai vesti laidą gal net lengviau, nes negali sau leisti klysti. Pažįstu save – kai galiu, tai ir klystu... Kita vertus, jei jau padarei klaidą, mirkteli, nusišypsai žiūrovui. Juk mes visi žmonės!
Jei nevestumėte „Labo ryto“, kokioje laidoje norėtumėte dirbti?
Sunku pasakyti. Kol kas „Labame ryte“ randu visko, kas mane domina: čia ir įdomūs pašnekovai, ir aktualios temos. Žurnalistikos šioje laidoje tikrai yra. O ateityje gal būtų įdomu padirbėti „Žiniose“.
Kaip sutariate su kolegomis darbe?
Puikiai. Jaučiuosi taip, lyg juos visus pažinočiau jau labai seniai. Jie labai draugiški.
Turite daug draugų?
Nesvarbu, kiek jų, svarbiausia, kokie jie. Labai džiaugiuosi, kad nei skirtingas gyvenimo būdas, nei skirtingos profesijos ar net atstumas nenugalėjo draugystės su trimis mokyklos laikų draugėmis, kurias pažįstu jau septyniolika metų. Kita vertus, smagu, jog kartais visiškai atsitiktinai gyvenime atsiradę žmonės tampa artimi draugai.
Su jais praleidžiate daug laiko?
Kol studijuoju, apskritai mažokai turiu laiko. Tačiau laisvu laiku mėgstu susitikti su draugais, skaityti, klausytis muzikos, kartais nueinu į kiną.
Kokios muzikos klausotės, kokius filmus, knygas mėgstate?
Klausausi įvairios muzikos, dažniausiai pagal nuotaiką. Pastebiu, jog kartais mielai pasiklausau net klasikos, ko seniau tikrai nedarydavau. Dabar, pavyzdžiui, esu susižavėjusi P. Čaikovskiu. Dėl knygų taip pat – negaliu išskirti vieno žanro ar autoriaus. Filmus renkuosi pagal nuotaiką, kartais net lėkštos komedijos į naudą. Turiu blogą įprotį vienu metu skaityti kelias knygas. Dabar šalia mano lovos – Marlen Haushofer „Siena“ ir ironiška knyga apie gyvenimą Prancūzijoje. Dievinu šią šalį...
Buvote ten nukeliavusi?
Deja, dar ne. Apskritai kelionės – mano aistra. Paskutinį kartą išvykusi buvau spalio mėnesį, dabar mane jau kamuoja noras kur nors keliauti. Paskutinį kartą lankiausi Armėnijoje, o planai – nuo Baltarusijos iki kvapą gniaužiančios Jėzaus statulos Rio de Žaneire. Bet artimiausia kelionė, ko gero, bus į Prancūziją...
Kaip rūpinatės savo grožiu?
Pirmiausiai reikia miegoti! Daug ir saldžiai. Pradėjusi dirbti „Labame ryte“, ėmiau kiek atidžiau rinktis kosmetiką – tiek veidas, tiek plaukai ir taip jos daug gauna, todėl stengiuosi dažniau užsitepti įvairių kaukių, gerti vitaminus.
Nesportuojate?
Ne, tiesą sakant, sporto salės man nelabai patinka (šypsosi). Vasarą mielai važinėju dviračiu, be to, esu gana ištverminga, jei reikia eiti pėsčiomis.
Ar nemėgstate sporto salių dėl to, kad jus atpažįsta?
Mane atpažįsta retokai, nes grimas mane gerokai pakeičia, padaro vyresnę. Iš pradžių daug draugų vis kartodavo, kad mano darbas turėtų būti labai įdomus. Ir jie teisūs. Iš artimų žmonių neigiamų reakcijų nesulaukiau, nors, žinoma, kritiškų patarimų ar pastabų būna.
Turbūt daugiausia pastabų sulaukiate iš tėčio, žymaus televizijos kritiko Žyginto Pečiulio?
Na, kol kas jis tik duoda praktiškų patarimų, ko nereikėtų daryti ar sakyti. O man tenka dviguba atsakomybė: nenuvilti jo kaip tėčio ir kaip televizijos specialisto.
Ar gerai sutariate su tėvais, artimaisiais?
Gyvenu su tėvais. Mūsų santykiai labai šilti ir gražūs. Dar turiu vieną seserį, su kuria sutariame seseriškai, kartais pasipykstame, bet šiaip juk ji – vienintelė sesuo (šypsosi). Su mumis dar gyvena katinas, nors aš labiau myliu šunis.
Gyvenant su tėvais, tikriausiai nereikia sukiotis prie viryklės?
Gaminti moku, bet retai tai darau. Net savo firminio patiekalo dar neturiu, nors kažkada draugai rinkdavosi į svečius valgyti mano kepto obuolių pyrago (šypsosi). Apskritai pirmenybę teikiu tradicinei lietuvių virtuvei, o ko labai nemėgstu, tai jūros gėrybių ir žuvies...
Turite vaikiną, kurį lepinate lietuviškais didžkukuliais?
Esu iš tų, kurie mano, kad asmeninis gyvenimas dėl to ir yra asmeninis, nes apie jį netrimituoji. Tad leiskite į šį klausimą neatsakyti...
Būsite iš tų žinomų žmonių, kurie slėpsis nuo žurnalistų?
Matote, yra skirtumas, ką žurnalistas nori sužinoti. Man nepriimtinas asmeninio gyvenimo viešinimas, bet apie kitus dalykus galima drąsiai kalbėti. Nepasakyčiau, kad manimi yra labai domimasi ir kad aš tapau populiari. Be abejo, žmonėms įdomu sužinoti, koks gi tas darbas televizijoje, juk jis visiems matomas, įdomu ir detalės. Kiek galiu, tiek papasakoju ir pasidalinu įspūdžiais, nes nieko nėra baisiau, kai žmonės, tapę bent kiek matomi, ima ir pasipučia. Negaliu pakęsti arogantiškų žmonių ir tikiuosi, kad mane pažįstantieji niekada šia yda manęs neapkaltins, nes ne dėl žinomumo aš „Labame ryte“.
Taigi gresiančios populiarumo naštos nebijote?
Nebijau, nes manau, kad ji užguls tiek, kiek aš tai leisiu. Be to, per dvidešimt vienerius „Labo ryto“ metus ne vienas ir ne du vedėjai pasikeitė. Kai kurie iš jų žinomi, kai kurie – visiškai ne. Tad gal didelio populiarumo net nesulauksiu.
„Labas rytas“ – solidi laida solidžioje televizijoje. Ar norėtumėte išbandyti jėgas komercinėje televizijoje, gal net bulvarinėje laidoje?
Šiuo metu tokiems projektams griežtai sakau „ne“ ir tikiuosi, jog šios nuostatos laikysiuosi ir toliau. Ne tam ketverius metus studijavau žurnalistiką, kurios, beje, nereikėtų tapatinti su popkultūra ar pramogomis. Manau, tai, kad Lietuvoje žmonės bet kokia kaina stengiasi pakliūti į televiziją – Lietuvos, mažos šalies, ir bėda, ir skaudi realybė. Pasaulio mastu mūsų labai mažai ir būti populiariems savotiškas privalumas. Esu įsitikinusi, kad žurnalistika – ne ta vieta, kur „daromos“ žvaigždės.
Kas jums labiausiai patinka ir kas kelia nerimą televizijoje?
Nepatinka tai, apie ką tik kalbėjome – šou ir „popso“ kultas. Eteris nėra ta vieta, kurioje galima daryti viską, ką užsigeidi. Taip pat neigiamą požiūrį stiprina paviršutiniškas ir lengvabūdiškas požiūris į televiziją. O labiausiai žavi judrumas, nenuobodus darbas – toks jis visose žiniasklaidos priemonėse. Dar patinka tai, kad būdama televizijoje nesi centrinė figūra, svarbiausia – pašnekovas, vaizdai, o tu tik padedi suprasti, akcentuoji ar paaiškini (šypsosi).
Kas jus daro laimingą?
Be galo daug dalykų: šeima, draugai, darbas. Apskritai laimė priklauso nuo požiūrio į gyvenimą, įvairias jo situacijas. Laimė – tai svajonių ir planų įgyvendinimas, tikslo siekimas.
Kokie artimiausi planai?
Sėkmingai pabaigti magistro studijas. Žiūrėsime, kaip tai pavyks ir kokių naujovių tai suteiks mano gyvenimui...
