Donkichotiška Ievos Kaminskaitės (27) kova su vėjo malūnais slopsta. Ji jau pavargo vadintis „kylančia operos soliste“: to pakilimo galima laukti labai ilgai, o Ievai norisi gyventi dabar. Šiek tiek ir apmaudu: kitoms merginoms, negalinčioms didžiuotis nei įspūdingais balsais, nei biustais, Lietuvoje kažkodėl sekasi, o jai, kuriai ir balsą, ir biustą Dievas davė ir dar drėbtelėjo, tikrosios sėkmės vis dar tenka ieškoti. Tad Ieva ir ieško. Tik šįkart – ne Lietuvoje.
Populiarumo Lietuvoje jai nestigo, bet stigo labai paprasto dalyko – pinigų. Įsimintinas šviesiaplaukės debiutas realybės šou „Baras“, pavykę vaidmenys „Dviračio šou“, vedami renginiai, koncertai su vokaliniu ansambliu „Inmezzo“ – visa tai buvo puiku, deja, neužtikrino sočios buities. „Kur jau ten, – ji skambiai susijuokia. – Dvejus metus mėginau gyventi iš koncertinės veiklos. Kartais atrodydavo, kad jau atsistojau į vėžes. Bet šią žiemą viskas taip apniuko...“ Muzikos ir teatro akademijoje baigusi dainavimo specialybės magistrantūrą, parengusi klasikinės, sakralinės ir populiariosios muzikos repertuarą, pastaruoju metu I. Kaminskaitė dažniausiai buvo kviečiama koncertuoti bažnyčiose. „Skamba pakiliai, o iš tiesų viskas atrodo štai taip: sekmadienį keliuosi penktą valandą ryto, apsimiegojusi dvi tris valandas kratausi kaimo keliukais, – pasakoja negražindama. – Atvažiuoju į nešildomą bažnyčią, kurioje – šalčiau negu lauke. Nemeluoju: sykį termometras viduje iš tiesų rodė minus vieną! Jokių sąlygų persirengti ir apšilti, ką ten kalbėti apie sąlygas prasidainuoti, o mano balsas platus, prasidainuoti reikia bent pusvalandžio... Ir mokėdavo už tai labai mažai. Supratau: Lietuvoje išgyventi man pernelyg sudėtinga.“
Vyrai – kita aktuali ir jautri tema, kuria Ieva per daug neatvirauja, tik pasako keletą konkrečių užuominų. Ji drąsiai spiria į skausmingą vietą visiems Lietuvos vyrams – vadina juos kompleksuotais alkoholio ir pinigų vergais – ir, žinoma, nesitiki tarp jų rasti to vienintelio. Belieka vienintelio ieškoti tarp geriau išauklėtų, mažiau egoistiškų ir tikrai vyriškų užjūrio vyrų. Mergina nėra apsisprendusi, jį jau surado ar dar ne, bet faktas tas, kad prisiekusį gerbėją Didžiojoje Britanijoje turi ir retsykiais vis apsilanko Londone. Sklandančių kalbų, kad jis – juodaodis, komentuoti neskuba: „Paskui mano tėvus užplūsta visokios apkalbos.“
Galų gale demokratiškame krašte žmogaus odos spalva – ne tokia ir svarbi. Svarbiau tai, kad Ievos gerbėjas, dirbantis informacinių technologijų srityje, užjautė vargano Lietuvos pramogų pasaulio užguitą draugę ir ryžosi padėti. „Pasakiau jam, kad noriu būti aktorė. Švelniai tariant, užlaužiau: liepiau internete man surasti kokį padorų prodiuserį ar filmus kuriančią kompaniją“, – nuo vyriškos paramos neišsisukinėja operos dainininkė. Ar vyrukas ką nors rado? „Rado!“
Šiuo metu Ieva yra Londone, kada grįš – nežinia, nes veiklos Anglijos sostinėje jai netrūksta. Mergina apsistojo pas ten gyvenančią seserį Eglę, nemažai laiko praleidžia ir pas Bristolyje įsikūrusį paslaptingąjį gerbėją. Jo dėka lietuvaitė tuoj turėtų tapti Nolivudo žvaigžde.
Nolivudas – ne kokia nors spaudos klaida. „Holivudas yra Amerikos kino gigantas, Bolivudas – Indijos, o Nolivudas – Nigerijos“, – paaiškina Ieva. Nereikia manyti, kad Nolivude sukurtuose filmuose tik skamba kanibalų būgnai ir palmėmis karstosi beždžionės. Tai – trečioji pagal dydį pasaulio kino pramonė, kurioje dirba tūkstančiai žmonių, o pelnas skaičiuojamas milijonais JAV dolerių. Ten kuriamos muilo operos, kriminaliniai siužetai su vaidybos elementais, komedijos – žodžiu, viskas, ką mielai gromuliuoja didelių poreikių neturintis televizijos vartotojas. Vertės požiūriu Nolivudo produkcija labai primena Meksikos kino pramonės kūrinius, tik pigesnė: vienam filmui sukurti vidutiniškai užtrunkama vos dešimt dienų, o montažas ir įgarsinimas atliekamas paprasčiausiomis kompiuterių programomis.
Sąžiningai įgytas Muzikos akademijos magistro laipsnis leidžia Ievai vadovautis šaltu protu ir nepervertinti egzotiškos svajonės. Tačiau tas pats šaltas protas verčia pripažinti, kad vaidyba nigerietiškuose serialuose – tegul ir ne penas sielai, bet normalus darbas su normaliu uždarbiu. Jos, kaip aktorės, patirtis Nolivudui net per didelė: mergina filmavosi Ramunės Čekuolytės diplominiame darbe, Ramūno Greičiaus filme „Baltos dėmės mėlyname“, amerikiečių juostoje apie rugsėjo 11-ąją, keletą metų kūrė įvairius vaidmenis „Dviračio šou“. „Lietuvoje mane mokė vaidinti natūraliai, bėgti nuo štampų kuo toliau. O čia turėsiu viską daryti atvirkščiai: vaidinti kuo teatrališkiau, – šypteli artistė. – Beje, erotikos nolivudiniuose filmuose nėra nė kvapo – tik tam tikra teatrališka jausmų raiška.“
Nėra ko slėpti: Nolivudo prodiuseriams patraukli Ievos išvaizda. Tiesa, dėl to ji šiek tiek jaudinasi: „Viskas ten paremta ne talentu, bet įvaizdžiu. O aš, lyg tyčia, važinėdama po Lietuvos bažnyčias svorio priaugau... Gal reikės į sporto klubą nueiti?“ Bet daugeliui vaidmenų lietuvė tinka ir su dabartine figūra. Ji jau turėjo pradėti filmuotis, tačiau dėl oro sąlygų filmavimo grupė užtruko Dubajuje. „Nieko tokio, aš palauksiu, – gerai nusiteikusi Ieva. – Nolivudo serialai kepami greitai, be vargo, ir aš kuo puikiausiai matau juose save. Už mažą vaidmenį gaučiau tiek, kiek Lietuvoje – per pusmetį, o jei būtų pagrindiniai vaidmenys, galima uždirbti tiek pinigų, kad užtektų ir butui Vilniuje. Londone užmezgusi kontaktų, pasiūlymų sulaukiu kone kasdien, bet esu atsargi, niekur nepuolu stačia galva. Štai vakar gavau Norvegijos drabužių ir avalynės kompanijos pasiūlymą tapti jų produkcijos veidu... Pasidomėjau ir kitais darbais: dviem muzikos mokykloms pasisiūliau eiti muzikos mokytojos pareigas, ir abi sutinka mane priimti. Žodžiu, į Lietuvą grįžti neskubėsiu – tai būtų žingsnis atgal.“
Populiarumo Lietuvoje jai nestigo, bet stigo labai paprasto dalyko – pinigų. Įsimintinas šviesiaplaukės debiutas realybės šou „Baras“, pavykę vaidmenys „Dviračio šou“, vedami renginiai, koncertai su vokaliniu ansambliu „Inmezzo“ – visa tai buvo puiku, deja, neužtikrino sočios buities. „Kur jau ten, – ji skambiai susijuokia. – Dvejus metus mėginau gyventi iš koncertinės veiklos. Kartais atrodydavo, kad jau atsistojau į vėžes. Bet šią žiemą viskas taip apniuko...“ Muzikos ir teatro akademijoje baigusi dainavimo specialybės magistrantūrą, parengusi klasikinės, sakralinės ir populiariosios muzikos repertuarą, pastaruoju metu I. Kaminskaitė dažniausiai buvo kviečiama koncertuoti bažnyčiose. „Skamba pakiliai, o iš tiesų viskas atrodo štai taip: sekmadienį keliuosi penktą valandą ryto, apsimiegojusi dvi tris valandas kratausi kaimo keliukais, – pasakoja negražindama. – Atvažiuoju į nešildomą bažnyčią, kurioje – šalčiau negu lauke. Nemeluoju: sykį termometras viduje iš tiesų rodė minus vieną! Jokių sąlygų persirengti ir apšilti, ką ten kalbėti apie sąlygas prasidainuoti, o mano balsas platus, prasidainuoti reikia bent pusvalandžio... Ir mokėdavo už tai labai mažai. Supratau: Lietuvoje išgyventi man pernelyg sudėtinga.“
Vyrai – kita aktuali ir jautri tema, kuria Ieva per daug neatvirauja, tik pasako keletą konkrečių užuominų. Ji drąsiai spiria į skausmingą vietą visiems Lietuvos vyrams – vadina juos kompleksuotais alkoholio ir pinigų vergais – ir, žinoma, nesitiki tarp jų rasti to vienintelio. Belieka vienintelio ieškoti tarp geriau išauklėtų, mažiau egoistiškų ir tikrai vyriškų užjūrio vyrų. Mergina nėra apsisprendusi, jį jau surado ar dar ne, bet faktas tas, kad prisiekusį gerbėją Didžiojoje Britanijoje turi ir retsykiais vis apsilanko Londone. Sklandančių kalbų, kad jis – juodaodis, komentuoti neskuba: „Paskui mano tėvus užplūsta visokios apkalbos.“
Galų gale demokratiškame krašte žmogaus odos spalva – ne tokia ir svarbi. Svarbiau tai, kad Ievos gerbėjas, dirbantis informacinių technologijų srityje, užjautė vargano Lietuvos pramogų pasaulio užguitą draugę ir ryžosi padėti. „Pasakiau jam, kad noriu būti aktorė. Švelniai tariant, užlaužiau: liepiau internete man surasti kokį padorų prodiuserį ar filmus kuriančią kompaniją“, – nuo vyriškos paramos neišsisukinėja operos dainininkė. Ar vyrukas ką nors rado? „Rado!“
Šiuo metu Ieva yra Londone, kada grįš – nežinia, nes veiklos Anglijos sostinėje jai netrūksta. Mergina apsistojo pas ten gyvenančią seserį Eglę, nemažai laiko praleidžia ir pas Bristolyje įsikūrusį paslaptingąjį gerbėją. Jo dėka lietuvaitė tuoj turėtų tapti Nolivudo žvaigžde.
Nolivudas – ne kokia nors spaudos klaida. „Holivudas yra Amerikos kino gigantas, Bolivudas – Indijos, o Nolivudas – Nigerijos“, – paaiškina Ieva. Nereikia manyti, kad Nolivude sukurtuose filmuose tik skamba kanibalų būgnai ir palmėmis karstosi beždžionės. Tai – trečioji pagal dydį pasaulio kino pramonė, kurioje dirba tūkstančiai žmonių, o pelnas skaičiuojamas milijonais JAV dolerių. Ten kuriamos muilo operos, kriminaliniai siužetai su vaidybos elementais, komedijos – žodžiu, viskas, ką mielai gromuliuoja didelių poreikių neturintis televizijos vartotojas. Vertės požiūriu Nolivudo produkcija labai primena Meksikos kino pramonės kūrinius, tik pigesnė: vienam filmui sukurti vidutiniškai užtrunkama vos dešimt dienų, o montažas ir įgarsinimas atliekamas paprasčiausiomis kompiuterių programomis.
Sąžiningai įgytas Muzikos akademijos magistro laipsnis leidžia Ievai vadovautis šaltu protu ir nepervertinti egzotiškos svajonės. Tačiau tas pats šaltas protas verčia pripažinti, kad vaidyba nigerietiškuose serialuose – tegul ir ne penas sielai, bet normalus darbas su normaliu uždarbiu. Jos, kaip aktorės, patirtis Nolivudui net per didelė: mergina filmavosi Ramunės Čekuolytės diplominiame darbe, Ramūno Greičiaus filme „Baltos dėmės mėlyname“, amerikiečių juostoje apie rugsėjo 11-ąją, keletą metų kūrė įvairius vaidmenis „Dviračio šou“. „Lietuvoje mane mokė vaidinti natūraliai, bėgti nuo štampų kuo toliau. O čia turėsiu viską daryti atvirkščiai: vaidinti kuo teatrališkiau, – šypteli artistė. – Beje, erotikos nolivudiniuose filmuose nėra nė kvapo – tik tam tikra teatrališka jausmų raiška.“
Nėra ko slėpti: Nolivudo prodiuseriams patraukli Ievos išvaizda. Tiesa, dėl to ji šiek tiek jaudinasi: „Viskas ten paremta ne talentu, bet įvaizdžiu. O aš, lyg tyčia, važinėdama po Lietuvos bažnyčias svorio priaugau... Gal reikės į sporto klubą nueiti?“ Bet daugeliui vaidmenų lietuvė tinka ir su dabartine figūra. Ji jau turėjo pradėti filmuotis, tačiau dėl oro sąlygų filmavimo grupė užtruko Dubajuje. „Nieko tokio, aš palauksiu, – gerai nusiteikusi Ieva. – Nolivudo serialai kepami greitai, be vargo, ir aš kuo puikiausiai matau juose save. Už mažą vaidmenį gaučiau tiek, kiek Lietuvoje – per pusmetį, o jei būtų pagrindiniai vaidmenys, galima uždirbti tiek pinigų, kad užtektų ir butui Vilniuje. Londone užmezgusi kontaktų, pasiūlymų sulaukiu kone kasdien, bet esu atsargi, niekur nepuolu stačia galva. Štai vakar gavau Norvegijos drabužių ir avalynės kompanijos pasiūlymą tapti jų produkcijos veidu... Pasidomėjau ir kitais darbais: dviem muzikos mokykloms pasisiūliau eiti muzikos mokytojos pareigas, ir abi sutinka mane priimti. Žodžiu, į Lietuvą grįžti neskubėsiu – tai būtų žingsnis atgal.“