Rašytojo knygos be galo populiarios Lietuvoje, vertinamos ir skaitomos, recenzuojamos, cituojamos, perleidžiamos, išperkamos ir vėl kartojamos. O man įdomi to berniuko, žvelgiančio Romualdo Kvinto sukurtos skulptūros akimis, istorija. Beveik savaitę intensyviai skaitau apie šį rašytoją. Panašu, kad jis buvo labai sudėtingo likimo ir būdo žmogus, kurio gyvenimo detalėmis norisi domėtis, susitapatinti su juo ir mėginti suprasti, kokios mintys sukosi šio nepaprastai talentingo rašytojo galvoje.
Ieškodama informacijos apie rašytoją, susidūriau su vienas kitam prieštaraujančiais šaltiniais, nurodančiais Romain Gary (Roman Kacew) gimimo vietą. Beveik įrodyta, kad pasaulinio pripažinimo sulaukęs rašytojas gimė 1914 m. Vilniuje. O berniuko skulptūra vaizduoja įvykį iš rašytojo Vilniuje praleistos vaikystės, kuomet pirmą kartą įsimylėjęs būsimasis rašytojas vardan meilės ryžosi neįprastam žingsniui. Kai sužavėti į akį kritusią mergaitę nepavyko nei mamos patarimu užversti akis į viršų, kad šviesoje išryškėtų jų mėlynumas, nei triauškiant vabalus, jaunasis R.Gary sukramtė gabalą kaliošo. Šį savo pirmosios meilės žygdarbį, gyvenimo laikotarpį Vilniuje, vaikystės nuotykius, namą dabartinėje J.Basanavičiaus gatvėje, kuriame gyveno, R.Gary aprašė knygoje „Aušros pažadas“. Būtent netoli to namo ir pastatyta berniuką vaizduojanti skulptūra.
MAMA
„Jis siūdinsis drabužius Londone!“
Man atrodo, kad didžiausią įtaką rašytojo gyvenime padarė mama, nesibaigiančios klajonės su ja iš vieno miesto į kitą, noras pritapti ir sulaukti visuomenės pripažinimo. Amžinos kelionės buvo sunkios paliegusiam berniukui, kuris turėjo labai greitai mokytis naujų kalbų (iškart prisimenu scenas iš filmo „Šokoladas“, kur motina su dukrele apsivilkusios raudonus apsiaustus keliaudavo iš vieno miestelio į kitą, vos pasikeitus vėjo krypčiai). Nors turbūt daug sunkesnės kelionės buvo berniuko motinai, kuri visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti sūnų ir atskleisti jo talentus. Kiekviename naujame mieste ji spausdavo berniuką ieškoti savo pašaukimo – šokio, muzikos, teatro, rašymo! O ji pati kuo įvairiausiais būdais stengėsi išlaikyti save ir mažąjį berniuką. Todėl Vilniuje buvo įsikūręs paslaptingas mados salonas iš Paryžiaus, žavėjęs visas Vilniaus damas – apie linksmą ir sumanią R. Gary mamos klastą skaityk šiame straipsnyje.
Motina jam buvo svarbiausias asmuo gyvenime. Rašytojas niekada nepažinojo savo tėvo, todėl jau būdamas mažas pradėjo istorijas kurti apie jį, pasakodavo, kad jo tėvas – garsus rusų aktorius, iš kurio jis paveldėjęs nuožmų žvilgsnį.
Pasiaukojanti mama, visas jėgas ir meilę, darbą ir poilsį skyrusi tik sūnui, panašu, kad nurodė jaunajam vaikinui jo gyvenimo kelią. Štai paties R. Gary pasakojimas, kaip vieno incidento metu motina garsiai visiems išrėkė žodžius, kurie jo ausyse tebeskambėjo ir po 40 metų – „Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėtis! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas, Gabrielis D’Anunzijus! Jis… Jis siūdinsis drabužius Londone!““
Man atrodo, berniukas taip patikėjo motinos žodžiais, tarsi burtažodžiais ar užkeikimais, kad visą gyvenimą ir ėjo tuo nupieštu keliu: tapo talentingu rašytoju, dramaturgu ir kino režisieriumi, teisininku, pasipriešinimo kovų dalyviu, diplomatu, buvo net du kartus apdovanotas Gonkūrų premija, nors ji paprastai autoriui skiriama vieną kartą.
GYVENIMO BŪDAS
„Būti kažkuo kitu – tai buvo didžioji mano gyvenimo pagunda.“
Po sunkios vaikystės Vilniuje, vos keturiolikos sulaukęs R. Gary su motina išvyko gyventi į Prancūziją, kur visa širdimi įsimylėjo visa, kas yra prancūziška, taip pradėdamas nesibaigiantį meilės romaną su pačia Prancūzija. Nuo vaikystės nepastovus gyvenimo būdas išmokė jį gyventi turinčio kažką slėpti žmogaus gyvenimą. R. Gary niekuomet iki galo nebuvo atviras net artimiausiems savo žmonės, o gal ir pats sau. Knygas rašė pasislėpęs net po keturiais slapyvardžiais! Visas R. Gary gyvenimas – tarsi daug juodraščių, epizodų iš skirtingų asmenų gyvenimo, paslaptingų, slidžių, nenuspėjamų, chameleoniškų detalių. Knygose atsiskleidžia begalinis noras ieškoti visuomenės pripažinimo, identiteto. Netgi jo motina ragino sužavėti Prancūzijos visuomenę kuriant kūrinius pataikaujant jų norams.
„Mes turime sugalvoti tau slapyvardį, – sakė jo mama, – Didis prancūzų rašytojas negali vadintis rusišku vardu. Jei būtum smuiko virtuozas, tai būtų nuostabu, tačiau prancūzų literatūros grandui tai netinka“. Todėl rašytojas pasivadino Romain Gary vardu. Rusų kalba „Gary“ reiškia „deginti“. Jis žinojo šį žodį iš romų meilės dainų „Gari, gari… burn, burn my love.“
Rašydavo jis greitai ir neįskaitomai, ant skiaučių ir juodraščių, o tuomet diktuodavo knygas savo sekretorėms, su kuriomis mylėdavosi, kad gautų įkvėpimo toliau tęsti pasakojimus. Beveik niekada netaisydavo to, ką parašė ir sakydavo, kad neturi talento rašyti, tiesiog talentą pasakoti istorijas.
MEILĖS ISTORIJOS
Gandai, kad rašytojas mėga jaunas merginas ir laisvo būdo moteris, pasakojimai apie jo meilės nuotykius vertė krūpčioti net liberaliausių pažiūrų žmones. Tačiau rašytojas visada laikydavosi oriai ir išdidžiai.
R. Gary buvo vedęs du kartus – pirmą kartą britų rašytoją, žurnalistę, Vogue redaktorę Lesley Blanch, antrąja žmona tapo begalinio grožio amerikiečių aktorė Jean Seberg, pastūmėjusi jį režisuoti filmus.
Jean Seberg jis sutiko Los Andžele, būdamas 45 m., kaip tik pabaigusią filmuotis Jean Godard filme “Breathless”. Tuo metu santuoką su Lesley Blanch jau kankino rutina ir nuobodulys, todėl pačios žmonos pastūmėtas R. Gary ėmė susitikinėti su Jean, siekdamas šiek tiek prasiblaškyti. Tačiau netrukus gražuolė aktorė pastojo ir Gary paliko žmoną dėl jos.
Graži, įspūdinga pora žavėjo visuomenę, pietums inteligentišką rašytoją ir valiūkišką aktorę kviesdavo pietų visa tuometinė Amerikos ir Prancūzijos grietinėlė.
Kol Gary skendo šlovės spinduliuose, ir jo antroji santuoka pradėjo klibėti. Pasklidus gandams, kad Jean Seberg jam neištikima, R. Gary į dvikovą iškvietė jos meilužį Clint Eastwood. Panašu, kad Clint atsisakė, todėl dvikova neįvyko. R. Gary paprašė skyrybų, o aktorę užklupo depresija ir ji nusižudė.
GONKŪRŲ PREMIJA
R. Gary – net du kartus apdovanotas prestižiškiausia Prancūzijos literatūros Gonkūrų premija, nors ji paprastai autoriui skiriama vieną kartą. Pirmąją premiją jis gavo kaip Romain Gary už romaną „Dangaus šaknys“, o antroji jam atiteko už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, parašytą Émile Ajar slapyvardžiu. Tik po Romain Gary mirties paaiškėjo, kad Romain ir Émile – tas pats žmogus. Literatūros istorijoje tai vienintelis pasaulyje rašytojas, du kartus pelnęs šį garbingą apdovanojimą.
Romain Gary buvo kritikų numylėtas, garbinamas ir vertinimas – tai autoriui trukdė išreikšti save taip, kaip jis norėjo, spraudė jį į rėmus, jis ir toliau turėjo pataikauti. Todėl atsirado Émile Ajar, su savo kūriniais Prancūzijos visuomenei ir literatūros kritikams atrodęs toks aktualus ir toks naujoviškas! Kas jis, Émile Ajar? Tai – prancūzų kilmės alžyrietis, medicinos studentas, gyvenantis Brazilijoje tam, kad išvengtų kaltinimų terorizimu. Pirmasis Émile Ajar kūrinys, atsiųstas leidėjams, buvo visai kitokio nei įprasto R. Gary stiliaus, ir tik vos keli kritikai pastebėjo, kad kai kurios pastraipos, mintys, eilutės kartojo, o gal buvo įkvėptos R. Gary kūrybos. Kūrinys „Visas gyvenimas dar prieš akis“ kritikų nuomone nusipelnė Gonkūrų premijos. Tai, kad Émile Ajar buvo paslaptingas kūrėjas, prizą apgaubė dar didesnė svarbos ir reikšmingumo aureole.
R. Gary kruopščiai planavo šią apgavystę. R. Gary siųsdavo rankraščius savo sūnui Diego, kuris, kaip ir tariamas Émile Ajar, gyveno Brazilijoje, o Diego juos persiųsdavo leidėjams Paryžiuje. Tik Jean Seberg, Diego ir keli artimi draugai žinojo apie šią klastą. Net kai pats R. Gary savo priešmirtiniame raštelyje atskleidė, kad jis buvo tas garsusis Émile Ajar, keli kritikai atsisakė tuo patikėti.
GYVENIMO PABAIGA
„Viso gero, ir dėkui jums“.
1980 metais, praėjus penkiolikai mėnesių nuo Jean Seberg mirties, parašęs atsisveikinimo laišką „Aš pasakiau viską“, rašytojas nusišovė Paryžiuje.
Nors visą gyvenimą jis kūrė paslaptis, intrigas ir apgaules, gyvenimo pabaigoje kaip niekad aiškiai suplanavo savižudybę, atskleisdamas daug paslapčių: „O gandai, kurie pasiekė mane nuo įtakingųjų pietų stalo, apie tai, kaip žmonės gailėdavosi vargšo Romain Gary, nusiminusio ir pavydinčio tokios netikėtos pusbrolio Émil Ajar sėkmės.. Tokie gandai mane labai linksmino. Viso gero, ir dėkui jums“.
Aš vis galvoju, kokie daugialypiški, keisti ir įdomūs būna genijai. Koks kitoks tas jų pasaulis ir gyvenimiška patirtis. Kokiomis akimis jie viską mato ir kaip stipriai ir emocianaliai išgyvena. Įdomu ir truputį baugu.
Įrašą su iliustracijomis peržiūrėkite Odetos tinklaraštyje.
Parašyk komentarą Odetai jos tinklaraštyje www.zaidziameparyziu.lt
