Drabužių dizainerė Indra Dovydėnaitė tikina savo gyvenimo kruopščiai neplanuojanti, griežtos dienotvarkės taip pat nesilaikanti. Gal todėl netikėtumai – dažni jos gyvenimo palydovai. Be staigmenų neapsiėjo ir naujos megztų drabužių kolekcijos „Trapus porcelianas“ pristatymas.
Po kolekcijos pristatymo daugelis aptarinėjo ne tik jūsų megztas sukneles, bet ir pačiame šventės įkarštyje dingusią elektrą. Gal tai buvo surežisuota?
Tikrai ne. Iš tiesų net sukau galvą, kodėl taip nutiko. Esu maksimalistė ir visada viską stengiuosi atlikti tobulai. Buvo pikta, kad pristačius pusę kolekcijos dingo elektra. Vėliau ėmiau galvoti, kad gal iš tiesų pernelyg daug stengiausi, todėl taip ir atsitiko. O Dovas juokėsi, kad per daug modelių buvau prikūrusi. Jis dar prieš kolekciją sakė, kad užteks ir dešimties. Bet aš tiek idėjų turėjau, kad norėjosi vis daugiau ir daugiau. Taip jau išėjo, kad maždaug dešimt modelių visi ir pamatė (juokiasi).
Kartais tokie netikėtumai vakarui suteikia tik daugiau intrigos... Kaip pati vertinate: ar pavyko pristatymas?
Nors pusę kolekcijos susirinkusieji matė tamsoje, pristatymas, manau, pavyko. Žinoma, niekada menininkas nebus visiškai patenkintas savo darbu.
Kolekciją kūriau penkerius metus. Dirbau ilgai su didžiuliu malonumu. Dabar abu su Dovu, kuris taip pat daug prisidėjo prie renginio organizavimo, jaučiamės pavargę. Bet tinginiauti ilgai nesirengiame! Paprastai užtenka vienos kitos dienos atsipūsti ir vėl pirmyn. Negali juk sustoti. Be to, klientai laukia.
Tikriausiai jų jau eilė, juk apdarams numegzti reikia nemažai laiko.
Neslėpsiu, kartais žmonėms tenka laukti ir po pusmetį. Kai kurie ypač nekantriai laukė, kada baigsis pastarosios kolekcijos pristatymas, nes norėjo kuo greičiau pasiimti užsisakytus modelius.
Nors daugelis jūsų kūrinius įsivaizduoja ryškiaspalvius, šioje trikotažo kolekcijoje dominavo balta, dramblio kaulo, pilka. Pasiilgote ramių spalvų?
Juk negali būti visada vienodas. Beje, ši kolekcija ne pirma, kurioje vyrauja ramios spalvos. Buvau sukūrusi ir vien baltos spalvos kolekciją. Kuriu labai skirtingus drabužius.
Ir pristatymą šiais metais norėjote surengti didesnį, įspūdingesnį nei įprastai?
Tikrai norėjau didžiulio renginio, kuriame dalyvautų visi draugai, artimieji, pažįstami. Todėl ieškojau didesnės patalpos. Džiaugiausi galėdama matyti didelį būrį žmonių, atėjusių manęs palaikyti. Po kolekcijos sulaukiau daug sveikinimų, komplimentų.
Ir dar kartą įsitikinote, kad turite būrį pačių geriausių draugų...
Visi jie mane palaikė ne tik per kolekcijos pristatymą, bet ir jam rengiantis. Kai atsakydavau, kad nieko padėti nereikia, siūlydavo bent valgyti pagaminti (šypsosi).
Kadangi daug dirbate, smagūs pasisėdėjimai su draugais kavinėje tikriausiai labai reti?
Neturiu griežtos dienotvarkės. Dažniausiai ilgai dirbant natūraliai kyla noras atsipūsti ir pakeisti aplinką. Va tada ir skambinu kuriai nors draugei ir lekiame išgerti kavos. Viskas vyksta labai spontaniškai, kitaip gyvenimas būtų neįdomus. O kaip smagu, kai rytą netikėtai paskambina draugai ir pakviečia papusryčiauti kinų restorane. Paskui visi susigalvojame papietauti Trakuose, o dar vėliau į galvą šauna mintis pavakarieniauti Kernavėje. Tokie netikėtumai be galo žavūs. Mūsų su Dovu gyvenime visos dienos yra skirtingos. Mezgimas, drabužių kūrimas man – didžiulis malonumas, todėl tuo užsiėmusi dažnai prasėdžiu net iki išnaktų.
Dar smagiau naktį dirbti, kai girdi, kad už sienos ir Dovas krebžda?..
O, taip! Didžiulė laimė, kad mūsų abiejų darbas – kūrybinis. Dovas prie savo darbų taip pat iki vėlumos užsisėdi. Smagu žinoti, kad už sienos jis irgi dirba. Savo kūrybinius sumanymus galime aptarti ir vidury nakties (juokiasi).
Laisvadienius taip pat leidžiate kitaip nei daugelis žmonių?
Laisvadieniai mums nebūtinai yra šeštadienis ir sekmadienis. Laisvų dienų dažnai su Dovu susiorganizuojame vidury savaitės. Spontaniškai nusprendžiame lėkti prie jūros ar į Druskininkus pailsėti. Savaitgalių kurortiniuose miesteliuose nemėgstame leisti, nes tada ten suvažiuoja minios žmonių.
Bet dirbdama stiliste televizijoje ir žurnaluose buvote „pririšta“ prie darbo valandų.
Džiaugiuosi ir net didžiuojuosi savimi, kad šiais metais išmokau pasakyti „Ne“. Rudens pradžioje dėl stilistės darbo televizijos laidose su manimi derėjosi net kelių televizijų atstovai, tačiau nė vieno darbo pasiūlymo taip ir nepriėmiau. Dirbdama stiliste televizijoje ar žurnaluose, labai atitolsti nuo savo kūrybos. O kuo daugiau kuri, tuo labiau tobulėji. Galiausiai apsisprendžiau dirbti savo tiesioginį darbą ir nesiblaškyti. Be to, stiliste juk nedirbsi visą gyvenimą. Suvokiau, kad „išaugau“ iš šio darbo. Dirbant svarbiausia, kad dvasia būtų laiminga (šypsosi).
Pati rengiatės tik savo kurtais drabužiais?
Labai norėčiau rengtis vien savo bei kolegų kurtais drabužiais, bet nemažai apdarų perku ir parduotuvėse.
Bet pirkdama drabužius Lietuvos parduotuvėse suderinate juos taip, kad žmonės klausia, kur tokių gavote?
Tokių situacijų pasitaiko beveik kasdien. Man pačiai dėl to juokinga. Žinoma, ir smagu, kad žmonėms patinka, kaip rengiuosi.
Dovas taip pat su jumis eina į parduotuvę drabužių pirkti?
Kad jis neina. Aš jam nuperku ir parnešu. Paprastai viskas tinka ir patinka.
Dizainerių Lietuvoje vis daugėja. Ar nebaisi konkurencija?
Konkurencija yra labai geras dalykas. Ji verčia tobulėti. Be to, kiekvienas dizaineris turi savų klientų. Pastebiu, kad ir žmonės tampa išrankesni, nori išsiskirti savitu stiliumi, todėl dažniau renkasi dizainerių kurtus drabužius nei pirktus parduotuvėje. Juk daug smagiau turėti kad ir vieną daiktą, sukurtą specialiai tau.
Gal turite klienčių ir užsienyje?
Galiu tik pasidžiaugti, kad ne vienas mano apdaras iškeliavo į kitas pasaulio šalis. O smagiausia, kai klientės, vilkinčios mano megztus drabužius, užsienyje sulaukia ypatingo dėmesio ir komplimentų. Viena net pasakojo, kaip prie jos, vilkinčios mano kurtą apdarą, kavinėje priėjo nepažįstama ponia ir pasiūlė savo prabangius kailinius mainais už megztą paltuką.
O kur jūs dažniausiai semiatės kūrybinio įkvėpimo?
Mano darbams įtakos turi aplinka, kurioje būnu. Žinoma, sėdėdama namuose, idėjų tikrai pristigčiau. Visur, kad ir kur būčiau, stebiu aplinką, žmones. Pamenu, net nardydama jūros gelmėse, bandžiau užfiksuoti tam tikras faktūras, kad vėliau galėčiau atkartoti savo darbuose (juokiasi).
Vienu metu sklido kalbos, kad Indra ir Dovas rengiasi emigruoti. Ar tikrai norėjote kelti sparnus?
Tai buvo tik gandas. Iš tiesų niekur iš Lietuvos nesirengėme ir tikrai nesirengiame važiuoti. Puikiai jaučiamės ir čia.
Iš šalies žiūrint, atrodote puiki šeima. Trūksta tik kūdikio...
Su Dovu kalbamės apie viską, apie vaikus taip pat. Manau, viskam ateina savas laikas. Jaučiu, kad su kiekvienais metais tampu vis atsakingesnė, bet dar nesu visai subrendusi auginti vaikus. Vis dėlto iki trisdešimties norėčiau susilaukti vaikelio. Tikiuosi, taip ir bus.
Po kolekcijos pristatymo daugelis aptarinėjo ne tik jūsų megztas sukneles, bet ir pačiame šventės įkarštyje dingusią elektrą. Gal tai buvo surežisuota?
Tikrai ne. Iš tiesų net sukau galvą, kodėl taip nutiko. Esu maksimalistė ir visada viską stengiuosi atlikti tobulai. Buvo pikta, kad pristačius pusę kolekcijos dingo elektra. Vėliau ėmiau galvoti, kad gal iš tiesų pernelyg daug stengiausi, todėl taip ir atsitiko. O Dovas juokėsi, kad per daug modelių buvau prikūrusi. Jis dar prieš kolekciją sakė, kad užteks ir dešimties. Bet aš tiek idėjų turėjau, kad norėjosi vis daugiau ir daugiau. Taip jau išėjo, kad maždaug dešimt modelių visi ir pamatė (juokiasi).
Kartais tokie netikėtumai vakarui suteikia tik daugiau intrigos... Kaip pati vertinate: ar pavyko pristatymas?
Nors pusę kolekcijos susirinkusieji matė tamsoje, pristatymas, manau, pavyko. Žinoma, niekada menininkas nebus visiškai patenkintas savo darbu.
Kolekciją kūriau penkerius metus. Dirbau ilgai su didžiuliu malonumu. Dabar abu su Dovu, kuris taip pat daug prisidėjo prie renginio organizavimo, jaučiamės pavargę. Bet tinginiauti ilgai nesirengiame! Paprastai užtenka vienos kitos dienos atsipūsti ir vėl pirmyn. Negali juk sustoti. Be to, klientai laukia.
Tikriausiai jų jau eilė, juk apdarams numegzti reikia nemažai laiko.
Neslėpsiu, kartais žmonėms tenka laukti ir po pusmetį. Kai kurie ypač nekantriai laukė, kada baigsis pastarosios kolekcijos pristatymas, nes norėjo kuo greičiau pasiimti užsisakytus modelius.
Nors daugelis jūsų kūrinius įsivaizduoja ryškiaspalvius, šioje trikotažo kolekcijoje dominavo balta, dramblio kaulo, pilka. Pasiilgote ramių spalvų?
Juk negali būti visada vienodas. Beje, ši kolekcija ne pirma, kurioje vyrauja ramios spalvos. Buvau sukūrusi ir vien baltos spalvos kolekciją. Kuriu labai skirtingus drabužius.
Ir pristatymą šiais metais norėjote surengti didesnį, įspūdingesnį nei įprastai?
Tikrai norėjau didžiulio renginio, kuriame dalyvautų visi draugai, artimieji, pažįstami. Todėl ieškojau didesnės patalpos. Džiaugiausi galėdama matyti didelį būrį žmonių, atėjusių manęs palaikyti. Po kolekcijos sulaukiau daug sveikinimų, komplimentų.
Ir dar kartą įsitikinote, kad turite būrį pačių geriausių draugų...
Visi jie mane palaikė ne tik per kolekcijos pristatymą, bet ir jam rengiantis. Kai atsakydavau, kad nieko padėti nereikia, siūlydavo bent valgyti pagaminti (šypsosi).
Kadangi daug dirbate, smagūs pasisėdėjimai su draugais kavinėje tikriausiai labai reti?
Neturiu griežtos dienotvarkės. Dažniausiai ilgai dirbant natūraliai kyla noras atsipūsti ir pakeisti aplinką. Va tada ir skambinu kuriai nors draugei ir lekiame išgerti kavos. Viskas vyksta labai spontaniškai, kitaip gyvenimas būtų neįdomus. O kaip smagu, kai rytą netikėtai paskambina draugai ir pakviečia papusryčiauti kinų restorane. Paskui visi susigalvojame papietauti Trakuose, o dar vėliau į galvą šauna mintis pavakarieniauti Kernavėje. Tokie netikėtumai be galo žavūs. Mūsų su Dovu gyvenime visos dienos yra skirtingos. Mezgimas, drabužių kūrimas man – didžiulis malonumas, todėl tuo užsiėmusi dažnai prasėdžiu net iki išnaktų.
Dar smagiau naktį dirbti, kai girdi, kad už sienos ir Dovas krebžda?..
O, taip! Didžiulė laimė, kad mūsų abiejų darbas – kūrybinis. Dovas prie savo darbų taip pat iki vėlumos užsisėdi. Smagu žinoti, kad už sienos jis irgi dirba. Savo kūrybinius sumanymus galime aptarti ir vidury nakties (juokiasi).
Laisvadienius taip pat leidžiate kitaip nei daugelis žmonių?
Laisvadieniai mums nebūtinai yra šeštadienis ir sekmadienis. Laisvų dienų dažnai su Dovu susiorganizuojame vidury savaitės. Spontaniškai nusprendžiame lėkti prie jūros ar į Druskininkus pailsėti. Savaitgalių kurortiniuose miesteliuose nemėgstame leisti, nes tada ten suvažiuoja minios žmonių.
Bet dirbdama stiliste televizijoje ir žurnaluose buvote „pririšta“ prie darbo valandų.
Džiaugiuosi ir net didžiuojuosi savimi, kad šiais metais išmokau pasakyti „Ne“. Rudens pradžioje dėl stilistės darbo televizijos laidose su manimi derėjosi net kelių televizijų atstovai, tačiau nė vieno darbo pasiūlymo taip ir nepriėmiau. Dirbdama stiliste televizijoje ar žurnaluose, labai atitolsti nuo savo kūrybos. O kuo daugiau kuri, tuo labiau tobulėji. Galiausiai apsisprendžiau dirbti savo tiesioginį darbą ir nesiblaškyti. Be to, stiliste juk nedirbsi visą gyvenimą. Suvokiau, kad „išaugau“ iš šio darbo. Dirbant svarbiausia, kad dvasia būtų laiminga (šypsosi).
Pati rengiatės tik savo kurtais drabužiais?
Labai norėčiau rengtis vien savo bei kolegų kurtais drabužiais, bet nemažai apdarų perku ir parduotuvėse.
Bet pirkdama drabužius Lietuvos parduotuvėse suderinate juos taip, kad žmonės klausia, kur tokių gavote?
Tokių situacijų pasitaiko beveik kasdien. Man pačiai dėl to juokinga. Žinoma, ir smagu, kad žmonėms patinka, kaip rengiuosi.
Dovas taip pat su jumis eina į parduotuvę drabužių pirkti?
Kad jis neina. Aš jam nuperku ir parnešu. Paprastai viskas tinka ir patinka.
Dizainerių Lietuvoje vis daugėja. Ar nebaisi konkurencija?
Konkurencija yra labai geras dalykas. Ji verčia tobulėti. Be to, kiekvienas dizaineris turi savų klientų. Pastebiu, kad ir žmonės tampa išrankesni, nori išsiskirti savitu stiliumi, todėl dažniau renkasi dizainerių kurtus drabužius nei pirktus parduotuvėje. Juk daug smagiau turėti kad ir vieną daiktą, sukurtą specialiai tau.
Gal turite klienčių ir užsienyje?
Galiu tik pasidžiaugti, kad ne vienas mano apdaras iškeliavo į kitas pasaulio šalis. O smagiausia, kai klientės, vilkinčios mano megztus drabužius, užsienyje sulaukia ypatingo dėmesio ir komplimentų. Viena net pasakojo, kaip prie jos, vilkinčios mano kurtą apdarą, kavinėje priėjo nepažįstama ponia ir pasiūlė savo prabangius kailinius mainais už megztą paltuką.
O kur jūs dažniausiai semiatės kūrybinio įkvėpimo?
Mano darbams įtakos turi aplinka, kurioje būnu. Žinoma, sėdėdama namuose, idėjų tikrai pristigčiau. Visur, kad ir kur būčiau, stebiu aplinką, žmones. Pamenu, net nardydama jūros gelmėse, bandžiau užfiksuoti tam tikras faktūras, kad vėliau galėčiau atkartoti savo darbuose (juokiasi).
Vienu metu sklido kalbos, kad Indra ir Dovas rengiasi emigruoti. Ar tikrai norėjote kelti sparnus?
Tai buvo tik gandas. Iš tiesų niekur iš Lietuvos nesirengėme ir tikrai nesirengiame važiuoti. Puikiai jaučiamės ir čia.
Iš šalies žiūrint, atrodote puiki šeima. Trūksta tik kūdikio...
Su Dovu kalbamės apie viską, apie vaikus taip pat. Manau, viskam ateina savas laikas. Jaučiu, kad su kiekvienais metais tampu vis atsakingesnė, bet dar nesu visai subrendusi auginti vaikus. Vis dėlto iki trisdešimties norėčiau susilaukti vaikelio. Tikiuosi, taip ir bus.
