Drabužių modeliuotoja Indra Dovydėnaitė (27) ir jos vyras interjero dizaineris Dovas Serapinas (23) juokauja per mėnesį pasenę keleriais metais. Pasenę gerąja prasme - nuo įspūdžių gausos: keliaudami po įvairias Indijos valstijas, per keturias savaites jie tarsi išgyveno pavasarį, vasarą, rudenį ir po šios šalies saulės kaleno dantimis grįžę į europietišką žiemą. „Galvos - švarutėlės. Ten daug kuo stebėjomės. Dabar čia daug kas keista", - šypsosi abu ir priduria, kad į aplankytą kraštą mielai grįžtų nors ir šiandien.
Vos nutūpus lėktuvui, Indra ir Dovas pasijuto, tarsi pilotas būtų pakeitęs kursą ir pasukęs ne į Delį, o kokį Turkijos miestą, kur keliautojus apspinta įkyrūs prekeiviai ir įvairių paslaugų siūlytojai. „Kiekviename žingsnyje tave nori apgauti. Mausto jie ir savus, jei tik gali, bet turistus - ypač. Tai vargina juodai. Pabuvus tarp vietinių norėjosi mauti į džiungles, kur mažai žmonių", - pasakoja Dovas.
Sykį laukinės gamtos prieglobstyje jiedu atsidūrė ne visai planuotai. Per vieną valstiją keliautojus vežantis rikša, pasiekęs kitos sieną - virvute pakeliamą užtvarą, pareiškė, kad toliau vykti nebegali - tokia tvarka. Vakarėjo. „Neturėjome kur dėtis, o ten temsta taip, lyg kas kambaryje šviesą būtų išjungęs - čikšt, ir nebėra saulės", - prisimena Dovas. „Autobusai nebevažiavo. Patraukėme į vietos muitinę, paaiškėjo, kad ji yra ir parko priežiūros centras. Išsiaiškinome, kad galima gyventi čia pat - medyje yra namelių. Dovukas bijo aukščio, o aš - gyvačių. Bet neturėjome pasirinkimo..." - tęsia Indra.
Keliautojai gavo nuostabų gidą - tikrą gamtos mylėtoją, kuris, net ir nemokėdamas angliškai, parodydavo, pro kokio žvėries pėdas ar paliktas „krūveles" praeina. Į maždaug trisdešimties (Indra sako, kad greičiausiai - mažiau, bet tuo metu iš baimės atstumas atrodė begalinis) metrų aukštyje įrengtą laikiną savo būstą lipo virvinėmis kopėčiomis. Rodėsi, kad beveik tiek pat kiek keliautojai sveriančios kuprinės nublokš atgal. Namelyje - du čiužiniai ir strypas virš jų. Balkone miegoti įsitaisęs gidas siūlė ant strypo kabinti daiktus, bet jie pabijojo, kad nuo sunkių kuprinių namelio sienos išsiskirs. Paskui gailėjosi neklausę patarimo: vos sugulė, aplink ėmė šmirinėti tuntai pelių, ant žemės gulinčios Dovo kuprinės kampe jos paliko skylutę. Pelės - nedidelė bėda, palyginti su visur lendančiomis ir daiktus vagiančiomis beždžionėmis, bet tąnakt, laimė, jų neužklydo. Užtat pro grindų plyšius mėnesienoje buvo puikiai matyti upė, šmirinėjantys žvėrys, tarp jų ir laukiniai drambliai. Beje, šie džiunglių galiūnai - pavojingi. Geriau jiems nesipainioti po kojomis, o jei jau taip nutiktų, anot gido, reikia zigzagais bėgti nuokalne.
Kokia Indija be pilvo skausmų? Sunegalavo Dovas. Nekrito temperatūra. Žavi lietuvių pora patiko mažo miestelio gydytojai, tad priėmė dvi dienas iš eilės, nors buvo savaitgalis. Vos paaiškėjo, kad tikrai neserga maliarija, Dovas pagijo be vaistų. „Už maliarijos testą sumokėjome tiek rupijų, kiek pavertus būtų trys litai, o už konsultaciją - du", - prisimena Indra.
Po šalį teko keliauti ir patogiu miegamuoju autobusu, ir traukiniu, kurį garvežys ne traukia, o stumia - yra paskutinis vagonas. Kūrenamas anglimis, jis skleidžia klaikią smarvę, ypač tai juntama nevėdinamuose tuneliuose. Net išlipus iš traukinio kūnas trūkčioja pirmyn atgal. „Buvome ir Veneciją primenančiame mieste, kur kanalais plaukioja į gondolas panašios valtys. Goa ieškojome laukinio paplūdimio, bet patekome į vadinamąjį „driving beach", kur visi kaip kosmonautai „ardosi" mašinomis po jūrą. Ten galima reklamas filmuoti - nauji visureigiai laksto per bangas", - prisimena Indra.
Keliautojų akį patraukė netoliese stovintis pakriošęs greitosios pagalbos automobilis ir prie jo uždegtas laužas. Pasirodo, taip paprastai ant jūros kranto deginamas numirėlis. Netekti amo vertė ir viešoje vietoje, net ant šventyklos sienos, gamtinius reikalus atliekantys vyrai. Kartą Dovą pribloškė greta jo į šventyklą žengiančios indės elgesys. Jiedu vienu metu pamatė, kaip šventuoju gyvuliu laikoma karvė išrietė uodegą ir ėmė šlapintis. Moteris puolė delnu gaudyti čiurkšlės ir ja praustis kaktos.
Erzino daug kas, tarkime, nešvara, vienintelis išsigelbėjimas - iš namų pasiimtos drėgnos dezinfekuojamosios servetėlės, taip pat - šiukšlės, užsieniečiams taikomos keliskart didesnės kainos muziejuose, nekokybiškus juvelyrinius dirbinius ar tiesiog rankose kiūrantį šilką „prastumti" norintys ir ikipiet į derybas nesileidžiantys pardavėjai. Užtat žavėjo nuostabi gamta, žvilgsniu neaprėpiamos arbatos plantacijos, vietinių draugiškumas (net ir įkyriausią prekiją nebaisu provokuoti, nes jis - visai neagresyvus), dieviško skonio šviežios sultys, kainuojančios litą ar du, maharadžų pilis primenantys viešbučiai, kurių viduje pribloškia lyg senuose filmuose matytas aukso, sidabro blizgesys ir svaiginantis turkio mėlis. Keliautojams atrodydavo, kad atsidūrė muziejuje, kur baisu bent ką paliesti, nors išties viešbučiai pilni funkcionalių daiktų. „Kas sužavėjo labiausiai? Gal saulė ir šiluma", - šypsosi gražiai įdegusi dizainerė. „Gal kontrastai? Ten visko tiek daug, kad sunku apsakyti", - priduria jos vyras.
„Po Indijos kažkas kitaip. Kad ir šiandien - darbų krūva, o aš noriu sriubos. Ir išeinu. Juk niekas dėl to nesikeičia. Pasaulis neapvirto per mėnesį, kurį praleidome tenai", - sprendimu ištrūkti iš kasdienybės džiaugiasi Indra. Tikslą - pailsėti, pažinti šalį ir kartu vengti turistų numintų vietų - šventyklų ir jogos mokyklų - pora pasiekė su kaupu. Spindintys veidai - geriausias įrodymas.
