Teko girdėti, kad ji vadinama gražiausia šalies poete. Galbūt netrukus stipraus balso ir išskirtinės išvaizdos atlikėja Indrė Valantinaitė (24) taip bus tituluojama ir kolegų iš muzikos pasaulio? Su dainininku Jonu Čepuliu į televizijos projekto „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ finalą iškopusi mergina svarsto, kad žmogaus išvaizda, kaip ir balsas, – labai subjektyvus dalykas. Tačiau kol kas dainavimas – viena neišsipildžiusių jos svajonių...
Viename televizijos projekte šoko rašytojas, kitame dainuoja poetė... Tie, kurie, atrodo, turėtų piktintis, teigti nežiūrintys televizoriaus, jame sukasi patys. Jaunieji menininkai liberalesni?
Tiesą sakant, pati nedažnai žiūriu televizorių (juokiasi). Iš pradžių buvau šiek tiek išsigandusi, bet mums su Jonu, manau, pavyko išlikti savimi, nedarome nieko, kas prieštarautų mūsų įsitikinimams, dėl ko jaustumėmės nejaukiai, atliekame dainas, kurios abiem daug reiškia. Populiarioji kultūra – platus dalykas. Tarkim, „Lietuvos dainų dešimtuke“ groja geriausi Lietuvos džiazo muzikantai. Televizijoje įgyta patirtis man labai įdomi. Nereikia supriešinti kultūros, meno pasaulio ir pramogų verslo, jie gali sėkmingai papildyti vienas kitą!
Nepikta, jog esi įdomi ne dėl poezijos, o kad dalyvauji televizijos dainų projekte?
Kažkas yra apskaičiavęs, kad maždaug du procentai šalies žmonių domisi poezija. Nieko keista, kad apie tokią kūrybą rašo tik specializuota spauda. Televizija – labai vieša. Meno žmonėms, kurie į pramogų verslą žiūri atsargiai, gal net jį ironizuoja, aiškinu, kad televizija – ir stebuklų, ir kreivų veidrodžių šalis, kur bent kelis kartus parodytas asmuo tampa atpažįstamas, visi turi vienokią ar kitokią nuomonę apie jį, nors niekada nėra net sutikę. Tai natūralu ir nėra ko piktintis. Be to, aš nepajutau padidėjusio žmonių dėmesio. Tik tiek, kad teko duoti kelis interviu…
Kaip atsiradai televizijoje?
Jonas turėjo dainuoti su verslininke Inga Budriene. Bet jai kilo sveikatos problemų, todėl reikėjo skubiai ieškoti pamainos. Zita Kelmickaitė kaip tik buvo Rašytojų sąjungoje, kai jai paskambino Indrė (prodiuserė Indrė Zelbaitė-Ciesiūnienė – red. past.) ir pranešė šią žinią. Abi pradėjo svarstyti, kad galbūt Jonui į partneres tiktų kokia dainuojanti rašytoja. Prisiminė mane. Nedainavau jau trejus metus (Indrė yra pasirodžiusi roko operose „Ugnies medžioklė su varovais“, „Saulės žemė“ – red. past.). Sėdėjau ir galvojau, ar dar kada dainuosiu…
Kaip tikra bohemos atstovė dažnai linksminiesi garsiojoje Rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“?
Tiesą sakant, „Suokalbyje“ buvau tik du kartus. Išeitų, kad lyg ir netikra poetė esu… Tačiau „Poezijos pavasariuose“ ir „rudenyse“ stengiuosi sąžiningai dalyvauti.
Anksčiau pradėjai dainuoti ar rimuoti?
Dainuoti. Mano močiutė ir mama – muzikos mokytojos. Esu baigusi fortepijono klasę. Svajojau ateitį sieti su muzika. Tačiau išsigandau: juk balsas – vienas trapiausių žmogaus instrumentų. Mama visada norėjo, kad po kojomis turėčiau tvirtesnį pagrindą. Pasirinkau gana plačią specialybę – studijuoju kultūros vadybos magistrantūroje Lietuvos dailės akademijoje.
Rašyti pradėjau būdama šešerių ar septynerių. Apie tai niekada rimtai negalvojau. Kai netikėtai laimėjau konkursą, prieš porą metų buvo išleista pirmoji mano poezijos knyga „Žuvim ir lelijom“. Per „Dešimtuką“ vienu kitu jos skaitytoju gal padaugėjo (juokiasi).
Kol esi „ant bangos“, laikas leisti antrą knygą!
Daug kas sako „pasipiarinsi pasipiarinsi“… Tačiau kūrybos, ypač poezijos, negalima forsuoti. Man tai ganėtinai sakralu.
Poezija – gyvenimo būdas ar laisvalaikio pomėgis?
Tai savaiminis dalykas. Mano paskaitų konspektų paraštės primargintos eilučių. Mėgstu rašyti istorijas, kurias vadinu mažomis eiliuotomis pasakomis suaugusiesiems. Tai atsitinka savaime. Eilėraščių sukuriu labai mažai – per metus apie dešimt. Niekada nežinai, ką pamatysi ar išgirsi, kaip tai susigulės tavyje ir atsispindės kūryboje po mėnesio ar metų. Visą laiką mintis tarsi nešiojiesi, brandini.
Jeigu ant svarstyklių lėkštelių padėtum literatūrą ir muziką. Kuri nusvertų?
Nežinau… Gal visgi muzika. Kai dainuoji, yra tiesioginis ryšys – matai klausytojų reakciją. Jie tarsi tavo emocijų veidrodis. Kiek duodi, tiek ir gauni atgalios. Man dainuoti – panašus jaudulys kaip vos įsimylėjus. Nepaprastai geras jausmas. O eilėraščiai – tarsi nuotraukos, juose išlieka užfiksuotos emocijos.
Visa tavo veikla – Vilniuje. Kodėl iki šiol gyveni Kaune?
Nežinau, kodėl taip yra, nors Vilniuje studijuoju, anksčiau ir dirbau. Kurį laiką sostinėje nuomojausi butą, bet, matyt, neradau savo vietos… Planuoju rudeniop su visa manta čia persikraustyti. Vis dar bandau po truputį prisijaukinti Vilnių. Kaune – mano šeima. Ten traukia kaip magnetas: bent porą kartų per savaitę grįžtu. Kaunas man mielas. Jo neišsižadu. Vaikščiojant po Santaką, Panemunę praėjo mano paauglystė, pirmoji meilė…
O kur dabartinė tavo meilė?
Čia, viduje (juokiasi). Lietuvoje ir taip yra nemažai žmonių, kurie kartkartėmis papasakoja pernelyg intymių smulkmenų, o aš į pramogų verslą vos vieną koją įkišusi. Kai manęs klausia apie asmeninį gyvenimą, atsiperku fraze, kad nesu vieniša.
Ilgai draugo slėpti vis tiek nepavyks – kur nors judu pamatys, nufotografuos…
Turbūt… Visuose miestuose yra „Maxima“. Tai vienintelė vieta, kur pastebiu smalsius žvilgsnius. Žiūri, aš su Jonu ar su kuo kitu (juokiasi)…
Su scenos partneriu Jonu Čepuliu ne kartą pabrėžėte, kad tarp jūsų nieko rimta…
Manome, kad mums nereikia imtis jokios pigios strategijos ir „piaro“. Dainų projektas – tik žaidimas, o asmeninis gyvenimas tegul lieka mums.
Po projekto judu liksite bičiuliai?
Buvo visko, bet kuo toliau, tuo labiau apsišlifuojame. Dabar mūsų, kaip kartu dainuojančios poros, santykiai gražūs. Savaitgaliais drauge nepietaujame ir neiname į kiną, bet kažkokių sąsajų turime ir tai mus sukabina kaip duetą. Net nepykome, kai pradėjo vadinti pora – vadinasi, įtikinome žiūrovus, susigrojome.
Tavo magistro darbo tema – apie pramogų pasaulį. Gal į televiziją ėjai norėdama atlikti tyrimą?
Darbo tema „Lietuvos popmuzikos atlikėjų moterų marketinginė strategija ir įvaizdžio formavimas“. Atlikdama tyrimą ėmiau interviu iš žinomų prodiuserių. Darbuojuosi, bet išvadų dar neturiu.
Popkultūra, kartais su panieka vadinama „popsu“, man atrodo, išties labai įdomi ir plati sritis. Populiariosios kultūros ikonomis būtų galima pavadinti ir daugelį mano mėgstamų atlikėjų Björk, Tomą Waitsą, Davidą Bowie, ir dar begalę pasaulinio lygio dainininkų. Tai – didžiulė aikštelė, kurioje smagu žaisti įvaizdžiais, stebėti, kaip tai daro kiti. Toje srityje man būtų įdomu dirbti.
Nors darbo išvados dar neparašytos, iš patirties pasakyk: gražiam žmogui ko nors pasiekti lengviau?
Grožio supratimas – plonybių plonybė. Svarbiausia – kad žmogus būtų įdomus, kad jį būtų galima atpažinti, įsidėmėti. Scenoje svarbu, kad atlikėjas prikaustytų dėmesį, o čia prireikia ne tik išorinių duomenų. Tačiau visada pabrėžiu, kad poetei išvaizda – antraplanis, trečiaplanis ar iš viso nesvarbus dalykas. Tikrai nemanau, kad kam nors būtų tekę įsigyti knygą dėl autoriaus nuotraukos. Rašantis žmogus tarsi turi teisę pasislėpti už savo kūrybos puslapių.
Tačiau kamantinėju elegantišką merginą, ne belytę būtybę nutįsusiu megztiniu…
Manau, išorinis mūsų kiautas – taip pat saviraiška. Man svarbu estetika. Gražu, kai gražu, kai yra harmonija. Malonu bendrauti su žmogumi, kuriame viskas sustyguota, kuris natūraliai, gražiai atrodo.
Iš ko paveldėjai tokius banguotus plaukus?
Jie net garbanoti (juokiasi)! Mamos plaukai banguoti, ir tėvas buvo garbanius. Džiaugiuosi, kad tokius turiu. Jų priežiūrai beveik nereikia skirti dėmesio. Nelabai ir moku tai daryti.
Ką veiki, kai nerašai mokslinio darbo, nerepetuoji?
Man patinka stebėti aplinką, žmones. Manau, galima rasti veido bruožų ir charakterio atitikimų. Patinka spėlioti, kokį žmogų matau (juokiasi). Mėgstu susitikti su draugais, kepti obuolių pyragą, žiūrėti nekomercinį kiną ir gulėti vonioje. Kol nerašiau magistro darbo, sau leisdavau malonumą per mėnesį perskaityti kokias šešias–dešimt knygų ir perklausydavau maždaug dešimt naujų muzikos albumų. Muzika ir literatūra – dvi pagrindinės domėjimosi sritys. Mane apėmęs maniakiškas muzikos albumų kaupimas ir noras žinoti – anksčiau net rašiau vienam moterų žurnalui apie muzikos naujienas. Dar mėgstu vaikščioti po parkus. Kai visi lekia, skuba, sau tai leisti – nemenka prabanga.
Magistro darbas netrukus bus apgintas, pasibaigs dainų projektas. Vasarą nepajusi tuštumos?
„Lietuvos dainų dešimtuke“ norėtume padėti gražų tašką. Vasarą sau leisiu atsikvėpti, o dabar rutina – repetuoju ir rašau. Visiškai apleidau draugus, niekur nebeinu. Atsigausiu, pailsėsiu, tada pradėsiu ieškoti įdomaus darbo. Tikriausiai imsiuosi žurnalistikos. Buvau įstojusi ir į žurnalistikos magistrantūrą. Svarsčiau, ką rinktis, tačiau nusprendžiau tęsti kultūros vadybos studijas Dailės akademijoje.
Viename televizijos projekte šoko rašytojas, kitame dainuoja poetė... Tie, kurie, atrodo, turėtų piktintis, teigti nežiūrintys televizoriaus, jame sukasi patys. Jaunieji menininkai liberalesni?
Tiesą sakant, pati nedažnai žiūriu televizorių (juokiasi). Iš pradžių buvau šiek tiek išsigandusi, bet mums su Jonu, manau, pavyko išlikti savimi, nedarome nieko, kas prieštarautų mūsų įsitikinimams, dėl ko jaustumėmės nejaukiai, atliekame dainas, kurios abiem daug reiškia. Populiarioji kultūra – platus dalykas. Tarkim, „Lietuvos dainų dešimtuke“ groja geriausi Lietuvos džiazo muzikantai. Televizijoje įgyta patirtis man labai įdomi. Nereikia supriešinti kultūros, meno pasaulio ir pramogų verslo, jie gali sėkmingai papildyti vienas kitą!
Nepikta, jog esi įdomi ne dėl poezijos, o kad dalyvauji televizijos dainų projekte?
Kažkas yra apskaičiavęs, kad maždaug du procentai šalies žmonių domisi poezija. Nieko keista, kad apie tokią kūrybą rašo tik specializuota spauda. Televizija – labai vieša. Meno žmonėms, kurie į pramogų verslą žiūri atsargiai, gal net jį ironizuoja, aiškinu, kad televizija – ir stebuklų, ir kreivų veidrodžių šalis, kur bent kelis kartus parodytas asmuo tampa atpažįstamas, visi turi vienokią ar kitokią nuomonę apie jį, nors niekada nėra net sutikę. Tai natūralu ir nėra ko piktintis. Be to, aš nepajutau padidėjusio žmonių dėmesio. Tik tiek, kad teko duoti kelis interviu…
Kaip atsiradai televizijoje?
Jonas turėjo dainuoti su verslininke Inga Budriene. Bet jai kilo sveikatos problemų, todėl reikėjo skubiai ieškoti pamainos. Zita Kelmickaitė kaip tik buvo Rašytojų sąjungoje, kai jai paskambino Indrė (prodiuserė Indrė Zelbaitė-Ciesiūnienė – red. past.) ir pranešė šią žinią. Abi pradėjo svarstyti, kad galbūt Jonui į partneres tiktų kokia dainuojanti rašytoja. Prisiminė mane. Nedainavau jau trejus metus (Indrė yra pasirodžiusi roko operose „Ugnies medžioklė su varovais“, „Saulės žemė“ – red. past.). Sėdėjau ir galvojau, ar dar kada dainuosiu…
Kaip tikra bohemos atstovė dažnai linksminiesi garsiojoje Rašytojų sąjungos kavinėje „Suokalbis“?
Tiesą sakant, „Suokalbyje“ buvau tik du kartus. Išeitų, kad lyg ir netikra poetė esu… Tačiau „Poezijos pavasariuose“ ir „rudenyse“ stengiuosi sąžiningai dalyvauti.
Anksčiau pradėjai dainuoti ar rimuoti?
Dainuoti. Mano močiutė ir mama – muzikos mokytojos. Esu baigusi fortepijono klasę. Svajojau ateitį sieti su muzika. Tačiau išsigandau: juk balsas – vienas trapiausių žmogaus instrumentų. Mama visada norėjo, kad po kojomis turėčiau tvirtesnį pagrindą. Pasirinkau gana plačią specialybę – studijuoju kultūros vadybos magistrantūroje Lietuvos dailės akademijoje.
Rašyti pradėjau būdama šešerių ar septynerių. Apie tai niekada rimtai negalvojau. Kai netikėtai laimėjau konkursą, prieš porą metų buvo išleista pirmoji mano poezijos knyga „Žuvim ir lelijom“. Per „Dešimtuką“ vienu kitu jos skaitytoju gal padaugėjo (juokiasi).
Kol esi „ant bangos“, laikas leisti antrą knygą!
Daug kas sako „pasipiarinsi pasipiarinsi“… Tačiau kūrybos, ypač poezijos, negalima forsuoti. Man tai ganėtinai sakralu.
Poezija – gyvenimo būdas ar laisvalaikio pomėgis?
Tai savaiminis dalykas. Mano paskaitų konspektų paraštės primargintos eilučių. Mėgstu rašyti istorijas, kurias vadinu mažomis eiliuotomis pasakomis suaugusiesiems. Tai atsitinka savaime. Eilėraščių sukuriu labai mažai – per metus apie dešimt. Niekada nežinai, ką pamatysi ar išgirsi, kaip tai susigulės tavyje ir atsispindės kūryboje po mėnesio ar metų. Visą laiką mintis tarsi nešiojiesi, brandini.
Jeigu ant svarstyklių lėkštelių padėtum literatūrą ir muziką. Kuri nusvertų?
Nežinau… Gal visgi muzika. Kai dainuoji, yra tiesioginis ryšys – matai klausytojų reakciją. Jie tarsi tavo emocijų veidrodis. Kiek duodi, tiek ir gauni atgalios. Man dainuoti – panašus jaudulys kaip vos įsimylėjus. Nepaprastai geras jausmas. O eilėraščiai – tarsi nuotraukos, juose išlieka užfiksuotos emocijos.
Visa tavo veikla – Vilniuje. Kodėl iki šiol gyveni Kaune?
Nežinau, kodėl taip yra, nors Vilniuje studijuoju, anksčiau ir dirbau. Kurį laiką sostinėje nuomojausi butą, bet, matyt, neradau savo vietos… Planuoju rudeniop su visa manta čia persikraustyti. Vis dar bandau po truputį prisijaukinti Vilnių. Kaune – mano šeima. Ten traukia kaip magnetas: bent porą kartų per savaitę grįžtu. Kaunas man mielas. Jo neišsižadu. Vaikščiojant po Santaką, Panemunę praėjo mano paauglystė, pirmoji meilė…
O kur dabartinė tavo meilė?
Čia, viduje (juokiasi). Lietuvoje ir taip yra nemažai žmonių, kurie kartkartėmis papasakoja pernelyg intymių smulkmenų, o aš į pramogų verslą vos vieną koją įkišusi. Kai manęs klausia apie asmeninį gyvenimą, atsiperku fraze, kad nesu vieniša.
Ilgai draugo slėpti vis tiek nepavyks – kur nors judu pamatys, nufotografuos…
Turbūt… Visuose miestuose yra „Maxima“. Tai vienintelė vieta, kur pastebiu smalsius žvilgsnius. Žiūri, aš su Jonu ar su kuo kitu (juokiasi)…
Su scenos partneriu Jonu Čepuliu ne kartą pabrėžėte, kad tarp jūsų nieko rimta…
Manome, kad mums nereikia imtis jokios pigios strategijos ir „piaro“. Dainų projektas – tik žaidimas, o asmeninis gyvenimas tegul lieka mums.
Po projekto judu liksite bičiuliai?
Buvo visko, bet kuo toliau, tuo labiau apsišlifuojame. Dabar mūsų, kaip kartu dainuojančios poros, santykiai gražūs. Savaitgaliais drauge nepietaujame ir neiname į kiną, bet kažkokių sąsajų turime ir tai mus sukabina kaip duetą. Net nepykome, kai pradėjo vadinti pora – vadinasi, įtikinome žiūrovus, susigrojome.
Tavo magistro darbo tema – apie pramogų pasaulį. Gal į televiziją ėjai norėdama atlikti tyrimą?
Darbo tema „Lietuvos popmuzikos atlikėjų moterų marketinginė strategija ir įvaizdžio formavimas“. Atlikdama tyrimą ėmiau interviu iš žinomų prodiuserių. Darbuojuosi, bet išvadų dar neturiu.
Popkultūra, kartais su panieka vadinama „popsu“, man atrodo, išties labai įdomi ir plati sritis. Populiariosios kultūros ikonomis būtų galima pavadinti ir daugelį mano mėgstamų atlikėjų Björk, Tomą Waitsą, Davidą Bowie, ir dar begalę pasaulinio lygio dainininkų. Tai – didžiulė aikštelė, kurioje smagu žaisti įvaizdžiais, stebėti, kaip tai daro kiti. Toje srityje man būtų įdomu dirbti.
Nors darbo išvados dar neparašytos, iš patirties pasakyk: gražiam žmogui ko nors pasiekti lengviau?
Grožio supratimas – plonybių plonybė. Svarbiausia – kad žmogus būtų įdomus, kad jį būtų galima atpažinti, įsidėmėti. Scenoje svarbu, kad atlikėjas prikaustytų dėmesį, o čia prireikia ne tik išorinių duomenų. Tačiau visada pabrėžiu, kad poetei išvaizda – antraplanis, trečiaplanis ar iš viso nesvarbus dalykas. Tikrai nemanau, kad kam nors būtų tekę įsigyti knygą dėl autoriaus nuotraukos. Rašantis žmogus tarsi turi teisę pasislėpti už savo kūrybos puslapių.
Tačiau kamantinėju elegantišką merginą, ne belytę būtybę nutįsusiu megztiniu…
Manau, išorinis mūsų kiautas – taip pat saviraiška. Man svarbu estetika. Gražu, kai gražu, kai yra harmonija. Malonu bendrauti su žmogumi, kuriame viskas sustyguota, kuris natūraliai, gražiai atrodo.
Iš ko paveldėjai tokius banguotus plaukus?
Jie net garbanoti (juokiasi)! Mamos plaukai banguoti, ir tėvas buvo garbanius. Džiaugiuosi, kad tokius turiu. Jų priežiūrai beveik nereikia skirti dėmesio. Nelabai ir moku tai daryti.
Ką veiki, kai nerašai mokslinio darbo, nerepetuoji?
Man patinka stebėti aplinką, žmones. Manau, galima rasti veido bruožų ir charakterio atitikimų. Patinka spėlioti, kokį žmogų matau (juokiasi). Mėgstu susitikti su draugais, kepti obuolių pyragą, žiūrėti nekomercinį kiną ir gulėti vonioje. Kol nerašiau magistro darbo, sau leisdavau malonumą per mėnesį perskaityti kokias šešias–dešimt knygų ir perklausydavau maždaug dešimt naujų muzikos albumų. Muzika ir literatūra – dvi pagrindinės domėjimosi sritys. Mane apėmęs maniakiškas muzikos albumų kaupimas ir noras žinoti – anksčiau net rašiau vienam moterų žurnalui apie muzikos naujienas. Dar mėgstu vaikščioti po parkus. Kai visi lekia, skuba, sau tai leisti – nemenka prabanga.
Magistro darbas netrukus bus apgintas, pasibaigs dainų projektas. Vasarą nepajusi tuštumos?
„Lietuvos dainų dešimtuke“ norėtume padėti gražų tašką. Vasarą sau leisiu atsikvėpti, o dabar rutina – repetuoju ir rašau. Visiškai apleidau draugus, niekur nebeinu. Atsigausiu, pailsėsiu, tada pradėsiu ieškoti įdomaus darbo. Tikriausiai imsiuosi žurnalistikos. Buvau įstojusi ir į žurnalistikos magistrantūrą. Svarsčiau, ką rinktis, tačiau nusprendžiau tęsti kultūros vadybos studijas Dailės akademijoje.
