Verslininkė Inga Bytautė atvirai ir išmintingai pripažįsta, kad vakarėliai yra kaip reklama ne tik jų rengėjams, bet ir svečiams. Tačiau sukantis pramogų ir verslo pasaulyje tokie paradai tiesiog neišvengiami.
Relikvija. Su malonumu skaitau interviu su žmonėmis, kurie netuščiagarbiškai gali didžiuotis iš protėvių paveldėtomis relikvijomis. Deja, nei žiedais, nei vėriniais, nei amuletais pasigirti negalėčiau, nes esu tipiškos sovietinės šeimos vaikas. Mama buvo našlaitė, augo vaikų namuose, tad mus supo visai kitoks vertybių pasaulis. Augindama du sūnus, matau, kad ir dabar nebus kam perduoti savo mielų papuošalų, nebent būsimoms marčioms.
Alkis. Pastebėjau, kad žmogus, buvęs visuotinio deficito laikų auka, išgyvena kur kas stipresnį materialių vertybių alkį nei kiti. Laimei, pirkimo maniją, kai ne tik „visko noriu", bet ir „visko reikia", perėjau ir jau kuris laikas, pamačiusi gundančią vitriną, moku neatverti piniginės. Shoppingo manija netapo psichoterapijos seansais ir nuo pirkinių nepasidariau priklausoma.
Nuotaika. Meluočiau sakydama, kad gražūs daiktai neveikia mano emocijų. Jei būna truputį liūdna ar galvoje sukasi įkyrios mintys, iš namų rytais išeinu apsirengusi ryškesniais drabužiais, pasipuošusi ekspresyvesniais aksesuarais. Turiu ir kitą terapijos būdą - nuolat atlieku savo spintos reviziją: atsisakau nereikalingų daiktų. Kad jausčiausi moterimi, man nereikia penkių sezono rankinių ar trisdešimt porų batų. Šiandien visų eskaluojama krizė ne vieną išmokys taip elgtis ir nepasimesti tarp prasmės ir tuštybės.
Vyras. Man gražu, jei sutuoktinis ar širdies draugas moka damai nupirkti drabužį ar aksesuarą. Juk jį teikdamas įdeda dalelę savo širdies. Tiesą sakant, kitokių vyrų net nepažįstu, nes mano mylėti buvo apdovanoti šiuo gebėjimu ir maloniai juo stebindavo.
Permaina. Kiekvieną apsisprendimą eiti į vakarėlį sieju ne su noru parodyti save, o su pagarba jo rengėjams. Tačiau kuo toliau, tuo rečiau lankausi tokiuose renginiuose. Vis labiau vertinu ir branginu savo laiką. Be to, pirmenybę teikiu labiau kameriniam bendravimui. Neatvykti į renginį galiu ir dėl buitinių priežasčių, nes, tarkim, noriu vaikams padėti ruošti pamokas. O tai, kad neturiu naujos suknelės ar batelių, niekada nebuvo pretekstas likti namie.
Snobiškumas. Neslėpkime, kad be tam tikros snobiškumo dozės, kai norima pasipuikuoti ir į kitus akis paganyti, galbūt kai ką apkalbėti, vakarėlis neįmanomas. Jei to nebūtų, dingtų renginio žavesys, o gal net ir prasmė. Ir nebandykime ieškoti kitokios paskirties. Nesvarbu, pasilinksminimas vyksta Pietų Prancūzijoje, Vilniuje ar Kaune. Iš snobiško konteksto išskirčiau nedidelius ir jaukius draugų organizuojamus susibūrimus, kuriuose atvirumo ir fantazijos būna daugiau nei pozos. O iš teminių vakarėlių jau išaugau, tad sunkiai įsivaizduoju save su angelo sparnais ar velnio ragais.
