„Kam jums tas vargas?“, „Ir savo vaikų dar galite turėti.“, „Ar tikrai rimtai pagalvojote, ką darote?“ – tokių klausimų, komentarų kauniečiai verslininkai Inga (34) ir Darius (40) Budriai per pastarąjį pusmetį girdėjo šimtus kartų. Diskusijos susijusios su tuo, kad pora nusprendė tapti vaikų globos namuose augančio Mantuko tėvais. „Mes tikrai rimtai viską apgalvojome, – tvirtai nusiteikusi Inga. – Kas kitas padarys, jei ne aš?“
Pokyčiai Budrių namuose vienas už kitą svarbesni. Vyresnėlis Nojus, Ingos sūnus iš pirmosios santuokos, išvažiavo gyventi pas tėvą į Londoną. Ten lankys krikščioniškąją gimnaziją. „Seniai svarstėme, kad galėtų pagyventi su tėčiu, ir anglų kalbą geriau išmoktų. Bet labiausiai šis sprendimas susiję su tuo, kad jam buvo sunku pritapti vienoje Kauno mokykloje. Į jį žiūrėjo kaip į Budrienės vaiką, net mokytojai leisdavo sau tyčiotis, apkalbinėti.“
Rudenį Inga pradės dalyvauti ir naujoje TV3 laidoje. Žada nemesti ir kurį laiką lankomų salsos pamokų. Kaip viską spės? „Nesugebėjau atsisakyti. Taip gražiai prašė, ir projektas gražus, moteriškas. Dariaus keliskart klausiau: „Ar eiti?“ Kol jis leidžia, kol palaiko, tol einu ir darau“, – pasakoja Inga.
Tačiau didžiausia naujiena – greitai pas Budrius turėtų persikelti trejų su puse Mantas iš globos namų.
Krikštynos įkvėpė stebuklui
Pakrikštyti vienų Kauno vaikų globos namų auklėtinius buvo sena Ingos idėja: „Norėjosi nors kiek padėti tiems vaikeliams. Ne visi žmonės ryžtasi įsivaikinti ar nuolat globoti vaikus. O krikštas tiems vaikeliams duoda nors kokį artimą žmogų šiame pasaulyje.“ Krikšto tėvų ilgai ieškoti nereikėjo: būrys įžymybių su mielu noru sutiko. „Kai pradėjau lankytis vaikų namuose, pamačiau, kokie tie vaikai mieli ir kokie nelaimingi... Kaip bėga prie tavęs ir tiesia rankeles šaukdami: „Mama!“ Visi nori prisiglausti ir apsikabinti... Artimo žmogaus jiems labai reikia, – susigraudina moteris. – Krikšto tėvų pareiga buvo vaikus pakrikštyti ir vėliau bent savaitgaliais ar per didžiąsias šventes aplankyti. Bet geri darbai taip įsibėgėjo, kad ne viena šeima apsisprendė tapti nuolatiniais vaikų globėjais ar netgi juos įsivaikinti. Pakrikštijome tada dešimt vaikų, iš jų, atrodo, šeši gyvens tikrose šeimose. Argi ne stebuklas?“
Savaitgaliai – kartu
Po krikštynų pirmas Mantuko savaitgalis su Budrių šeimyna buvo smagus. Vaikai vežė savo žaislų. Inga kiek įmanydama stengėsi palepinti. Tik Darius laikėsi santūriai. „Ateina kitas savaitgalis. Darius man: „Nevažiuosim Mantuko aplankyti?“ „O tu nori?“ – perklausiau. – „Kas čia per klausimas? Reikia! Jis gi mūsų laukia. Mes pažadėjome, kad atvažiuosime kitą savaitgalį“, – pareiškė savo nuomonę. Po antrojo apsilankymo Mantukas natūraliai tapo šeimos nariu“, – pasakoja Inga. Kai draugai, krikštiję vieną iš tų dešimties, ėmė tvarkyti dokumentus dėl nuolatinės vaiko globos, ir jiedu su Dariumi pradėjo tartis: kodėl gi ne? Šiaip ar taip, kiekvieną savaitgalį su vaiku bendrauja... Be to, nebereikėtų patirti skaudžiausio išgyvenimo – išsiskyrimų. „Kaskart Mantukas apsiveja rankomis kaklą ir nepaleidžia“, – atsidūsta Inga.
Dėl nieko negali būti tikras...
„Užauginsime, – tvirtai pareiškia abu. – Jeigu jau žengi tokį žingsnį, nėra ko gręžiotis atgal. Dėl vaiko juk viską darai. Kas nors turi jam padėti.“ Vis dėlto verslininkai neslepia, kad ryžtą kartais keičia abejonės. Mantuką jie apsisprendė globoti net nežinodami jo tėvų istorijos. Per tą laiką visko spėjo prisiklausyti: ir kad šie smarkiai geria, ir kad turi psichikos negalią, ir kad tėvas labai agresyvus... Kas tiesa – nežinia. Aišku tik kad auginti savo vaikus jie neturi sąlygų, todėl vos gimusius vaiko teisių apsaugos tarnybos išveža į globos namus. Iš trijų tik vyriausias Mantukas su tikrais tėvais yra gyvenęs beveik metus. „Neslėpsiu, baugina, ką vaikas galėjo paveldėti iš tikrųjų savo tėvų. Neramu, koks bus užaugęs, – kalba Darius. – Dėl savęs nebijome – tikrai užauginsime ir susitvarkysime. Bet kad jam pačiam vėliau tai neatsilieptų. Galų gale visokių rūpesčių būna ir dėl gerų tėvų vaikų. Dėl nieko negali būti tikras.“
Pora neįsivaizdavo ir kad tiek daug sunkumų laukia: daugybė dokumentų, kursai ir staiga pasikeitęs globos namų vadovų požiūris į būsimus globėjus. „Įsivaizdavau, tokios įstaigos tik dėkingos turėtų būti, kad nori pasiimti vaiką, nes jis augs šeimoje. Bet kol mūsų dokumentai dėl globos pasieks teismą ir bus gautas jo sprendimas, tol mums neleidžiama vaiko pasiimti savaitgaliais ir per atostogas. Pusę metų jau rūpinamės Mantuku, perkame jam vaistų, vitaminų. Gaila, kad biurokratinės kliūtys taip apriboja bendravimą“, – piktinasi Inga.
Lyg mažas kareivėlis
Beje, du berniukus iki šiol auginusi pora daug metų kalba apie dukrytę. „Šnekame ir dabar, bet bergždžias reikalas“, – žvilgtelėjęs į žmoną ir lengvai atsidusęs prisipažįsta Darius. „Jis kiekviena proga dėl to galvą ūžia. Kai važiavome į Askoto žirgų lenktynes, kelias dienas man buvo negera, o Darius jau trynė rankas, kad galbūt pagaliau laukiuosi, – juokiasi Inga. – Aš irgi maniau: jeigu kada ir nuspręsime įsivaikinti, tai tik mergaitę. Bet tos globos namų vaikų krikštynos viską supainiojo: vieni labiau norėjo krikštyti berniukus, kiti – mergaites. Taip išėjo, kad mums į akį krito Mantukas.“
Kol kas naujosios šeimos nariai vieni kitus dar tik pradeda pažinti. Inga su Dariumi neatsistebi, kaip vos kelerių metų vaikai globos namuose gali būti „išmuštruoti“ lyg kokie kareivėliai. Pagal komandą keliasi, valgo, ant puoduko sėda... „Mūsų Kernius, kol ilgiausios pasakos neperskaitau, neužmiega. O Mantukas nepratęs prie pasakų ar lopšinių. Juos suguldo, liepia miegoti, ir vaikai – nė krust iš lovelių. Rytais – lygiai tas pat. Keliasi pagal komandą, akimirksniu strykt iš lovos ir jau rengiasi. Ir juokinga, ir graudu, – pasakoja Inga. – Užtat man vis dažniau pasako: „Aš tave labai myliu.“ Ingą globotinis vadina mama, o Darių – dėde. Kadangi globos namuose dirba daugiausia moterys, visos jam – mamos. Žodį „tėtis“ vaikas dar mokosi tarti. „Būna, pasileidžia prie kokios moters šaukdamas: „Mama!“ – pasakoja Inga. – „Mantuk! – sakau, – ten ne mama...“ Apsigalvoja. „O kur mama?“ – klausiu. „Tu mano mama“, – šypsosi. O kartais tuos pačius žodžius ištaria lyg klausdamas, lyg stebėdamasis: „Tu mano mama?..“
Pokyčiai Budrių namuose vienas už kitą svarbesni. Vyresnėlis Nojus, Ingos sūnus iš pirmosios santuokos, išvažiavo gyventi pas tėvą į Londoną. Ten lankys krikščioniškąją gimnaziją. „Seniai svarstėme, kad galėtų pagyventi su tėčiu, ir anglų kalbą geriau išmoktų. Bet labiausiai šis sprendimas susiję su tuo, kad jam buvo sunku pritapti vienoje Kauno mokykloje. Į jį žiūrėjo kaip į Budrienės vaiką, net mokytojai leisdavo sau tyčiotis, apkalbinėti.“
Rudenį Inga pradės dalyvauti ir naujoje TV3 laidoje. Žada nemesti ir kurį laiką lankomų salsos pamokų. Kaip viską spės? „Nesugebėjau atsisakyti. Taip gražiai prašė, ir projektas gražus, moteriškas. Dariaus keliskart klausiau: „Ar eiti?“ Kol jis leidžia, kol palaiko, tol einu ir darau“, – pasakoja Inga.
Tačiau didžiausia naujiena – greitai pas Budrius turėtų persikelti trejų su puse Mantas iš globos namų.
Krikštynos įkvėpė stebuklui
Pakrikštyti vienų Kauno vaikų globos namų auklėtinius buvo sena Ingos idėja: „Norėjosi nors kiek padėti tiems vaikeliams. Ne visi žmonės ryžtasi įsivaikinti ar nuolat globoti vaikus. O krikštas tiems vaikeliams duoda nors kokį artimą žmogų šiame pasaulyje.“ Krikšto tėvų ilgai ieškoti nereikėjo: būrys įžymybių su mielu noru sutiko. „Kai pradėjau lankytis vaikų namuose, pamačiau, kokie tie vaikai mieli ir kokie nelaimingi... Kaip bėga prie tavęs ir tiesia rankeles šaukdami: „Mama!“ Visi nori prisiglausti ir apsikabinti... Artimo žmogaus jiems labai reikia, – susigraudina moteris. – Krikšto tėvų pareiga buvo vaikus pakrikštyti ir vėliau bent savaitgaliais ar per didžiąsias šventes aplankyti. Bet geri darbai taip įsibėgėjo, kad ne viena šeima apsisprendė tapti nuolatiniais vaikų globėjais ar netgi juos įsivaikinti. Pakrikštijome tada dešimt vaikų, iš jų, atrodo, šeši gyvens tikrose šeimose. Argi ne stebuklas?“
Savaitgaliai – kartu
Po krikštynų pirmas Mantuko savaitgalis su Budrių šeimyna buvo smagus. Vaikai vežė savo žaislų. Inga kiek įmanydama stengėsi palepinti. Tik Darius laikėsi santūriai. „Ateina kitas savaitgalis. Darius man: „Nevažiuosim Mantuko aplankyti?“ „O tu nori?“ – perklausiau. – „Kas čia per klausimas? Reikia! Jis gi mūsų laukia. Mes pažadėjome, kad atvažiuosime kitą savaitgalį“, – pareiškė savo nuomonę. Po antrojo apsilankymo Mantukas natūraliai tapo šeimos nariu“, – pasakoja Inga. Kai draugai, krikštiję vieną iš tų dešimties, ėmė tvarkyti dokumentus dėl nuolatinės vaiko globos, ir jiedu su Dariumi pradėjo tartis: kodėl gi ne? Šiaip ar taip, kiekvieną savaitgalį su vaiku bendrauja... Be to, nebereikėtų patirti skaudžiausio išgyvenimo – išsiskyrimų. „Kaskart Mantukas apsiveja rankomis kaklą ir nepaleidžia“, – atsidūsta Inga.
Dėl nieko negali būti tikras...
„Užauginsime, – tvirtai pareiškia abu. – Jeigu jau žengi tokį žingsnį, nėra ko gręžiotis atgal. Dėl vaiko juk viską darai. Kas nors turi jam padėti.“ Vis dėlto verslininkai neslepia, kad ryžtą kartais keičia abejonės. Mantuką jie apsisprendė globoti net nežinodami jo tėvų istorijos. Per tą laiką visko spėjo prisiklausyti: ir kad šie smarkiai geria, ir kad turi psichikos negalią, ir kad tėvas labai agresyvus... Kas tiesa – nežinia. Aišku tik kad auginti savo vaikus jie neturi sąlygų, todėl vos gimusius vaiko teisių apsaugos tarnybos išveža į globos namus. Iš trijų tik vyriausias Mantukas su tikrais tėvais yra gyvenęs beveik metus. „Neslėpsiu, baugina, ką vaikas galėjo paveldėti iš tikrųjų savo tėvų. Neramu, koks bus užaugęs, – kalba Darius. – Dėl savęs nebijome – tikrai užauginsime ir susitvarkysime. Bet kad jam pačiam vėliau tai neatsilieptų. Galų gale visokių rūpesčių būna ir dėl gerų tėvų vaikų. Dėl nieko negali būti tikras.“
Pora neįsivaizdavo ir kad tiek daug sunkumų laukia: daugybė dokumentų, kursai ir staiga pasikeitęs globos namų vadovų požiūris į būsimus globėjus. „Įsivaizdavau, tokios įstaigos tik dėkingos turėtų būti, kad nori pasiimti vaiką, nes jis augs šeimoje. Bet kol mūsų dokumentai dėl globos pasieks teismą ir bus gautas jo sprendimas, tol mums neleidžiama vaiko pasiimti savaitgaliais ir per atostogas. Pusę metų jau rūpinamės Mantuku, perkame jam vaistų, vitaminų. Gaila, kad biurokratinės kliūtys taip apriboja bendravimą“, – piktinasi Inga.
Lyg mažas kareivėlis
Beje, du berniukus iki šiol auginusi pora daug metų kalba apie dukrytę. „Šnekame ir dabar, bet bergždžias reikalas“, – žvilgtelėjęs į žmoną ir lengvai atsidusęs prisipažįsta Darius. „Jis kiekviena proga dėl to galvą ūžia. Kai važiavome į Askoto žirgų lenktynes, kelias dienas man buvo negera, o Darius jau trynė rankas, kad galbūt pagaliau laukiuosi, – juokiasi Inga. – Aš irgi maniau: jeigu kada ir nuspręsime įsivaikinti, tai tik mergaitę. Bet tos globos namų vaikų krikštynos viską supainiojo: vieni labiau norėjo krikštyti berniukus, kiti – mergaites. Taip išėjo, kad mums į akį krito Mantukas.“
Kol kas naujosios šeimos nariai vieni kitus dar tik pradeda pažinti. Inga su Dariumi neatsistebi, kaip vos kelerių metų vaikai globos namuose gali būti „išmuštruoti“ lyg kokie kareivėliai. Pagal komandą keliasi, valgo, ant puoduko sėda... „Mūsų Kernius, kol ilgiausios pasakos neperskaitau, neužmiega. O Mantukas nepratęs prie pasakų ar lopšinių. Juos suguldo, liepia miegoti, ir vaikai – nė krust iš lovelių. Rytais – lygiai tas pat. Keliasi pagal komandą, akimirksniu strykt iš lovos ir jau rengiasi. Ir juokinga, ir graudu, – pasakoja Inga. – Užtat man vis dažniau pasako: „Aš tave labai myliu.“ Ingą globotinis vadina mama, o Darių – dėde. Kadangi globos namuose dirba daugiausia moterys, visos jam – mamos. Žodį „tėtis“ vaikas dar mokosi tarti. „Būna, pasileidžia prie kokios moters šaukdamas: „Mama!“ – pasakoja Inga. – „Mantuk! – sakau, – ten ne mama...“ Apsigalvoja. „O kur mama?“ – klausiu. „Tu mano mama“, – šypsosi. O kartais tuos pačius žodžius ištaria lyg klausdamas, lyg stebėdamasis: „Tu mano mama?..“
