Paauglystėje Inga Stumbrienė (25) buvo aikštinga ir mamai negailėjo aštrių žodžių. Kai vyko tėvo inauguracija į šalies prezidentus, leido sau vėluoti, lyg važiuotų į geros draugės gimtadienį. Dabar ji vadovauja tėvo Rolando Pakso įkurtai konsultacinei įmonei „Esmė", be auklių augina dukterį Estelą, galvoja apie aspirantūrą, stebina konkretumu, paprastumu ir atsidavimu šeimai. Šią vasarą Inga ir jos vyras Aivaras švęs penkerių santuokos metų jubiliejų.
Inga, kokia tavo kasdienybė? Vis dažniau matome judu su vyru renginiuose.
Gimus dukteriai beveik niekas nesikeičia. Estela jau paaugusi - gegužę sukaks treji. Jos labai gerai sutaria su mano mama. Abi žaidžia, dūksta, piešia, daro karpinius. Žodžiu, turi savo ritualų. Dabar jau kartą per savaitę Estelą paliekame seneliams, nes su Aivaru einame į kiną arba renginius. O kaip ji nenori iš senelių išvažiuoti! Ašarodama skiriasi. Aišku, jie anūkę lepina, leidžia tai, ką tėvai draudžia. Mano mama numano, kad bus sunku išsiskirti, todėl būna paruošusi dovaną. Pavyzdžiui, saldainių.
Leidžiate Estelą į darželį?
Ne. Ir auklės neturime. Jei galiu pati vaiką prižiūrėti, nematau reikalo jos samdyti. Du kartus per savaitę duktė eina į Saviraiškos studiją. Pirmadieniais - teatro ir dailės pamokos, trečiadieniais - sportas ir dainavimas. Dar vedame ją į muzikos mokyklą „Yamaha".
Estela - labai geras vaikas. Ji nei ką pastums, nei pargriaus, nei kokį žaislą atims iš kito. Mokyklėlėje matau išdykusių vaikų, kurie tėvams nerodo pagarbos. Galbūt suaugusieji mano, kad mažajam viskas galima, bet juk užaugęs jis elgsis lygiai taip pat. Jam bus sunku suvokti, kodėl staiga tėvai neleidžia vieno ar kito, kodėl pyksta dėl jų ožiukų. Gal dukra gera dėl to, kad nuo pirmų dienų būna su mumis, o su ja bendraujame kaip su suaugusia. Jei ką padaro ne taip, aiškiname, kaip elgtis negalima ir kodėl. Šitaip mane auklėjo tėtis. Gal todėl Estela neturi kaprizų, nekelia isterijų.
Ar labai lepinate vienturtę?
Ne, ji nelepinama ir nuo mažų dienų žino žodį „negalima". Vienam vaikui užtenka parodyti šokoladą ir jau prasideda isterijos, kaip jį gauti. Estela visada paklausia, ar galima. Jeigu pasakau „ne", padeda į vietą. Buvo laikas, kai dukra mus lyg erzindavo. Nors neleidome valgyti saldumynų, ji slėpdavosi ir stebėdavo mus tarsi demonstruotų - na, ir ką jūs darysite? Bet tai baigėsi. Džiaugiamės, kad mūsų auklėjimas geras ir turime puikų rezultatą. Aišku, kiekviena mama giria savo vaiką, bet aš dėl dukters tikrai esu rami.
Ir į žaislų parduotuvę Estelą galite laisvai vestis? Ten ji nekelia isterijų, o pas jus atėjusių svečių neklausia: „Ką man atnešėte?"
Ne, tokių išsišokimų nebūna. Stengiamės, kad jai nieko netrūktų. Nežinau, kas yra per daug žaislų. Jų turi tiek, kad parduotuvę namuose galėtume atidaryti (juokiasi). Anksčiau, būdavo, ji ko nors užsiprašo. Tėtis labai geras ir dažniausiai tenkina Estelos norus, bet pastaruoju metu tereikia leisti tuo žaislu pasidžiaugti, šiek tiek pažaisti, o paskui paprašyti, kad padėtų atgal į lentyną. Ir - jokių problemų.
Didesnių žaislų dovanojame per gimtadienį. Vienų metukų proga Estela gavo rožinį arkliuką, dvejų - žaislinį ferarį, pati jį gali vairuoti. Ankstyvą pavasarį parduotuvėje pamatėme tą mašiną ir sugalvojome padovanoti. Tačiau prieš gimtadienį neberadome, teko parsisiųsti iš Didžiosios Britanijos.
Šiemet bus penkeri metai, kai esate susituokę. Ar santykiai pasikeitė, atsirado rutinos, kuri lyg kandis sugraužia romantiką?
Atsirado dar stipresnis ryšys tarp manęs ir vyro. Greičiausiai taip yra todėl, kad mūsų požiūris į daug ką sutampa. Aivaras, kaip ir aš, vertina šeimą, kuria ateities planus ir galvoja, ką padaryti, kad mums būtų geriau. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna nesutarimų. Tačiau susėdame ir kalbame. Nėra tokios temos, kuria nešnekėtume. Visada randame kompromisą. Džiaugiuosi, kad vyras man dažnai nusileidžia.
Kas jūsų šeimos galva?
Abu. Nė viena moteris nepasakys, kad ji - šeimos galva. Bent jau taip turėtų būti. Mes pasiskirstę sritis, už kurias esame atsakingi.
Kuris tvarko finansus?
Aš. Pildau pajamų ir išlaidų knygą. Esu labai taupi, viską kruopščiai skaičiuoju. Tik taip galima planuoti didesnius pirkinius. Nepateisinu, kai gauti pinigai vos ne per dieną išleidžiami. Kiekvieną mėnesį yra būtinų išlaidų, dalis pinigų atidedama didesniems dalykams ir juodai dienai. Negalima išleisti daugiau, nei turi. Vyras mane vadina skrudžu. Kartais sako: „Padarome ką nors ekspromtu, kur nors nuvažiuojam." O aš: „Ne, negalime." Nepasiduodu nuolaidų vajui ir vilionėms. Atėjo momentas, kai pradėjau vertinti ne kiekybę, o kokybę.
Kokie artimiausi šeimos planai?
Svarbiau kalbėti apie tai, ką padariau, o ne apie svajones (šypsosi). Dabar galvoju apie Estelos gimtadienį, paskui bus atostogos. Švenčiame visus gimtadienius, nors mano ir Aivaro tiek nesureikšminame, kiek Estelos. Dėl jos stengiamės iš peties. Gimtadienio šventė būna lyg mažos vestuvės. Siunčiame tokius pat, kokie buvo per mūsų vestuves, kvietimus - su kaspinėliais, įdėtus į dėžutę, tik kiek mažesnio formato. Susirenka apie trisdešimt žmonių, tuomet maistą užsakome iš vienos mamos rekomenduotos kavinės, svečius aptarnauja padavėjai. Pernai per Estelos gimtadienį buvome išnuomoję batutą. Gaila, kad lijo.
Ar tavo šeima pajuto krizę?
Ją jaučia visi, bet džiaugiuosi, kad per nekilnojamojo turto kainų kilimą labai sėkmingai dirbome. Krizė - ne mums, nes dabar galime sėkmingai investuoti tai, ką sukaupėme pakilimo metu. Mes tą momentą išnaudojame. Esame pakankami užsiėmę, be to, žvalgomės ir kitų darbų, kitų rinkų. Nesinori stovėti vietoje.
Pamenu, kai studijavai teisės magistrantūroje, sakei, kad turi svajonių baigti aspirantūrą.
Prieš metus baigiau magistro studijas ir nusprendžiau metus pailsėti. Galvoju šį rudenį stoti į aspirantūrą. Kadangi turiu galimybę, reikia išnaudoti. Laiko - užtektinai. Žinoma, svarbiausia yra šeima, paskui - darbas, tik tada - mokslai.
Į pirmą vietą iškėlei šeimą. Gal apie antrąją atžalą jau galvojate?
Žinoma. Tikrai dar nesilaukiu. Aivaras antros atžalos nori nuo Estelos gimimo, o aš į tai žiūriu labai atsakingai. Gana nesunku pagimdyti, bet didžiausias ir sunkiausias darbas yra užauginti gerą žmogų. Gal lengviau toms moterims, kurios vaikus atiduoda į darželį ar samdosi aukles. O aš noriu viską daryti pati ir matyti, kaip vaikas auga, žengia pirmuosius žingsnius, taria žodžius. Dar nežinau, ar galėsiu antram vaikeliui duoti tiek, kiek Estelai. Kadangi apsisprendimo riba yra labai labai plonytė, manau, greitai ją peržengsiu (šypsosi).
Ko tu, kaip asmenybė, išmokai augindama Estelą?
Pasikeitė vertybės, sustiprėjo atsakomybės jausmas, ne tik už save, bet ir šeimą - vaiką, sutuoktinį. Kai gimė dukra, pirmiausia susirašėme visų privačių pediatrų telefono numerius. Pakildavo temperatūra - iškart skambindavome. Ir dabar, jeigu Estelai pradeda ašaroti akys ar pasidaro jautresnė, tuojau pat ieškau gydytojos, kad liga neįsisenėtų. Dar nė karto dukrai nedavėme antibiotikų.
Kartą Estela labai verkė. Neturėjau patirties, tad išsikviečiau daktarę iš poliklinikos. Ji išrašė dviejų rūšių antibiotikų, bet neskubėjau jų duoti! Pasikvietėme privačią gydytoją, ji liepė tris dienas gerti homeopatinių vaistų ir stebėti vaiką. Nuo to karto pasikeitė požiūris į daktarus. Dabar turime vieną specialistę, kuria labai pasitikime. Visos draugės, auginančios mažus vaikus, turi jos numerį. Šiaip Estela nedažnai serga. Gal todėl, kad iki pusantrų metų maitinau ją krūtimi. Gydytoja pasakė, kad vaikui geriausia - motinos pienas. Dėl to labai stengiausi, nėštumo metu prisižiūrėjau, maitinausi sveikai, kad nebūtų jokių alergijų. Keista, kai besilaukiančios moterys geria vyno ar šampano. Man tai buvo tabu. Jokio virto ar kepto maisto nevalgiau. Aivaras viską ruošdavo pats, nes dažniausiai valgydavome namuose.
Mėgsti šeimininkauti virtuvėje?
Tai nėra mėgstamiausias užsiėmimas. Anksčiau stengdavausi rinktis tai, ką galima greitai paruošti. Bet pastaruoju metu ima patikti valgio gaminimo procesas. Kaip teisininkė, viską darau griežtai pagal receptą, o Aivaras mėgsta eksperimentuoti ir daug skaniau už mane gamina (juokiasi). Jo karjera virtuvėje prasidėjo tada, kai laukiausi. Gydytoja buvo skyrusi lovos režimą ir Aivarui pasakė: „Turėsi pasirūpinti Inga." Jis iš vakaro priruošdavo maisto ir palikdavo kitai dienai, kad nereikėtų pačiai rūpintis.
Kažkada Aivaras prasitarė: jeigu penkias minutes vėluoja, Inga pyksta...
Taip kategoriškai nėra. Mes su Estela per dieną jo labai pasiilgstame, todėl norime, kad kuo greičiau grįžtų. Pagaliau, jeigu esame ką nors susiplanavę, vėluoti negražu.
Namus jau baigėte įsirengti?
Iš pradžių mūsų namuose vyravo modernus stilius, o dabar noriu klasikos. Kitų spalvų nebus, viskas išliks balta. Sunku rasti baltų klasikinio stiliaus baldų. Jų siūloma raudonmedžio ar kitokio medžio. Vėl reikia ieškoti internete arba užsakyti.
Namus dar tvarkome arba kai ką keičiame. Dabar iš naujo dekoruojame Estelos kambarį - bus labiau mergaitiškas. Išsirinkome baldelius, atveš iš Didžiosios Britanijos. Jie tokie princesiški. Kadangi Lietuvoje tinkamų neradome, taip pat teko užsisakyti internetu...
Šiemet ir kieme nusprendėme daryti pakeitimų. Aivaras norėjo, kad prie namo būtų tik veja, kad būtų galima laisvai žaisti ir nebijoti sumindyti krūmų ar gėlynų. Dabar nėra toks kategoriškas. Praeitą savaitgalį mugėję nusipirkome persiką, trešnę. Norėčiau ir braškių lysvės.
Jūsų namuose ne vienas augintinis. Tai - Estelos užgaida?
Ne. Prieš porą metų gimtadienio proga gavau Maltos bišoną. Tai - didelė mano svajonė (juokiasi). Jo ieškojau šunų parodoje. Susipažinau su šeima, veisiančia Maltos bišonus. Jie pasakė, kad šuniukų bus tik po metų. Teko laukti. Iš pradžių vadinome jį Versace, paskui labiau prigijo Barbės vardas. Mūsų šuniukas labai aristokratiškas, baltutis, o drabužėliai ryškūs. Brangus. Negi tokį Brisiumi vadinsi (juokiasi). O Barbės vardas prigijo dėl rožinio kaspinėlio, kuriuo jį papuošėme.
Tebeturime katę Perlą, kurią iš Aivaro dovanų gavau vestuvių proga. Prieš įsigydami šuniuką norėjome, kad Estela matytų, kaip jis auga, kad pradėtų juo rūpintis. Vos parsivežėme, dukra nunešė jį į tualetą ir pasakė, kad čia turės kakoti, parodė, kur vanduo ir ėdalas. Niekada jo neskriaudė. Estelai šunelis - tikras draugas.
