Penktadienio popietę, kai iš kontorų laukan ima slinkti po savaitės darbų papilkėję klerkai, grupės „69 danguje“ narė Ingrida Martinkėnaitė (30) atrodo tiesiog žydinti. „Su vyru ką tik žaidėme tenisą, – atsipučia. – Nusivežėme savo Mariją ir vyro dukrą iš pirmosios santuokos. Mes žaidėme, jos turškėsi baseine... Smagu.“ Ne tik smagu – dar ir taip šeimyniška, kad mintyse jau norisi Ingridai užrišti naminę prijuostę. Tačiau vakare ji neskaitys dukrai pasakos prieš miegą – laukia koncertas, tad grįš tik apyaušriu. „Viską galima suderinti“, – tvirtina, ir nesunku patikėti, kad šiai moteriai be vargo pavyksta suderinti sunkiai suderinamus dalykus – karjerą bene populiariausioje Lietuvos grupėje ir šeimyninį gyvenimą.
Ingridos vyras Andrejus Velijevas (38) turbūt dūsauja – ar tik nebus prisikalbėjęs, kai ragino žmoną nesėdėti užsidarius namie. Dabar jai jau maža koncertų: norisi ir nuosavo verslo, tad abi su bičiule stiliste Dorota Vaisova rengiasi atidaryti fotostudiją. „Dorota rūpinsis stiliumi, aš – organizaciniais reikalais“, – Ingrida akimirksniu priverčia nurišti tą mintyse jai prikabintą prijuostę ir įsprausti į dalykinį kostiumėlį. O ką? Jis jai irgi tinka!
Dar vakar dainavai apie trumpus sijonėlius, o šiandien jau – direktorė... Popierių nebijai?
Jei darbas įdomus, nebijau. Nežiūrėk į šviesius mano plaukus – matematika man patinka (šypsosi). Esu baigusi du aukštuosius verslo vadybos mokslus, prisidedu prie „69“ vadybos, toje srityje viską žinau. Dukra jau ūgtelėjo, jai dveji su puse, tad norisi nuveikti ką nors daugiau.
Apie antrą atžalą nemąstai?
Pagalvoju, bet man atrodo sunku auginti du vaikus iš karto. Reikia bent penkerių metų pertraukos. Mūsų Marija – didžiausias džiaugsmas, ji su malonumu maudosi dėmesyje. Negi ją nuskriausi ir tą dėmesį perduosi mažesniam žmogučiui?.. Be to, dabar – tas metas, kai norisi įsitvirtinti po saule. Fotostudijoje – remontas, o dar prasidėjo koncertų turas, važinėjame po Lietuvą, į namus grįžtame paryčiais. Vakar nuėjau miegoti ketvirtą ryto, aštuntą kėliausi, nes pabudo dukra. Tas pat bus ir šiandien. Kai įsisukame į koncertų turus, net normaliai pavalgyti nėra kada: maitinamės degalinėse, o ten – riešutukai, limonadai ir dešrainiai. Todėl šiuo metu dar ir dietos laikausi.
Tavo dienotvarkėje – jokių krizės apraiškų, tiesa?
Tiesiog dvigubai daugiau dirbame, kad uždirbtume tą patį. Prieš nosį – gal trisdešimt koncertų mažuose miesteliuose, bet mes darbo nesibijome.
Kaip tu sugebi toje erotiškai patrauklioje kompanijoje išlikti tokia švari ir tyra? Apie Nijolę Pareigytę kuriamos humoreskos, Goda Sabutytė irgi nuolat vaduojasi iš visokio plauko skandalų, o šviesus tavo paveikslas lieka nesuteptas.
Jos dar jaunos...
O tu sena?
Na taip (juokiasi). Pagalvok, Godai – dvidešimt dveji, aš – beveik dešimčia metų vyresnė! Šiandieniniai jos išgyvenimai kažkada mane yra kamavę, bet jau seniai pamiršti. Mano visai kitas gyvenimo ritmas. Daugeliu klausimų turiu labai tvirtą nuomonę.
Bet turėtų būti sunku ją išlaikyti tokioje aplinkoje, kuri įtraukia ir atneša daug pagundų.
Man priimtiniausias – aukso vidurys. Bendraudama su jaunesnėmis kolegėmis įkvepiu jų jaunystės, pamirštu namų rūpesčius ir vaiko slogą, įninku į jų meilės trikampius. Man tai smagu. Paskui turiu daugiau jėgų bendrauti su vaiku, išlaikyti darnesnę šeimą. Jei sėdėčiau namie ir nieko neveikčiau, turbūt vieną dieną būčiau į viską spjovusi ir išėjusi. O dabar mėgaujuosi įvairiaspalviu gyvenimu, kuriame galiu ir save išreikšti, ir šeimos židinį pakurstyti.
Sulauki žinučių ir dovanų iš gerbėjų? Tau tai malonu?
Apskritai vyriškas dėmesys mums, trisdešimtmetėms, visada malonus (juokiasi). Stengiuosi tai nuleisti juokais: pas mus yra ir jaunesnių laisvų merginų, ko čia prie manęs kabinėtis?.. Žinoma, sulaukiu dėmesio, gėlių, dovanų. Su kuo nors susidraugauju ir toliau bendrauju draugiškai, nuo ko nors atsiriboju. Galiu paflirtuoti vakarėlyje, bet kvietimų išgerti kavos taktiškai atsisakau. Aišku, yra būrys draugų, su kuriais einu ir kavos, ir vakarienės – vyras jiems nepavydi. Dažnai ir jį kartu nusivedu.
Andrejus – pavydus?
Nepavydus, bet kai ėmiau visiems tai kartoti, jis pasipiktino: „Gal jau gana?“ Jo kantrybė turi ribą, ir aš stengiuosi jos neperžengti. Kol kas pavyksta – mes kartu jau septyneri metai.
Po septynerių drauge praleistų metų daugelį porų ištinka krizė, ar ne?
Galbūt. Ir mes neišvengėme barnių, labai rimtų pykčių – sykį net lagaminus kroviausi. Abu – asmenybės, tad tokių ginčų kyla! Būna, Marija mašinos gale sėdi ir ramina: „Mamyte, nebark tėčio...“ Jis pabrėžia, kad yra vyresnis, ir labai mėgsta posakį: „Aš žinau, kaip reikia.“ Iš kur jis žino, kaip reikia?.. Pykstu, kad manęs negirdi, lyg būčiau niekus tauzijanti mergytė. Ne kartą norėjau apsisukti ir viską mesti.
Bet juk nesi ugninga karštakošė, kuri lengvai viską mestų?
Todėl ir tebesu ištekėjusi moteris! Šeimoje žmonės tiesiog privalo būti lankstūs. Jei matau, kad tarp mūsų laksto žiežirbos, stengiuosi nelįsti vyrui į akis. Gerai, kad namas didelis: išsivaikštome į skirtingus galus ir beveik nesimatome. Pabūname su savimi, viską apmąstome...
Ir kuris pirmas eina taikytis?
Priklauso nuo situacijos (šypsosi). Kartais būnu kalta, bet nenoriu to pripažinti. Jei man kas nors nepatinka, iškart pasakau. Nesėdėsiu ir nekentėsiu, kol išauš diena, kai viskas susitvarkys savaime: man turi būti gera dabar. Jei reikia, galiu savo poziciją ir išrėkti, ir dėdamasi lagaminus labai rimtai parodyti, kad nejuokauju (juokiasi).
Daug tų tavo lagaminų turėtų būti...
Kai atsikrausčiau į Andrejaus tėvų namą, turėjau tris. Tai jis ir dabar pajuokauja: „Susirinksi savo tris lagaminus ir keliausi iš čia...“ Neiškrapštysi, sakau, pats eisi! Dabar bepigu draugiškai juokauti, o kažkada buvo visai nejuokinga.
Bet jis tavimi pasitiki?
Pasitiki, sakyčiau, iki tam tikros ribos. Visų pirma jis – geras, jautrus žmogus, už tai jį ir įsimylėjau. Mane gerbia, nepančioja ir nekankina beprasmėmis pavydo scenomis. Karjeros pradžioje buvo sudėtingiau: kai atėjau į grupę, vyras iškėlė sąlygą, jog kas naktį privalau grįžti namo. Net jei vykdavau į turą ir naktį atsidurdavau Klaipėdoje, vis tiek – nesvarbu, penktą ar šeštą ryto – grįždavau nakvoti į namus. Dabar, atsiradus Marijai, jau ramiau: nieko tokio, jei ir lieku nakvoti kitame mieste.
Kaip vaikas pakeitė jūsų šeimą?
Ta maža mergytė viskam diriguoja lyg koks visagalis dirigentas. Įgavome daugiau kantrybės, nors atsirado erdvės ir naujiems kivirčams: mudviejų su Andrejumi auklėjimo metodai skirtingi. Aš principinga: dukrytė turi nutuokti apie tvarką, nors jai tik dveji su puse. O vyras nuolaidus: „Čia juk vaikas, leisk jai daryti ką nori...“ Gal tėčiai dukrytes labiau lepina? Kita vertus, man tai gražu. Draugystės pradžioje į mudviejų pasimatymą jis atsivedė vyresniąją savo dukrą, tuomet dar mažytę, ir leido jai viską: pešti plaukus, tampyti už nosies. Man buvo gražu iki ašarų.
O kaipgi judviejų romantiški santykiai? Netrūksta savaitgalių kurorte dviese?
Andrejus man iki šiol kiekvieno mėnesio devynioliktą dieną dovanoja gėlių – taip paminime pažinties dieną. Beje, kelinta šiandien diena? Devyniolikta? Tegu tik pabando pamiršti (juokiasi). Nesiginčiju, romantikos labai reikia. Kai neturėjome vaiko, būdavo, išsinuomojame viešbučio kambarį su sūkurine vonia, braškėmis ir šampanu. Dabar kitkas svarbiau, bet atsigriebiame kelionėse. Išvykę į egzotiškus kraštus, galime vienas kitam skirti daugiau dėmesio, pasikalbėti apie rimtesnius dalykus, o ne tik: ar sumokėjai sąskaitas ir ar išvirei pietus...
Sako, romantika šeimoje baigiasi tada, kai moteris nusiperka medvilninę pižamą. Tu turi medvilninę pižamą?
Neturiu, ačiū Dievui! Mano vyras turbūt pasipiktintų ją pamatęs. Stengiuosi dabintis šilkiniais rūbeliais, nors pūkelių ir botagėlių, prisipažįstu, vis dar neturiu (juokiasi). Mūsų skonis vienodas – jam nereikia nėrinukų, tačiau apatinis trikotažas turi būti gražus. Nedažnai pamato mane seginčią sijoną, bet kai pamato – tai jau šventė. O susigalvoti linksmų pramogų galima ir su vaiku. Visi mūsų draugai turi mažų vaikų, tad randame kitokių poilsio būdų nei „tūsai“ per naktį. Kartais net neįsivaizduoju, kaip gyventume be Marijos. O prireikus pagalbos greta yra seneliai: gyvename su vyro mamyte, mano tėvai irgi įsikūrę netoli – Grigiškėse.
Tu gyveni su anyta? Ir esi tuo patenkinta?
Žinoma. Įsivaizduok: rytą atsikėlus ant stalo garuoja karšta košė...
O kur kiaušinienė su lašinukais?
Anyta sveikai maitinasi, todėl kiaušinienės nekepa – baiminasi cholesterolio. Kai vyras labai užsigeidžia kiaušinienės, prie keptuvės einu aš, nes vien košėmis sotus jis nebūna. Vasarą anyta išvažiuoja gyventi į sodybą, nusiveža ir Mariją: mažoji būdama pusantrų metukų jau žinojo, kur krapai, o kur svogūnai, lakstė basomis po rasą, maudėsi upėje. Ech, o moterys bijo gyventi su anytomis: turbūt nesupranta, koks tai privalumas! Ir anytai su mumis smagiau: anūkė jai kaip stebuklas. Prieš gimstant Marijai neturėjo jėgų, vis sirgdavo, dabar nutvėrusi keturiolika kilogramų gyvo svorio užtempia į antrą aukštą be jokių problemų. O ką darysi: marti trankosi naktimis, tai kažkam juk reikia prižiūrėti vaiką (juokiasi).
Štai, štai... Suprantu, košės ir vaiko priežiūros klausimais anyta – puiki išeitis, bet tavo darbas ją turėtų gąsdinti.
Žinoma, turbūt norėtų, kad būčiau mokslų daktarė ar bent jau dantų technikė. Bet ji labai myli savo sūnų: sako, jeigu jam gerai, gerai ir jai. Anksčiau pajusdavau keistų žvilgsnių, bet dabar ji serga už „69 danguje“. Anyta labai jaunatviška ir stengiasi gyventi tuo, kuo gyvename mes. Buvo laikas, kai aš nedainavau jokioje grupėje: sėdėjau tarp keturių sienų, tvarkiau namus ir gaminau įmantriausius patiekalus. Tačiau anyta neaimanuoja, kad tas laikas negrįžtamai praėjo: ji irgi veikli, baigusi mokslus, anuomet vadovavo cheminei bazei, todėl ir į mano veiklą žiūri teigiamai. Gal kas nors ir nepatinka, bet ir jai, ir man užtenka proto kartais patylėti.
O kokia tavo tėvų šeima?
Abiem mano tėvams tai jau antroji santuoka, ir labai nusisekusi. Augdama mačiau tik gera, todėl, susidūrusi su sunkumais savo šeimoje, stengiuosi nepanikuoti, nepūsti burbulo. Krizių buvo ir bus, bet jos praeina, gyvenimas nuo to nesugriūva. Aš ir grupėje esu ta, kuri kilus kivirčų visus ramina. Nesu tvarkdarė, bet moku išklausyti ir rasti kompromisą.
Turbūt tai ir yra didžiausias ištekėjusių moterų pranašumas: jos moka rasti kompromisą!
Turbūt. Jos užgrūdintos, perėjusios karšta ir šalta. Jei nori gyventi kartu – turi prisitaikyti. Nenori – išeik. Nemėginu vyro pakeisti, jam sakau, kad ir manęs nebandytų keisti.
Tu jam antroji žmona – vadinasi, jau žino, kas santuokoje gera ir bloga, ką daryti ir ko vengti. Jauti, kad jis jau „patobulintas“?
Jaučiu, kad šiek tiek išauklėtas (juokiasi). Kita vertus, jis išlepintas moterų dėmesio: juk augo su mama ir dviem seserimis, daug kuo namuose jam nereikėjo rūpintis. Bet labai jas gerbia ir myli. Andrejus iki šiol draugiškai bendrauja su buvusia žmona, ir aš su ja bendrauju: ji turi kitą šeimą, tad dalijamės vaikų rūbeliais ir batukais.
Tokių draugysčių retai pasitaiko, nemanai?
Matyt, nė viena nesame blogas žmogus. Aš džiaugiuosi, kad sutikau Andrejų jau subrendusį, džiaugiuosi, kad pašėlusią savo jaunystę jis pragyveno be manęs (šypsosi).
O kaip tu reaguoji į grupės narių asmeninio gyvenimo peripetijas?
Teigiamai. Su Nele esame geriausios draugės. Ji – jauna, trokšta dėmesio, meilės, žvaigždėto dangaus. Tokį gyvenimo tarpsnį pereina kiekviena mergina, tik dauguma tai išgyvena tyliai, o jai tenka bręsti žurnalų puslapiuose. Su Goda mažiau bendraujame, o po narpliojimų spaudoje ji apskritai tapo atsargi. Net apie vestuves iškvočiau vos ne jėga: visa spauda jau rašė, o aš dar nieko nežinojau – kur tai matyta (juokiasi).
Bet Goda tave bent jau pakvies į tas vestuves?
Nežinau – gal irgi reikės jėga prisiprašyti... Nors bepigu man kalbėti – pati tekėjau be jokių paparacų, nejaučiau tos atsakomybės, kurią jaučia dabartinės garsios nuotakos: apdarėliai privalo būti bent penki, dizaineris – būtinai garsus... Sunku konkuruoti. Jei tekėdama būčiau buvusi žinoma, skandalo būčiau neišvengusi, mat suplanavę vestuves mudu su Andrejumi susipykome ir jas atšaukėme. Po kurio laiko susitaikėme ir susituokėme. Įsivaizduoji, kaip tos peripetijos būtų atrodžiusios žiniasklaidoje?
Užtat dabar aplink save turi tris potencialias nuotakas. Daliji joms patarimus?
Daliju kur nors persirengimo kambarėlyje. Goda ėmė domėtis valgio gaminimu, anądien pasiteiravo, kaip skaniai paruošti baklažaną. Karinos vestuvės dar toli, o kai jau subręs tokiam žingsniui, gal ims ir susituoks kur nors Las Vegase mūvėdama džinsiukus... O Nelei reikia tviskesio, prabangos, trenksmo. Laukiu nesulaukiu jos vestuvių, nes kitos mano draugės jau ištekėjusios: ne į vestuves, o į krikštynas kviečia.
Grupė, kurioje dainuoji, – viena sėkmingiausių Lietuvoje. Tavo koncertinė veikla atneša daug pajamų į šeimos biudžetą?
Pakankamai. Iš pradžių niekas nesitikėjo: tai tebuvo mano užgaida, vyras atlaidžiai šypsojosi: „Daryk, mažute, ką nori...“ Bet koncertai įsisuko, ėmė akivaizdžiai pildyti mūsų šeimos biudžetą, ir dabar vyras jau gali trinti rankas. Jis mane kartais vadina bjauriuoju ančiuku: „Buvai mažytė, kreivais dantukais, o dabar, žiūrėk, kokia gulbė išaugai...“ Jei sėdėčiau namie, tektų taupyti, o dabar galime sau daugiau leisti, dažniau keliauti ir parduotuvėje neskaičiuoti centų.
Jus galima pavadinti turtingais žmonėmis?
Nemanau – esame vidutiniokai, dirbantys žmonės. Turtingais laikau tuos, kurie gali nedirbti ir gyventi savo malonumui, keliauti, užsiimti hobiais.
Bet tu irgi, atsikėlusi penktadienio rytą, ramiai važiuoji žaisti teniso!
Bet naktį dirbsiu. Dažnai vyrui tai primenu, o jis paglosto: „Na taip, tu visą mūsų šeimą išlaikai, vargšelė mano darbininkė...“ Taip ir gyvename – nuolat traukdami vienas kitą per dantį. Bet juk tai – taip žmogiška.
Ingridos vyras Andrejus Velijevas (38) turbūt dūsauja – ar tik nebus prisikalbėjęs, kai ragino žmoną nesėdėti užsidarius namie. Dabar jai jau maža koncertų: norisi ir nuosavo verslo, tad abi su bičiule stiliste Dorota Vaisova rengiasi atidaryti fotostudiją. „Dorota rūpinsis stiliumi, aš – organizaciniais reikalais“, – Ingrida akimirksniu priverčia nurišti tą mintyse jai prikabintą prijuostę ir įsprausti į dalykinį kostiumėlį. O ką? Jis jai irgi tinka!
Dar vakar dainavai apie trumpus sijonėlius, o šiandien jau – direktorė... Popierių nebijai?
Jei darbas įdomus, nebijau. Nežiūrėk į šviesius mano plaukus – matematika man patinka (šypsosi). Esu baigusi du aukštuosius verslo vadybos mokslus, prisidedu prie „69“ vadybos, toje srityje viską žinau. Dukra jau ūgtelėjo, jai dveji su puse, tad norisi nuveikti ką nors daugiau.
Apie antrą atžalą nemąstai?
Pagalvoju, bet man atrodo sunku auginti du vaikus iš karto. Reikia bent penkerių metų pertraukos. Mūsų Marija – didžiausias džiaugsmas, ji su malonumu maudosi dėmesyje. Negi ją nuskriausi ir tą dėmesį perduosi mažesniam žmogučiui?.. Be to, dabar – tas metas, kai norisi įsitvirtinti po saule. Fotostudijoje – remontas, o dar prasidėjo koncertų turas, važinėjame po Lietuvą, į namus grįžtame paryčiais. Vakar nuėjau miegoti ketvirtą ryto, aštuntą kėliausi, nes pabudo dukra. Tas pat bus ir šiandien. Kai įsisukame į koncertų turus, net normaliai pavalgyti nėra kada: maitinamės degalinėse, o ten – riešutukai, limonadai ir dešrainiai. Todėl šiuo metu dar ir dietos laikausi.
Tavo dienotvarkėje – jokių krizės apraiškų, tiesa?
Tiesiog dvigubai daugiau dirbame, kad uždirbtume tą patį. Prieš nosį – gal trisdešimt koncertų mažuose miesteliuose, bet mes darbo nesibijome.
Kaip tu sugebi toje erotiškai patrauklioje kompanijoje išlikti tokia švari ir tyra? Apie Nijolę Pareigytę kuriamos humoreskos, Goda Sabutytė irgi nuolat vaduojasi iš visokio plauko skandalų, o šviesus tavo paveikslas lieka nesuteptas.
Jos dar jaunos...
O tu sena?
Na taip (juokiasi). Pagalvok, Godai – dvidešimt dveji, aš – beveik dešimčia metų vyresnė! Šiandieniniai jos išgyvenimai kažkada mane yra kamavę, bet jau seniai pamiršti. Mano visai kitas gyvenimo ritmas. Daugeliu klausimų turiu labai tvirtą nuomonę.
Bet turėtų būti sunku ją išlaikyti tokioje aplinkoje, kuri įtraukia ir atneša daug pagundų.
Man priimtiniausias – aukso vidurys. Bendraudama su jaunesnėmis kolegėmis įkvepiu jų jaunystės, pamirštu namų rūpesčius ir vaiko slogą, įninku į jų meilės trikampius. Man tai smagu. Paskui turiu daugiau jėgų bendrauti su vaiku, išlaikyti darnesnę šeimą. Jei sėdėčiau namie ir nieko neveikčiau, turbūt vieną dieną būčiau į viską spjovusi ir išėjusi. O dabar mėgaujuosi įvairiaspalviu gyvenimu, kuriame galiu ir save išreikšti, ir šeimos židinį pakurstyti.
Sulauki žinučių ir dovanų iš gerbėjų? Tau tai malonu?
Apskritai vyriškas dėmesys mums, trisdešimtmetėms, visada malonus (juokiasi). Stengiuosi tai nuleisti juokais: pas mus yra ir jaunesnių laisvų merginų, ko čia prie manęs kabinėtis?.. Žinoma, sulaukiu dėmesio, gėlių, dovanų. Su kuo nors susidraugauju ir toliau bendrauju draugiškai, nuo ko nors atsiriboju. Galiu paflirtuoti vakarėlyje, bet kvietimų išgerti kavos taktiškai atsisakau. Aišku, yra būrys draugų, su kuriais einu ir kavos, ir vakarienės – vyras jiems nepavydi. Dažnai ir jį kartu nusivedu.
Andrejus – pavydus?
Nepavydus, bet kai ėmiau visiems tai kartoti, jis pasipiktino: „Gal jau gana?“ Jo kantrybė turi ribą, ir aš stengiuosi jos neperžengti. Kol kas pavyksta – mes kartu jau septyneri metai.
Po septynerių drauge praleistų metų daugelį porų ištinka krizė, ar ne?
Galbūt. Ir mes neišvengėme barnių, labai rimtų pykčių – sykį net lagaminus kroviausi. Abu – asmenybės, tad tokių ginčų kyla! Būna, Marija mašinos gale sėdi ir ramina: „Mamyte, nebark tėčio...“ Jis pabrėžia, kad yra vyresnis, ir labai mėgsta posakį: „Aš žinau, kaip reikia.“ Iš kur jis žino, kaip reikia?.. Pykstu, kad manęs negirdi, lyg būčiau niekus tauzijanti mergytė. Ne kartą norėjau apsisukti ir viską mesti.
Bet juk nesi ugninga karštakošė, kuri lengvai viską mestų?
Todėl ir tebesu ištekėjusi moteris! Šeimoje žmonės tiesiog privalo būti lankstūs. Jei matau, kad tarp mūsų laksto žiežirbos, stengiuosi nelįsti vyrui į akis. Gerai, kad namas didelis: išsivaikštome į skirtingus galus ir beveik nesimatome. Pabūname su savimi, viską apmąstome...
Ir kuris pirmas eina taikytis?
Priklauso nuo situacijos (šypsosi). Kartais būnu kalta, bet nenoriu to pripažinti. Jei man kas nors nepatinka, iškart pasakau. Nesėdėsiu ir nekentėsiu, kol išauš diena, kai viskas susitvarkys savaime: man turi būti gera dabar. Jei reikia, galiu savo poziciją ir išrėkti, ir dėdamasi lagaminus labai rimtai parodyti, kad nejuokauju (juokiasi).
Daug tų tavo lagaminų turėtų būti...
Kai atsikrausčiau į Andrejaus tėvų namą, turėjau tris. Tai jis ir dabar pajuokauja: „Susirinksi savo tris lagaminus ir keliausi iš čia...“ Neiškrapštysi, sakau, pats eisi! Dabar bepigu draugiškai juokauti, o kažkada buvo visai nejuokinga.
Bet jis tavimi pasitiki?
Pasitiki, sakyčiau, iki tam tikros ribos. Visų pirma jis – geras, jautrus žmogus, už tai jį ir įsimylėjau. Mane gerbia, nepančioja ir nekankina beprasmėmis pavydo scenomis. Karjeros pradžioje buvo sudėtingiau: kai atėjau į grupę, vyras iškėlė sąlygą, jog kas naktį privalau grįžti namo. Net jei vykdavau į turą ir naktį atsidurdavau Klaipėdoje, vis tiek – nesvarbu, penktą ar šeštą ryto – grįždavau nakvoti į namus. Dabar, atsiradus Marijai, jau ramiau: nieko tokio, jei ir lieku nakvoti kitame mieste.
Kaip vaikas pakeitė jūsų šeimą?
Ta maža mergytė viskam diriguoja lyg koks visagalis dirigentas. Įgavome daugiau kantrybės, nors atsirado erdvės ir naujiems kivirčams: mudviejų su Andrejumi auklėjimo metodai skirtingi. Aš principinga: dukrytė turi nutuokti apie tvarką, nors jai tik dveji su puse. O vyras nuolaidus: „Čia juk vaikas, leisk jai daryti ką nori...“ Gal tėčiai dukrytes labiau lepina? Kita vertus, man tai gražu. Draugystės pradžioje į mudviejų pasimatymą jis atsivedė vyresniąją savo dukrą, tuomet dar mažytę, ir leido jai viską: pešti plaukus, tampyti už nosies. Man buvo gražu iki ašarų.
O kaipgi judviejų romantiški santykiai? Netrūksta savaitgalių kurorte dviese?
Andrejus man iki šiol kiekvieno mėnesio devynioliktą dieną dovanoja gėlių – taip paminime pažinties dieną. Beje, kelinta šiandien diena? Devyniolikta? Tegu tik pabando pamiršti (juokiasi). Nesiginčiju, romantikos labai reikia. Kai neturėjome vaiko, būdavo, išsinuomojame viešbučio kambarį su sūkurine vonia, braškėmis ir šampanu. Dabar kitkas svarbiau, bet atsigriebiame kelionėse. Išvykę į egzotiškus kraštus, galime vienas kitam skirti daugiau dėmesio, pasikalbėti apie rimtesnius dalykus, o ne tik: ar sumokėjai sąskaitas ir ar išvirei pietus...
Sako, romantika šeimoje baigiasi tada, kai moteris nusiperka medvilninę pižamą. Tu turi medvilninę pižamą?
Neturiu, ačiū Dievui! Mano vyras turbūt pasipiktintų ją pamatęs. Stengiuosi dabintis šilkiniais rūbeliais, nors pūkelių ir botagėlių, prisipažįstu, vis dar neturiu (juokiasi). Mūsų skonis vienodas – jam nereikia nėrinukų, tačiau apatinis trikotažas turi būti gražus. Nedažnai pamato mane seginčią sijoną, bet kai pamato – tai jau šventė. O susigalvoti linksmų pramogų galima ir su vaiku. Visi mūsų draugai turi mažų vaikų, tad randame kitokių poilsio būdų nei „tūsai“ per naktį. Kartais net neįsivaizduoju, kaip gyventume be Marijos. O prireikus pagalbos greta yra seneliai: gyvename su vyro mamyte, mano tėvai irgi įsikūrę netoli – Grigiškėse.
Tu gyveni su anyta? Ir esi tuo patenkinta?
Žinoma. Įsivaizduok: rytą atsikėlus ant stalo garuoja karšta košė...
O kur kiaušinienė su lašinukais?
Anyta sveikai maitinasi, todėl kiaušinienės nekepa – baiminasi cholesterolio. Kai vyras labai užsigeidžia kiaušinienės, prie keptuvės einu aš, nes vien košėmis sotus jis nebūna. Vasarą anyta išvažiuoja gyventi į sodybą, nusiveža ir Mariją: mažoji būdama pusantrų metukų jau žinojo, kur krapai, o kur svogūnai, lakstė basomis po rasą, maudėsi upėje. Ech, o moterys bijo gyventi su anytomis: turbūt nesupranta, koks tai privalumas! Ir anytai su mumis smagiau: anūkė jai kaip stebuklas. Prieš gimstant Marijai neturėjo jėgų, vis sirgdavo, dabar nutvėrusi keturiolika kilogramų gyvo svorio užtempia į antrą aukštą be jokių problemų. O ką darysi: marti trankosi naktimis, tai kažkam juk reikia prižiūrėti vaiką (juokiasi).
Štai, štai... Suprantu, košės ir vaiko priežiūros klausimais anyta – puiki išeitis, bet tavo darbas ją turėtų gąsdinti.
Žinoma, turbūt norėtų, kad būčiau mokslų daktarė ar bent jau dantų technikė. Bet ji labai myli savo sūnų: sako, jeigu jam gerai, gerai ir jai. Anksčiau pajusdavau keistų žvilgsnių, bet dabar ji serga už „69 danguje“. Anyta labai jaunatviška ir stengiasi gyventi tuo, kuo gyvename mes. Buvo laikas, kai aš nedainavau jokioje grupėje: sėdėjau tarp keturių sienų, tvarkiau namus ir gaminau įmantriausius patiekalus. Tačiau anyta neaimanuoja, kad tas laikas negrįžtamai praėjo: ji irgi veikli, baigusi mokslus, anuomet vadovavo cheminei bazei, todėl ir į mano veiklą žiūri teigiamai. Gal kas nors ir nepatinka, bet ir jai, ir man užtenka proto kartais patylėti.
O kokia tavo tėvų šeima?
Abiem mano tėvams tai jau antroji santuoka, ir labai nusisekusi. Augdama mačiau tik gera, todėl, susidūrusi su sunkumais savo šeimoje, stengiuosi nepanikuoti, nepūsti burbulo. Krizių buvo ir bus, bet jos praeina, gyvenimas nuo to nesugriūva. Aš ir grupėje esu ta, kuri kilus kivirčų visus ramina. Nesu tvarkdarė, bet moku išklausyti ir rasti kompromisą.
Turbūt tai ir yra didžiausias ištekėjusių moterų pranašumas: jos moka rasti kompromisą!
Turbūt. Jos užgrūdintos, perėjusios karšta ir šalta. Jei nori gyventi kartu – turi prisitaikyti. Nenori – išeik. Nemėginu vyro pakeisti, jam sakau, kad ir manęs nebandytų keisti.
Tu jam antroji žmona – vadinasi, jau žino, kas santuokoje gera ir bloga, ką daryti ir ko vengti. Jauti, kad jis jau „patobulintas“?
Jaučiu, kad šiek tiek išauklėtas (juokiasi). Kita vertus, jis išlepintas moterų dėmesio: juk augo su mama ir dviem seserimis, daug kuo namuose jam nereikėjo rūpintis. Bet labai jas gerbia ir myli. Andrejus iki šiol draugiškai bendrauja su buvusia žmona, ir aš su ja bendrauju: ji turi kitą šeimą, tad dalijamės vaikų rūbeliais ir batukais.
Tokių draugysčių retai pasitaiko, nemanai?
Matyt, nė viena nesame blogas žmogus. Aš džiaugiuosi, kad sutikau Andrejų jau subrendusį, džiaugiuosi, kad pašėlusią savo jaunystę jis pragyveno be manęs (šypsosi).
O kaip tu reaguoji į grupės narių asmeninio gyvenimo peripetijas?
Teigiamai. Su Nele esame geriausios draugės. Ji – jauna, trokšta dėmesio, meilės, žvaigždėto dangaus. Tokį gyvenimo tarpsnį pereina kiekviena mergina, tik dauguma tai išgyvena tyliai, o jai tenka bręsti žurnalų puslapiuose. Su Goda mažiau bendraujame, o po narpliojimų spaudoje ji apskritai tapo atsargi. Net apie vestuves iškvočiau vos ne jėga: visa spauda jau rašė, o aš dar nieko nežinojau – kur tai matyta (juokiasi).
Bet Goda tave bent jau pakvies į tas vestuves?
Nežinau – gal irgi reikės jėga prisiprašyti... Nors bepigu man kalbėti – pati tekėjau be jokių paparacų, nejaučiau tos atsakomybės, kurią jaučia dabartinės garsios nuotakos: apdarėliai privalo būti bent penki, dizaineris – būtinai garsus... Sunku konkuruoti. Jei tekėdama būčiau buvusi žinoma, skandalo būčiau neišvengusi, mat suplanavę vestuves mudu su Andrejumi susipykome ir jas atšaukėme. Po kurio laiko susitaikėme ir susituokėme. Įsivaizduoji, kaip tos peripetijos būtų atrodžiusios žiniasklaidoje?
Užtat dabar aplink save turi tris potencialias nuotakas. Daliji joms patarimus?
Daliju kur nors persirengimo kambarėlyje. Goda ėmė domėtis valgio gaminimu, anądien pasiteiravo, kaip skaniai paruošti baklažaną. Karinos vestuvės dar toli, o kai jau subręs tokiam žingsniui, gal ims ir susituoks kur nors Las Vegase mūvėdama džinsiukus... O Nelei reikia tviskesio, prabangos, trenksmo. Laukiu nesulaukiu jos vestuvių, nes kitos mano draugės jau ištekėjusios: ne į vestuves, o į krikštynas kviečia.
Grupė, kurioje dainuoji, – viena sėkmingiausių Lietuvoje. Tavo koncertinė veikla atneša daug pajamų į šeimos biudžetą?
Pakankamai. Iš pradžių niekas nesitikėjo: tai tebuvo mano užgaida, vyras atlaidžiai šypsojosi: „Daryk, mažute, ką nori...“ Bet koncertai įsisuko, ėmė akivaizdžiai pildyti mūsų šeimos biudžetą, ir dabar vyras jau gali trinti rankas. Jis mane kartais vadina bjauriuoju ančiuku: „Buvai mažytė, kreivais dantukais, o dabar, žiūrėk, kokia gulbė išaugai...“ Jei sėdėčiau namie, tektų taupyti, o dabar galime sau daugiau leisti, dažniau keliauti ir parduotuvėje neskaičiuoti centų.
Jus galima pavadinti turtingais žmonėmis?
Nemanau – esame vidutiniokai, dirbantys žmonės. Turtingais laikau tuos, kurie gali nedirbti ir gyventi savo malonumui, keliauti, užsiimti hobiais.
Bet tu irgi, atsikėlusi penktadienio rytą, ramiai važiuoji žaisti teniso!
Bet naktį dirbsiu. Dažnai vyrui tai primenu, o jis paglosto: „Na taip, tu visą mūsų šeimą išlaikai, vargšelė mano darbininkė...“ Taip ir gyvename – nuolat traukdami vienas kitą per dantį. Bet juk tai – taip žmogiška.
