Politikė ir dainininkė Inga Valinskienė vakarus leidžia šokių aikštelėje. „Šokių neiškeisčiau į jokį kitą sportą. Po kiekvienos treniruotės mūsų drabužiai būna tokie šlapi, kad juos galima rankomis gręžti", - juokiasi Inga.
Vardas, pavardė: Inga Valinskienė.
Gimimo data, vieta: 1966 07 08, Kybartai. 43 m.
Šeiminė padėtis: ištekėjusi; vyras Arūnas - politikas, televizijos laidų prodiuseris; turi du sūnus - Arūną (19) ir Šarūną (14).
Išsilavinimas: baigė kultūros darbo metodiką Klaipėdos universitete.
Kai sulaukėte pasiūlymo kiekvieną šeštadienį šokti TV3 šokių projekte „Šok su manimi", ar ilgai dvejojote?
Buvau labai pamaloninta, nes visada truputį pavydėjau tiems, kurie šoka. Žinoma, svarsčiau visus „už" ir „prieš", turėdama omeny ir savo statusą, ir laisvo laiko stoką, tačiau „už" buvo daugiau, juolab kad mane labai palaikė vyras. Jeigu būtų reikėję su juo konfrontuoti, kažką įrodinėti ir šeimoje dėl to kiltų ginčų, tuomet, matyt, būčiau atsisakiusi. Nors dabar visi mano vakarai užimti, kartais namo grįžtu po vidurnakčio - jokių priekaištų neišgirstu.
Nuo pat pirmos laidos tapote komisijos nario Jurijaus Smorigino numylėtine. Malonu?
Jurijaus, kaip komisijos nario, darbą stebėjau jau seniai. Girdėdavau jo aštrius komentarus ir kartais pati piktindavausi. Mano supratimu, jis nebijo būti savimi ir už tai Jurijų labai gerbiu. Aš morališkai buvau pasiruošusi aštriems J. Smorigino kirčiams. Nesu iš tų žmonių, kurie karštai reaguoja ir parodo savo momentines emocijas. Save nuteikinėjau, kad ramiai nurysiu visas aštrias Jurijaus kritikos strėles. Mano didžiai nuostabai, šito kol kas nereikėjo, jaučiu, jog jis man simpatizuoja. Aišku, man juokingi išankstiniai sprendimai ir kaltinimai, kad Smoriginas „stumia" Valinskienę į priekį. Iš to abu tik smagiai pasijuokiame.
Jurijus ne kartą užsiminė, kad Jūsų aukštas ūgis šokių aikštelėje turėtų būti ne privalumas, o trūkumas.
Be abejo. Profesionalai sako, kad aukštos moterys išvis negali šokti. Tikiu, kad atėmus dešimt centimetrų, man pavyktų kur kas geriau (juokiasi).
Kada nors kompleksavote, kad jūsų ūgis - 180 centimetrų?
Paauglystėje kompleksavau. Jau nuo pirmos klasės visose rikiuotėse stovėdavau pirmoji. Abejoju, ar įmanoma nekompleksuoti, kai jautiesi žalga tarp visų klasės bernų. Vėliau, kai klasės berniukai ištįsta, būna paprasčiau. Kita vertus, kartais nesmagiai jaučiuosi ir dabar, ypač šalia žemesnių vyrų, kurie greta manęs jaučiasi nejaukiai. Yra tokių, kuriems visiškai nesvarbu mano ūgis - tokiais vyrais aš žaviuosi, nes jie nekompleksuoja ir šalia manęs stovi visiškai ramiai. Dievinu batus aukšta pakulne ir nieko baisaus, jei susilyginu su labai aukštais vyrais.
Akivaizdžiai sulieknėjote, tačiau sakėte, kad prarastų kilogramų neskaičiuojate. Visai neįdomu?
Aš ne iš tų moterų, kurios sveriasi kiekvieną dieną. Man įdomiau po ilgo laiko pamatyti galutinį rezultatą. Tiesą sakant, užlipau ant svarstyklių ir nustebau - tikėjausi, kad būsiu numetusi daugiau kilogramų. Vadinasi, raumenys užaugo (juokiasi).
Vienoje televizijos laidoje ekstrasensė pasakė, kad Jums visą gyvenimą nesisekė meilėje.
Sureagavau labai keistai. Net neįsivaizduoju, ką galvoti... Jei žmogui po tiek santuokoje pragyventų metų pasako, kad jam nesisekė meilėje... Kita vertus, ne visada ir santuoka reiškia didelę meilę. Galbūt tai man ir norėjo pasakyti. Kartais žmonės būna priklausomi nuo būrėjų, dažnai pas juos vaikšto. Aš po šio ekstrasensės pasakymo ėmiau skaičiuoti visas savo meiles ir analizuoti, ar tikrai jos visos buvo nesėkmingos. Man dar sakė, kad prieš mane naudojama juodoji magija, šalia yra daug man blogo linkinčių žmonių, todėl jei būčiau labai jautri, turbūt nuo šiol ramiai nebemiegočiau naktimis.
Inga, atrodote labai stipri, tvirta moteris. Ar tenka kartais nubraukti ašarą?
Žinoma. Mano ašaras visada išprovokuoja emocijos. Galiu apsiverkti žiūrėdama filmą. Esminiai gyvenimo įvykiai, perversmai ar smūgiai mane ne pravirkdo, o užgrūdina. Norint specialiai mane pravirkdyti, sunkiai pavyktų.
Kažkoks žmogus internete skundėsi: „Šiandien mačiau Valinskienę, apsipirkinėjančią Gariūnų turgavietėje. Ilgai apžiūrinėjo „Gucci" rankinuką ir klausė kainos. Ech... Gaila, kad fotiko neturėjau." Ar jau pripratote, kad esate akylai stebima?
Bėda ta, kad į Gariūnų turgų aš nevaikštau (juokiasi). Vienintelį kartą ten buvau prieš septynerius metus, bet kadangi sunkiai gaudausi didelėse prekyvietėse, supratau, jog niekada ten nebesugrįšiu. Žmogus mane sumaišė su kita moterimi. Aš nesuprantu, kodėl mane reikėtų skųsti? Ar dėl to, kad buvau Gariūnuose, ar kad pirkau rankinę, ar kad „Gucci"? Tiesą sakant, niekuo nebesistebiu. Neskaitau jokių komentarų apie save, todėl ramiai gyvenu. Pavyzdžiui, šiandien parduotuvėje labai apsidžiaugiau, kai manęs neatpažino. Stoviu ir girdžiu, kaip žmonės už mano nugaros šnabždasi. Vienas sako: „Čia Valinskienė!", o kitas: „Ne, negali būti." Galų gale jie nusprendė, kad vis dėlto aš ne Valinskienė.
„Šiandien parduotuvėje labai apsidžiaugiau, kai manęs neatpažino. Stoviu ir girdžiu, kaip žmonės už mano nugaros šnabždasi. Vienas sako: „Čia Valinskienė!", o kitas: „Ne, negali būti." Galų gale jie nusprendė, kad vis dėlto aš ne Valinskienė."
