Dėl kunigo žmogžudystės Vladas Beleckas yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir išskirtinį interviu davė po penkerių metų tylos. Tai, ką jis per du susitikimus, trukusius po dvi valandas, papasakojo K.Krivickui, gali sukrėsti ne tik šią bylą tyrusius žmones ir kriminalistus, bet ir kunigo artimuosius.
Vladas Beleckas ilgo ir, kaip galima spėti, nuoširdaus pokalbio metu, atskleidė žurnalistui kunigo nužudymo aplinkybes, papasakojo, kaip kraupų apiplėšimą planavo, ir kaip susiklostė aplinkybės, kad garsaus kunigo kūnas tik po ilgo laiko buvo identifikuotas ir tinkamai palaidotas, nusikaltimas atskleistas, o žudikai nubausti. Kalbėdamas su K.Krivicku, V.Beleckas prisipažino, kad dabar gailisi nepadaręs to, ką buvo sumanęs.
Nežinodamas, kaip atsikratyti nužudyto (o gal dar tuo metu gyvo, kaip spėja ekspertai) kunigo kūno, nusikaltėliai planavo jį supjaustyti ir išmėtyti skirtingose vietose, palaidoti upės dugne. Galbūt taip jie būtų nuslėpę įkalčius. „Gal taip ir reikėjo padaryti? Gal tuomet niekas nebūtų radęs kunigo kūno“, – interviu metu atvirai svarsto V.Beleckas.
Lietuvos žmonės dar pamena šią prieš šešiolika metų Lietuvą sukrėtusią bylą – pagrobto, apiplėšto ir nužudyto kunigo kūnas buvo įvyniotas į kilimą ir su svarmenimis palaidotas Nemune, bet kažkokiu nesuvokiamu būdu išplaukė. Nors kunigas ir nebuvo identifikuotas, vėliau, jau ekshumavus jo kūną, buvo nustatyta, kad tai – dingęs kunigas R.Mikutavičius.
Tiriant šią bylą, V.Beleckas buvo ne kartą sulaikytas ir apklaustas, bet vis išvengdavo atsakomybės, trūkstant įrodymų, įkalčių, dėl netinkamo tyrimo, o svarbiausia – dėl to, kad nebuvo paties kunigo kūno. R.Mikutavičius buvo palaidotas kaip neatpažintas lavonas ir identifikuotas tik po to, kai patys nusikaltėliai prisipažino, kad tai ir yra ilgai ieškotas kunigas.
Vladas Beleckas papasakojo tai, kas šioje byloje ne tik šiurpina, bet ir stebina neįtikėtinais fatališkais sutapimais ir net mistika. Kartą V.Beleckui, kuris net suimtas ir tardomas niekam neprasitarė apie nusikaltimo aplinkybes, o jo bendrai tuo metu irgi dar tylėjo, į areštinę buvo atvežtas garsus ekstrasensas Pranas Sabaliauskas. Ir štai ekstrasensas, kuris jau prieš tai buvo ne kartą dalyvavęs įvairių bylų tyrime, pradeda V.Beleckui ir tyrėjams pasakoti, kad, jo manymu, „kunigas buvo nužudytas, įvyniotas į kažką, ir šiuo metu yra vandenyse. Kad vežamas jis buvo pilku automobiliu“.
V.Belecką apima siaubas – juk jis vienintelis žino, kad būtent taip ir buvo, bet štai prieš jį sėdi kažkoks ekstrasensas ir pasakoja tai, ko negali žinoti. Net automobilio spalvą atspėjo (V.Belecko automobilis buvo sidabrinis), ir net rodo į „vandenis“, būtent ten, kur ir buvo nuskandintas kunigas. Tai papasakojęs, ekstrasensas išsitraukia jo paties pieštą nusikaltėlio portretą, matytą vizijose. Taip, ekstrasenso manymu, atrodo kunigą nužudęs žmogus. Pažvelgęs į piešinį, V.Beleckas atpažįsta... patį save. Tiesa, jaunesnį ir ne tokį apšepusį, kokiu jis tapo areštinėje. ,„Ne, nepažįstu šio žmogaus“,– sako apstulbęs V.Beleckas, o policininkai, taip ir nesupratę, kad ekstrasensas buvo teisus, ir netgi nupiešė V.Belecką, išvažiuoja.
„Aš niekada netikėjau tokiais dalykais, jokiais ekstrasensais ir panašiai, bet tąkart labai išsigandau, kad mane demaskuos kažkoks ekstrasensas. Laimei, tąkart taip neįvyko“, – prisiminė nusikaltėlis.
Kitą kartą, vėl sulaikytas dėl įtarimo prisidėjus prie kunigo dingimo, V.Beleckas prisiminė areštinėje supanikavęs, kad kišenėje turi iš nužudyto kunigo pavogtą auksinę grandinėlę su pakabukais, pagal kuriuos galima būtų atpažinti savininką. Išsigandęs, kad bus apieškotas ir demaskuotas, V.Beleckas, tiesiog eidamas areštinės koridoriumi, suvyniojo pakabukus į popierių, ir įmetė į areštinės šiukšliadėžę. O grandinėlę pasiliko. Tąsyk jam irgi pavyko išsisukti nuo kaltinimų.
Kartą tardomas V.Beleckas vėl vos nepradėjo pasakoti nusikaltimo aplinkybių ir vos neprisipažino. Jo teigimu, tardymo metu jis buvo daužomas ir smaugiamas. Policininkai jį paleido. Ir vėl V.Beleckas išsisuko. Byla buvo išaiškinta tik tuomet, kai buvo suimtas vienas V.Belecko bendrų, kuris, pritrūkęs pinigų, pabandė parduoti kunigo medalį. Tada buvo sulaikytas ir už grotų pasodintas pats nusikaltimo organizatorius V.Beleckas.
Tiesa, Vladas Beleckas ir tąsyk sugebėjo net pabėgti nuo jį sulaikiusių pareigūnų. Tąsyk tyrėjas Olegas Travkinas paleido V.Belecką, o garsusis nusikaltėlis K.Krivickui prisipažino, kad už šią paslaugą su išsiblaškiusiu pareigūnu buvo dosniai atsiskaityta. Laimei, jau kitą dieną nusikaltėlį sulaikė kiti Kauno policininkai.
Kristupas Krivickas teigia, kad Vladas Beleckas jam pasirodė esantis toks, koks buvo ir laisvėje – „su keturgubu dugnu“. Žurnalistą nustebino nusikaltėlio pasakojamų aplinkybių nuoseklumas, detalės, tai, kad jis visiškai nesipainiojo savo prisipažinimuose. „Arba jis man papasakojo tiesą, arba tą tikrovę, kuria ir pats yra labai gerai įtikėjęs“, – sako K.Krivickas.
Laidos svarbiausia atskleista aplinkybe, kalbantis su nusikaltėliu, K.Krivickas mano esant paslaptį, kur dingo kunigo milijonai. V.Beleckas papasakojo, kad jis buvo pavogęs iš kunigo dokumentus, įrodančius, kad R.Mikutavičius Šveicarijos banke, Varšuvos filiale laikė dviejų su puse milijonų dolerių indėlį. V.Beleckas planavo, kad kunigas jam sumokės išpirką už pagrobtas antikvarines vertybes, deja, nusikaltėliai kunigą nužudė.
Ar tariami kunigo milijonai ir šiandien guli saugiame banke? Galbūt V.Belecko pasakojimas sudomins pareigūnus ir kunigo artimuosius? Visas išskirtinis interviu su V.Belecku – jau rytoj, gegužės 1–ąją, 21.00 val. laidoje „Nusikaltimas ir bausmė“ tik per „Lietuvos ryto“ televiziją.
