Internete išvydusi klaipėdietės šokėjos Ivetos Lukošiūtės (29) pasirodymą populiaraus Amerikos televizijos projekto „So You Think You Can Dance" („Manai, kad moki šokti") atrankoje apsidžiaugiau: smagu, jog kartais Lietuvą garsina ne tik dėmesio ištroškusios, tačiau ausis užsikimšti verčiančios „kniaukiančios katytės", bet ir įspūdingu pasirodymu komisijos narius apsiašaroti priverčiantys profesionalai. Tik po kelių dienų sužinojau, kad ta pati Iveta su moldavu Ghermanu Mustucu antrą kartą tapo pasaulio profesionalų dešimties sportinių šokių čempionais.
Solt Leik Sityje vykstančioje atrankoje sužavėjusi komisiją (griežtasis jos narys Nigelas Lythgoe lietuvę įvertino: „Aš niekada nevartoju šio žodžio, bet tau jis labai tinka - gyvybinga"), Iveta gavo kvietimą į Las Vegasą, kur dalyvaus jau šeštajame šokių projekto sezone. Ji pateko tarp 152 geriausių Amerikos šokėjų ir bandys laimę atsidurti projekto finale - tarp dvidešimties dalyvių, kurie keliaus į Holivudą.
Iveta gimė ir užaugo Klaipėdoje. Šeimoje ji vienintelė šoko: nei pradinių klasių mokytoja dirbusi mama, nei tėvas, kuris jaunystėje užsiėmė boksu ir buvo neprastas dainininkas, tačiau pinigų šeimai uždirbo statybų versle, nei jau miręs brolis su šokiais neturėjo nieko bendra. „O aš nuo mažens įsivaizduodavau save scenoje priešais žiūrovus", - prisimena Iveta. Tiesa, jai labiausiai patiko baletas, bet baleto mokykla buvo Vilniuje, o sportinių šokių klubas „Žuvėdra" - gimtojoje Klaipėdoje.
Būdama trylikos, Iveta iš „Žuvėdros" išėjo. „Pradėjau šokti populiarioje grupėje „XXL", keliavome po Lietuvą, koncertavome, ir man tai labai patiko, - pasakoja Iveta. - Be to, užsiimti sportiniais šokiais trukdė finansai. Važinėti į konkursus, lankyti privačias pamokas, siūdintis sukneles, pirkti firminius batelius - tai mano šeimai buvo beveik neįkandama. Kartą tėvai net pardavė automobilį, kad sumokėtų už gražią klasikinių šokių suknelę."
Vis dėlto vieną dieną Iveta grįžo į „Žuvėdrą". Sako, labai pasiilgusi treniruočių, gražių suknelių, konkursų. Tačiau būdama septyniolikos nusprendė išvažiuoti į Ameriką, kur jau kurį laiką gyveno jos mama. Atvykusi į Čikagą ir pirmus metus neturėjusi galimybės šokti, geriau nei bet kada suprato, kaip jai to trūksta. Sparčiai pradėjo ieškoti, kur ir su kuo galėtų siekti svajonės: „Neberūpėjo kuo daugiau laiko leisti su bendraamžiais, troškau treniruotis, tobulintis. Konkursai, studentai, kuriuos mokiau šokti, - visa tai tapo mano gyvenimu."
Tiesa, šalia šokių Ivetos gyvenime visada buvo ir kitos veiklos: ji nuo vaikystės piešė, o jau gyvendama Čikagoje studijavo meną, dailę, fotografiją, kompiuterinę grafiką, norėjo įgyti drabužių dizainerės specialybę. „Bet keliaujant po pasaulį nebeliko laiko baigti studijų. Iki šiol būna, kad namuose nakvoju vieną dieną per mėnesį. Tačiau to, ko išmokau, nepamiršau: kuriu sau šukuosenas, šokių sukneles. Kartais kitos šokėjos prašo pasiūti šokių drabužius, konsultuojasi ir dėl šukuosenų, makiažo", - pasakoja.
Čikagoje lietuvė iš pradžių šoko su tautiečiu Artūru Narbutu. Kartu ant parketo jiedu praleido pusketvirtų metų: „Iki šiol esame geri draugai, bet šokiuose mūsų interesai šiek tiek skyrėsi." Netrukus Iveta sulaukė dabartinio šokių partnerio ir gyvenimo draugo Ghermano skambučio: „Pažinojome vienas kitą, konkursuose ne kartą varžėmės. Jis tuo metu gyveno Jutos valstijoje, aš - Čikagoje. Bet susitikome, pabandėme šokti, o kadangi tikome vienas kitam ir turėjome bendrą tikslą, nusprendėme tapti pora. Abu tą pačią dieną persikraustėme į Niujorką, nes čia - šokių širdis. Taigi čia jau septintus metus gyvename ir šokame."
Lietuvę ir moldavą sieja ne tik aistra šokiams, bet ir šilti jausmai. „Šokti su mylimuoju dažnai patogiau, - šypteli Iveta. - Asmeninio gyvenimo už šokių aikštelės ribų beveik nėra, dažniausiai tenka bendrauti su šokėjais ir partneriu. Su Ghermanu gyvename kartu, bet dar nesame susituokę. Kartais susimąstau apie šeimą, vaikus, tačiau, manau, kiekvienam ateina savas laikas. Mes, šokėjai, šiek tiek vėliau pradedame kurti šeimą, nes kol šokame, tam atiduodame visą laiką."
Kasdienės Ivetos ir Ghermano treniruotės trunka tris valandas, kartais jų būna dvi per dieną. Be to, šokėjai lanko baleto pamokas arba jogą, o likusį laiką treniruoja kitus. „Kai du žmonės dirba tokį darbą, kuriame stipriai vienas nuo kito priklauso, kai gyvena ir keliauja kartu, abu privalo vienas kitam tikti ir mokėti vienas kitą suprasti, - pasakoja Iveta. - Esame labai skirtingi, todėl, manau, vienas kitą papildome. Žinoma, yra dvi nuomonės ir jos ne visada sutampa. Būname irzlūs, kai grįžtame po kelionių arba jaudinamės ruošdamiesi konkursams. Svarbiausia, kad ginčai duotų rezultatą. O tai, kad abu esame iš buvusios Sovietų Sąjungos, bendravimą tik palengvina."
Nors Iveta su Ghermanu pasirinkę dešimties šokių kategoriją, dėl to tenka dvigubai daugiau treniruotis nei atliekantiems standartinius ar Lotynų Amerikos šokius, o varžybos trunka ilgiau, lietuvė nė kiek nesigaili dėl pasirinkimo: „Mūsų šou įdomesnis, todėl dažniau kviečia į pasirodymus. Be to, galime mokyti abiejų stilių. Amerikoje dirbdamas gali uždirbti, o daug dirbdamas užsidirbsi dar daugiau."
