Jis nekoketuoja ir nesimaivo. Nenori atrodyti gražesnis, geresnis, meilesnis ar protingesnis, nei yra iš tiesų. Gali būti, kad įsivėlęs į pramogų pasaulį šias nuostabias savybes jis praras. Tačiau kol kas „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos nugalėtojas Jeronimas MILIUS (23) – romantiškas jaunuolis, tik pradėjęs įgyvendinti savo svajones.
Mano kolegės norėtų matyti nuotraukas, kuriose tu – pusnuogis...
Gerai, kad norėtų. Bet dar nereiškia, kad sutiksiu taip fotografuotis.
Ir ko nepadarysi dėl populiarumo?!
Daug ko nepadaryčiau.
Visada gerai apsvarstai savo sprendimus?
Bent jau stengiuosi...
Turi planą?
Norėčiau dalyvauti dainų konkurse. Ten juk dainuoti reikia, o ne nusirenginėti?
Klausiu, ar gyvenime turi planą?
O taip! Aišku! Turiu tikslų, kurių siekiu atkakliai ir kryptingai. Kad ir mažais žingsneliais. Be to, tikslo link mėgstu eiti sunkiu keliu – lengvi ir greiti man ne prie širdies.
Kuris kelias į šlovę sunkus ir kuris – lengvas?
Sunkumas priklauso nuo to, kokios šlovės nori. Mano muzika – sunkusis rokas ir melodingasis metalas – Lietuvoje nelabai populiari, „undergroundas“, taigi tapti garsiam nelengva. Paprastasis kelias – realybės šou, muzikiniai projektai, kuriuose dalyvavęs nors trumpam tampi žinomas. Nesakau, kad jis blogas. Tiesiog – ne man.
Todėl ir pabėgai iš projekto „Kelias į žvaigždes“ atrankos?
Kadangi buvau atvesdintas, buvo nesunku pabėgti.
Kas gi tas niekšas?
Mano mokytojas Povilas Meškėla įkalbinėjo: „Nueik, bent pamėgink.“ Nuėjau. Stovėjau ir klausiau savęs: ką aš čia veikiu?
Atsakei į tą klausimą?
Tai – ne man! Atsiprašiau Povilo, jis labai stengėsi, bet negalėjau perlipti per save.
Kam labiausiai tai būtų nepatikę? Pačiam? Tavo grupės muzikantams? Artimiems žmonėms?
Klausausi, ką sako kiti, nors sprendimas – visada mano. Žinau, ko noriu, žinau, kaip visa tai turėtų atrodyti. Turiu svajonę: su savo grupe grojame užsienio festivalių scenose, aplinkui – dešimtys tūkstančių žmonių. Tik Lietuvoje mūsų muzika – „undergroundas“, užsienyje jos klausosi daugybė. Ir ne pinigai svarbiausia. Nuostabu, kai žmonės kaifuoja nuo to, ką groji. Didžiausia svajonė – pajusti, kad kitus veža tavo muzika.
Esi bent kartą pajutęs?
Lietuvoje minios nesusirenka... Tačiau mes grojome „Roko naktyse“. Buvo nuostabu, kai žmonės dainavo drauge.
Visi pripažįsta: realybės šou – tramplinas į pripažinimą. Juk lengvai galėjai viename iš jų propaguoti savo muziką, sakyti, kad rokas – jėga.
Sakyti gal ir galėčiau, bet dainuoti, ką noriu – vargu. Realybės šou kūrėjai investuoja pinigus, paskui tikisi juos atgauti. Lengviausiai tai padaryti įprastu būdu – paleidus Lietuvai tinkančio formato muziką. Anksčiau ar vėliau būčiau priverstas daryti, kas tiktų jiems: gal mažiau gitarų, gal padainuok šitą, juk visai nebloga daina, ne popsas...
Taip kalbėdamas, panašu, pateisini romaniško idealisto įvaizdį... Šiais laikais tai taip nemadinga.
Madinga, nemadinga... Kad man nelabai įdomu. Yra pasiūlymų, kurių niekas neatsisakytų, tačiau kiekvienas turime savus prioritetus. Geriau Lietuvoje būsiu nežinomas, bet grosiu muziką, kuri man patinka ir kuri užsienyje turi savų gerbėjų.
Kokiame rūsyje Česlovas Gabalis ir Povilas Meškėla tave rado?
Su vaikinais grojome grojome, kol atėjo diena, kai reikėjo rinktis – muzika ir toliau lieka mano hobis ar imuosi jos rimtai, investuoju pinigus, tobulėju? Gavau Česlovo telefono numerį, susipažinau su Povilu. Prasidėjo pamokos. Šiais metais mūsų grupės „Soul Brothers“ muzikinis gyvenimas buvo apmiręs. 2006-ųjų pabaigoje įrašėme albumą, tačiau jo taip ir neišleidome – keitėsi muzikantai, visokios dramos, operacijos...
Kodėl vis dėlto apsisprendei, kad muzika nebus vien hobis?
Paprasta, juk dar mokydamiesi Vilniaus Gabijos gimnazijoje pradėjome groti. Paskutiniais metais mečiau – baigiamieji egzaminai, mokslai. Po kurio laiko supratau, kad be muzikos neįdomu gyventi: piešti nemoku, šokti nemoku. Ką dar veikti?
Nelabai daug žmonių domisi sunkiuoju roku...
Daug. Didesniuose miestuose galima pastebėti ekstravagantiškai apsirengusių jaunuolių, žmonės nori klausytis gyvos muzikos, netgi užsienio žvaigždžių pas mus važiuoja.
Daug kas atsinešama iš šeimos. Ar tavo tėtis – irgi rokeris?
Mudu keičiamės muzika. Jis prašo, kad duočiau pasiklausyti ko nors sunkesnio, o aš leidžiu jo jaunystės įrašus. Tėtis nešioja „kerzus“, vaikšto su ausinukais. Jis – profesionalus krepšininkas, bet kažkada pats ragavo muzikanto duonos. Gal todėl vienu metu į mano muzikavimą žiūrėjo skeptiškai: „Nieko iš to nebus, geriau rimtai mokykis!“ Toks tėčio požiūris mane užvedė, visada užsispiriu, jei tik kas manimi netiki. Taip buvo ir baigiant mokyklą: nusprendžiau, kad dar nė karto nebuvau pirmūnas, užsispyriau ir baigiau su pagyrimu.
Baigei Vilniaus kolegiją, mokeisi logistikos, tačiau dirbi ne pagal profesiją?
Dirbu vienoje telekomunikacijų bendrovėje. Esu vyresnysis klientų aptarnavimo specialistas. Labai norėčiau gyventi iš muzikos, tačiau būtent čia užsidirbu duonai. Po konkurso nusprendžiau eiti savaitės atostogų – vis tiek dirbti neįmanoma. Tačiau darbo mesti nežadu!
Retsykiais dainuoji su Česlovu ir Povilu, jų projekte „Trys pipirai“, dar tave matėme miuzikle „Paryžiaus katedra“. Mokytojai stumia?
Jie man tik padeda. Ir Česlovą, ir Povilą vadinu muzikiniais tėčiais.
„Eurovizija“ – irgi jų idėja?
Ne, ši mintis – mūsų grupės klavišininko, dainos autoriaus Vytauto Diškevičiaus. Jis seniai buvo sumanęs parašyti eurovizinę dainą. Nusprendėme, kad tai galėtų būti roko baladė. Po metų daina jau buvo sukurta, o bičiulis paklausė, ar man nebus gėda ją atlikti.
Kaip patinka dabar tau klijuojama lovelaso etiketė?
Juokinga!
Gal tas triukšmelis tau tiesiog naudingas? Ir priminimai, kad draugavai su „Kelio į žvaigždes“ dalyve Vilija?
Kam tos senos istorijos?! Asmeniniai dalykai nieko nekeičia...
Kiekvienas popmuzikos prodiuseris tau patartų sakyti, kad esi vienišas, neturi merginos...
Kam meluoti? Pigu ir banalu. Nesu vienišas.
Ar tavo draugė irgi muzikantė?
Ne. Tuo metu, kai dainavau finale, ji buvo Belgijoje.
Yra merginų, kurios pamilsta metalistus? Juk daug kam jie atrodo atgrasūs, nešvarūs ir apsileidę...
Neteisingas įvaizdis! Iš tiesų daugelis jų yra daug paprastesni, įdomesni ir mielesni už tuos, kuriuos vadiname normaliais.
Kaip jaustis, kai vieną dieną staiga tampi garsus ir žinomas?
Keistas požiūris: jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra visai. Tačiau tie, kurie domisi sunkiuoju roku, mane pažįsta, koncertuoju tikrai ne mažiau nei atlikėjai, kurie šmėkščioja televizoriuje.
Sudainavęs nugalėtojo dainą netyčia prasitarei: „Nesąmonė!“ Kas nesąmonė?
Kad laimėjau. Negaliu koketuoti, kad to nenorėjau, bet iš tiesų tikėjausi trečiosios arba antrosios vietos.
Mano kolegės norėtų matyti nuotraukas, kuriose tu – pusnuogis...
Gerai, kad norėtų. Bet dar nereiškia, kad sutiksiu taip fotografuotis.
Ir ko nepadarysi dėl populiarumo?!
Daug ko nepadaryčiau.
Visada gerai apsvarstai savo sprendimus?
Bent jau stengiuosi...
Turi planą?
Norėčiau dalyvauti dainų konkurse. Ten juk dainuoti reikia, o ne nusirenginėti?
Klausiu, ar gyvenime turi planą?
O taip! Aišku! Turiu tikslų, kurių siekiu atkakliai ir kryptingai. Kad ir mažais žingsneliais. Be to, tikslo link mėgstu eiti sunkiu keliu – lengvi ir greiti man ne prie širdies.
Kuris kelias į šlovę sunkus ir kuris – lengvas?
Sunkumas priklauso nuo to, kokios šlovės nori. Mano muzika – sunkusis rokas ir melodingasis metalas – Lietuvoje nelabai populiari, „undergroundas“, taigi tapti garsiam nelengva. Paprastasis kelias – realybės šou, muzikiniai projektai, kuriuose dalyvavęs nors trumpam tampi žinomas. Nesakau, kad jis blogas. Tiesiog – ne man.
Todėl ir pabėgai iš projekto „Kelias į žvaigždes“ atrankos?
Kadangi buvau atvesdintas, buvo nesunku pabėgti.
Kas gi tas niekšas?
Mano mokytojas Povilas Meškėla įkalbinėjo: „Nueik, bent pamėgink.“ Nuėjau. Stovėjau ir klausiau savęs: ką aš čia veikiu?
Atsakei į tą klausimą?
Tai – ne man! Atsiprašiau Povilo, jis labai stengėsi, bet negalėjau perlipti per save.
Kam labiausiai tai būtų nepatikę? Pačiam? Tavo grupės muzikantams? Artimiems žmonėms?
Klausausi, ką sako kiti, nors sprendimas – visada mano. Žinau, ko noriu, žinau, kaip visa tai turėtų atrodyti. Turiu svajonę: su savo grupe grojame užsienio festivalių scenose, aplinkui – dešimtys tūkstančių žmonių. Tik Lietuvoje mūsų muzika – „undergroundas“, užsienyje jos klausosi daugybė. Ir ne pinigai svarbiausia. Nuostabu, kai žmonės kaifuoja nuo to, ką groji. Didžiausia svajonė – pajusti, kad kitus veža tavo muzika.
Esi bent kartą pajutęs?
Lietuvoje minios nesusirenka... Tačiau mes grojome „Roko naktyse“. Buvo nuostabu, kai žmonės dainavo drauge.
Visi pripažįsta: realybės šou – tramplinas į pripažinimą. Juk lengvai galėjai viename iš jų propaguoti savo muziką, sakyti, kad rokas – jėga.
Sakyti gal ir galėčiau, bet dainuoti, ką noriu – vargu. Realybės šou kūrėjai investuoja pinigus, paskui tikisi juos atgauti. Lengviausiai tai padaryti įprastu būdu – paleidus Lietuvai tinkančio formato muziką. Anksčiau ar vėliau būčiau priverstas daryti, kas tiktų jiems: gal mažiau gitarų, gal padainuok šitą, juk visai nebloga daina, ne popsas...
Taip kalbėdamas, panašu, pateisini romaniško idealisto įvaizdį... Šiais laikais tai taip nemadinga.
Madinga, nemadinga... Kad man nelabai įdomu. Yra pasiūlymų, kurių niekas neatsisakytų, tačiau kiekvienas turime savus prioritetus. Geriau Lietuvoje būsiu nežinomas, bet grosiu muziką, kuri man patinka ir kuri užsienyje turi savų gerbėjų.
Kokiame rūsyje Česlovas Gabalis ir Povilas Meškėla tave rado?
Su vaikinais grojome grojome, kol atėjo diena, kai reikėjo rinktis – muzika ir toliau lieka mano hobis ar imuosi jos rimtai, investuoju pinigus, tobulėju? Gavau Česlovo telefono numerį, susipažinau su Povilu. Prasidėjo pamokos. Šiais metais mūsų grupės „Soul Brothers“ muzikinis gyvenimas buvo apmiręs. 2006-ųjų pabaigoje įrašėme albumą, tačiau jo taip ir neišleidome – keitėsi muzikantai, visokios dramos, operacijos...
Kodėl vis dėlto apsisprendei, kad muzika nebus vien hobis?
Paprasta, juk dar mokydamiesi Vilniaus Gabijos gimnazijoje pradėjome groti. Paskutiniais metais mečiau – baigiamieji egzaminai, mokslai. Po kurio laiko supratau, kad be muzikos neįdomu gyventi: piešti nemoku, šokti nemoku. Ką dar veikti?
Nelabai daug žmonių domisi sunkiuoju roku...
Daug. Didesniuose miestuose galima pastebėti ekstravagantiškai apsirengusių jaunuolių, žmonės nori klausytis gyvos muzikos, netgi užsienio žvaigždžių pas mus važiuoja.
Daug kas atsinešama iš šeimos. Ar tavo tėtis – irgi rokeris?
Mudu keičiamės muzika. Jis prašo, kad duočiau pasiklausyti ko nors sunkesnio, o aš leidžiu jo jaunystės įrašus. Tėtis nešioja „kerzus“, vaikšto su ausinukais. Jis – profesionalus krepšininkas, bet kažkada pats ragavo muzikanto duonos. Gal todėl vienu metu į mano muzikavimą žiūrėjo skeptiškai: „Nieko iš to nebus, geriau rimtai mokykis!“ Toks tėčio požiūris mane užvedė, visada užsispiriu, jei tik kas manimi netiki. Taip buvo ir baigiant mokyklą: nusprendžiau, kad dar nė karto nebuvau pirmūnas, užsispyriau ir baigiau su pagyrimu.
Baigei Vilniaus kolegiją, mokeisi logistikos, tačiau dirbi ne pagal profesiją?
Dirbu vienoje telekomunikacijų bendrovėje. Esu vyresnysis klientų aptarnavimo specialistas. Labai norėčiau gyventi iš muzikos, tačiau būtent čia užsidirbu duonai. Po konkurso nusprendžiau eiti savaitės atostogų – vis tiek dirbti neįmanoma. Tačiau darbo mesti nežadu!
Retsykiais dainuoji su Česlovu ir Povilu, jų projekte „Trys pipirai“, dar tave matėme miuzikle „Paryžiaus katedra“. Mokytojai stumia?
Jie man tik padeda. Ir Česlovą, ir Povilą vadinu muzikiniais tėčiais.
„Eurovizija“ – irgi jų idėja?
Ne, ši mintis – mūsų grupės klavišininko, dainos autoriaus Vytauto Diškevičiaus. Jis seniai buvo sumanęs parašyti eurovizinę dainą. Nusprendėme, kad tai galėtų būti roko baladė. Po metų daina jau buvo sukurta, o bičiulis paklausė, ar man nebus gėda ją atlikti.
Kaip patinka dabar tau klijuojama lovelaso etiketė?
Juokinga!
Gal tas triukšmelis tau tiesiog naudingas? Ir priminimai, kad draugavai su „Kelio į žvaigždes“ dalyve Vilija?
Kam tos senos istorijos?! Asmeniniai dalykai nieko nekeičia...
Kiekvienas popmuzikos prodiuseris tau patartų sakyti, kad esi vienišas, neturi merginos...
Kam meluoti? Pigu ir banalu. Nesu vienišas.
Ar tavo draugė irgi muzikantė?
Ne. Tuo metu, kai dainavau finale, ji buvo Belgijoje.
Yra merginų, kurios pamilsta metalistus? Juk daug kam jie atrodo atgrasūs, nešvarūs ir apsileidę...
Neteisingas įvaizdis! Iš tiesų daugelis jų yra daug paprastesni, įdomesni ir mielesni už tuos, kuriuos vadiname normaliais.
Kaip jaustis, kai vieną dieną staiga tampi garsus ir žinomas?
Keistas požiūris: jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra visai. Tačiau tie, kurie domisi sunkiuoju roku, mane pažįsta, koncertuoju tikrai ne mažiau nei atlikėjai, kurie šmėkščioja televizoriuje.
Sudainavęs nugalėtojo dainą netyčia prasitarei: „Nesąmonė!“ Kas nesąmonė?
Kad laimėjau. Negaliu koketuoti, kad to nenorėjau, bet iš tiesų tikėjausi trečiosios arba antrosios vietos.
