„Net lengviau pasidarė. Visus tuos mėnesius įtampa buvo didžiulė: dar reikės daryti tą, dar mokytis to, vėl eiti į sceną... Pagaliau viskas atlėgo", - smagios savijautos pasibaigus tretiesiems „Žvaigždžių duetams" ir to, kad dainuoti sunkiau, nei būti politiko žmona, neslepia Jolanta Paulauskienė (36). Jai dar smagiau, kad šeimos gyvenimas taip pat grįžta į savo vėžes: visi vėl plauks baidarėmis, važinėsis dviračiais, nardys... O iš dainavimo teliks mažo, smagaus nuotykio prisiminimas.
Per pastaruosius keturis mėnesius, nuo tada, kai prasidėjo šio sezono „Žvaigždžių duetai", jūsų, aišku, ne kartą klausė, kodėl sutikote dalyvauti projekte. Taigi kodėl?
Tai buvo pati tikriausia avantiūra. Mane kvietė dar į pirmuosius „Duetus", bet tada net nesvarsčiau tokios galimybės. Iškart atsisakiau, net abejonių neturėjau. Tiesiog tuo metu nesijaučiau galinti dalyvauti panašiuose šou, ir laikas netinkamas buvo. Mano vyras tuomet turėjo aukštas pareigas. Ko gero, nelabai etiška būtų buvę tokio visai valstybei svarbaus politiko žmonai dalyvauti pramoginiuose projektuose. Artūras kaip tik buvo šalia ir girdėjo tą pokalbį. Kadangi skambino televizijos vadovybė ir manęs ieškojo būtent per vyrą, jo nuomonės taip pat atsiklausiau. Tada nieko nepasakė. Jo tylėjimą priėmiau kaip sutikimą su mano nuomone: jau buvau nusprendusi neiti ir diskusijų daugiau nekilo.
O kai dabar, iškart po Naujųjų metų, paskambino, matyt, laikas buvo geras ar nuotaika po švenčių nebloga... Aišku, siūliau projekto kūrėjams dar paieškoti geriau dainuojančių, abejojau, ar sugebėsiu... „Ateikite pabandyti. Pažiūrėsim, patarsim, ar verta pradėti", - išgirdau. Gavusi kvietimą jau tariausi su šeima. Vyras buvo nieko prieš, pasakė: „Kodėl gi ne?" Matyt, šįkart palankiai susidėliojo aplinkybės ir šeimoje šis pasiūlymas sulaukė daugiau „už" nei „prieš".
Kas pasikeitė jūsų gyvenime per dvejus metus, kad taip smarkiai skyrėsi atsakymai į tą patį pasiūlymą?
Pirma: dabar vyras neturi tokių aukštų pareigų. Antra: gyvenimas eina į priekį ir kodėl gi man nepamėginus to, kas gana įdomu, neišbandyta. Dabar daug laisviau gyvename, todėl galiu sau leisti tokią pramogą.
Tam tikra prasme vyro pareigos buvo apribojusios ir jūsų gyvenimą?
Ne tai, kad apribojusios... tiesiog įspraudusios į tam tikrus rėmus. Turi jausti atsakomybę, kad į Seimo Pirmininką, vėliau ir laikinai prezidento pareigas einantį politiką bei jo žmoną žiūrima labai atidžiai. Tuo metu net minties nebuvo, kad galėčiau elgtis neatsakingai. Dabar situacija pasikeitė: Artūras vis dar politikoje, bet ne taip stebimas, nes nebėra valdžioje, mūsų gyvenimas nebe toks oficialus.
Ar sunkios svarbaus politiko žmonos pareigos?
Kai gyveni tą gyvenimą, nei per daug taikaisi prie jo, nei labai kenti, nei mėgaujiesi. Tiesiog yra toks laikotarpis ir gyveni. Paskui ateina kitoks etapas.
Kaip didžiausią blogybę prisimenu, kad visiškai nebuvo laiko. Vyras - nuolat be galo užsiėmęs, o mes, visa šeimyna, derinamės prie jo darbotvarkės. Jo nebūdavo namuose net šeštadieniais ir sekmadieniais. Nebuvo ir svarstymų, klausimų ar derybų: „Ką veikiame?" Ne tik Artūro, bet ir visos šeimos gyvenimas buvo aiškiai ir labai iš anksto suplanuotas. Ekspromto ir spontaniškumo nebuvo likę nė lašo. Tik dabar vėl galime sau tai leisti.
Žinote, kai „Žvaigždžių duetai" įpusėjo, aš savo vyrą tarsi kitomis akimis pamačiau. Paprastai Artūras labai santūrus, kiekvieną žingsnį gerai apgalvojantis žmogus...
...į sceną su gėlėmis neišbėgtų?..
Būtent! Bet po beveik penkiolikos metų kartu mane netikėtai nustebino, atradau jį visai kitokį! Kai pamatė, kiek darbo, laiko ir energijos aš dedu į projektą, pradėjo drąsinti ir kur kas atidžiau mano pasirodymus stebėti. Aš ir pati pirmuosius įrašus žiūrėjau užsidengusi akis. Buvo ir nesmagu, ir baisu, ir gėda... Bet po kurio laiko „Duetus" šeštadieniais ėmėme žiūrėti kartu. Jau buvau pradėjusi galvoti, kaip čia greičiau iškristi, o jis tada mane labai nuoširdžiai padrąsino. „Jeigu jau pradėjai, stenkis kiek gali ir tikrai atiduok visas jėgas, - sakė. - Kiek tau reikia laiko mokytis, tiek mokykis. Kiek nori užtrukti, tiek ir būk..." Jis ir vaikus nuveždavo, parveždavo, ir nemažai darbų už mane padarydavo, kad tik aš daugiau laiko turėčiau projektui. Net nesitikėjau tokio jo palaikymo. Atradau naują žmogų!
Tarp komentatorių, aišku, yra ir tų, kurie sako, kad dainuoti ėjote dėl didesnės reklamos vyrui.
Jeigu jau dėl reklamos vyrui, galėjau eiti ir į pirmus, ir į antrus „Duetus", ir į dar visą krūvą projektų... Kad ir ką darytum, kiekvienas komentuos ir galvos savaip. Visiems geras nebūsi, vieniems patinki, kitiems - ne, kad ir ką darytum. Politikoje Artūras dalyvauja nuo 1988 metų, prieš tai irgi ne mažiau svarbias pareigas ėjo - prokuroro, todėl prie tų komentarų, dėmesio ir jis, ir aš jau pripratome.
Gal dabar dainos jūsų namuose dažniau skamba?
Vargu. Muzikos dažniausiai klausosi vaikai. O aš - gal tik važiuodama automobiliu. Po projekto daugiau dainuoti tikrai nepradėjau. Juk tai buvo žaidimas, o kiekvienas žaidimas turi pradžią ir pabaigą. Savo žaidimą jau baigiau. Dainininkės karjeros tikrai nesieksiu (juokiasi).
Televizijos bacila neužsikrėtėte? Sako, nors kartą ten pabuvę ima svajoti vesti kokią laidą ar šiaip trokšta ekrane dažniau rodytis...
Ne, laidos vesti tikrai nemokėčiau ir nenorėčiau. Televizinio ar scenos adrenalino gavau pakankamai. O kitokio - skanesnio - ir pati sugebu susikurti. Kadangi su vyru nemėgstame per dienas sėdėti prie televizoriaus, nuolat judame, važiuojame, turime daug pomėgių. Artūras kiekvieną savaitę žaidžią futbolą ir krepšinį. O aš vėl pradėjau nardyti. Jau porą savaitgalių praleidome prie vandens: maudytis dar būtų šalta, bet nardyti vilkint kostiumą - vienas malonumas.
Kada labiausiai jaudinotės scenoje: pirmą kartą išėjusi ar prieš finalą?
Pirmą kartą labai jaudinausi. Antrą... dar labiau! Pirmą kartą eidamas į sceną nežinai, kas tavęs laukia. Atrodo: išeisi, padrebėsi, padainuosi ir nulipsi. O antrą sykį jau žinai, kaip bus, ir kojos dreba dar labiau. Paskui lyg ir pripranti, bet įtampa ir jaudulys niekur nedingsta.
Spėju, kad su Merūnu repetuodavote retokai: jis - Kaune, jūs - Vilniuje. Tada kaip mokėtės dainuoti: vonioje po dušu ar virtuvėje kotletukus kepdama?
Ne, kai darai kotletukus, ir galvoti reikia apie juos, o ne apie dainas (juokiasi). Mokiausi pas vokalo mokytoją Viktoriją Kalpokaitę. Pati ją susiradau, nes man daug daugiau reikėjo mokytis nei kitiems projekto dalyviams. Juk su muzika, dainavimu niekada anksčiau nebuvai susidūrusi. Todėl kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio po valandą eidavau dainuoti. Pamoką dar įsirašydavau ir paskui bent tris kartus atidžiai iš naujo perklausydavau. Galima sakyti, keturis mėnesius beveik nuolat gyvenau su ausinuku ausyje. Iki mudviejų su Merūnu susitikimų išmokdavau kūrinį, o paskui jau bandydavome jį sudainuoti dviese. Kadangi natomis prašyta daina man nieko nereiškia, teko sugalvoti savo schemas ir susibraižyti ją rodyklėmis, brūkšneliais, bangomis... Su mokytoja kiekvieną žodį ar net skiemenį aptardavome, dainos man virsdavo tikrų tikriausiomis schemomis.
Gyvenimas po „Duetų" jau grįžo į savo vėžes?
Dabar iš tikrųjų nebėra įtampos. Bet kol kas vis dar nėra ir laiko atsipūsti: vaikai baigia mokslo metus, vyksta atsiskaitymai ir vidurinėje, ir muzikos mokyklose. Gal atostogos labiau pasijus, kai tradiciškai savaitei išplauksime baidarėmis. Visos šeimos gyvenimas iš tikrųjų pamažu grįžta į vėžes. Vakarais vėl kartu su Artūru važinėjamės dviračiais. Kol buvo „Duetai", šeimyna mane palikdavo ramybėje: tai man žodžius reikėdavo mokytis, tai namuose apsitvarkyti, tai valgyti pagaminti... Net pradėjau jaustis taip, lyg saviškiai netenka per daug mano dėmesio ir laiko. Dabar stengiuosi juos bent retkarčiais palepinti.
Kiek jūsų namuose kalbama apie politiką? Galų gale, kodėl šįkart Artūro Paulausko nebuvo tarp kandidatų į Lietuvos prezidentus?
Be abejo, ir tariamės, ir diskutuojame apie politiką. Ir apie rinkimus kalbėjomės. Abu buvome tos pačios nuomonės: nereikia eiti. O kai pamatėme, kokie kandidatai užsiregistravo, apskritai tik galvas pakraipėme: juk buvo tokių keistų personažų... Visai nesinorėjo būti tame būryje. Gerai, kad bent paskui atsisijojo...
Norėtumėte vėl kada nors tapti pirmąja šalies ponia? Pajusti tą būseną?
Ta būsena mano gyvenime truko tik nuo balandžio iki liepos - keturis mėnesius. Man iki šiol keista, kad kartais pirmosios šalies ponios išvaizda užgoždavo svarbias prezidento pareigas ir jų esmę. Kalbos juk sukdavosi ne apie tai, ką valstybės galva padarė ir nuveikė, o kokiu kostiumėliu pasipuošė ar kokią šukuosena pasidarė ponia. Kitur Europoje taip smarkiai to nesijaučia. Tik, prisimenu, kai Artūras laikinai ėjo prezidento pareigas ir kartu vykome į Meksiką, man kažkas parodė vietos bulvarinį laikraštį. Ten buvo aprašytos įvairių valstybių vadovų ponios ir pakomentuota, kuri kaip apsirengė: kadangi aš vilkėjau baltą kelnių kostiumą, buvau paminėta kaip atitikusi protokolą, o kažkuri buvo be kojinių, todėl labai išpeikta ir iškritikuota...
Visas protokolo taisykles dabar prisimintumėte?
Daug ką tikrai atsimenu. Galų gale protokolas nėra toks dalykas, kurį turi iškalti, įsiminti. Kai Artūras ėjo tas pareigas, o man reikėjo jį lydėti, kiekvienam vizitui atsakingai ruošdavausi. Pavyzdžiui, prisimenu, kad pas Japonijos imperatorių buvo negalima eiti tamsiais drabužiais. Aš niekada nebijojau ir nesigėdijau klausti, jei ko nors nežinau.
Nuo prezidento pareigų iki politikos užribio. Tai patyręs žmogus turėtų smarkiai keistis, galbūt tapti kitoks net namuose?
Dabartinis etapas - ne politikos užribis, o tiesiog nebuvimas valdžioje. Bet dėl pasikeitusios politinės padėties Artūras netapo kitoks nei visuomenėje, nei namuose. Jis ir dabar neleis sau elgtis nepagarbiai, neprovokuos kitų, ant bačkos kaip koks politikas rėksnys nelips ir Gedimino prospekte apsirengęs treningais nepasirodys... Juk žmogų suformuoja ne vieni ir net ne dešimt metų.
Ir gyvenimas nesibaigia nelikus žmogaus pareigų ar joms pasikeitus. Juk vis tiek nesėdi rankų sudėjęs: vyras ir toliau vadovauja partijai, darbo turi su kaupu, važinėja po visą Lietuvą. Aš irgi veiklos turiu užtektinai: namai, vaikai, dar esu viešosios įstaigos „Kultūriniai projektai" ir Širvintų vaikų dienos centro steigėja.
Kokia turėjote būti žmona, kai vyrui buvo įtemptas laikas: guodžianti, palaikanti, kai reikia, tiesiog patylinti?..
Praėjus tiek metų, pažįstu Artūrą gana neblogai ir, jam vos peržengus namų slenkstį, iškart galėdavau nustatyti: kalbinti ar palikti ramybėje. Kai mato, kad nelendi į akis, o išsikalbėti kaip bet kuriam kitam žmogui norisi, tada nusiramina ir pradeda pasakoti. Pamažu išsikalbame, mato, kad man rūpi jo problemos, savijauta, mintys. Žmogus turi išsikalbėti, o Artūras - toks, kuris ilgai viską kaupia savyje. Bet dėl to tik dar sunkiau. Be abejo, aš negaliu būti nuošaly, nes tai yra mano žmogus. O už savo artimą norisi stoti mūru ir padėti jam kuo gali. Gera žmona irgi reikia sugebėti būti.
Penkiolika metų kartu, mačius ir šilto, ir šalto. Vadinasi, visos krizės jau įveiktos?
Visos pagrindinės krizės jau tikrai pereitos, nebežinau, kokių dar būna. Aišku, nekalbadienių pasitaiko ir dabar, bet tai - nieko rimta. Ir žodis „skyrybos" niekada garsiai nebuvo ištartas. Vadinasi, jeigu per tiek metų dar esame kartu, mums gera. Tam ir gyveni, kad apšlifuotum visus kampus.
Kažkas protingai pasakė, kad žmonės yra kartu, kol moka vienas kitą stebinti, kol drauge jiems įdomu.
Labai teisingi žodžiai. Šį pusmetį vyras mane tikrai maloniai nustebino. Panašiai šeimą lygina su knyga: lyg ir esi jau perskaitęs ją nuo pradžios iki galo, žinai, kaip elgtis, bet vėl ir vėl iš naujo atsivertęs turi aptikti naujų žinių, atradimų ir lobių. Aišku, jeigu abu nori jų ieškoti.
