Su jauna rašytoja Indre Valantinaite projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“ dalyvaujantis dainininkas Jonas Čepulis (24) nustebina atvirumu. Vos pradėjus bendrauti susidaro įspūdis, kad šis žmogus neturi ko slėpti. „Aštuoni mėnesiai – daug ar mažai?“ – klausimu į klausimą, kiek laiko draugauja su bendraamže vieno restorano direktoriaus pavaduotoja Juste Remeikaite, atsako Jonas. Dainininkas prisipažįsta netikintis, kad kur nors pasaulyje egzistuoja antrosios puselės, tačiau neabejoja, jog pasitaiko idealių santykių. Tik štai sukurti juos, rodos, ne taip lengva...
Prieš keletą metų sėdėjai užsidaręs TV projekte „Dangus“, dabar ryžaisi dar vienam savotiškam realybės šou. Čia kaip toje reklamoje: kartą paragavęs negali sustot?
Eidamas į projektą sakiau, kad man bus įdomu dainuoti tai, ko gyvenime niekada nedainavau ir nedainuosiu. Iš pradžių turėjau pasirodyti su verslininke Inga Budriene. Buvome sudarę dainų sąrašą, pradėjome repetuoti, tačiau kažkas nutiko Ingos balso stygoms ir daktarai jai uždraudė dalyvauti. Paskutinę akimirką vietoj jos „Iššūkio žvaigždėms“ kūrėjai pakvietė dalyvauti Indrę, todėl viskas ir išėjo kiek kitaip, nei maniau: mūsų su ja skoniai sutampa, todėl sąraše nebeliko nei Enrique Iglesio, nei „Rednex“, nei kitų popatlikėjų dainų. Tik sudaręs sąrašą pastebėjau, kad pusę kūrinių jau yra tekę dainuoti.
Tikrai nesu iš tų, kurie jaučia priklausomybę nuo televizijos ar realybės šou. Nors, žinau, yra žmonių, kurie, sudalyvavę viename realybės šou, pildo kitų anketas ir kaip vieną didžiausių privalumų nurodo tai, kad turi panašios patirties. Šiukštu neišsižadu „Dangaus“. Taip, jame dalyvavau, bet antrą sykį į tokį projektą tikrai neičiau.
„Dangus“ man buvo tiltas į muzikos virtuvę. Atsiprašau už šiurkščius žodžius, bet net ir arkliui aišku, kad muzikantas be televizijos tiesiog negali egzistuoti. Mano profesijos žmonėms tai – duona kasdieninė. Tiesą sakant, reklama – pagrindinė priežastis, dėl ko dalyvauju „Iššūkyje žvaigždėms“.
Bet naujos patirties turbūt jau įgijai?
Kiekvienas projektas ir jame sutikti žmonės suteikia ką nors nauja. Be to, jau buvo pamiršęs, kas yra tiesioginis eteris. Vis dar jaučiu jaudulį, ir kiekvieną savaitę jis tik auga. Iškristi iš projekto nebijau, kur kas baisiau apvilti tuos, kurie kiekvieną savaitę už tave balsuoja. Atsakomybė didėja.
Kinkos dreba?
Dreba, ir ne tik jos. Ačiū Dievui, drebėjimas baigiasi vos žengus į sceną. Paskui, kai padainuoji dainą, o vėliau dar ir peržiūri įrašą, susimąstai, ką galėjai kitaip padaryti, ko galbūt apskritai nereikėjo. Jei atvirai, turiu problemą: devyniasdešimčia procentų galiu būti tikras, kad nesupainiosiu teksto ar nepadainuosiu be intonacijos, tačiau niekada negaliu būti tikras dėl judesio. Kartais jis pavyksta, kartais – ne.
Vienoje laidoje nuo komisijos gavai tiek pylos, kiek turbūt nėra gavęs nė vienas projekte dalyvaujantis profesionalas. Savigarbos tai neužgavo?
Dėl tos laidos ir komisijos kritikos esu visiškai ramus, nes iš tiesų buvau absoliučiai neteisus. Pasirodymo išvakarėse pas mane į studiją užsuko draugai, buvo visai neblogas vakarėlis, tačiau jo pasekmės gana skaudžios. Dėl to man nuoširdžiai gėda. Ir sau, ir Indrei pažadėjau, kad tai nebepasikartos.
Indrė tave išbarė?
Tikrai ne. Indrė labai geras ir jautrus žmogus, tik tą vakarą smarkiai išgyveno. Man tai kas – esu senas pankas, turiu imunitetą tokiems dalykams. O štai Indrė skaudžiai reaguoja į kritiką, ir visai nesvarbu kas – ji ar kas kitas kritikuojamas.
Dirbdamas su Indre kartais jaučiuosi nejaukiai. Kalbant apie darbą, esu šiek tiek diktatorius: jei manęs klausia, kaip ką daryti, beveik visada turiu atsakymą. Jei man žmogus pradeda priekaištauti, visada pasakau: „Gerai, darome taip, kaip nori tu.“ Darbe nemoku ieškoti kompromisų, be to, nemėgstu, kai neišmanant, kaip ką geriau padaryti, imamasi kritikuoti kitų darbą.
Ar pameni, kokia mintis pirmiausia šovė išvydus Indrę?
Išvaizda ji priminė labai gerą mano draugę grafikę. Pamačiau ir akimirksniu nusprendžiau: „Menininkė, vadinasi, viskas bus gerai.“ Augau tarp menininkų, visi mano draugai – menininkai, o ir aš pats ne kitoks, tad žinojau, kad su Indre negali būti blogai.
Su Indre esate tik bendro tikslo siekiantys kolegos ar kas nors daugiau?
Mūsų santykiai su Indre tik mezgasi, todėl pavadinti draugais vienas kito tikrai dar negalime.
Tačiau kai į jus atsuktos televizijos kameros, atrodote išties meiliai...
Indrė labai išgyvena, kad jau pasitaiko žmonių, kurie tiesiai šviesiai į akis rėžia: „Tu juk miegi su Jonu!“ Galiu prisiekti – tikrai taip nėra! Jei to kas nors paklaustų manęs, atsakyčiau: „Taip, miegame tris kartus per dieną“, ir man visiškai nesvarbu, ką pagalvotų. Tačiau Indrė – kur kas jautresnis žmogus, ir tokios pastabos ją liūdina.
Dainuoti duetu sunku?
Nelengva. Ir nežinau, kas geriau: kai duetu dainuojantys žmonės labai skirtingi ar kai labai panašūs. Ilgai dirbau su Rasa Bubulyte (realybės šou „Dangus“ nugalėtoja – red. past.). Ji yra lygiai tokio pat charakterio kaip aš, vienintelis skirtumas – savo diktatoriškumą pateikia labai moteriškai ir subtiliai: daug kalbėdama tarsi leidžia suprasti, kad viskas bus taip, kaip aš noriu, o po kurio laiko suvoki, kad viskas vyksta taip, kaip geidžia ji.
Dėl to jūsų su Rasa duetas ir iširo – nepasidalijote valdžios?
Esi teisi sakydama, kad kai ko nepasidalijome. Vienam iš mūsų išties kažko buvo maža.
Taigi šiuo metu vienas sėkmingiausių Lietuvos duetų susipykęs?
Rasa, manau, vis dar pyksta ant manęs, bet aš pykčio tikrai nelaikau. Nemėgstu nešioti akmens užantyje – mieliau jį sviedžiu tiesiai į kaktą (juokiasi).
Dirbant dviese reikia mokėti vienam kitą girdėti. Net jei dueto partneriai nelygiaverčiai, būtina atsižvelgti į kito nuomonę. Esu diktatorius tik tada, kai kas nors bando keisti mano idėją, kitais atvejais stengiuosi būti atviras visoms nuomonėms ir idėjoms.
Taip, man nepatinka, kai aiškina, ką ir kaip turiu daryti. Juo labiau negaliu pakęsti, kai kas nors draudžiama, – tokiose situacijose visada pasielgiu atvirkščiai. Jei nori mane išprovokuoti, kad daryčiau vienaip ar kitaip, pasakyk, kad elgčiausi priešingai. Milijoną kartų esu taip pasielgęs, o juokingiausia, kad paskui pats iš savęs juokiuosi, bet išvadų taip ir nepadarau. Toks jau esu.
Dažnai dėl kvailo savo užsispyrimo nukenti?
Man turbūt labai sekasi, kad iki šiol dėl to nudegti dar neteko. Esu labai mažai kartų paslydęs, juo labiau – skaudžiai.
Pameni, kuris paslydimas baigėsi skaudžiausiai?
Skaudžiausiai nosimi į žemę kritau bendraudamas su viena mergina. Neslėpsiu, dėl visko kaltas aš. Ir, žinoma, buvo man įprasta situacija – protingi žmonės sakė: „Nedaryk taip“, o aš vis vien pasielgiau priešingai. Buvo labai skaudu. Skauda ir dabar. Vėliau turėjau dar ne vienus santykius su moterimis, tačiau taip, kaip tąkart, su jomis nebesielgiu. Nebeleidžiu sau šitaip skaudinti žmonių.
Kaip dainininkas didžiausią klaidą padariau dalyvaudamas „Danguje“. Tuomet dar nežinojau, kad muzikos negalima painioti su asmeniniu gyvenimu ir asmeninėmis nuostatomis. Simpatijos, antipatijos negali būti, jei esi kūrėjas. Jei muziką suasmenini, atsiranda noras demonstruoti, kad esi pranašesnis už kitus. Taip buvo su Antanu... Šaukiau jam: „Tu esi šūdas, diletantas! Aš kaip Antanas Antanui, tfu, kaip Jonas Antanui pasakysiu...“ – pačiam buvo juokinga, kai peržiūrėjau mūsų pokalbio įrašą. Tada trumpam (ačiū Dievui, tik trumpam) atsirado noras parodyti, kad kuriu tokią muziką, kokios negali kitas. Už tokius žodžius tuoj pat teko atsiprašyti ir mūzų, ir visų kitų.
„Dangus“ tamstai šiek tiek aplaužė ragus?
Šiek tiek...
Keliais žodžiais apibūdink, koks esi dabar.
Jau išsiaiškinome, kad esu šiek tiek diktatorius. Dar truputį – darboholikas. Jei reikia gintis, šiek tiek agresorius. Pagal zodiaką – Skorpionas, todėl kol nelipa ant uodegos, aš ramus. Koks dar esu? Šiek tiek menininkas ir kaimietis. Galbūt truputį išlepęs.
Ir kas gi tave taip lepina?
Turiu krūvą draugų... Visada yra žmonių, kurie manęs išklausys, jei man gera. Jei bloga, tie žmonės išklausys dar geriau. Jau pasiekiau tokį lygį, jog pradedu norėti, kad žmonės pas mane skubėtų čia ir dabar. Manau, tai nelabai gerai. Dar blogiau pasidaro, kai suprantu, kad žmogus dėl manęs žemę subine raižo, o aš jam vis vien sugebu protą knisti.
Naršydama po internetą aptikau straipsnį, kuriame buvai išvadintas donžuanu. Šis apibūdinimas tau tinka?
Nesuprantu, kodėl žmonės apie mane taip galvoja!
Negalvotų, jei renginiuose pasirodytum su ta pačia moterimi...
Užjauskite mane! Ką jūs, manote, gyvenime nenoriu pastovumo (juokiasi)?! Na, pasirodžiau keliuose renginiuose su skirtingomis draugėmis – ir kas? Nepasakoju apie asmeninį gyvenimą, tad iš kur žinote, kas mane su jomis sieja? Daugeliu atvejų spaudoje pasirodžiusiose nuotraukose aš būdavau užfiksuotas su drauge. Ne su mergina, ne su meiluže, ne su sugulove ar sugėrove, o su drauge! Jei atvirai, draugių turiu kur kas daugiau nei draugų. Esu vienas iš tų, kurie tvirtai gali pasakyti, kad vyrus ir moteris kartais sieja paprasčiausia draugystė. Jei jau šuo gali būti geriausias žmogaus draugas, kodėl draugais negali tapti vyras ir moteris?
Tačiau kartais vyrai ir moterys linkę peržengti draugiškumo ribas...
Neįsivaizduoju, kaip žmonėms tai nutinka. Kaip toliau bendrauti? Apsimesti, kad nieko nebuvo? Man tai nesuvokiama. Manau, dviem žmonėms, kad ir kokie būtų jų santykiai – draugiški ar daugiau nei draugiški, kelio atgal negali būti. Žodis „pasidulkinti“ man apskritai svetimas, nesuprantu jo prasmės...
Prisipažinai, kad esi bendravęs su ne viena mergina. Kas dažniau tavo gyvenime tampa skyrybų iniciatoriumi?
Moterys.
Turbūt todėl, kad ne tik darbe esi diktatorius?
Tikrai ne. Koks aš esu bendraudamas? Turbūt šlykštynė (juokiasi)! Šiaip esu radikalas: jei su žmogumi man gera, galiu jam visą dūšią atiduoti. Bet jei mylimas žmogus padarys ką nors negerai, pasielgsiu taip pat. Pavyzdžiui, jei mano mergina juokdamasi kitam vaikinui padės galvą ant peties, aš tą patį vakarą susirasiu mergaitę, pusvalandį jai laikysiu ranką ant užpakalio ir žiūrėsiu, kaip maniškė į tai reaguoja... Ir visai nesvarbu, kuo visa tai baisis (o kuo baigsis, turbūt ir taip aišku).
Tiki, kad dviejų žmonių santykiai gali būti idealūs?
Manau, taip. Idealu ir gražu būna tada, kai du vienas į kitą žiūrintys ir tuo pat metu besiginčijantys žmonės ne puola kaltinti vienas kitą, o pirmiausia pažvelgia į save ir paklausia: „Ką padariau, kad taip viskas prastai išėjo?“ Teorija graži, bet štai praktiškai jos pritaikyti, deja, kol kas man nepavyksta (juokiasi)...
O šiuo metu turi kur šią teoriją taikyti?
Taip, taip, kaip tik šiuo metu eksperimentuoju (juokiasi). Pirmieji bandymai nesėkmingi, bet, patikėk, labai noriu, kad būtų kitaip. Tą, ką dabar pasakiau, šimtą kartų kartojau ir savo merginai, bet kol kas mums sunkiai išeina visa tai įgyvendinti.
Bet jei vis dar esate kartu, matyt, didelių konfliktų pavyko išvengti?
Pažįstamas kardiologas yra sakęs, kad didelis konfliktas, kaip ir didelis širdies skausmas, būna tik vienas ir labai trumpas. Dažniausiai po didelio pykčio būna trumpos skyrybos.
Žmonės linkę tikėti, kad kažkur pasaulyje egzistuoja ta vienintelė antra pusė, kurią sutikęs gali užmiršti visas paieškas. Tu taip pat tuo tiki?
Tik neapšaukite manęs svingeriu, tačiau, manau, tų pusių pasaulyje yra ne viena, ne dvi ir net ne penkios. Netikiu, kad tik du žmonės gali vienas kitam atiduoti viską. Aš pats nemanau, kad galėčiau moteriai duoti viską, ko jai reikia. Galiu jai pastatyti namą, padovanoti vaiką, daug ką papasakoti, tačiau visuomet bus milijonas dalykų, kurie galbūt jai bus įdomūs, bet aš nieko nesuprasiu. Taip atsiranda draugų, draugių, bičiulių, kurie taip pat tampa tavo gyvenimo dalimi. Galbūt man pasiseks ir aš dar sutiksiu tobulą moterį, su kuria bendraujant nereikės nieko – nei draugų, nei artimųjų. O dabar džiaugiuosi tuo, ką turiu – mylima moterimi ir daugybe draugų, kurie pasiryžę manęs išklausyti bet kuriuo paros metu.
Dabar labiausiai galvą suku tik dėl to, kad nežinau, kaip tą pilnatvę išsaugoti, ir visai nesvarbu – būdamas su vienu ar su keliais žmonėmis – ją išgyvenu. Dabar turiu viską, ko tik gali norėti žmogus.
Prieš keletą metų sėdėjai užsidaręs TV projekte „Dangus“, dabar ryžaisi dar vienam savotiškam realybės šou. Čia kaip toje reklamoje: kartą paragavęs negali sustot?
Eidamas į projektą sakiau, kad man bus įdomu dainuoti tai, ko gyvenime niekada nedainavau ir nedainuosiu. Iš pradžių turėjau pasirodyti su verslininke Inga Budriene. Buvome sudarę dainų sąrašą, pradėjome repetuoti, tačiau kažkas nutiko Ingos balso stygoms ir daktarai jai uždraudė dalyvauti. Paskutinę akimirką vietoj jos „Iššūkio žvaigždėms“ kūrėjai pakvietė dalyvauti Indrę, todėl viskas ir išėjo kiek kitaip, nei maniau: mūsų su ja skoniai sutampa, todėl sąraše nebeliko nei Enrique Iglesio, nei „Rednex“, nei kitų popatlikėjų dainų. Tik sudaręs sąrašą pastebėjau, kad pusę kūrinių jau yra tekę dainuoti.
Tikrai nesu iš tų, kurie jaučia priklausomybę nuo televizijos ar realybės šou. Nors, žinau, yra žmonių, kurie, sudalyvavę viename realybės šou, pildo kitų anketas ir kaip vieną didžiausių privalumų nurodo tai, kad turi panašios patirties. Šiukštu neišsižadu „Dangaus“. Taip, jame dalyvavau, bet antrą sykį į tokį projektą tikrai neičiau.
„Dangus“ man buvo tiltas į muzikos virtuvę. Atsiprašau už šiurkščius žodžius, bet net ir arkliui aišku, kad muzikantas be televizijos tiesiog negali egzistuoti. Mano profesijos žmonėms tai – duona kasdieninė. Tiesą sakant, reklama – pagrindinė priežastis, dėl ko dalyvauju „Iššūkyje žvaigždėms“.
Bet naujos patirties turbūt jau įgijai?
Kiekvienas projektas ir jame sutikti žmonės suteikia ką nors nauja. Be to, jau buvo pamiršęs, kas yra tiesioginis eteris. Vis dar jaučiu jaudulį, ir kiekvieną savaitę jis tik auga. Iškristi iš projekto nebijau, kur kas baisiau apvilti tuos, kurie kiekvieną savaitę už tave balsuoja. Atsakomybė didėja.
Kinkos dreba?
Dreba, ir ne tik jos. Ačiū Dievui, drebėjimas baigiasi vos žengus į sceną. Paskui, kai padainuoji dainą, o vėliau dar ir peržiūri įrašą, susimąstai, ką galėjai kitaip padaryti, ko galbūt apskritai nereikėjo. Jei atvirai, turiu problemą: devyniasdešimčia procentų galiu būti tikras, kad nesupainiosiu teksto ar nepadainuosiu be intonacijos, tačiau niekada negaliu būti tikras dėl judesio. Kartais jis pavyksta, kartais – ne.
Vienoje laidoje nuo komisijos gavai tiek pylos, kiek turbūt nėra gavęs nė vienas projekte dalyvaujantis profesionalas. Savigarbos tai neužgavo?
Dėl tos laidos ir komisijos kritikos esu visiškai ramus, nes iš tiesų buvau absoliučiai neteisus. Pasirodymo išvakarėse pas mane į studiją užsuko draugai, buvo visai neblogas vakarėlis, tačiau jo pasekmės gana skaudžios. Dėl to man nuoširdžiai gėda. Ir sau, ir Indrei pažadėjau, kad tai nebepasikartos.
Indrė tave išbarė?
Tikrai ne. Indrė labai geras ir jautrus žmogus, tik tą vakarą smarkiai išgyveno. Man tai kas – esu senas pankas, turiu imunitetą tokiems dalykams. O štai Indrė skaudžiai reaguoja į kritiką, ir visai nesvarbu kas – ji ar kas kitas kritikuojamas.
Dirbdamas su Indre kartais jaučiuosi nejaukiai. Kalbant apie darbą, esu šiek tiek diktatorius: jei manęs klausia, kaip ką daryti, beveik visada turiu atsakymą. Jei man žmogus pradeda priekaištauti, visada pasakau: „Gerai, darome taip, kaip nori tu.“ Darbe nemoku ieškoti kompromisų, be to, nemėgstu, kai neišmanant, kaip ką geriau padaryti, imamasi kritikuoti kitų darbą.
Ar pameni, kokia mintis pirmiausia šovė išvydus Indrę?
Išvaizda ji priminė labai gerą mano draugę grafikę. Pamačiau ir akimirksniu nusprendžiau: „Menininkė, vadinasi, viskas bus gerai.“ Augau tarp menininkų, visi mano draugai – menininkai, o ir aš pats ne kitoks, tad žinojau, kad su Indre negali būti blogai.
Su Indre esate tik bendro tikslo siekiantys kolegos ar kas nors daugiau?
Mūsų santykiai su Indre tik mezgasi, todėl pavadinti draugais vienas kito tikrai dar negalime.
Tačiau kai į jus atsuktos televizijos kameros, atrodote išties meiliai...
Indrė labai išgyvena, kad jau pasitaiko žmonių, kurie tiesiai šviesiai į akis rėžia: „Tu juk miegi su Jonu!“ Galiu prisiekti – tikrai taip nėra! Jei to kas nors paklaustų manęs, atsakyčiau: „Taip, miegame tris kartus per dieną“, ir man visiškai nesvarbu, ką pagalvotų. Tačiau Indrė – kur kas jautresnis žmogus, ir tokios pastabos ją liūdina.
Dainuoti duetu sunku?
Nelengva. Ir nežinau, kas geriau: kai duetu dainuojantys žmonės labai skirtingi ar kai labai panašūs. Ilgai dirbau su Rasa Bubulyte (realybės šou „Dangus“ nugalėtoja – red. past.). Ji yra lygiai tokio pat charakterio kaip aš, vienintelis skirtumas – savo diktatoriškumą pateikia labai moteriškai ir subtiliai: daug kalbėdama tarsi leidžia suprasti, kad viskas bus taip, kaip aš noriu, o po kurio laiko suvoki, kad viskas vyksta taip, kaip geidžia ji.
Dėl to jūsų su Rasa duetas ir iširo – nepasidalijote valdžios?
Esi teisi sakydama, kad kai ko nepasidalijome. Vienam iš mūsų išties kažko buvo maža.
Taigi šiuo metu vienas sėkmingiausių Lietuvos duetų susipykęs?
Rasa, manau, vis dar pyksta ant manęs, bet aš pykčio tikrai nelaikau. Nemėgstu nešioti akmens užantyje – mieliau jį sviedžiu tiesiai į kaktą (juokiasi).
Dirbant dviese reikia mokėti vienam kitą girdėti. Net jei dueto partneriai nelygiaverčiai, būtina atsižvelgti į kito nuomonę. Esu diktatorius tik tada, kai kas nors bando keisti mano idėją, kitais atvejais stengiuosi būti atviras visoms nuomonėms ir idėjoms.
Taip, man nepatinka, kai aiškina, ką ir kaip turiu daryti. Juo labiau negaliu pakęsti, kai kas nors draudžiama, – tokiose situacijose visada pasielgiu atvirkščiai. Jei nori mane išprovokuoti, kad daryčiau vienaip ar kitaip, pasakyk, kad elgčiausi priešingai. Milijoną kartų esu taip pasielgęs, o juokingiausia, kad paskui pats iš savęs juokiuosi, bet išvadų taip ir nepadarau. Toks jau esu.
Dažnai dėl kvailo savo užsispyrimo nukenti?
Man turbūt labai sekasi, kad iki šiol dėl to nudegti dar neteko. Esu labai mažai kartų paslydęs, juo labiau – skaudžiai.
Pameni, kuris paslydimas baigėsi skaudžiausiai?
Skaudžiausiai nosimi į žemę kritau bendraudamas su viena mergina. Neslėpsiu, dėl visko kaltas aš. Ir, žinoma, buvo man įprasta situacija – protingi žmonės sakė: „Nedaryk taip“, o aš vis vien pasielgiau priešingai. Buvo labai skaudu. Skauda ir dabar. Vėliau turėjau dar ne vienus santykius su moterimis, tačiau taip, kaip tąkart, su jomis nebesielgiu. Nebeleidžiu sau šitaip skaudinti žmonių.
Kaip dainininkas didžiausią klaidą padariau dalyvaudamas „Danguje“. Tuomet dar nežinojau, kad muzikos negalima painioti su asmeniniu gyvenimu ir asmeninėmis nuostatomis. Simpatijos, antipatijos negali būti, jei esi kūrėjas. Jei muziką suasmenini, atsiranda noras demonstruoti, kad esi pranašesnis už kitus. Taip buvo su Antanu... Šaukiau jam: „Tu esi šūdas, diletantas! Aš kaip Antanas Antanui, tfu, kaip Jonas Antanui pasakysiu...“ – pačiam buvo juokinga, kai peržiūrėjau mūsų pokalbio įrašą. Tada trumpam (ačiū Dievui, tik trumpam) atsirado noras parodyti, kad kuriu tokią muziką, kokios negali kitas. Už tokius žodžius tuoj pat teko atsiprašyti ir mūzų, ir visų kitų.
„Dangus“ tamstai šiek tiek aplaužė ragus?
Šiek tiek...
Keliais žodžiais apibūdink, koks esi dabar.
Jau išsiaiškinome, kad esu šiek tiek diktatorius. Dar truputį – darboholikas. Jei reikia gintis, šiek tiek agresorius. Pagal zodiaką – Skorpionas, todėl kol nelipa ant uodegos, aš ramus. Koks dar esu? Šiek tiek menininkas ir kaimietis. Galbūt truputį išlepęs.
Ir kas gi tave taip lepina?
Turiu krūvą draugų... Visada yra žmonių, kurie manęs išklausys, jei man gera. Jei bloga, tie žmonės išklausys dar geriau. Jau pasiekiau tokį lygį, jog pradedu norėti, kad žmonės pas mane skubėtų čia ir dabar. Manau, tai nelabai gerai. Dar blogiau pasidaro, kai suprantu, kad žmogus dėl manęs žemę subine raižo, o aš jam vis vien sugebu protą knisti.
Naršydama po internetą aptikau straipsnį, kuriame buvai išvadintas donžuanu. Šis apibūdinimas tau tinka?
Nesuprantu, kodėl žmonės apie mane taip galvoja!
Negalvotų, jei renginiuose pasirodytum su ta pačia moterimi...
Užjauskite mane! Ką jūs, manote, gyvenime nenoriu pastovumo (juokiasi)?! Na, pasirodžiau keliuose renginiuose su skirtingomis draugėmis – ir kas? Nepasakoju apie asmeninį gyvenimą, tad iš kur žinote, kas mane su jomis sieja? Daugeliu atvejų spaudoje pasirodžiusiose nuotraukose aš būdavau užfiksuotas su drauge. Ne su mergina, ne su meiluže, ne su sugulove ar sugėrove, o su drauge! Jei atvirai, draugių turiu kur kas daugiau nei draugų. Esu vienas iš tų, kurie tvirtai gali pasakyti, kad vyrus ir moteris kartais sieja paprasčiausia draugystė. Jei jau šuo gali būti geriausias žmogaus draugas, kodėl draugais negali tapti vyras ir moteris?
Tačiau kartais vyrai ir moterys linkę peržengti draugiškumo ribas...
Neįsivaizduoju, kaip žmonėms tai nutinka. Kaip toliau bendrauti? Apsimesti, kad nieko nebuvo? Man tai nesuvokiama. Manau, dviem žmonėms, kad ir kokie būtų jų santykiai – draugiški ar daugiau nei draugiški, kelio atgal negali būti. Žodis „pasidulkinti“ man apskritai svetimas, nesuprantu jo prasmės...
Prisipažinai, kad esi bendravęs su ne viena mergina. Kas dažniau tavo gyvenime tampa skyrybų iniciatoriumi?
Moterys.
Turbūt todėl, kad ne tik darbe esi diktatorius?
Tikrai ne. Koks aš esu bendraudamas? Turbūt šlykštynė (juokiasi)! Šiaip esu radikalas: jei su žmogumi man gera, galiu jam visą dūšią atiduoti. Bet jei mylimas žmogus padarys ką nors negerai, pasielgsiu taip pat. Pavyzdžiui, jei mano mergina juokdamasi kitam vaikinui padės galvą ant peties, aš tą patį vakarą susirasiu mergaitę, pusvalandį jai laikysiu ranką ant užpakalio ir žiūrėsiu, kaip maniškė į tai reaguoja... Ir visai nesvarbu, kuo visa tai baisis (o kuo baigsis, turbūt ir taip aišku).
Tiki, kad dviejų žmonių santykiai gali būti idealūs?
Manau, taip. Idealu ir gražu būna tada, kai du vienas į kitą žiūrintys ir tuo pat metu besiginčijantys žmonės ne puola kaltinti vienas kitą, o pirmiausia pažvelgia į save ir paklausia: „Ką padariau, kad taip viskas prastai išėjo?“ Teorija graži, bet štai praktiškai jos pritaikyti, deja, kol kas man nepavyksta (juokiasi)...
O šiuo metu turi kur šią teoriją taikyti?
Taip, taip, kaip tik šiuo metu eksperimentuoju (juokiasi). Pirmieji bandymai nesėkmingi, bet, patikėk, labai noriu, kad būtų kitaip. Tą, ką dabar pasakiau, šimtą kartų kartojau ir savo merginai, bet kol kas mums sunkiai išeina visa tai įgyvendinti.
Bet jei vis dar esate kartu, matyt, didelių konfliktų pavyko išvengti?
Pažįstamas kardiologas yra sakęs, kad didelis konfliktas, kaip ir didelis širdies skausmas, būna tik vienas ir labai trumpas. Dažniausiai po didelio pykčio būna trumpos skyrybos.
Žmonės linkę tikėti, kad kažkur pasaulyje egzistuoja ta vienintelė antra pusė, kurią sutikęs gali užmiršti visas paieškas. Tu taip pat tuo tiki?
Tik neapšaukite manęs svingeriu, tačiau, manau, tų pusių pasaulyje yra ne viena, ne dvi ir net ne penkios. Netikiu, kad tik du žmonės gali vienas kitam atiduoti viską. Aš pats nemanau, kad galėčiau moteriai duoti viską, ko jai reikia. Galiu jai pastatyti namą, padovanoti vaiką, daug ką papasakoti, tačiau visuomet bus milijonas dalykų, kurie galbūt jai bus įdomūs, bet aš nieko nesuprasiu. Taip atsiranda draugų, draugių, bičiulių, kurie taip pat tampa tavo gyvenimo dalimi. Galbūt man pasiseks ir aš dar sutiksiu tobulą moterį, su kuria bendraujant nereikės nieko – nei draugų, nei artimųjų. O dabar džiaugiuosi tuo, ką turiu – mylima moterimi ir daugybe draugų, kurie pasiryžę manęs išklausyti bet kuriuo paros metu.
Dabar labiausiai galvą suku tik dėl to, kad nežinau, kaip tą pilnatvę išsaugoti, ir visai nesvarbu – būdamas su vienu ar su keliais žmonėmis – ją išgyvenu. Dabar turiu viską, ko tik gali norėti žmogus.
