Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Jonas Pirožnikas: neramus pensininkas

Jis - pensininkas, visą vasarą praleidęs prie jūros. Įdegęs, bet nė valandos nesivartė paplūdimyje nuo šono ant šono.
Foto naujienai: Jonas Pirožnikas: neramus pensininkas
Inesos Tamošaitienės nuotrauka / zmones24.lt

Jis - pensininkas, visą vasarą praleidęs prie jūros. Įdegęs, bet nė valandos nesivartė paplūdimyje nuo šono ant šono. Prakalbus apie rudenį, akys užsidega: „Važiuosiu į sodybą, pasėdėsiu bokštelyje. Klausysiu, kur baubia elnias, sėlinsiu, šliaušiu, kol nušausiu." Palangos gelbėtojų tarnybos vadovas Jonas Pirožnikas (40), šią vasarą išgarsėjęs kaip televizijos realybės šou „Gelbėtojų stotis" vedėjas ir įkvėpėjas, apie poilsį negalvoja, nors šiemet po dvidešimties metų policijoje ir gavo pensininko pažymėjimą.


Kokia pensija, kai galvoje viena idėja keičia kitą? Įtemptai vasarai pradėjo rengtis jau žiemą: žinodamas, kad ne tik kontroliuos Palangos paplūdimį, bet ir į gelbėjimo stotį įsileis televizijos kameras, nutarė atsikratyti antsvorio. „Bičiuliai juokėsi, kad netilpsiu į ekraną", - kvatoja. Pasakė - padarė: kai reikėjo atsistoti prieš kamerą, svėrė aštuoniolika kilogramų mažiau. Vandens motociklų aistruolis (ir Palangos vandens motociklų klubo vadovas), plieno žirgo „balne" praleidęs daugiau kaip keturis tūkstančius valandų, nesibaimina nė penkių balų audros: „Kiti bijo plaukti, jei tada gauname iškvietimą, tenka man sėsti ant motociklo."


Jonas - meilės emigrantas: tarnaudamas sovietų armijoje baltarusis susižavėjo lietuvaite ir liko čia. „Tuščiomis rankomis, tik su kario uniforma", - prisimena. Taip ir prasidėjo gyvenimas. „Labai gerai sutariu su uošve", - šypteli, kai puse lūpų prasitaria sulaukęs žmonos Ramunės prašymo pasiaiškinti, kodėl vienoje laidoje pakštelėjo į skruostą žaviai savo kolegei Vikai Perminaitei. Tada uošvė ir užstojo žentą - juk visi pramogų pasaulyje šitaip elgiasi...


Jei jau kalbama apie pensiją, tai jos Jonas laukė kaip išganymo ir darbą policijoje vadina didžiausiu košmaru. Tikrasis gyvenimas užvirdavo tik po paros budėjimo. Tris priklausančias poilsio dienas sukosi kaip išmanydamas - vežė padangas, metalą, naudotą dujų įrangą. „Ko tik nedariau... Juk algos pakakdavo vien benzinui, - numoja ranka ir prisimindamas visada lydėjusį valdžios nepasitenkinimą cituoja patarlę: - Šunys loja, o karavanas eina." „Turi visada kovoti, - tarsteli surimtėjęs. - Su kuo - su gyvenimu? Neturi jam nusileisti. Turi stengtis siekti tikslo. Nori įsigyti mašiną - dirbi, kad ją turėtum."


Kaip kaunietis atsidūrė pajūryje?


Prieš septynerius metus įkūriau Palangos vandens motociklų klubą. Vasaras praleisdavau prie jūros. Tik šiemet po dvidešimt metų policijoje tapau pensininku, iki tol sukausi kaip išmanydamas: eidavau nemokamų atostogų, o gimus Kajui trejus metus turėjau tėvystės atostogas.

Ne vieną vasarą mačiau, kaip dirba senieji gelbėtojai. Jie į mus kreipdavosi, kai žmogus skęsdavo toliau - vandens motociklais juk kur kas greičiau pasieksi nei plaukte ar irklinėmis valtimis. Ilgainiui jau ne tik prašydavo, bet ir liepdavo. Pasiūlėme savivaldybei, kad patys galime gelbėti. Pernai miesto taryba leido mums pabandyti. Prieš tai Klaipėdoje baigėme mėnesį trunkančius kursus. Aš ir vienuolika klubo narių tapome gelbėtojais plaukikais. Iki tol daug ką mokėjome praktiškai, bet trūko teorinių žinių. Motociklu tik priplaukdavome ir pritraukdavome žmogų, o kaip jam suteikti šansą gyventi? Nuo šiemet pajūrį saugosime trejus metus.


Vadinasi, iš Kauno atviliojo vandens motociklai. Kaip jais susidomėjote?


Vandens motociklą pamačiau prieš keliolika metų atostogaudamas užsienyje. Aišku, pabandžiau - juk jaunystėje ir „Jawą", ir „Minską" esu turėjęs.

Pirmas važiavimas nebuvo sėkmingas - smarkiai kritau. Apėmė pyktis, pasijutau toks žioplys. Susigriebiau ir pradėjau mokytis. Radome važinėtą motociklą, parsivežiau į Lietuvą. Jei būčiau išsaugojęs, dabar būtų vertingas eksponatas. Po truputį viskas įsisiūbavo. Keturis kartus tapau šalies vandens motociklų čempionu. Pernai likau antras, pralošiau nugalėtojui penkias sekundes. Baigiau trasą nulaužta koja. Kartais rungtyniaujame su Viktoru Uspaskich. Jis - motociklu ką tik iš salono, o aš - savuoju, ne tokiu nauju. Pralenkiu. Siūlo apsikeisti. Ir vėl aplenkiu, tik ne taip žymiai. Juk viską lemia ne technika, o meistriškumas. Čia kaip šachmatai - turi viską apskaičiuoti. Jei pašoki ant bangos, motociklas daug ore dirba, prarandi laiko. Stengiuosi laviruoti tarp bangų. Net ir esant penkių balų bangavimui ne leki tiesiai per bangas, o žiūri, kur jos baigiasi, laviruoji. Pagauni bangą, kai ji lenkiasi, bet dar neužsilenkusi. Nors mėgstu ir šuolius motociklu - esu peršokęs Palangos tiltą.


Tai pavojingas sportas?


Labai. Naudoju apsaugas, šalmą. Stengiuosi save apsaugoti. Suprantu, kaip tai atsiliepia sveikatai. Motociklą valdyti nelengva, jis visada purto, kenčia kaklo slanksteliai.


Kas gena - adrenalino troškimas?


Yra du dalykai, kurių niekada neatsisakysiu: medžioklės ir vandens sporto. Man viskas tampa „dzin", jei, tarkim, sužinau, kad mūsų medžioklės plotuose pasirodė vilkas. Negaliu ramiai gyventi, seku, stebiu pėdas. Prireikė kantrybės - nušoviau po dviejų savaičių. Žmona tik kvailino, ragino geriau per šalčius pabūti namuose. Niekaip nepasidaviau. Vilkas dar ne bet koks - septyniasdešimt dviejų kilogramų. Yra medžiojančiųjų keturiasdešimt metų, bet net nemačiusių vilko. Namuose tiek medžioklės trofėjų, kad žmona prašo daugiau jų nebetempti.


Kaip ji apsiprato gyventi su nenurimstančiu vyru?


Tikriausiai suprato, kad kitaip nebus.


Apsiprato ir su tokia dalia, kaip jūreivių žmonos - laukti ant kranto?


Jei žino, kad varžybos, ekstremalios sąlygos ar kokia naujovė, sako: „Tik neduokite Jonui išbandyti." O kam kitam? Pakėlė mane parašiutu, o jis kaip pašautas vokiečių lėktuvas - devynių metrų per sekundę greičiu - krito į žemę. Iš dvidešimt aštuonių metrų lėkiau į moterų paplūdimį. Šimtas trisdešimt penki šuoliai parašiutu armijoje, kur visko patyriau, mane išgelbėjo - turiu patirties, žinau, kaip kristi. Kitas būtų ten susilaužęs ir stuburą, ir kojas. Lūžių nebuvo. Bet visas mėlynas, dvi savaites negalėjau normaliai vaikščioti.


Adrenalino norisi vis daugiau ir daugiau, o gal ateina riba?


Daugiau ir daugiau. Kiek žmogui reikia pinigų, kad sustotų? Jų, man atrodo, niekada nebūna gana. Negali sustoti. Ir dėl adrenalino taip pat. Dabar sudarėme sutartį su Tautvydu Barščiu: sraigtasparniu ramią dieną pakilome virš savo prižiūrimos teritorijos, nufotografavome pakrantę, matyti duobių. Jei didelės bangos, įspėjame žmones, besimaudančius pavojingose vietose. Treniruojamės: manekeną vandens motociklu nuveža, įmeta į jūrą, stebime, per kiek laiko nurodytą vietą pasiekiame sraigtasparniu. Pirmąsyk iš jo į jūrą šokau iš septynių metrų, paskui - iš penkiolikos, trečią kartą - iš dvidešimt penkių. Sakau, dabar - iš trisdešimties. Pilotas sustabdė: „Jonai, jau pavojinga, jūra čia dar negili." Adrenalino daug.


Pamenate, kaip pirmąsyk teko gelbėti žmogų?


Gal prieš aštuonerius metus rengėmės varžyboms. Atbėgo gelbėtojai, paprašė gelbėti skęstantį žmogų. Priplaukiau, pagriebiau už plaukų ir ištraukiau, motociklu lėtai pasiekėme krantą. Jis rėkė staugė. Buvo prisigėręs daug vandens. Dvi savaites praleido ligoninėje.

Negaliu suprasti, kodėl aplink niekas nereaguoja, kai bangos į jūrą traukiamas žmogus pradeda klykti: „Gelbėkit!" Jokios reakcijos. O kai darome dirbtinį kvėpavimą, akimoju atsiranda šimtas konsultantų. Visi geriau žino, kaip reikėtų gaivinti. Neapsikentęs liepi atsitraukti keliasdešimt metrų. Juk smalsuoliai trukdo - apstoja ratu, ima stigti oro.


Nepaliaujate stebėtis, kodėl plaukti nemokantis žmogus lenda į audringą jūrą?


Žmonėms visada ko nors trūksta. Adrenalino. Pinigų. Kaip sakoma - protingi mokosi iš svetimų klaidų, o kvaili - iš savų. Dažnas mūsų išgelbėtas žmogus tikrai į audringą jūrą nebeis. Jau buvo atsidūręs ant gyvenimo ir mirties ribos, viską tomis akimirkomis įvertino. Bet tik tada, kai gyvenimas buvo padėtas ant svarstyklių. O kiek žmonės ginčijasi, keikiasi, kai įspėji, kad pavojinga maudytis. Prisistato kuo tik nori - generolais, admirolais. Šią vasarą mane iš darbo liuosavo gal penkiasdešimt kartų. Aiškinu, kad stengiuosi dėl jo, o jei nori nuskęsti, tegu eina ten, kur nedirba gelbėtojai. Šią vasarą aštuoni žmonės nuskendo ten, kur nėra gelbėtojų. Pas mus - trys. Tarp jų - nušokęs automobiliu nuo Palangos tilto. Išgelbėti - aštuoniasdešimt du. Trisdešimt devyni pateko į reanimaciją.

Kai kabo geltona vėliava - maudytis pavojinga, raudona - maudytis griežtai draudžiama. Už pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė, o bausmė - nuo penkiasdešimt iki penkių šimtų litų. Taip pat paplūdimyje draudžiama vartoti alkoholį ir vedžioti gyvūnus.


Ar televizijos projektas padėjo sudrausminti žmones?


Parodėme, koks iš tiesų yra gelbėtojų darbas. Prieš tai dalyviai manė, kad viskas vyks kaip garsiajame „Gelbėtojų" seriale. Realybė skiriasi. Nors tikro skendimo neįmanoma nufilmuoti, nes viskas taip greitai vyksta, parodėme situacijas, kaip būna. Kas žiūrėjo bent kelias laidas, atsidūręs panašioje situacijoje atsimins, ką reikia daryti. Juk kartais žinodamas paprastus dalykus gali išgelbėti artimą žmogų, o jei ko nors nepadarysi, visą likusį gyvenimą graušiesi. Šią vasarą atėjo į gelbėjimo stotį moteris, apsikabino ir verkia. „Žiūriu laidą, patinka. Aš neišgelbėjau gyvybės savo vaikui", - paaiškina. Ir viską smulkiai papasakoja apie kadaise Juodojoje jūroje atsitikusią nelaimę. Paskui ji lankė pirmosios pagalbos kursus, dabar tikrai yra pasikausčiusi. Ateina kitų ir išsikolioti.


O padėkoti?


Būna. Vienas net pinigų atėjęs siūlė. Kai atsisakėme, jis užsispyrė norintis atsidėkoti - pripirko vaišių. Padėkojome.


Akistata su mirtimi - nelengvas išbandymas...


Matau žmones tą akimirką, kai jie yra ant ribos - gyvenimas arba mirtis. Kai ištrauki į krantą, dar prireikia laiko, kad susivoktų. Pernai išgelbėjau žmogų, širdis buvo sustojusi, atgaivinome. Po kelių valandų reanimacijoje mirė. Kiti kolegos prisipažįsta, kad grįžę namo įkala porą šimtų gramų... Aš alkoholio nė lašo - mano tėvas gėrė. Visi klausia, kaip tada nusiraminu. Pripratau. Toks darbas. Juk dvidešimt metų dirbau policijoje, visko teko matyti.


Šeima vasarą atlydi į Palangą?


Ketverius metus nuomojomės būstą, paskui įsigijome mažą butą. Visą vasarą šeima būna kartu. Rudenį grįžtame į Kauną. Dar daug laiko praleidžiame sodyboje Raseinių rajone. Žmona Ramunė užsiima pirčių paplūdimyje nuoma.


Pats rizikuojate, o vaikams leidžiate pajusti adrenalino skonį?


Abu vaikai į mane atsigimė. Aštuoniolikmetė Karolina jau yra išlaikiusi vandens motociklo vairavimo egzaminus. Ne kartą buvo kritusi. Man baisu žiūrėti, kaip važiuoja. Bet stengiuosi kuo daugiau paaiškinti. Penkiametį Kajų pasisodinu ant vandens motociklo, prašo pavairuoti ir spaudžia greičio pedalą iki galo. Kai pasakau, kad nugriūsim, jis paklausia, tai kodėl nesilaikau... Turi savo keturratį, važinėja apie sodybą. Dar turime kaime žirgą, Kajui patinka jodinėti. Ketinu nupirkti jam ponį. Žmona irgi moka važiuoti motociklu, bet išsiruošia tik tada, kai jūra rami ir šilta. Sūnui su mama neįdomu, nori plaukti su manimi.


Sezonas prie Baltijos baigėsi. Gal norisi atokvėpio ir traukia šiltesnės jūros?


Bičiulis užkrėtė nardymu. Spalio pradžioje vykstu į Egiptą nardyti. Namuose - amžiaus statybos, vis sugalvoju, ką reikia perdaryti. Pasiilgau medžioklės. Sodyboje laukia ūkis - žirgas, penkiasdešimt avių. Dar žmonai padėsiu - Kaune turime limuzinų nuomos įmonę.

Reikia pabandyti įgyvendinti idėją: vandens motociklu (gal kitąmet?) apiplaukti Baltijos jūrą ir pamėginti patekti į Guinnesso rekordų knygą. Noriu plaukti, kad tolumoje matytųsi krantas, taip susidarytų apie tris tūkstančius aštuonis šimtus kilometrų. Nieko nėra neįmanomo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas