Rytų kovos meno klubo „Naglis“ vadovas ir treneris, daugkartinis Lietuvos, Europos ir pasaulio bušido bei šidokano karatė čempionatų nugalėtojas Jordanas Poškaitis turi dar vieną, ne mažiau už sportą „vežančią“ aistrą – domisi išties neišsemiamomis, tik ne visada panaudojamomis žmogaus galimybėmis. Tikėjimą savo jėgomis jis stengiasi padėti pažadinti ir kitiems – tarptautiniame mokymo centre „Verslo poligonas“ dirba pardavimo konsultantu.
Ne vienas pilietis laikosi tvirtos nuomonės, kad sportininkai, ilgus metus skyrę daug dėmesio kūno tobulinimui, ne itin puoselėja intelektą ir tikrai nepasižymi puikia iškalba...
Sportas sportui nelygu. Kovos menas kaip tik ugdo kūno ir sielos harmoniją. Rimtai sportuoju trisdešimt metų, išmėginau labai daug ką: krepšinį, gimnastiką, dviračių sportą, futbolą, stalo tenisą, plaukimą, turėjau jų atskyrius, nors šalia viso šito buvau ištikimas kovos menui. Baigiau Kūno kultūros akademiją, ten susipažinau su dar kitomis sporto šakomis, dirbau dėstytoju. Viskas, aišku, priklauso nuo žmogaus, bet jei kam nors atrodo, kad sportininkų interesų ratas labai siauras, tai taip nėra. Mano aplinkoje pilna įdomių, puikiai išsilavinusių, aukšto intelekto sportininkų. O mitą, kad jie neturi ką pasakyti ir ko kitus pamokyti, esu ne vienam sužlugdęs.
Ar dažnai tenka susidurti su tokia nuomone? Dirbate verslo konsultantu – kaip reaguoja jus atpažinę klientai?
Šia sritimi pradėjau domėtis maždaug prieš dešimt metų artimo draugo, buvusio sportininko Algirdo Karaliaus dėka. Jis baigė medicinos studijas, bet netrukus tapo sertifikuotu Kanados NLP treneriu, pasuko į konsultacinį verslą ir tuo užkrėtė mane – greitai pajutau, kad esu savo vietoje. Kartą atvažiavo vienos kompanijos atstovė tartis dėl seminaro, ugdančio motyvacinius darbuotojų sugebėjimus. Kalbėjomės su ja apie tai, kodėl kai kuriuos žmones lydi sėkmė, o kai kurių – ne, kodėl jiems trūksta pasitikėjimo, kodėl išsikelia per menkus tikslus. Diskutavome pusvalandį, tada pašnekovė tarė: „Tvirtinate, kad viską įmanoma pasiekti, kad mažai tėra neįvykdomų dalykų, o kokiais laimėjimais galėtumėte pasigirti jūs pats?“ Atsakiau, kad girtis nemėgstu, – paprasčiausiai išvardijau savo gyvenimo faktus ir keletą titulų. Moteris truputį sutriko ir prisipažino, kad visiškai sugriovau mitą apie kovotojus...
Pastaruoju metu griaunate dar vieną: kad aštrūs daiktai būtinai žeidžia. Demonstruojate, kad galite gulėti ant stiklo šukių, į jūsų pilvą skriejantys peiliai tiesiog nuo jo atšoka.
Tai susiję ne tik su treniruotumu, bet ir su savikontrole, psichologiniu pasirengimu. Tokie triukai – mano hobis. Čia nėra jokios mistikos, tik sugebėjimas susitvarkyti su savo „kompiuteriu“, kuris yra tarp ausų.
Manote, kad tai galėtų bet kuris žmogus? Įsivaizduoju, kad į solidų kokio vyruko pilvuką tie peiliai kaip į pagalvę susmigtų...
Bet kuriuo atveju gera fizinė forma – privaloma. Pilvo raumenys turėtų būti ne tik išvystyti. Juos reikėtų valdyti: atliekant triuką – atpalaiduoti (nes kuo labiau kūnas įtemptas, tuo lengviau jį perpjauti), paskui – įtempti.
Ką jums davė sportas?
Padėjo gyventi visavertį gyvenimą. Buvau vos pusės metų, kai mane užklupo labai rimtos ligos. Gydytojai tėvams pranešė: kažin ar jūsų vaikas atlaikys. Iš Kauno, kur jau buvau nurašytas, mane pervežė į Vilniaus ligoninę – joje gulėjau iki pat ketverių metų. Po trijų operacijų ir ilgo gydymo išgyvenau, bet vėlgi – buvo pasakyta, kad vargu ar kada nors sveikata prilygsiu bendraamžiams. Vienas daktaras vis dėlto suteikė dalelę vilties: „Na, nebent sportuotų...“ Tėtis išsyk pažadėjo: sportuos! Treniruodavausi kasdien po penkias šešias valandas, ir ilgainiui problemos išnyko. Tiesa, atsirado kitų – traumų. Aš visas sulaužytas. Tačiau niekada, net jei iš skausmo apalpdavau, sau nesakiau: negaliu! Tėvas mokė, kad vyrui negali būti sunku ir skaudėti. Jei viena ranka sugipsuota – darau atsispaudimus kita, neturiu jėgų paeiti – plaukiu. Kuo daugiau judi, tuo greičiau viskas gyja.
Į jūsų treniruotes ir į seminarus ateina labai įvairūs žmonės. Ar visiems įmanoma įpūsti pasitikėjimo?
Turiu posakį: treniruoti galima tik tą, kuris tikrai to nori. Jei žmogus nėra atviras naujovėms, „užsiciklinęs savo problemose“, jam nepadėsi. Nors kartais po dviejų trijų valandų seminare „lūžta“ ir jo smegenys... Vedu žmones per žarijas, galiu pervesti ir per stiklo duženas. Tačiau tuomet reikia ne tik tikėti savimi, norėti praplėsti galimybių ribas, bet ir pasitikėti tuo, kuris tave moko.
O jūsų gyvenime tai irgi veikia? Visi tikslai – pasiekiami?
Taip. Esu padaręs sau pačiam neįtikėtinų dalykų. Prieš keletą metų gruodžio viduryje buvo trūkęs krūtinės raumuo. Po operacijos dešinė ranka buvo pritvarstyta prie kūno, bet vairavau automobilį, truputį treniravausi, išmokau kaire ranka rašyti. Vasario 1-ąją ranką išlaisvino ir pasakė, kad reikės daug laiko, kol ją ištiesiu ir ištreniruosiu. O kovo viduryje manęs laukė pasaulio čempionatas. Kai gydytojui užsiminiau, kad noriu dalyvauti varžybose, jis linktelėjo: „Gerai, po metų.“ Išsitarus, kad norėčiau po pusantro mėnesio, gūžtelėjo pečiais: „Gal tu kvailas?“ Ranką labai greitai išmankštinau, netrukus jau dariau prisitraukimus ir... laimėjau tą čempionatą! Kartą svajojau apie mašiną, bet ši buvo tokia brangi, jog tuo metu negalėjau jos įsigyti. Tačiau nusipirkau be skolos: labai greitai užsidirbau pinigų vesdamas individualias treniruotes – paprašiau klientų sumokėti iš anksto. Visada sakau, kad sėkmę lemia ne žmogaus galimybės, o jo veiksmai. Jei tik sėdėsi ir kursi ambicingus planus, niekas realiai nepasikeis. Kaip ir kiekvienas, aš taip pat klystu, klumpu ir keliuosi, bet klaidų nevadinu pralaimėjimu. Suklydęs tik įsitikinu, kad tas būdas neveda į tikslą.
O meilėje irgi sekasi?
Viskas gerai. Gyvenu su mylima žmona, ką tik susilaukėme dukrytės, iš pirmos santuokos dar turiu puikią dešimties metų dukrą.
Ne vienas pilietis laikosi tvirtos nuomonės, kad sportininkai, ilgus metus skyrę daug dėmesio kūno tobulinimui, ne itin puoselėja intelektą ir tikrai nepasižymi puikia iškalba...
Sportas sportui nelygu. Kovos menas kaip tik ugdo kūno ir sielos harmoniją. Rimtai sportuoju trisdešimt metų, išmėginau labai daug ką: krepšinį, gimnastiką, dviračių sportą, futbolą, stalo tenisą, plaukimą, turėjau jų atskyrius, nors šalia viso šito buvau ištikimas kovos menui. Baigiau Kūno kultūros akademiją, ten susipažinau su dar kitomis sporto šakomis, dirbau dėstytoju. Viskas, aišku, priklauso nuo žmogaus, bet jei kam nors atrodo, kad sportininkų interesų ratas labai siauras, tai taip nėra. Mano aplinkoje pilna įdomių, puikiai išsilavinusių, aukšto intelekto sportininkų. O mitą, kad jie neturi ką pasakyti ir ko kitus pamokyti, esu ne vienam sužlugdęs.
Ar dažnai tenka susidurti su tokia nuomone? Dirbate verslo konsultantu – kaip reaguoja jus atpažinę klientai?
Šia sritimi pradėjau domėtis maždaug prieš dešimt metų artimo draugo, buvusio sportininko Algirdo Karaliaus dėka. Jis baigė medicinos studijas, bet netrukus tapo sertifikuotu Kanados NLP treneriu, pasuko į konsultacinį verslą ir tuo užkrėtė mane – greitai pajutau, kad esu savo vietoje. Kartą atvažiavo vienos kompanijos atstovė tartis dėl seminaro, ugdančio motyvacinius darbuotojų sugebėjimus. Kalbėjomės su ja apie tai, kodėl kai kuriuos žmones lydi sėkmė, o kai kurių – ne, kodėl jiems trūksta pasitikėjimo, kodėl išsikelia per menkus tikslus. Diskutavome pusvalandį, tada pašnekovė tarė: „Tvirtinate, kad viską įmanoma pasiekti, kad mažai tėra neįvykdomų dalykų, o kokiais laimėjimais galėtumėte pasigirti jūs pats?“ Atsakiau, kad girtis nemėgstu, – paprasčiausiai išvardijau savo gyvenimo faktus ir keletą titulų. Moteris truputį sutriko ir prisipažino, kad visiškai sugriovau mitą apie kovotojus...
Pastaruoju metu griaunate dar vieną: kad aštrūs daiktai būtinai žeidžia. Demonstruojate, kad galite gulėti ant stiklo šukių, į jūsų pilvą skriejantys peiliai tiesiog nuo jo atšoka.
Tai susiję ne tik su treniruotumu, bet ir su savikontrole, psichologiniu pasirengimu. Tokie triukai – mano hobis. Čia nėra jokios mistikos, tik sugebėjimas susitvarkyti su savo „kompiuteriu“, kuris yra tarp ausų.
Manote, kad tai galėtų bet kuris žmogus? Įsivaizduoju, kad į solidų kokio vyruko pilvuką tie peiliai kaip į pagalvę susmigtų...
Bet kuriuo atveju gera fizinė forma – privaloma. Pilvo raumenys turėtų būti ne tik išvystyti. Juos reikėtų valdyti: atliekant triuką – atpalaiduoti (nes kuo labiau kūnas įtemptas, tuo lengviau jį perpjauti), paskui – įtempti.
Ką jums davė sportas?
Padėjo gyventi visavertį gyvenimą. Buvau vos pusės metų, kai mane užklupo labai rimtos ligos. Gydytojai tėvams pranešė: kažin ar jūsų vaikas atlaikys. Iš Kauno, kur jau buvau nurašytas, mane pervežė į Vilniaus ligoninę – joje gulėjau iki pat ketverių metų. Po trijų operacijų ir ilgo gydymo išgyvenau, bet vėlgi – buvo pasakyta, kad vargu ar kada nors sveikata prilygsiu bendraamžiams. Vienas daktaras vis dėlto suteikė dalelę vilties: „Na, nebent sportuotų...“ Tėtis išsyk pažadėjo: sportuos! Treniruodavausi kasdien po penkias šešias valandas, ir ilgainiui problemos išnyko. Tiesa, atsirado kitų – traumų. Aš visas sulaužytas. Tačiau niekada, net jei iš skausmo apalpdavau, sau nesakiau: negaliu! Tėvas mokė, kad vyrui negali būti sunku ir skaudėti. Jei viena ranka sugipsuota – darau atsispaudimus kita, neturiu jėgų paeiti – plaukiu. Kuo daugiau judi, tuo greičiau viskas gyja.
Į jūsų treniruotes ir į seminarus ateina labai įvairūs žmonės. Ar visiems įmanoma įpūsti pasitikėjimo?
Turiu posakį: treniruoti galima tik tą, kuris tikrai to nori. Jei žmogus nėra atviras naujovėms, „užsiciklinęs savo problemose“, jam nepadėsi. Nors kartais po dviejų trijų valandų seminare „lūžta“ ir jo smegenys... Vedu žmones per žarijas, galiu pervesti ir per stiklo duženas. Tačiau tuomet reikia ne tik tikėti savimi, norėti praplėsti galimybių ribas, bet ir pasitikėti tuo, kuris tave moko.
O jūsų gyvenime tai irgi veikia? Visi tikslai – pasiekiami?
Taip. Esu padaręs sau pačiam neįtikėtinų dalykų. Prieš keletą metų gruodžio viduryje buvo trūkęs krūtinės raumuo. Po operacijos dešinė ranka buvo pritvarstyta prie kūno, bet vairavau automobilį, truputį treniravausi, išmokau kaire ranka rašyti. Vasario 1-ąją ranką išlaisvino ir pasakė, kad reikės daug laiko, kol ją ištiesiu ir ištreniruosiu. O kovo viduryje manęs laukė pasaulio čempionatas. Kai gydytojui užsiminiau, kad noriu dalyvauti varžybose, jis linktelėjo: „Gerai, po metų.“ Išsitarus, kad norėčiau po pusantro mėnesio, gūžtelėjo pečiais: „Gal tu kvailas?“ Ranką labai greitai išmankštinau, netrukus jau dariau prisitraukimus ir... laimėjau tą čempionatą! Kartą svajojau apie mašiną, bet ši buvo tokia brangi, jog tuo metu negalėjau jos įsigyti. Tačiau nusipirkau be skolos: labai greitai užsidirbau pinigų vesdamas individualias treniruotes – paprašiau klientų sumokėti iš anksto. Visada sakau, kad sėkmę lemia ne žmogaus galimybės, o jo veiksmai. Jei tik sėdėsi ir kursi ambicingus planus, niekas realiai nepasikeis. Kaip ir kiekvienas, aš taip pat klystu, klumpu ir keliuosi, bet klaidų nevadinu pralaimėjimu. Suklydęs tik įsitikinu, kad tas būdas neveda į tikslą.
O meilėje irgi sekasi?
Viskas gerai. Gyvenu su mylima žmona, ką tik susilaukėme dukrytės, iš pirmos santuokos dar turiu puikią dešimties metų dukrą.
