Žurnalistė, TV laidos „Lietuvos ryto televizija“ vedėja Jovita Valeikaitė neseniai atšventusi savo trisdešimtąjį jubiliejų mėgaujasi gyvenimu ir ramybe...
Gimtadienio pusryčiai
Originalumo šiai merginai netrūksta. Tikrąją savo gimtadienio dieną, vasario 10-ąją, savo artimiausius žmones, draugus ir kolegas Jovita pakvietė į vieną restoraną pusryčiauti. Kadangi žurnalistė kiekvienais metais gimimo dieną švenčia tik tikrąją dieną, taigi ir trisdešimtasis jubiliejus nebuvo išimtis. „Kai grįžau iš Indijos, brolis Matas manęs paklausė, kaip noriu švęsti gimtadienį. Pasakiau, kad tai turėtų būti tik pusryčiai. Jis pasirūpino švente, o man beliko surasti vietą ir peržiūrėti meniu“, – pasakoja Jovita. Tiesa, į sekmadienio pusryčius susirinko apie keturiasdešimt žmonių. „Visuomet visiems pasakau, kad nieko ypatingo neorganizuoju ir nieko daug nebus, bet vis išeina atvirkščiai.“ Jovita prasitarė, kad kiekvieno savo gimtadienio rytą ji labai laukia saulės ir tiki, jog ji tikrai pasirodys. „Nors ryte buvo apsiniaukę mama mane įtikino, kad tikrai švies saulė ir bus labai graži diena. Būtent taip ir atsitiko! Šį sekmadienį saulė buvo nuostabi ir džiugino iki pat vakaro. Smagiai papusryčiavę sulaukėme pietų. Kadangi buvo labai gražus oras, daugelis išėjo pasivaikščioti po senamiestį, o patys artimiausi ir šventėje dalyvavę buvę klasės ir grupės draugai – visi išvažiavome pas mane į namus. Ten, aišku, linksmybių taip pat netrūko. Gaminome įvairiausius desertus. Buvo beprotiškai smagu“, – prisimena jubiliatė. Anot Jovitos, jos gimtadienis truko lygiai dvylika valandų. Prasidėjęs sekmadienį vienuoliktą valandą ryto, baigėsi vienuoliktą vakare tostų sakymu. Jovitos akys spinduliuoja kalbant apie gėles, kurias ji taip mėgsta. O šįsyk neužteko valandos, kol kartu su draugais sumerkė daugybę įvairiaspalvių, įmantriausių ir pačių gražiausių gėlių glėbius. Dovanos, kurių Jovita niekada nesureikšmina, buvo mielos, gražios, originalios, prašmatnios.
Vis dar gyvena su tėvais
Jovita išsyk patikslina: „Gyvenu su tėvais, bet ne pas tėvus.“ Didžiuliame šeimos name ji turi savo kampelį, kuriame dažnai apsistoja ir iš įvairiausių šalių atvykę draugai. Nors visa šeima gyvena tame pačiame name, anot Jovitos, jeigu tik norėtų, su šeimos nariais galėtų nesusitikti kad ir savaitėmis, bet ji be savų tiesiog negali. „Man bendravimo reikia kaip oro. Reikia savų, patikrintų žmonių, – tikina Jovita. – Kol studijavau užsienyje, teko pagyventi vienai, bet trumpam, nes labai greitai šalia manęs atsirado būrys draugų.“ Jai nereikia atskiro buto ar namo, moteris džiaugiasi, kad artimieji visada šalia. „O ką mes dar be šeimos turime?“ – susimąsčiusi paklausia ji.
Apie baltą suknelę nesvajoja
Jovita nelinkusi atverti savo širdies ir pasakoti apie antrąją pusę, tačiau neslepia, kad žmogus, artimas sielai, jos gyvenime tikrai yra. „Negaliu pasakyti, kad jį turiu, nes mes negalime savintis, bet jis yra“, – intriguoja ji, tačiau į detales nesileidžia. Ir apie vestuves Jovita paslapčiomis nesvajoja, tikina, kad balta suknelė, pompastiškos ir garsios vestuvės – ne jai. „Mano tėvai nekėlė jokių vestuvių ir nebuvo baltos suknelės. Žinau, kad ir mano vestuvės nebus pompastiškos, nesvajoju aš ir apie baltą suknelę.“ Šeima, brangus žmogus, pasak Jovitos, yra Dievo dovanos, kurios ateina tada, kada turi ateiti, o ne tada, kuomet tu to tikiesi. Viskas turi vykti natūraliai. Tačiau jauna moteris pripažįsta vis dažniau pagalvojanti apie šeimą ir vaikus.
Svajonės išties pildosi
Nuo septyniolikos metų dirbanti televizijoje, apie kurią visada svajojo, Jovita šiandien gali drąsiai pasakyti, kad tai, ko norėjo, jau turi. Baigė išsvajotas studijas, dirba mėgstamą darbą, bendrauja su artimais jos sielai žmonėmis, keliauja, kur panorėjusi. Jovita įsitikinusi, kad svarbiausia žinoti, ko nori, atrasti savo kelią ir tiksliai juo eiti. „Per gimtadienį prisiminiau labai keistą dalyką. Mama kažkada sakė, kad aš atėjau į pasaulį kojomis į priekį. Pirmiausia parodžiau vieną koją, tada antrą, o tuomet jau brolis apsisuko ir išvydo šį pasaulį. Visa tai įvyko per dešimt minučių. Taigi net atėjimas į pasaulį buvo toks, koks dabar yra mano gyvenimas, – keistas ir netradicinis, – susimąsto Jovita. – Mano gyvenimo kelias vingrus ir nelengvas. Viskas, kas atsitinka mano gyvenime, būna labai netikėtai. Ir per savo trisdešimtmetį suvokiau, kad turbūt man visada viskas bus kitaip. Savaip. Tačiau aš labai laiminga, kad tas kelias, kuriuo einu, toks vingiuotas...“
Jaučiu, kad nustebinsiu save
Trisdešimt metų. Anot Jovitos, jai sunku vertinti, tai daug ar mažai. „Kai mano mama šventė trisdešimtmetį, dar atsimenu kaip merkiau mamos gėles ir šventėje dalyvavusius svečius, man tai atrodė labai daug. Dabar viskas kitaip“, – mintimis dalinasi Jovita. Beprotiškas tempas, išprotėjęs gyvenimo ritmas ir lėkimas. Moteris tokiu ritmu pati gyveno ir dirbo daug metų, tačiau dabar viskas keičiasi. „Reikia išmokti pasakyti „ne“ ir gyventi pagal savo vidinį laikrodį. Aš mokausi ir viskas tik į gera. Nebedarau darbų, kurių neprivalau daryti, pradėjau mažiau skubėti. Mokausi išlaikyti vidinę ramybę, kuri kiekvienam labai svarbi. Būna laikas, kai reikia ieškoti, stebėtis, surasti, atrasti, iškapstyti. O dabar man reikia sustoti ir įsiklausyti. Gyvenu tylos laiką. Nereikia muzikos nei automobilyje, nei namuose, nei darbe. Nesinori pramogų – norisi būti tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Noriu jausti savirealizaciją, noriu jausti, kad gyvenu. Dabar suprantu, kad savęs iki galo nepažįsti... Jaučiu, kad savyje turiu daugiau jėgų negu išnaudoju ir realizuoju. Jos dar kažkur miega ir nereikia jų žadinti – prabus. Žinau, kad dar nustebinsiu pati save“, – paslaptingai kalba trisdešimtmetį atšventusi Jovita Valeikaitė.
Gimtadienio pusryčiai
Originalumo šiai merginai netrūksta. Tikrąją savo gimtadienio dieną, vasario 10-ąją, savo artimiausius žmones, draugus ir kolegas Jovita pakvietė į vieną restoraną pusryčiauti. Kadangi žurnalistė kiekvienais metais gimimo dieną švenčia tik tikrąją dieną, taigi ir trisdešimtasis jubiliejus nebuvo išimtis. „Kai grįžau iš Indijos, brolis Matas manęs paklausė, kaip noriu švęsti gimtadienį. Pasakiau, kad tai turėtų būti tik pusryčiai. Jis pasirūpino švente, o man beliko surasti vietą ir peržiūrėti meniu“, – pasakoja Jovita. Tiesa, į sekmadienio pusryčius susirinko apie keturiasdešimt žmonių. „Visuomet visiems pasakau, kad nieko ypatingo neorganizuoju ir nieko daug nebus, bet vis išeina atvirkščiai.“ Jovita prasitarė, kad kiekvieno savo gimtadienio rytą ji labai laukia saulės ir tiki, jog ji tikrai pasirodys. „Nors ryte buvo apsiniaukę mama mane įtikino, kad tikrai švies saulė ir bus labai graži diena. Būtent taip ir atsitiko! Šį sekmadienį saulė buvo nuostabi ir džiugino iki pat vakaro. Smagiai papusryčiavę sulaukėme pietų. Kadangi buvo labai gražus oras, daugelis išėjo pasivaikščioti po senamiestį, o patys artimiausi ir šventėje dalyvavę buvę klasės ir grupės draugai – visi išvažiavome pas mane į namus. Ten, aišku, linksmybių taip pat netrūko. Gaminome įvairiausius desertus. Buvo beprotiškai smagu“, – prisimena jubiliatė. Anot Jovitos, jos gimtadienis truko lygiai dvylika valandų. Prasidėjęs sekmadienį vienuoliktą valandą ryto, baigėsi vienuoliktą vakare tostų sakymu. Jovitos akys spinduliuoja kalbant apie gėles, kurias ji taip mėgsta. O šįsyk neužteko valandos, kol kartu su draugais sumerkė daugybę įvairiaspalvių, įmantriausių ir pačių gražiausių gėlių glėbius. Dovanos, kurių Jovita niekada nesureikšmina, buvo mielos, gražios, originalios, prašmatnios.
Vis dar gyvena su tėvais
Jovita išsyk patikslina: „Gyvenu su tėvais, bet ne pas tėvus.“ Didžiuliame šeimos name ji turi savo kampelį, kuriame dažnai apsistoja ir iš įvairiausių šalių atvykę draugai. Nors visa šeima gyvena tame pačiame name, anot Jovitos, jeigu tik norėtų, su šeimos nariais galėtų nesusitikti kad ir savaitėmis, bet ji be savų tiesiog negali. „Man bendravimo reikia kaip oro. Reikia savų, patikrintų žmonių, – tikina Jovita. – Kol studijavau užsienyje, teko pagyventi vienai, bet trumpam, nes labai greitai šalia manęs atsirado būrys draugų.“ Jai nereikia atskiro buto ar namo, moteris džiaugiasi, kad artimieji visada šalia. „O ką mes dar be šeimos turime?“ – susimąsčiusi paklausia ji.
Apie baltą suknelę nesvajoja
Jovita nelinkusi atverti savo širdies ir pasakoti apie antrąją pusę, tačiau neslepia, kad žmogus, artimas sielai, jos gyvenime tikrai yra. „Negaliu pasakyti, kad jį turiu, nes mes negalime savintis, bet jis yra“, – intriguoja ji, tačiau į detales nesileidžia. Ir apie vestuves Jovita paslapčiomis nesvajoja, tikina, kad balta suknelė, pompastiškos ir garsios vestuvės – ne jai. „Mano tėvai nekėlė jokių vestuvių ir nebuvo baltos suknelės. Žinau, kad ir mano vestuvės nebus pompastiškos, nesvajoju aš ir apie baltą suknelę.“ Šeima, brangus žmogus, pasak Jovitos, yra Dievo dovanos, kurios ateina tada, kada turi ateiti, o ne tada, kuomet tu to tikiesi. Viskas turi vykti natūraliai. Tačiau jauna moteris pripažįsta vis dažniau pagalvojanti apie šeimą ir vaikus.
Svajonės išties pildosi
Nuo septyniolikos metų dirbanti televizijoje, apie kurią visada svajojo, Jovita šiandien gali drąsiai pasakyti, kad tai, ko norėjo, jau turi. Baigė išsvajotas studijas, dirba mėgstamą darbą, bendrauja su artimais jos sielai žmonėmis, keliauja, kur panorėjusi. Jovita įsitikinusi, kad svarbiausia žinoti, ko nori, atrasti savo kelią ir tiksliai juo eiti. „Per gimtadienį prisiminiau labai keistą dalyką. Mama kažkada sakė, kad aš atėjau į pasaulį kojomis į priekį. Pirmiausia parodžiau vieną koją, tada antrą, o tuomet jau brolis apsisuko ir išvydo šį pasaulį. Visa tai įvyko per dešimt minučių. Taigi net atėjimas į pasaulį buvo toks, koks dabar yra mano gyvenimas, – keistas ir netradicinis, – susimąsto Jovita. – Mano gyvenimo kelias vingrus ir nelengvas. Viskas, kas atsitinka mano gyvenime, būna labai netikėtai. Ir per savo trisdešimtmetį suvokiau, kad turbūt man visada viskas bus kitaip. Savaip. Tačiau aš labai laiminga, kad tas kelias, kuriuo einu, toks vingiuotas...“
Jaučiu, kad nustebinsiu save
Trisdešimt metų. Anot Jovitos, jai sunku vertinti, tai daug ar mažai. „Kai mano mama šventė trisdešimtmetį, dar atsimenu kaip merkiau mamos gėles ir šventėje dalyvavusius svečius, man tai atrodė labai daug. Dabar viskas kitaip“, – mintimis dalinasi Jovita. Beprotiškas tempas, išprotėjęs gyvenimo ritmas ir lėkimas. Moteris tokiu ritmu pati gyveno ir dirbo daug metų, tačiau dabar viskas keičiasi. „Reikia išmokti pasakyti „ne“ ir gyventi pagal savo vidinį laikrodį. Aš mokausi ir viskas tik į gera. Nebedarau darbų, kurių neprivalau daryti, pradėjau mažiau skubėti. Mokausi išlaikyti vidinę ramybę, kuri kiekvienam labai svarbi. Būna laikas, kai reikia ieškoti, stebėtis, surasti, atrasti, iškapstyti. O dabar man reikia sustoti ir įsiklausyti. Gyvenu tylos laiką. Nereikia muzikos nei automobilyje, nei namuose, nei darbe. Nesinori pramogų – norisi būti tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Noriu jausti savirealizaciją, noriu jausti, kad gyvenu. Dabar suprantu, kad savęs iki galo nepažįsti... Jaučiu, kad savyje turiu daugiau jėgų negu išnaudoju ir realizuoju. Jos dar kažkur miega ir nereikia jų žadinti – prabus. Žinau, kad dar nustebinsiu pati save“, – paslaptingai kalba trisdešimtmetį atšventusi Jovita Valeikaitė.
