Jeigu ne šiuolaikinis šaldytuvas ir kiti virtuvės prietaisai, įžengęs į žinomos solistės Juditos Leitaitės (48) namus pagalvotum, kad laiko mašina nuskriejai į XIX amžiaus pabaigą. Šviesūs namai – tai išsipildžiusi menininkės svajonė, kurią ji įgyvendino prieš trejetą metų.
Sostinės Antakalnio rajone įsigytas butas yra tretieji ponios Juditos namai. Neskaičiuojant nuomoto buto Senamiestyje, kurį ji buvo pamėgusi. „Ir dabar svajoju apsigyventi sostinės širdyje. Man patinka seni namai, kuriuose kažkas gyveno. Jie tarsi gyvi, turi dvasią. Bet tai daug kainuoja, todėl kiekvieną rytą pabudusi džiaugiuosi savais, pro kurių langus matyti Neris, – sako prie svetainės lango stovinti dainininkė. Jos žvilgsnis šoka per penkiaaukščių stogus, gležnais lapeliais pasipuošusių medžių kepures ir sustoja ties tekančiu upės vandeniu. – Kartais ryte nuo Neries kyla rūkas, būna žiemų, kai upę surakina ledas, o pavasarį ji gena ledo lytis. Gražu. Langas – į šiaurės vakarus, todėl jeigu anksčiau grįžtu namo, pasidžiaugiu besileidžiančia saule. Tiesa, lapkritį, kai medžiai numeta lapus ir dar nėra sniego, vaizdas būna gana niūrus. Bet vis tiek čia geriausia vieta medituoti, sudėlioti dienos mintis. Šis vaizdas ir buvo viena rimtesnių priežasčių, kodėl išsirinkau butą. Nebuvo taip svarbu, kad greta eina judri Antakalnio gatvė. Kai langai uždaryti, jokio triukšmo nesigirdi. Be to, netoli yra dukters Paulinos mokykla.“
Ponia Judita įsigijo butą, kuriame trejus metus gyveno kita šeima. Į jį persikėlusi galėjo iškart gyventi, bet greitai suprato, kad tarp svetimų baldų nesijaus gerai. Pradžioje pati mėgino jų ieškoti, važinėjo po baldų parduotuves, bet netrukus įsitikino, kad nieko gero iš to neišeis: trūksta laiko ir šios srities žinių. Atsitiktinai maisto parduotuvėje dainininkė susipažino su interjero dizainere Jolanta Juchnevičiūte. Stovėdamos eilėje jiedvi išsikalbėjo apie silkes: kokias geriau pirkti – su galvomis ar be jų. Dizainerė papasakojo, kad pažįsta ponią Juditą ir yra buvusi jos koncerte. Kai dainininkė sužinojo, kad Jolanta – interjero specialistė, neteko žado. Atrodo, likimas ją suvedė su tuo metu taip reikalingu žmogumi. Ir kaip gali netikėti posakiu: tinkamoje vietoje tinkamu laiku…
J. Juchnevičiūtė ėmėsi tvarkyti, tiksliau – pertvarkyti, dainininkės butą. Ponia Judita pasakė, kad nori šviesaus interjero, kad nepakenčia dryžuoto gobeleno ir rudos spalvos.
„Grįžtu į namus ir nėra baimės. Man tai labai svarbu. Vaikystėje žiūrėjau filmą „Baubas“. Jis mane taip sukrėtė, kad tamsoje negalėdavau miegoti. Visada prie lovos turėdavo degti nors maža lempelė ir visos durys būdavo atidarytos. Net ir dabar, kai namuose nėra dukters Paulinos, miegu degant šviesai. Matyt, todėl taip norėjau, kad čia būtų šviesūs tonai“, – pasakoja dainininkė.
Bemaž aštuoniasdešimties kvadratinių metrų erdvi svetainė pereina į virtuvę. Tiksliau, virtuvei reikalingi viryklė, kriauklė, indų lentynos, įrankių stalčiai ergonomiškai sumontuoti prie vienos sienos. „Tai – buvusių šeimininkų palikimas. Virtuvėje nieko nekeičiau. Supratau, kad ko nors gudresnio nesugalvosiu, – pripažįsta menininkė, mėgstanti ruošti maistą ir artimiausius žmones nustebinti kimštais vištų ir ančių kakleliais, įdarytu karpiu, vištienos sultiniu arba koldūnais, kuriuos pati labai mėgsta. – Gal norite valgyti? Turiu balandėlių. Vakar vėlai vakare žiauriai pavargusi grįžau iš televizijos laidos „Žvaigždžių duetai“ filmavimo. Jaučiausi tokia alkana, kad nesusilaikiau ir sukirtau porą balandėlių. Viena mano draugė juokauja: niekada negaliu būti alkana – o jeigu staiga mirsiu? Taip ir liksiu alkana? Kai turiu laiko, o jo dabar taip trūksta, verdu tikrą sultinį. Turguje nusiperku kokius tris kilogramus sveriančią kaimišką vištą. Nesvarbu, kad sena. Nejaugi visi seni yra blogi (juokiasi)? Kai ruošiu koldūnus, net mėsą pati malu. Perku riebesnės jautienos, dedu daug prieskonių. O į miltų tešlą būtinai įmušu kaimiško kiaušinio trynį, įpilu šlakelį aliejaus. Viena ponia pamokė, kad reikia įberti truputį sodos, – tada tešla būna išsipūtusi ir minkštesnė. Bet man nepatinka sodos skonis, todėl labai retai jos dedu. Paprastai gamindama koldūnus padarau „nusikaltimą“: paruošiu rūkytų lašinukų ir grietinės padažą. Mano mama taip darydavo. Labai gardu.“
Iš virtuvės grįžtame į svetainę. Kad namuose gyvena muzikuojantys žmonės, ten išduoda „Steinway“ pianinas – dar viena sena ponios Juditos svajonė. Dėl didelės kainos naujo įsigyti negalėjo, bet ir senas, kuriam apie šešiasdešimt metų, skamba kuo puikiausiai. Juo skambina ne tik ponia Judita, bet ir keturiolikmetė jos dukra Paulina, M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuiko klasės moksleivė. Pianinas buvo juodas, tačiau moteris norėjo, kad jis nepriekaištingai derėtų prie interjero. Todėl surado auksarankių meistrų, kurie pianino spalvą idealiai priderino prie Provanso stiliaus baldų. „Visus juos pagal katalogą išrinko dizainerė. Tai buvo didelis patogumas. Jolanta suprojektavo ir keletą lentynų. Tiesą pasakius, dabar jų mano namuose tiek, kiek tik galėjo tilpti. Labai mėgstu skaityti, todėl turiu galybę knygų. Kiek jų čia, tėra dešimtadalis mano bibliotekos. Juk reikėjo namuose sutalpinti gaidas, o per dvidešimt penkerius kūrybos metus jų susikaupė labai daug. Gaila, kad vis neprieinu jų tinkamai sutvarkyti. Iš tiesų reikėtų dar vieno kambario – įrengčiau darbo kabinetą, kur tilptų knygos, gaidos, kiti raštai“, – atsidūsta dainininkė ir žvilgteli į laikrodį. Po poros valandų Muzikos akademijoje jos laukia solinio dainavimo studentai.
Kadangi bute nebeliko vietos darbo kabinetui, rožinėje šviesoje skendinčiame miegamajame teko pastatyti ne tik lovą, spintą, komodą, bet ir sekreterą, prie kurio šeimininkė rašo dienoraštį ir laiškus. Kodėl šiame kambaryje vyrauja rožinė spalva? „Noriu, kad čia būtų rožinis gyvenimas“, – paslaptingai šypsodamasi kalba dainininkė. Pastaruosius metus ji švyti, kaip pati sako, iš meilės. Bet apie asmeninį gyvenimą neatvirauja. Net jos širdies draugas neleidžia sakyti savo vardo, nors į viešus renginius mylimą moterį lydi dažnai.
Miela staigmena šeimininkei buvo dizainerės Jolantos sumanymas miegamajame prie lovos iš abiejų pusių pastatyti miniatiūrinius stalelius stikliniais paviršiais, ant kurių išgraviruoti šeimininkės inicialai – J. L. „Didelis džiaugsmas, kai gali dirbti su supratingais žmonėmis. Man pasisekė su Jolanta. Tereikėjo pasakyti, ko noriu, ko nemėgstu, ir viskas buvo išpildyta. Ji įkalbėjo mane parsivežti savo portretą, kurį prieš keletą metų nutapė dailininkas Antanas Kmieliauskas. Paveikslas toks didelis, kad negalėjau jo kabinti ankstesniame bute. Po vieno koncerto dailininkas pats pasiūlė nutapyti mano portretą. Sutikau. Bet kai reikėjo važiuoti pas jį į studiją pozuoti, kankinausi. Kiekvieną kartą turėdavau pasipuošti ta pačia suknele, kuria jis mane matė per koncertą. Neturiu kantrybės šiems dalykams, matyt, todėl išėjau tokia rūsti (juokiasi). Nors kiti sako, kad portrete esu tiesiog rimta“, – žvelgdama į dailininko teptuku sukurtą savo atvaizdą susimąsto artistė.
Paprastai jos namuose skamba instrumentinė muzika – sako dainų nemėgstanti klausytis. Saulėtą pavasario rytą šeimininkė pasirinko Kęstučio Paulaičio kompaktinę plokštelę „Vakaro vizijos“. „Muzika turi skambėti tyliai. Negaliu būti restorane, kur garsiai groja prastos kokybės muzika. Tada lyg iš vidaus man kažkas sako: eik lauk. Pernai pavasarį buvau kviečiama koncertuoti Tbilisyje. Vieną vakarą mus pakvietė į restoraną stiklinėmis lubomis, pro kurias matėsi dangus. Maistas buvo neišpasakyto skonio, prie jo derėjo vynas ir fortepijonu dieviškai grojo solidaus amžiaus moteris. To įspūdžio nepamiršiu visą gyvenimą. Labai noriu ten sugrįžti“, – į jaukius prisiminimus nuklysta menininkė.
Ji prisipažįsta, kad šiuose namuose trūksta vienintelio – katės. Kažkas buvo padovanojęs raudonplaukę, bet poniai Juditai ji nepatiko. Moteris svajoja apie rusų mėlynąją. Kai laikinai gyveno Senamiestyje, turėjo Norvegijos miškų katę Džinę. „Ten ji galėdavo išeiti į lauką. Todėl kai parsivežiau čia, Džinę apėmė nostalgija. Tupėdavo ant palangės ir žiūrėdavo į tolį. Suprantu, ilgėjosi lauko. Todėl atidaviau ją vienai mergaitei, kuri gyvena prie miško. Dabar mano Džinė laksto po medžius ir miega malkinėje. Aš tikrai turėsiu katę. Namai tušti be gyvūnėlio, – šypteli moteris. Bet tada nukentės dailūs baldai? – Tikriausiai apie tai net nepagalvojau. Bet nesvarbu – argi dėl daiktų gyvename?“
Sostinės Antakalnio rajone įsigytas butas yra tretieji ponios Juditos namai. Neskaičiuojant nuomoto buto Senamiestyje, kurį ji buvo pamėgusi. „Ir dabar svajoju apsigyventi sostinės širdyje. Man patinka seni namai, kuriuose kažkas gyveno. Jie tarsi gyvi, turi dvasią. Bet tai daug kainuoja, todėl kiekvieną rytą pabudusi džiaugiuosi savais, pro kurių langus matyti Neris, – sako prie svetainės lango stovinti dainininkė. Jos žvilgsnis šoka per penkiaaukščių stogus, gležnais lapeliais pasipuošusių medžių kepures ir sustoja ties tekančiu upės vandeniu. – Kartais ryte nuo Neries kyla rūkas, būna žiemų, kai upę surakina ledas, o pavasarį ji gena ledo lytis. Gražu. Langas – į šiaurės vakarus, todėl jeigu anksčiau grįžtu namo, pasidžiaugiu besileidžiančia saule. Tiesa, lapkritį, kai medžiai numeta lapus ir dar nėra sniego, vaizdas būna gana niūrus. Bet vis tiek čia geriausia vieta medituoti, sudėlioti dienos mintis. Šis vaizdas ir buvo viena rimtesnių priežasčių, kodėl išsirinkau butą. Nebuvo taip svarbu, kad greta eina judri Antakalnio gatvė. Kai langai uždaryti, jokio triukšmo nesigirdi. Be to, netoli yra dukters Paulinos mokykla.“
Ponia Judita įsigijo butą, kuriame trejus metus gyveno kita šeima. Į jį persikėlusi galėjo iškart gyventi, bet greitai suprato, kad tarp svetimų baldų nesijaus gerai. Pradžioje pati mėgino jų ieškoti, važinėjo po baldų parduotuves, bet netrukus įsitikino, kad nieko gero iš to neišeis: trūksta laiko ir šios srities žinių. Atsitiktinai maisto parduotuvėje dainininkė susipažino su interjero dizainere Jolanta Juchnevičiūte. Stovėdamos eilėje jiedvi išsikalbėjo apie silkes: kokias geriau pirkti – su galvomis ar be jų. Dizainerė papasakojo, kad pažįsta ponią Juditą ir yra buvusi jos koncerte. Kai dainininkė sužinojo, kad Jolanta – interjero specialistė, neteko žado. Atrodo, likimas ją suvedė su tuo metu taip reikalingu žmogumi. Ir kaip gali netikėti posakiu: tinkamoje vietoje tinkamu laiku…
J. Juchnevičiūtė ėmėsi tvarkyti, tiksliau – pertvarkyti, dainininkės butą. Ponia Judita pasakė, kad nori šviesaus interjero, kad nepakenčia dryžuoto gobeleno ir rudos spalvos.
„Grįžtu į namus ir nėra baimės. Man tai labai svarbu. Vaikystėje žiūrėjau filmą „Baubas“. Jis mane taip sukrėtė, kad tamsoje negalėdavau miegoti. Visada prie lovos turėdavo degti nors maža lempelė ir visos durys būdavo atidarytos. Net ir dabar, kai namuose nėra dukters Paulinos, miegu degant šviesai. Matyt, todėl taip norėjau, kad čia būtų šviesūs tonai“, – pasakoja dainininkė.
Bemaž aštuoniasdešimties kvadratinių metrų erdvi svetainė pereina į virtuvę. Tiksliau, virtuvei reikalingi viryklė, kriauklė, indų lentynos, įrankių stalčiai ergonomiškai sumontuoti prie vienos sienos. „Tai – buvusių šeimininkų palikimas. Virtuvėje nieko nekeičiau. Supratau, kad ko nors gudresnio nesugalvosiu, – pripažįsta menininkė, mėgstanti ruošti maistą ir artimiausius žmones nustebinti kimštais vištų ir ančių kakleliais, įdarytu karpiu, vištienos sultiniu arba koldūnais, kuriuos pati labai mėgsta. – Gal norite valgyti? Turiu balandėlių. Vakar vėlai vakare žiauriai pavargusi grįžau iš televizijos laidos „Žvaigždžių duetai“ filmavimo. Jaučiausi tokia alkana, kad nesusilaikiau ir sukirtau porą balandėlių. Viena mano draugė juokauja: niekada negaliu būti alkana – o jeigu staiga mirsiu? Taip ir liksiu alkana? Kai turiu laiko, o jo dabar taip trūksta, verdu tikrą sultinį. Turguje nusiperku kokius tris kilogramus sveriančią kaimišką vištą. Nesvarbu, kad sena. Nejaugi visi seni yra blogi (juokiasi)? Kai ruošiu koldūnus, net mėsą pati malu. Perku riebesnės jautienos, dedu daug prieskonių. O į miltų tešlą būtinai įmušu kaimiško kiaušinio trynį, įpilu šlakelį aliejaus. Viena ponia pamokė, kad reikia įberti truputį sodos, – tada tešla būna išsipūtusi ir minkštesnė. Bet man nepatinka sodos skonis, todėl labai retai jos dedu. Paprastai gamindama koldūnus padarau „nusikaltimą“: paruošiu rūkytų lašinukų ir grietinės padažą. Mano mama taip darydavo. Labai gardu.“
Iš virtuvės grįžtame į svetainę. Kad namuose gyvena muzikuojantys žmonės, ten išduoda „Steinway“ pianinas – dar viena sena ponios Juditos svajonė. Dėl didelės kainos naujo įsigyti negalėjo, bet ir senas, kuriam apie šešiasdešimt metų, skamba kuo puikiausiai. Juo skambina ne tik ponia Judita, bet ir keturiolikmetė jos dukra Paulina, M. K. Čiurlionio menų mokyklos smuiko klasės moksleivė. Pianinas buvo juodas, tačiau moteris norėjo, kad jis nepriekaištingai derėtų prie interjero. Todėl surado auksarankių meistrų, kurie pianino spalvą idealiai priderino prie Provanso stiliaus baldų. „Visus juos pagal katalogą išrinko dizainerė. Tai buvo didelis patogumas. Jolanta suprojektavo ir keletą lentynų. Tiesą pasakius, dabar jų mano namuose tiek, kiek tik galėjo tilpti. Labai mėgstu skaityti, todėl turiu galybę knygų. Kiek jų čia, tėra dešimtadalis mano bibliotekos. Juk reikėjo namuose sutalpinti gaidas, o per dvidešimt penkerius kūrybos metus jų susikaupė labai daug. Gaila, kad vis neprieinu jų tinkamai sutvarkyti. Iš tiesų reikėtų dar vieno kambario – įrengčiau darbo kabinetą, kur tilptų knygos, gaidos, kiti raštai“, – atsidūsta dainininkė ir žvilgteli į laikrodį. Po poros valandų Muzikos akademijoje jos laukia solinio dainavimo studentai.
Kadangi bute nebeliko vietos darbo kabinetui, rožinėje šviesoje skendinčiame miegamajame teko pastatyti ne tik lovą, spintą, komodą, bet ir sekreterą, prie kurio šeimininkė rašo dienoraštį ir laiškus. Kodėl šiame kambaryje vyrauja rožinė spalva? „Noriu, kad čia būtų rožinis gyvenimas“, – paslaptingai šypsodamasi kalba dainininkė. Pastaruosius metus ji švyti, kaip pati sako, iš meilės. Bet apie asmeninį gyvenimą neatvirauja. Net jos širdies draugas neleidžia sakyti savo vardo, nors į viešus renginius mylimą moterį lydi dažnai.
Miela staigmena šeimininkei buvo dizainerės Jolantos sumanymas miegamajame prie lovos iš abiejų pusių pastatyti miniatiūrinius stalelius stikliniais paviršiais, ant kurių išgraviruoti šeimininkės inicialai – J. L. „Didelis džiaugsmas, kai gali dirbti su supratingais žmonėmis. Man pasisekė su Jolanta. Tereikėjo pasakyti, ko noriu, ko nemėgstu, ir viskas buvo išpildyta. Ji įkalbėjo mane parsivežti savo portretą, kurį prieš keletą metų nutapė dailininkas Antanas Kmieliauskas. Paveikslas toks didelis, kad negalėjau jo kabinti ankstesniame bute. Po vieno koncerto dailininkas pats pasiūlė nutapyti mano portretą. Sutikau. Bet kai reikėjo važiuoti pas jį į studiją pozuoti, kankinausi. Kiekvieną kartą turėdavau pasipuošti ta pačia suknele, kuria jis mane matė per koncertą. Neturiu kantrybės šiems dalykams, matyt, todėl išėjau tokia rūsti (juokiasi). Nors kiti sako, kad portrete esu tiesiog rimta“, – žvelgdama į dailininko teptuku sukurtą savo atvaizdą susimąsto artistė.
Paprastai jos namuose skamba instrumentinė muzika – sako dainų nemėgstanti klausytis. Saulėtą pavasario rytą šeimininkė pasirinko Kęstučio Paulaičio kompaktinę plokštelę „Vakaro vizijos“. „Muzika turi skambėti tyliai. Negaliu būti restorane, kur garsiai groja prastos kokybės muzika. Tada lyg iš vidaus man kažkas sako: eik lauk. Pernai pavasarį buvau kviečiama koncertuoti Tbilisyje. Vieną vakarą mus pakvietė į restoraną stiklinėmis lubomis, pro kurias matėsi dangus. Maistas buvo neišpasakyto skonio, prie jo derėjo vynas ir fortepijonu dieviškai grojo solidaus amžiaus moteris. To įspūdžio nepamiršiu visą gyvenimą. Labai noriu ten sugrįžti“, – į jaukius prisiminimus nuklysta menininkė.
Ji prisipažįsta, kad šiuose namuose trūksta vienintelio – katės. Kažkas buvo padovanojęs raudonplaukę, bet poniai Juditai ji nepatiko. Moteris svajoja apie rusų mėlynąją. Kai laikinai gyveno Senamiestyje, turėjo Norvegijos miškų katę Džinę. „Ten ji galėdavo išeiti į lauką. Todėl kai parsivežiau čia, Džinę apėmė nostalgija. Tupėdavo ant palangės ir žiūrėdavo į tolį. Suprantu, ilgėjosi lauko. Todėl atidaviau ją vienai mergaitei, kuri gyvena prie miško. Dabar mano Džinė laksto po medžius ir miega malkinėje. Aš tikrai turėsiu katę. Namai tušti be gyvūnėlio, – šypteli moteris. Bet tada nukentės dailūs baldai? – Tikriausiai apie tai net nepagalvojau. Bet nesvarbu – argi dėl daiktų gyvename?“
