Gimimo data, vieta: 1970 02 16, Vilnius. 38 m.
Šeiminė padėtis: išsiskyrusi, augina dukrą Viltę (18).
Pasiekimai: dizainerė; 1998 m. įkūrė Julijos Žilėnienės mados namus; per dešimt metų pristatė daugiau kaip 30 kolekcijų; yra ne vieno konkurso ir mados festivalio pagrindinio prizo laimėtoja; Elegancijos mokyklos įkūrėja.
Praėjusią savaitę dizainerė Julija Žilėnienė originaliai paminėjo savo Mados namų dešimtmečio jubiliejų. Menininkė neslepia, kad visus tuos metus didžiausia jos kūrybos įkvėpėja buvo meilė ir aistra.
– Švenčiate savo Mados namų dešimtmetį. Kokie tai buvo metai?
– Labai įvairūs, kaip žmogaus gyvenimas. Ko gero tuos dešimt metų geriausiai atspindi kolekcijų pavadinimai: „Avarija“, „Saulė“, „Saldus gyvenimas“, „Šokoladas“, „Keturi kambariai“... Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir mano, per tuos dešimt metų buvo visko. Kaip ir visų menininkų, taip ir mano, kūryba labai glaudžiai susijusi su asmeniniais išgyvenimais. Mano darbai, kūryba atspindi mano gyvenimą. Kalbu apie kolekcijas. Bet jei kuriu konkrečiam žmogui, įsiklausau į jo istoriją.
– Mados pasaulyje dažnai neišvengiama pavydo, konkurencijos. Ar Jums teko su tuo susidurti?
– Pavydas – silpno žmogaus jausmas. Kuo toliau, tuo mažiau jį jaučiu savo gyvenime. Esu patenkina tuo, ką darau, myliu savo darbą. Žinau, kad taip, kaip aš jį darau, nepadarys niekas, o taip, kaip kiti daro, aš nepadarysiu. Pavydėdamas žmogus nori pasisavinti visą pasaulio sėkmę, laimę, meilę, bet to neįmanoma padaryti. Dažniausiai kam skauda, tas ir kandžiojasi. Man neskauda, kai kitiems sekasi. Kodėl turėčiau pavydėti, jei kitam sekasi, arba menkinti kito žmogaus nuopelnus? Ką man tai duotų? Pavydėdamas ir eikvodamas laiką blogoms mintims tikrai nieko gero nepadarysi. Man atrodo, kad gyvenime prasmę turi tik meilė. Aš kalbu apie meilę plačiąja prasme: žmonėms, artimiesiems, darbui, šaliai. Jei su ta meile gyveni, pavydui nebelieka vietos.
– Kodėl Jūs, priešingai nei daugelis menininkų, nesate užsidariusi, mėgstate bendrauti, dažnai lankotės vakarėliuose?
– Esu atvira visuomenei. Jei būčiau užsidariusi, būčiau kitokia. Žmonės, bendravimas su jais mane įkvepia kūrybai. Labai dažnai bendraudama mokausi, gaunu tam tikros informacijos, kuri tampa tam tikru žingsniu kūrybai. Man atrodo, aš negaliu be žmonių.
– Kuriate ne tik drabužius, bet ir interjerą, aksesuarus...
– Interjero, kaip profesionalė, nekuriu, tam samdausi specialistą. Aš tik parenku spalvas, medžiagas, tam tikras detales, baldus... Man atrodo, kad tai viena ir ta pati sritis. Vien tik drabužiai – labai siaura. Tarkime, jei dirbčiau dizainere pramonėje, gal neturėčiau laiko pagalvoti apie kitas detales, tačiau aš dirbu kitaip: piešiu eskizą, kuris pagrįstas jausmu ir idėja, o ne matematika, todėl man lieka laiko pagalvoti ne tik apie drabužį, bet ir aksesuarus, batus, to žmogaus aplinką. Aš visada buvau ir būsiu stiliaus dizainerė. Džiaugiuosi, kad į mane kreipiasi tie žmonės, kuriems svarbu ne susilieti su minia, o iš jos išsiskirti, pabrėžti savo individualumą.
– Įkūrėte Elegancijos mokyklą, ar ji pasiteisino?
– Manau, kad pasiteisino. Ši mokykla moterims suteikia etiketo, iškalbos meno, aprangos kultūros, šokių, sveikos mitybos, makiažo, stiliaus pagrindus. Man pavyko surinkti profesionalius dėstytojus, kurie ateina ir perteikia ne tik savo žinias, bet ir patirtį.
– Praėjusią savaitę gerbėjus nustebinote šokio spektakliu „Karališka aistra“. Kaip kilo idėja taip paminėti dešimtmetį?
– Mano Mados namams – dešimt metų, todėl nesinorėjo elementarios kolekcijos. Krizė – nesinorėjo tuštoko pasirodymo ant podiumo. Šiuo metu aš ieškau gilesnių gyvenimo prasmių, todėl įsivaizduoti paaugles, demonstruojančias drabužius ant podiumo, man gana sunku. Norėjau reginio, kuris turėtų išliekamąją vertę. Jei pavyks, būtų smagu, kad tai turėtų tęstinumą. Todėl netikėtai kilo mintis apie šokio spektaklį. Man buvo svarbūs visi komponentai: šokis, jausmas, kostiumas, vaizdas, scenografija ir netgi kvapas.
– Spektaklis apie vyrą ir moterį, tarp kurių įsiplieskia aistra, tačiau viskas baigiasi dramatiškai. Ar tai epizodas iš Jūsų asmeninio gyvenimo?
– Tikrai taip. Šis spektaklis iš tiesų sukurtas mano istorijos pagrindu. Tai yra mano padėka ir atsisveikinimas vienam žmogui.
– Esate emancipuota, stipri moteris. Atrodo, kad šalia esantis vyras trukdytų Jūsų karjerai, kūrybai. Kaip yra iš tiesų?
– Tokį mano įvaizdį kuria žurnalistai, o ne aš. Aš niekada nesakiau, kad man nereikia vyro. Galite paieškoti, nerasite tokių mano žodžių. Manau, kad vyras ir moteris yra sukurti gyventi vienas su kito. Idealiausia sąjunga, kai jiedu, gyvendami kartu, tobulėja vienas šalia kito. Aš visada ieškau tokio santykio. Nesu ta menininkė, kuri gyventų tik kūryba. Man atrodo, tokie žmonės labai save skriaudžia. Aš skiriu laiko sau, laisvalaikiui, draugams, artimiesiems, knygoms (jos mano gyvenime labai svarbios), teatrui, muzikai. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be geros muzikos.
– Ar dažnai įsimylite?
– Negaliu pasakyti, kad įsimyliu kiekvieną mėnesį, tačiau meilė mano gyvenime – labai svarbi. Įsimyliu, kai tam ateina laikas. Man patinka tas jausmas. Patinka būti įsimylėjus. Tada ir kurti daug lengviau. Man niekada netrukdo mylimi ar artimi žmonės. Priešingai – įsimylėjus kyla daugiau idėjų.
Šeiminė padėtis: išsiskyrusi, augina dukrą Viltę (18).
Pasiekimai: dizainerė; 1998 m. įkūrė Julijos Žilėnienės mados namus; per dešimt metų pristatė daugiau kaip 30 kolekcijų; yra ne vieno konkurso ir mados festivalio pagrindinio prizo laimėtoja; Elegancijos mokyklos įkūrėja.
Praėjusią savaitę dizainerė Julija Žilėnienė originaliai paminėjo savo Mados namų dešimtmečio jubiliejų. Menininkė neslepia, kad visus tuos metus didžiausia jos kūrybos įkvėpėja buvo meilė ir aistra.
– Švenčiate savo Mados namų dešimtmetį. Kokie tai buvo metai?
– Labai įvairūs, kaip žmogaus gyvenimas. Ko gero tuos dešimt metų geriausiai atspindi kolekcijų pavadinimai: „Avarija“, „Saulė“, „Saldus gyvenimas“, „Šokoladas“, „Keturi kambariai“... Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir mano, per tuos dešimt metų buvo visko. Kaip ir visų menininkų, taip ir mano, kūryba labai glaudžiai susijusi su asmeniniais išgyvenimais. Mano darbai, kūryba atspindi mano gyvenimą. Kalbu apie kolekcijas. Bet jei kuriu konkrečiam žmogui, įsiklausau į jo istoriją.
– Mados pasaulyje dažnai neišvengiama pavydo, konkurencijos. Ar Jums teko su tuo susidurti?
– Pavydas – silpno žmogaus jausmas. Kuo toliau, tuo mažiau jį jaučiu savo gyvenime. Esu patenkina tuo, ką darau, myliu savo darbą. Žinau, kad taip, kaip aš jį darau, nepadarys niekas, o taip, kaip kiti daro, aš nepadarysiu. Pavydėdamas žmogus nori pasisavinti visą pasaulio sėkmę, laimę, meilę, bet to neįmanoma padaryti. Dažniausiai kam skauda, tas ir kandžiojasi. Man neskauda, kai kitiems sekasi. Kodėl turėčiau pavydėti, jei kitam sekasi, arba menkinti kito žmogaus nuopelnus? Ką man tai duotų? Pavydėdamas ir eikvodamas laiką blogoms mintims tikrai nieko gero nepadarysi. Man atrodo, kad gyvenime prasmę turi tik meilė. Aš kalbu apie meilę plačiąja prasme: žmonėms, artimiesiems, darbui, šaliai. Jei su ta meile gyveni, pavydui nebelieka vietos.
– Kodėl Jūs, priešingai nei daugelis menininkų, nesate užsidariusi, mėgstate bendrauti, dažnai lankotės vakarėliuose?
– Esu atvira visuomenei. Jei būčiau užsidariusi, būčiau kitokia. Žmonės, bendravimas su jais mane įkvepia kūrybai. Labai dažnai bendraudama mokausi, gaunu tam tikros informacijos, kuri tampa tam tikru žingsniu kūrybai. Man atrodo, aš negaliu be žmonių.
– Kuriate ne tik drabužius, bet ir interjerą, aksesuarus...
– Interjero, kaip profesionalė, nekuriu, tam samdausi specialistą. Aš tik parenku spalvas, medžiagas, tam tikras detales, baldus... Man atrodo, kad tai viena ir ta pati sritis. Vien tik drabužiai – labai siaura. Tarkime, jei dirbčiau dizainere pramonėje, gal neturėčiau laiko pagalvoti apie kitas detales, tačiau aš dirbu kitaip: piešiu eskizą, kuris pagrįstas jausmu ir idėja, o ne matematika, todėl man lieka laiko pagalvoti ne tik apie drabužį, bet ir aksesuarus, batus, to žmogaus aplinką. Aš visada buvau ir būsiu stiliaus dizainerė. Džiaugiuosi, kad į mane kreipiasi tie žmonės, kuriems svarbu ne susilieti su minia, o iš jos išsiskirti, pabrėžti savo individualumą.
– Įkūrėte Elegancijos mokyklą, ar ji pasiteisino?
– Manau, kad pasiteisino. Ši mokykla moterims suteikia etiketo, iškalbos meno, aprangos kultūros, šokių, sveikos mitybos, makiažo, stiliaus pagrindus. Man pavyko surinkti profesionalius dėstytojus, kurie ateina ir perteikia ne tik savo žinias, bet ir patirtį.
– Praėjusią savaitę gerbėjus nustebinote šokio spektakliu „Karališka aistra“. Kaip kilo idėja taip paminėti dešimtmetį?
– Mano Mados namams – dešimt metų, todėl nesinorėjo elementarios kolekcijos. Krizė – nesinorėjo tuštoko pasirodymo ant podiumo. Šiuo metu aš ieškau gilesnių gyvenimo prasmių, todėl įsivaizduoti paaugles, demonstruojančias drabužius ant podiumo, man gana sunku. Norėjau reginio, kuris turėtų išliekamąją vertę. Jei pavyks, būtų smagu, kad tai turėtų tęstinumą. Todėl netikėtai kilo mintis apie šokio spektaklį. Man buvo svarbūs visi komponentai: šokis, jausmas, kostiumas, vaizdas, scenografija ir netgi kvapas.
– Spektaklis apie vyrą ir moterį, tarp kurių įsiplieskia aistra, tačiau viskas baigiasi dramatiškai. Ar tai epizodas iš Jūsų asmeninio gyvenimo?
– Tikrai taip. Šis spektaklis iš tiesų sukurtas mano istorijos pagrindu. Tai yra mano padėka ir atsisveikinimas vienam žmogui.
– Esate emancipuota, stipri moteris. Atrodo, kad šalia esantis vyras trukdytų Jūsų karjerai, kūrybai. Kaip yra iš tiesų?
– Tokį mano įvaizdį kuria žurnalistai, o ne aš. Aš niekada nesakiau, kad man nereikia vyro. Galite paieškoti, nerasite tokių mano žodžių. Manau, kad vyras ir moteris yra sukurti gyventi vienas su kito. Idealiausia sąjunga, kai jiedu, gyvendami kartu, tobulėja vienas šalia kito. Aš visada ieškau tokio santykio. Nesu ta menininkė, kuri gyventų tik kūryba. Man atrodo, tokie žmonės labai save skriaudžia. Aš skiriu laiko sau, laisvalaikiui, draugams, artimiesiems, knygoms (jos mano gyvenime labai svarbios), teatrui, muzikai. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be geros muzikos.
– Ar dažnai įsimylite?
– Negaliu pasakyti, kad įsimyliu kiekvieną mėnesį, tačiau meilė mano gyvenime – labai svarbi. Įsimyliu, kai tam ateina laikas. Man patinka tas jausmas. Patinka būti įsimylėjus. Tada ir kurti daug lengviau. Man niekada netrukdo mylimi ar artimi žmonės. Priešingai – įsimylėjus kyla daugiau idėjų.
