„Turiu dviejų žmonių istoriją“, – įpusėjus pokalbiui apie teatrą, televiziją ir didžiulę trauką prie vandens, nieko neslėpdama spindinčiomis akimis apie asmeninį gyvenimą prabyla serialo „Moterys meluoja geriau“ aktorė Jūratė Budriūnaitė (34). Jos meilės istorija iš tiesų verta kino filmo scenarijaus.
Dažniausiai pirmadieniais Jūratė atvažiuoja į Vilnių ir pusdienį filmuojasi seriale. Pirmadienis – tinkamiausia diena teatre dirbantiems aktoriams, nes ji laisva. „Kaip buvau nusivylusi savimi, kai pamačiau pirmą „Moterys meluoja geriau“ seriją: balsas klaikus, kažkokia stora. Žiūriu ir netikiu: negi tai aš?! Dabar jau bandau apsiprasti, bet vis tiek kiekvieną seriją žiūrėdama kokių nors klaidų matau. Televizijoje kitaip nei teatre. Mano debiutas buvo „Kriminalinėse istorijose“. Vaidinau prostitutę, kurią antrame epizode nušovė.
Tada taip ir baigėsi mano televizinė karjera. O pernai sulaukiau pasiūlymo atlikti kur kas rimtesnį vaidmenį. Sutikau. Bet nežinau, ar dar kartą „pasirašyčiau“ tokiam darbui. Užaugau su kita karta. Mano kurso vadovė, šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė, sakydavo: „Vaikeliai, aktorius negali parduoti savo balso ir vardo, kol neatsistojo ant kojų. Prikabins paskui kokią etiketę – visą gyvenimą nenusikrapštysite.“ Bet dabar į komercinius pasiūlymus visai kitaip žiūrima, jie kitaip vertinami. Esu teatro aktorė. Man reikia repeticijų jaudulio, rengimosi vaidmeniui – sėdėti bibliotekoje, ieškoti literatūros apie savo personažo gyvenamą laikotarpį, papročius. Tas nervas ir virpulys suteikia pilnatvės jausmą“, – mąsto per dvylika metų apie keturiasdešimt vaidmenų sukūrusi Šiaulių dramos teatro aktorė.
Teatre sakoma, jog Jūratė Budriūnaitė eina iš spektaklio į spektaklį, o aktorius ir režisierius Sigitas Račkys į Šiaulius statyti legendinio dramaturgo Henriko Ibseno „Noros“ atvažiavo tik todėl, kad jame dirba juodaplaukė rudakė Jūratė. Tikra Nora. Gera dirbti, kai esi mėgstamas, vertinamas. Todėl išgirdusi klausimą, ar jaučiasi sėdinti savo rogėse, aktorė nė sekundę nesusimąsto ir pabrėžtinai išskiemenuoja: „Ži-no-ma.“
Toli mes buvome nuo teatro
Kai baigdama vidurinę mokyklą bendraklasiams Jūratė prasitarė, kad bus aktorė, daugelis nesuprato ir juokėsi: „Kaip aktorė? Iš Biržų ir aktorė?“ Į stojamuosius egzaminus ją lydėjo mama. Jau vien kelionė mergaitei buvo įvykis, nes sostinėje ji tebuvo lankiusis kartą, kai su klase apžiūrėjo Gedimino pilį. „Pamenu, kokia buvo gėda, kai teatrologė Irena Aleksaitė per egzaminą paklausė, koks žinomas teatro žmogus yra kilęs iš Biržų. Nė kiek nesutrikusi tariau: „Nežinau. Pas mus tokių nėra.“ Ji bandė sufleruoti: „Na, toks su auskaru.“ O aš su nuostaba tęsiau: „Ką, ir dar su auskaru? Tokių tai jau tikrai nėra.“ Kai teatrologė ištarė Boriso Dauguviečio pavardę, maniau, prasmegsiu skradžiai žemę. Toli mes buvome nuo teatro. Augau kaime – ravėjau daržus, grėbiau šieną, šuniukui lakalo paduodavau. Lankiau muzikos mokyklą, todėl keturis kartus per savaitę reikėdavo važiuoti į Biržus. Kadangi autobusas sustodavo prie pagrindinio kelio, dar penkis kilometrus pėstute turėdavau kulniuoti. Nedaug romantikos.
Kai tėčiui pasakiau, kad būsiu aktore, jo reakcija buvo tokia: „Vaike, aktorius už kapų tvoros laidoja.“ Suprask, kokią nerimtą profesiją pasirinkau. Dar pridūrė, kad geriau kaip ir jis agronome būčiau“, – į prisiminimus leidžiasi Jūratė. Gal dėl tėčio nusivylimo, gal dėl kitų priežasčių baigusis vasarai į Muzikos akademiją studijuoti aktorystės mergina nevažiavo. Panevėžyje lankė anglų kalbos kursus, o kitą pavasarį ryžosi stoti į... aktorinį. Sėkmė ir tada jos neapleido. Po penkerių metų su keletu diplomuotų kolegų Jūratė atvyko į Šiaulių dramos teatrą ir jame dirba iki šiol.
Su Vadimu buvo kitaip...
Čia gimė ir „dviejų žmonių istorija“. Jūratė su užsidegimu ją pasakoja, džiaugiasi kiekviena detale, nors kartais akių kampučiai sublizga. Nejučiomis išsprūsta: „Jūrate, ar gali, Marijaus Mikutavičiaus žodžiais, pasakyti: „Sugavau savo gyvenimo žuvį?“ Pašnekovė nusišypso akimis ir lūpomis: „Taip. Nors reikėtų nusispjauti tris kartus – juk žuvys slidžios.“
Prieš aštuonerius metus teatre buvo statomas vaikiškas spektaklis. Prieš pradedant repetuoti tradiciškai susirinko visa kūrybinė grupė. Tame būryje Jūratė pastebėjo dar nematytą vyrą – pliką, už ją vyresnį. Tai buvo kompozitorius Vadimas Kamrazeris. Nuo pirmo kūrybinio susitikimo abu vienas kitam pajuto simpatiją. „Po kokios savaitės kylu laipteliais į įrašų studiją ir jaučiu, kad Vadimas lipa iš paskos. Paklausė: „Ar žinai inercijos dėsnį?“ Kažką bandžiau aiškinti, o jis žiūrėdamas į akis tarė: „Įsivaizduoji, kaip kartais sunku išjudinti kokį daiktą. Bet kai tai padaryti pavyksta, jį sunku sustabdyti.“ Žinojau, kad Vadimas yra fizikos mokytojas, bet jau tada supratau, kad ne mano fizikos žinias tikrina. Netrukus kolegė Nijolė Mirončikaitė sušnibždėjo: „Jūrate, man atrodo, Dima tave mergina.“ Tada man buvo dvidešimt septyneri. Negaliu sakyti, kad troškau šeimos, nors dauguma draugių jau buvo jas sukūrusios. Bet tikrai svajojau apie artimą žmogų. Gerbėjų pakako, tik nė vienas netapo mano širdies draugu. Su Vadimu buvo kitaip. Negąsdino ir šešiolikos metų skirtumas. Kai su žmogumi pradedi bendrauti, apie tai negalvoji. Juk nežinai, kaip viskas baigsis, tad kam galvoti apie amžiaus skirtumą“, – meilės istoriją pasakoja aktorė. Vadimas Kamrazeris buvo populiarios grupės „Vairas“ vadovas, vaikų popchoro „EN-DEN-DU“ įkūrėjas ir vadovas.
Meilė atsisveikinimo akivaizdoje
Kai susipažino su jauna, energija trykštančia aktore, po kelių mėnesių vyriškis turėjo visam laikui išvažiuoti į Izraelį. Jau buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą, atidavęs arba išdovanojęs daiktus. Kaip sakoma, gyveno ant lagaminų. „Susipažinome mes 1999-ųjų pabaigoje. Kartu sutikome mileniumą, o kovo mėnesį Dima turėjo išvažiuoti. Baisiausia buvo tai, kad kovas atlėkė kosminiu greičiu. Pamenu, kartą jo paklausiau, kodėl būtent į Izraelį išvažiuoja. Pažinties pradžioje aš net nesupratau, kad jis žydas. Dima ketino pradėti naują gyvenimą. Artėjant kovui, jis garsiai užduodavo klausimą: „Atrodo, likimas iš manęs šaiposi. Susiruošiau išvažiuoti ir sutikau savo gyvenimo moterį.“ Jau tada sakydavo, kad esu jo širdies valdovė. Ir manęs klausė, ar jam ką nors jaučiu. Prisipažinau, kad myliu. Tada svarstė, kad esame suaugę, protingi žmonės, todėl turime susikurti taisykles. Neįmanoma žodžiais papasakoti, ką tada jaučiau.
Vieną vakarą ateina Dima pas mane su arbatinuku ir sako: „Mačiau, kad neturi. Nupirkau. Gersi arbatą ir mane prisiminsi. Jūračiuk, juk neturi šilto šaliko. Nupirksiu tau moherinį. Nešiosi ir mane minėsi.“ Jis labai rūpestingas. Tai būdinga žydų vyrams. Jų moterys – motinos, žmonos, mylimosios – jiems yra viskas. Apgaubia tokiu rūpestingumu, kad jautiesi lyg už aukštos aukštos sienos. Net vėjelio dvelksmo nejausi. Dima niekada nesako, kad namuose ko nors nėra, trūksta, – tiesiog nuperka. Pamenu, draugystės pradžioje su tokiais pyragais atvažiuodavo į svečius!“ – dabar prisiminimai Jūratei kelia šypseną.
Širdis jai ėmė virpėti, kai Vadimą atlydėjo į atsisveikinimą su „EN-DEN-DU“ choro vaikais. „Visai mažuliukai apsivijo Dimai kaklą, glostė plikę ir ašarodami sakė, kad niekur vadovo nepaleis. Vaikai jį mylėjo. Mažųjų jausmai nesuvaidinti. Jie labai tikri. Tada ir pagalvojau, kad Dima – geras žmogus“, – gražių žodžių jam negaili moteris.
Jis parvažiuoja!
Atsisveikinimo dieną pora skaičiavo minutes, kol Vadimas sėdo į taksi ir išvažiavo į Vilnių. Jūratė jo iki sostinės nelydėjo. Viena liko namie ir užsidarė savyje. Norėjo išgyventi tuštumą. Vienatvės jausmas jai nebuvo baisus. Dar vaikystėje Jūratė viena slėpdavosi po didžialapėmis varnalėšomis, užsimerkdavo ir mėgaudavosi pačios susikurtu pasauliu. Išsiskirdami įsimylėjėliai vienas kitam pasakė, kad jausmų tvirtumą leidžia patikrinti laikui. „Netrukus atėjo Teatro diena, bet į šventinį vakarą nėjau. Buvo taip tuščia. Vieni tokioje situacijoje lekia į minią užsimiršti, o aš nenorėjau.
Tuo metu interneto beveik niekur nebuvo, apie „skype“ niekas net nesvajojo, todėl kalbėdavomės telefonu. Buvome sutarę, kad Dima paskambins kiekvieną pirmadienį, kai man laisva diena. Artėjant pokalbio valandai net skalbimo mašinos nejungdavau, apgalvodavau, kokias naujienas pasakysiu. Atrasdavau pačių gražiausių dalykų. Negi kalbėsi apie liūdesį. Juk ir taip viskas aišku. Taip gyvenome trejus metus. Užsikrėtėme vienas kitu ir per atstumą palaikėme. Nė karto Dima nebuvo grįžęs. Aš buvau pakėlusi sparnus pas jį važiuoti, bet neišėjo.
Pamenu, buvo vėlyvas 2003-iųjų pavasaris. Mūsų teatras gastroliavo Kaune. Paskambino Dima ir pasakė, kad per mano gimtadienį grįžta į Lietuvą. Skriste skridau teatro laiptais, puoliau Sigitui Račkiui į glėbį ir dusdama iš laimės tariau: „Jis parvažiuoja!“ Parvažiavo ir niekur nebeišvažiavo. Kartu mes jau penkerius metus. Gražią trejų metų istoriją mena mūsų laiškai – graži gražios meilės istorijos kulminacija, kuri tęsiasi iki šiol.“ Kai paklausiu, ar dėl šeimos galėtų bent laikinai paaukoti aktorės karjerą, Jūratė tik šypteli: „Duok Dieve kiekvienai aktorei tiek vaidmenų sukurti ir su tiek režisierių padirbėti.“
Ir apie savo vaikus galvojame
Šioje istorijoje tradiciškai turėtų būti vestuvių ceremonija, graži puota. „Galvojame apie tai. Anksčiau labiau galvojome, bet tada su Dima svarstėme, kad pirmiausia reikia įsigyti butą, o tada ir vestuves atšoksime. Įsigijome butą, tačiau atsirado kitokių reikalų. Ir apie savo vaikus galvojame. Dabar džiaugiamės ateinančiais į mūsų sukurtą studiją „Nieko tokio“. Ten aš leidžiu laisvalaikį. Tiesa, dėl serialo su vaikais susitinku gerokai rečiau, dėl to jie pyksta, streikuoja, bet smalsauja, ar filme ištekėsiu už Pauliaus“, – nusijuokia moteris.
Įdomu, kaip Jūratė sutaria su Vadimo dukra iš pirmosios santuokos? „Kai tik Dima grįžo iš Izraelio, pirmą dieną su Ieva susėdome prie vieno stalo. Tikrai bijojau to susitikimo. Juk mergaitei tada buvo šešiolika. Bet viskas vyko pamažu. Pastebėjau, kad vis dažniau savaitgaliais ji lieka pas mus. Po kokio pusmečio Dima papasakojo, ką dukra jam sakė: „Tėveli, kaip aš džiaugiuosi, kad esi su Jūrate.“ Nežinau, ar galiu sulaukti didesnio komplimento“, – džiaugiasi aktorė.
Dabar ji jaučiasi saugi ir rami, gėrisi tuo, kas sieja du vienas kitą mylinčius žmones. Išgirdusi apie meilę, Jūratė akimirką patyli ir paaiškina, kad ne mažiau svarbu pagarba ir padorumas. Kokios jos svajonės? „Bet juk apie tai mes jau kalbėjomės“, – nuoširdžiai nusijuokia. Skardus juokas jai tinka...
Dažniausiai pirmadieniais Jūratė atvažiuoja į Vilnių ir pusdienį filmuojasi seriale. Pirmadienis – tinkamiausia diena teatre dirbantiems aktoriams, nes ji laisva. „Kaip buvau nusivylusi savimi, kai pamačiau pirmą „Moterys meluoja geriau“ seriją: balsas klaikus, kažkokia stora. Žiūriu ir netikiu: negi tai aš?! Dabar jau bandau apsiprasti, bet vis tiek kiekvieną seriją žiūrėdama kokių nors klaidų matau. Televizijoje kitaip nei teatre. Mano debiutas buvo „Kriminalinėse istorijose“. Vaidinau prostitutę, kurią antrame epizode nušovė.
Tada taip ir baigėsi mano televizinė karjera. O pernai sulaukiau pasiūlymo atlikti kur kas rimtesnį vaidmenį. Sutikau. Bet nežinau, ar dar kartą „pasirašyčiau“ tokiam darbui. Užaugau su kita karta. Mano kurso vadovė, šviesaus atminimo režisierė Dalia Tamulevičiūtė, sakydavo: „Vaikeliai, aktorius negali parduoti savo balso ir vardo, kol neatsistojo ant kojų. Prikabins paskui kokią etiketę – visą gyvenimą nenusikrapštysite.“ Bet dabar į komercinius pasiūlymus visai kitaip žiūrima, jie kitaip vertinami. Esu teatro aktorė. Man reikia repeticijų jaudulio, rengimosi vaidmeniui – sėdėti bibliotekoje, ieškoti literatūros apie savo personažo gyvenamą laikotarpį, papročius. Tas nervas ir virpulys suteikia pilnatvės jausmą“, – mąsto per dvylika metų apie keturiasdešimt vaidmenų sukūrusi Šiaulių dramos teatro aktorė.
Teatre sakoma, jog Jūratė Budriūnaitė eina iš spektaklio į spektaklį, o aktorius ir režisierius Sigitas Račkys į Šiaulius statyti legendinio dramaturgo Henriko Ibseno „Noros“ atvažiavo tik todėl, kad jame dirba juodaplaukė rudakė Jūratė. Tikra Nora. Gera dirbti, kai esi mėgstamas, vertinamas. Todėl išgirdusi klausimą, ar jaučiasi sėdinti savo rogėse, aktorė nė sekundę nesusimąsto ir pabrėžtinai išskiemenuoja: „Ži-no-ma.“
Toli mes buvome nuo teatro
Kai baigdama vidurinę mokyklą bendraklasiams Jūratė prasitarė, kad bus aktorė, daugelis nesuprato ir juokėsi: „Kaip aktorė? Iš Biržų ir aktorė?“ Į stojamuosius egzaminus ją lydėjo mama. Jau vien kelionė mergaitei buvo įvykis, nes sostinėje ji tebuvo lankiusis kartą, kai su klase apžiūrėjo Gedimino pilį. „Pamenu, kokia buvo gėda, kai teatrologė Irena Aleksaitė per egzaminą paklausė, koks žinomas teatro žmogus yra kilęs iš Biržų. Nė kiek nesutrikusi tariau: „Nežinau. Pas mus tokių nėra.“ Ji bandė sufleruoti: „Na, toks su auskaru.“ O aš su nuostaba tęsiau: „Ką, ir dar su auskaru? Tokių tai jau tikrai nėra.“ Kai teatrologė ištarė Boriso Dauguviečio pavardę, maniau, prasmegsiu skradžiai žemę. Toli mes buvome nuo teatro. Augau kaime – ravėjau daržus, grėbiau šieną, šuniukui lakalo paduodavau. Lankiau muzikos mokyklą, todėl keturis kartus per savaitę reikėdavo važiuoti į Biržus. Kadangi autobusas sustodavo prie pagrindinio kelio, dar penkis kilometrus pėstute turėdavau kulniuoti. Nedaug romantikos.
Kai tėčiui pasakiau, kad būsiu aktore, jo reakcija buvo tokia: „Vaike, aktorius už kapų tvoros laidoja.“ Suprask, kokią nerimtą profesiją pasirinkau. Dar pridūrė, kad geriau kaip ir jis agronome būčiau“, – į prisiminimus leidžiasi Jūratė. Gal dėl tėčio nusivylimo, gal dėl kitų priežasčių baigusis vasarai į Muzikos akademiją studijuoti aktorystės mergina nevažiavo. Panevėžyje lankė anglų kalbos kursus, o kitą pavasarį ryžosi stoti į... aktorinį. Sėkmė ir tada jos neapleido. Po penkerių metų su keletu diplomuotų kolegų Jūratė atvyko į Šiaulių dramos teatrą ir jame dirba iki šiol.
Su Vadimu buvo kitaip...
Čia gimė ir „dviejų žmonių istorija“. Jūratė su užsidegimu ją pasakoja, džiaugiasi kiekviena detale, nors kartais akių kampučiai sublizga. Nejučiomis išsprūsta: „Jūrate, ar gali, Marijaus Mikutavičiaus žodžiais, pasakyti: „Sugavau savo gyvenimo žuvį?“ Pašnekovė nusišypso akimis ir lūpomis: „Taip. Nors reikėtų nusispjauti tris kartus – juk žuvys slidžios.“
Prieš aštuonerius metus teatre buvo statomas vaikiškas spektaklis. Prieš pradedant repetuoti tradiciškai susirinko visa kūrybinė grupė. Tame būryje Jūratė pastebėjo dar nematytą vyrą – pliką, už ją vyresnį. Tai buvo kompozitorius Vadimas Kamrazeris. Nuo pirmo kūrybinio susitikimo abu vienas kitam pajuto simpatiją. „Po kokios savaitės kylu laipteliais į įrašų studiją ir jaučiu, kad Vadimas lipa iš paskos. Paklausė: „Ar žinai inercijos dėsnį?“ Kažką bandžiau aiškinti, o jis žiūrėdamas į akis tarė: „Įsivaizduoji, kaip kartais sunku išjudinti kokį daiktą. Bet kai tai padaryti pavyksta, jį sunku sustabdyti.“ Žinojau, kad Vadimas yra fizikos mokytojas, bet jau tada supratau, kad ne mano fizikos žinias tikrina. Netrukus kolegė Nijolė Mirončikaitė sušnibždėjo: „Jūrate, man atrodo, Dima tave mergina.“ Tada man buvo dvidešimt septyneri. Negaliu sakyti, kad troškau šeimos, nors dauguma draugių jau buvo jas sukūrusios. Bet tikrai svajojau apie artimą žmogų. Gerbėjų pakako, tik nė vienas netapo mano širdies draugu. Su Vadimu buvo kitaip. Negąsdino ir šešiolikos metų skirtumas. Kai su žmogumi pradedi bendrauti, apie tai negalvoji. Juk nežinai, kaip viskas baigsis, tad kam galvoti apie amžiaus skirtumą“, – meilės istoriją pasakoja aktorė. Vadimas Kamrazeris buvo populiarios grupės „Vairas“ vadovas, vaikų popchoro „EN-DEN-DU“ įkūrėjas ir vadovas.
Meilė atsisveikinimo akivaizdoje
Kai susipažino su jauna, energija trykštančia aktore, po kelių mėnesių vyriškis turėjo visam laikui išvažiuoti į Izraelį. Jau buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą, atidavęs arba išdovanojęs daiktus. Kaip sakoma, gyveno ant lagaminų. „Susipažinome mes 1999-ųjų pabaigoje. Kartu sutikome mileniumą, o kovo mėnesį Dima turėjo išvažiuoti. Baisiausia buvo tai, kad kovas atlėkė kosminiu greičiu. Pamenu, kartą jo paklausiau, kodėl būtent į Izraelį išvažiuoja. Pažinties pradžioje aš net nesupratau, kad jis žydas. Dima ketino pradėti naują gyvenimą. Artėjant kovui, jis garsiai užduodavo klausimą: „Atrodo, likimas iš manęs šaiposi. Susiruošiau išvažiuoti ir sutikau savo gyvenimo moterį.“ Jau tada sakydavo, kad esu jo širdies valdovė. Ir manęs klausė, ar jam ką nors jaučiu. Prisipažinau, kad myliu. Tada svarstė, kad esame suaugę, protingi žmonės, todėl turime susikurti taisykles. Neįmanoma žodžiais papasakoti, ką tada jaučiau.
Vieną vakarą ateina Dima pas mane su arbatinuku ir sako: „Mačiau, kad neturi. Nupirkau. Gersi arbatą ir mane prisiminsi. Jūračiuk, juk neturi šilto šaliko. Nupirksiu tau moherinį. Nešiosi ir mane minėsi.“ Jis labai rūpestingas. Tai būdinga žydų vyrams. Jų moterys – motinos, žmonos, mylimosios – jiems yra viskas. Apgaubia tokiu rūpestingumu, kad jautiesi lyg už aukštos aukštos sienos. Net vėjelio dvelksmo nejausi. Dima niekada nesako, kad namuose ko nors nėra, trūksta, – tiesiog nuperka. Pamenu, draugystės pradžioje su tokiais pyragais atvažiuodavo į svečius!“ – dabar prisiminimai Jūratei kelia šypseną.
Širdis jai ėmė virpėti, kai Vadimą atlydėjo į atsisveikinimą su „EN-DEN-DU“ choro vaikais. „Visai mažuliukai apsivijo Dimai kaklą, glostė plikę ir ašarodami sakė, kad niekur vadovo nepaleis. Vaikai jį mylėjo. Mažųjų jausmai nesuvaidinti. Jie labai tikri. Tada ir pagalvojau, kad Dima – geras žmogus“, – gražių žodžių jam negaili moteris.
Jis parvažiuoja!
Atsisveikinimo dieną pora skaičiavo minutes, kol Vadimas sėdo į taksi ir išvažiavo į Vilnių. Jūratė jo iki sostinės nelydėjo. Viena liko namie ir užsidarė savyje. Norėjo išgyventi tuštumą. Vienatvės jausmas jai nebuvo baisus. Dar vaikystėje Jūratė viena slėpdavosi po didžialapėmis varnalėšomis, užsimerkdavo ir mėgaudavosi pačios susikurtu pasauliu. Išsiskirdami įsimylėjėliai vienas kitam pasakė, kad jausmų tvirtumą leidžia patikrinti laikui. „Netrukus atėjo Teatro diena, bet į šventinį vakarą nėjau. Buvo taip tuščia. Vieni tokioje situacijoje lekia į minią užsimiršti, o aš nenorėjau.
Tuo metu interneto beveik niekur nebuvo, apie „skype“ niekas net nesvajojo, todėl kalbėdavomės telefonu. Buvome sutarę, kad Dima paskambins kiekvieną pirmadienį, kai man laisva diena. Artėjant pokalbio valandai net skalbimo mašinos nejungdavau, apgalvodavau, kokias naujienas pasakysiu. Atrasdavau pačių gražiausių dalykų. Negi kalbėsi apie liūdesį. Juk ir taip viskas aišku. Taip gyvenome trejus metus. Užsikrėtėme vienas kitu ir per atstumą palaikėme. Nė karto Dima nebuvo grįžęs. Aš buvau pakėlusi sparnus pas jį važiuoti, bet neišėjo.
Pamenu, buvo vėlyvas 2003-iųjų pavasaris. Mūsų teatras gastroliavo Kaune. Paskambino Dima ir pasakė, kad per mano gimtadienį grįžta į Lietuvą. Skriste skridau teatro laiptais, puoliau Sigitui Račkiui į glėbį ir dusdama iš laimės tariau: „Jis parvažiuoja!“ Parvažiavo ir niekur nebeišvažiavo. Kartu mes jau penkerius metus. Gražią trejų metų istoriją mena mūsų laiškai – graži gražios meilės istorijos kulminacija, kuri tęsiasi iki šiol.“ Kai paklausiu, ar dėl šeimos galėtų bent laikinai paaukoti aktorės karjerą, Jūratė tik šypteli: „Duok Dieve kiekvienai aktorei tiek vaidmenų sukurti ir su tiek režisierių padirbėti.“
Ir apie savo vaikus galvojame
Šioje istorijoje tradiciškai turėtų būti vestuvių ceremonija, graži puota. „Galvojame apie tai. Anksčiau labiau galvojome, bet tada su Dima svarstėme, kad pirmiausia reikia įsigyti butą, o tada ir vestuves atšoksime. Įsigijome butą, tačiau atsirado kitokių reikalų. Ir apie savo vaikus galvojame. Dabar džiaugiamės ateinančiais į mūsų sukurtą studiją „Nieko tokio“. Ten aš leidžiu laisvalaikį. Tiesa, dėl serialo su vaikais susitinku gerokai rečiau, dėl to jie pyksta, streikuoja, bet smalsauja, ar filme ištekėsiu už Pauliaus“, – nusijuokia moteris.
Įdomu, kaip Jūratė sutaria su Vadimo dukra iš pirmosios santuokos? „Kai tik Dima grįžo iš Izraelio, pirmą dieną su Ieva susėdome prie vieno stalo. Tikrai bijojau to susitikimo. Juk mergaitei tada buvo šešiolika. Bet viskas vyko pamažu. Pastebėjau, kad vis dažniau savaitgaliais ji lieka pas mus. Po kokio pusmečio Dima papasakojo, ką dukra jam sakė: „Tėveli, kaip aš džiaugiuosi, kad esi su Jūrate.“ Nežinau, ar galiu sulaukti didesnio komplimento“, – džiaugiasi aktorė.
Dabar ji jaučiasi saugi ir rami, gėrisi tuo, kas sieja du vienas kitą mylinčius žmones. Išgirdusi apie meilę, Jūratė akimirką patyli ir paaiškina, kad ne mažiau svarbu pagarba ir padorumas. Kokios jos svajonės? „Bet juk apie tai mes jau kalbėjomės“, – nuoširdžiai nusijuokia. Skardus juokas jai tinka...
