„Kai su Česlovu dar studijų metais nuėjome mokytis šokti savo malonumui, nė neįtarėme, kad tai taps mūsų gyvenimo būdu“, – atvirauja sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ vadovė Jūratė Norvaišienė.
Jūsų vadovaujamam šokių kolektyvui „Sūkurys“ šiemet sukanka 45-eri. Žadate surengti įspūdingą puotą?
Su Česlovu jau kuriame jubiliejaus, kuris turėtų įvykti rudenį, scenarijų. Ant parketo pasirodys mūsų šokėjų poros, bet nebus didelio šou, nes neturime tokių turtingų rėmėjų kaip krepšininkai (šypsosi). Kažkodėl šokiai vis dar lieka antrame plane. Jau keturiasdešimt trejus metus rengiame tarptautines šokių varžybas „Gintarinė pora“. Viską darome iš idėjos, tokie renginiai nuostolingi.
„Gintarinė pora“ – jūsų su vyru idėja?
Taip, ir neketiname su Česlovu atsisakyti šio savo „kūdikio“. Jei ne mano vyro iniciatyva ir diplomatiniai sugebėjimai, kažin ar tais laikais, 1965-aisiais, būtų pavykę į Kauną, tada uždarą turistams miestą, pasikviesti užsieniečių. Mes pralaužėme ledus, nes Česlovas nuėjo į Partijos komitetą ir pasiūlė surengti „gražų renginį kaip tautų draugystės simbolį“. Kad įtikintų nepatiklius valdžios atstovus, sąmoningai pasirinko gegužės 9-ąją – Pergalės dieną. Ir jam pavyko. Pirmą kartą konkurse dalyvavo tik lenkai, kitais metais – ir vokiečiai iš tuometės Demokratinės Vokietijos, paskui – šokėjai iš tuometės Čekoslovakijos ir Jugoslavijos. Pamažu ratas įsisuko ir dabar nesinori prarasti šios gražios tradicijos.
Dabar Lietuvoje žaibiškai plinta šokių virusas, visi tiesiog kraustosi dėl jų iš proto...
Norinčiųjų šokti daugėja, bet rėmėjų, deja, ne. Labai sveikintina, kad žmonės taip domisi šokiais. Tai labai dvasingas pomėgis, kuris teikia ir grakštumo, ir sveikatos. Kas kita profesionalūs šokiai, dėl jų kenčia sąnariai – kiekviena profesija turi savo privalumų ir trūkumų.
Manau, kiekvienam svarbu išmokti šokti dėl savęs. Šokiai suartina žmones. Šiais susvetimėjimo laikais, kai visi užimti, tai puikus būdas bendrauti. Kaip medikė galiu pasakyti, kad socialiai neaktyvūs žmonės dažniau serga Alzheimerio liga. Tokia statistika. Mes su vyru nė nepastebėjome, kaip mus pavergė šokiai ir tapo didžiausia gyvenimo aistra.
Ir kiek jau metų ant parketo?..
Dabar tik mokome šokti, o savo šokėjų karjerą pradėjome 1964 metais. Atrodo, kad tai buvo tik vakar. Sunku patikėti, jog taip greitai bėga laikas... Aš esu apsigynusi daktaro disertaciją, trisdešimt dvejus metus dėsčiau Kauno medicinos universitete. Šalia to su vyru dar dalyvaudavome tuometės Tarybų Sąjungos šokių festivaliuose, Europos ir pasaulio pirmenybėse, profesionalų varžybose. Aštuonerius metus išsaugojome TSRS pirmosios šokėjų poros titulą.
Gal vienturtė dukra Neringa pasekė jūsų pėdomis?
Tiek dukra, tiek vaikaitė Indrė buvo daug pasiekusios, galėjo sėkmingai tęsti šokėjų karjerą, bet nė viena nepasirinko tokio gyvenimo kelio. Gal ir gerai, nes tai – sunkus darbas, reikia labai daug ko atsisakyti. Dukra baigė Dailės akademiją su pagyrimu ir dabar dirba interjero dizainere. O vaikaitė šokių pamokas veda tik savo malonumui – ji pasirinko politikos mokslus ir tarptautinius santykius.
Kaip visur spėdavote: ir dukrą auginti, ir varžyboms ruoštis, ir dėstytojauti universitete?
Kuo daugiau įsipareigojimų turiu, tuo lengviau mobilizuoju jėgas, tuo daugiau spėju. Esu dėkinga ir mamai, kuri tais laikais atsisakė gero darbo ir padėjo rūpintis namais ir dukra. Deja, dėl įtempto gyvenimo, nuolatinių išvykų į varžybas užauginome tik vieną vaiką (šypsosi). Man šeima visada buvo ir yra svarbiausias dalykas.
Kadangi mūsų gyvenimas virte virė, išmokau tuščiai nešvaistyti laiko. Štai pusę daktaro disertacijos parašiau... lėktuve, skrisdama į varžybas ar grįždama iš jų. Lėktuve niekas netrukdo – nei mobiliųjų telefonų, nei triukšmo, dirbti vienas malonumas. Ir dabar, jei turiu laisvą minutę, visada ką nors veikiu: skaitau, su vyru einame į koncertus, filmus. Abu esame labai aktyvūs.
Geriausias įvertinimas jums...
Už visus vargus ir triūsą man su vyru geriausias atpildas – mūsų porų iškovotos prizinės vietos. Visų amžiaus kategorijų šokėjų grupėse turime Europos ir pasaulio čempionų. Paskaičiavome, kad vienuolika mūsų klubo „Sūkurys“ porų per metus vidutiniškai pelno dvidešimt penkias pirmąsias vietas. Tai labai geras rezultatas.
Kas sunkiau: patiems šokti ar mokyti šio meno kitus?
Būti pedagogu ir šokėju – du skirtingi dalykai. Ne kiekvienas šokėjas gali dirbti šokių mokytoju. Mums praverčia ir medicinos žinios, nes šokant traumos ir sąnarių skausmai neišvengiami. Reikia parinkti tinkamą krūvį mitybą, gerai išmanyti psichologiją. Man keista, kai kiti šokių mokytojai per apšilimą prieš repeticiją liepia daryti pritūpimų. Juk sąnariams ir taip tenka didžiulis krūvis. Ne paslaptis, jog šokėjų ir kitų sportininkų sąnariai greičiau susidėvi nei kitų žmonių.
Ko gero, namuose daugiausia kalbatės apie šokius arba mediciną?
Nieko panašaus. Nesame pamišę fanatikai, kurie namuose kalba vien apie darbą (juokiasi). Šnekamės apie viską. Tai, kad abu esame medikai ir šokėjai, veikiau privalumas nei trūkumas. Smagu, kai šalia yra artima siela, bendramintis, suprantantis iš pusės žodžio.
Ir kaip tos artimos sielos surado viena kitą?
Mokėmės viename kurse. Keisčiausia tai, kad Česlovą pastebėjau ne iš karto. Visada iš pradžių dairaisi toliau ir nematai, kas dedasi visai čia pat. Buvau antrame kurse, kai rimčiau ėmiau galvoti apie gyvenimo partnerį. Padraugavau su vienu, paskui su kitu vaikinu. Ir tas netiko, ir kitas tik iš bėdos (juokiasi).
Ir tik tada pamatėte, kad idealus vaikinas visai šalia?
Taip. Česlovas išsiskyrė iš kitų humoro jausmu, daugybe talentų. Jei nebūtų pasirinkęs mediko karjeros, būtų tapęs garsiu dailininku, režisieriumi ar žurnalistu. Viena jo svajonių buvo studijuoti režisūrą Maskvoje. Tarptautiniuose mėgėjiškų filmų festivaliuose jis yra pelnęs apdovanojimų. O kokius diskusijas įžiebiančius straipsnius rašydavo į žurnalą „Nemunas“! Česlovas buvo veiklus, veržlus, vaikinas iš stuomens ir iš liemens. Tokio buvo neįmanoma nepastebėti. Pamaniau, kaip aš anksčiau į jį neatkreipiau dėmesio. Deja, buvau ne viena, kuriai jis krito į akį. Turėjau pasitelkti visas moteriškas gudrybes, kad įveikčiau konkurentes (juokiasi). Manau, gyvenimas – tarsi loterija, kurioje man pavyko ištraukti patį laimingiausią bilietą.
Turbūt būsimas vyras pasipiršo labai romantiškai?
Nebuvo jokių tradicinių piršlybų, klūpojimo ant kelių ir įsipareigojimų mylėti, kol mirtis išskirs (šypsosi).
Šeštame kurse apsisprendėme sukurti šeimą, nes nebuvo kito kelio. Tais laikais po instituto baigimo studentai turėdavo dirbti pagal paskyrimus įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Nenorėjome ilgam išsiskirti, tad nuėjome ir susirašėme.
Ar turite moteriškų silpnybių?
Be abejo, turiu. Norisi ir gražesnį drabužį, ir papuošalą įsigyti. Moteris visada turi būti truputį seksuali, nesvarbu, kokio ji amžiaus. Todėl visą gyvenimą laikiausi dietos. Žinoma, protingos, nes badavimas išgąsdina organizmą ir svoris atauga trigubai. Tiesiog stengiuosi nepersivalgyti, o kadangi vėlai grįžtame, vakarienei renkamės lengvą baltymingą maistą: jūrų gėrybes, neriebų sūrį, žuvį. Pusryčiams visada valgau košes.
Jus dažnai galima pamatyti su vyru kartu. Atrodote ideali pora...
Santykius reikia puoselėti. Sutuoktinis nėra daiktas ar nuosavybė. Visą gyvenimą stengiamės nevaržyti vienas kito poreikių ir pomėgių, neužgožti vienas kito asmenybės. Jei tikrai myli, nesunku atleisti nedideles kvailystes ir klaidas. Manau, abu protingai naudojomės savo laisve, pasitikėjome vienas kitu, todėl ir po tiek metų mums smagu vaikščioti susikibus už rankų.
Jūsų vadovaujamam šokių kolektyvui „Sūkurys“ šiemet sukanka 45-eri. Žadate surengti įspūdingą puotą?
Su Česlovu jau kuriame jubiliejaus, kuris turėtų įvykti rudenį, scenarijų. Ant parketo pasirodys mūsų šokėjų poros, bet nebus didelio šou, nes neturime tokių turtingų rėmėjų kaip krepšininkai (šypsosi). Kažkodėl šokiai vis dar lieka antrame plane. Jau keturiasdešimt trejus metus rengiame tarptautines šokių varžybas „Gintarinė pora“. Viską darome iš idėjos, tokie renginiai nuostolingi.
„Gintarinė pora“ – jūsų su vyru idėja?
Taip, ir neketiname su Česlovu atsisakyti šio savo „kūdikio“. Jei ne mano vyro iniciatyva ir diplomatiniai sugebėjimai, kažin ar tais laikais, 1965-aisiais, būtų pavykę į Kauną, tada uždarą turistams miestą, pasikviesti užsieniečių. Mes pralaužėme ledus, nes Česlovas nuėjo į Partijos komitetą ir pasiūlė surengti „gražų renginį kaip tautų draugystės simbolį“. Kad įtikintų nepatiklius valdžios atstovus, sąmoningai pasirinko gegužės 9-ąją – Pergalės dieną. Ir jam pavyko. Pirmą kartą konkurse dalyvavo tik lenkai, kitais metais – ir vokiečiai iš tuometės Demokratinės Vokietijos, paskui – šokėjai iš tuometės Čekoslovakijos ir Jugoslavijos. Pamažu ratas įsisuko ir dabar nesinori prarasti šios gražios tradicijos.
Dabar Lietuvoje žaibiškai plinta šokių virusas, visi tiesiog kraustosi dėl jų iš proto...
Norinčiųjų šokti daugėja, bet rėmėjų, deja, ne. Labai sveikintina, kad žmonės taip domisi šokiais. Tai labai dvasingas pomėgis, kuris teikia ir grakštumo, ir sveikatos. Kas kita profesionalūs šokiai, dėl jų kenčia sąnariai – kiekviena profesija turi savo privalumų ir trūkumų.
Manau, kiekvienam svarbu išmokti šokti dėl savęs. Šokiai suartina žmones. Šiais susvetimėjimo laikais, kai visi užimti, tai puikus būdas bendrauti. Kaip medikė galiu pasakyti, kad socialiai neaktyvūs žmonės dažniau serga Alzheimerio liga. Tokia statistika. Mes su vyru nė nepastebėjome, kaip mus pavergė šokiai ir tapo didžiausia gyvenimo aistra.
Ir kiek jau metų ant parketo?..
Dabar tik mokome šokti, o savo šokėjų karjerą pradėjome 1964 metais. Atrodo, kad tai buvo tik vakar. Sunku patikėti, jog taip greitai bėga laikas... Aš esu apsigynusi daktaro disertaciją, trisdešimt dvejus metus dėsčiau Kauno medicinos universitete. Šalia to su vyru dar dalyvaudavome tuometės Tarybų Sąjungos šokių festivaliuose, Europos ir pasaulio pirmenybėse, profesionalų varžybose. Aštuonerius metus išsaugojome TSRS pirmosios šokėjų poros titulą.
Gal vienturtė dukra Neringa pasekė jūsų pėdomis?
Tiek dukra, tiek vaikaitė Indrė buvo daug pasiekusios, galėjo sėkmingai tęsti šokėjų karjerą, bet nė viena nepasirinko tokio gyvenimo kelio. Gal ir gerai, nes tai – sunkus darbas, reikia labai daug ko atsisakyti. Dukra baigė Dailės akademiją su pagyrimu ir dabar dirba interjero dizainere. O vaikaitė šokių pamokas veda tik savo malonumui – ji pasirinko politikos mokslus ir tarptautinius santykius.
Kaip visur spėdavote: ir dukrą auginti, ir varžyboms ruoštis, ir dėstytojauti universitete?
Kuo daugiau įsipareigojimų turiu, tuo lengviau mobilizuoju jėgas, tuo daugiau spėju. Esu dėkinga ir mamai, kuri tais laikais atsisakė gero darbo ir padėjo rūpintis namais ir dukra. Deja, dėl įtempto gyvenimo, nuolatinių išvykų į varžybas užauginome tik vieną vaiką (šypsosi). Man šeima visada buvo ir yra svarbiausias dalykas.
Kadangi mūsų gyvenimas virte virė, išmokau tuščiai nešvaistyti laiko. Štai pusę daktaro disertacijos parašiau... lėktuve, skrisdama į varžybas ar grįždama iš jų. Lėktuve niekas netrukdo – nei mobiliųjų telefonų, nei triukšmo, dirbti vienas malonumas. Ir dabar, jei turiu laisvą minutę, visada ką nors veikiu: skaitau, su vyru einame į koncertus, filmus. Abu esame labai aktyvūs.
Geriausias įvertinimas jums...
Už visus vargus ir triūsą man su vyru geriausias atpildas – mūsų porų iškovotos prizinės vietos. Visų amžiaus kategorijų šokėjų grupėse turime Europos ir pasaulio čempionų. Paskaičiavome, kad vienuolika mūsų klubo „Sūkurys“ porų per metus vidutiniškai pelno dvidešimt penkias pirmąsias vietas. Tai labai geras rezultatas.
Kas sunkiau: patiems šokti ar mokyti šio meno kitus?
Būti pedagogu ir šokėju – du skirtingi dalykai. Ne kiekvienas šokėjas gali dirbti šokių mokytoju. Mums praverčia ir medicinos žinios, nes šokant traumos ir sąnarių skausmai neišvengiami. Reikia parinkti tinkamą krūvį mitybą, gerai išmanyti psichologiją. Man keista, kai kiti šokių mokytojai per apšilimą prieš repeticiją liepia daryti pritūpimų. Juk sąnariams ir taip tenka didžiulis krūvis. Ne paslaptis, jog šokėjų ir kitų sportininkų sąnariai greičiau susidėvi nei kitų žmonių.
Ko gero, namuose daugiausia kalbatės apie šokius arba mediciną?
Nieko panašaus. Nesame pamišę fanatikai, kurie namuose kalba vien apie darbą (juokiasi). Šnekamės apie viską. Tai, kad abu esame medikai ir šokėjai, veikiau privalumas nei trūkumas. Smagu, kai šalia yra artima siela, bendramintis, suprantantis iš pusės žodžio.
Ir kaip tos artimos sielos surado viena kitą?
Mokėmės viename kurse. Keisčiausia tai, kad Česlovą pastebėjau ne iš karto. Visada iš pradžių dairaisi toliau ir nematai, kas dedasi visai čia pat. Buvau antrame kurse, kai rimčiau ėmiau galvoti apie gyvenimo partnerį. Padraugavau su vienu, paskui su kitu vaikinu. Ir tas netiko, ir kitas tik iš bėdos (juokiasi).
Ir tik tada pamatėte, kad idealus vaikinas visai šalia?
Taip. Česlovas išsiskyrė iš kitų humoro jausmu, daugybe talentų. Jei nebūtų pasirinkęs mediko karjeros, būtų tapęs garsiu dailininku, režisieriumi ar žurnalistu. Viena jo svajonių buvo studijuoti režisūrą Maskvoje. Tarptautiniuose mėgėjiškų filmų festivaliuose jis yra pelnęs apdovanojimų. O kokius diskusijas įžiebiančius straipsnius rašydavo į žurnalą „Nemunas“! Česlovas buvo veiklus, veržlus, vaikinas iš stuomens ir iš liemens. Tokio buvo neįmanoma nepastebėti. Pamaniau, kaip aš anksčiau į jį neatkreipiau dėmesio. Deja, buvau ne viena, kuriai jis krito į akį. Turėjau pasitelkti visas moteriškas gudrybes, kad įveikčiau konkurentes (juokiasi). Manau, gyvenimas – tarsi loterija, kurioje man pavyko ištraukti patį laimingiausią bilietą.
Turbūt būsimas vyras pasipiršo labai romantiškai?
Nebuvo jokių tradicinių piršlybų, klūpojimo ant kelių ir įsipareigojimų mylėti, kol mirtis išskirs (šypsosi).
Šeštame kurse apsisprendėme sukurti šeimą, nes nebuvo kito kelio. Tais laikais po instituto baigimo studentai turėdavo dirbti pagal paskyrimus įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Nenorėjome ilgam išsiskirti, tad nuėjome ir susirašėme.
Ar turite moteriškų silpnybių?
Be abejo, turiu. Norisi ir gražesnį drabužį, ir papuošalą įsigyti. Moteris visada turi būti truputį seksuali, nesvarbu, kokio ji amžiaus. Todėl visą gyvenimą laikiausi dietos. Žinoma, protingos, nes badavimas išgąsdina organizmą ir svoris atauga trigubai. Tiesiog stengiuosi nepersivalgyti, o kadangi vėlai grįžtame, vakarienei renkamės lengvą baltymingą maistą: jūrų gėrybes, neriebų sūrį, žuvį. Pusryčiams visada valgau košes.
Jus dažnai galima pamatyti su vyru kartu. Atrodote ideali pora...
Santykius reikia puoselėti. Sutuoktinis nėra daiktas ar nuosavybė. Visą gyvenimą stengiamės nevaržyti vienas kito poreikių ir pomėgių, neužgožti vienas kito asmenybės. Jei tikrai myli, nesunku atleisti nedideles kvailystes ir klaidas. Manau, abu protingai naudojomės savo laisve, pasitikėjome vienas kitu, todėl ir po tiek metų mums smagu vaikščioti susikibus už rankų.
