Antrosios anūkės ar anūko laukimu ir artėjančių atostogų svajonėmis dabar gyvena kino ir teatro aktorė Jūratė Onaitytė (55). Tokia pat žavi, ryški ir tokia pat mąsli... Net kiek baugu sėdėti taip arti gyvosios legendos, tiek kartų matytos šimtuose spektaklių ir kultiniuose filmuose „Raudonmedžio rojus", „Čia mūsų namai"... Ir dar tiek lieka nepaklausta, nors kalbamės jau trečia valanda.
Ką veikiate per atostogas?
Stengiuosi visiškai atsipalaiduoti. Kai jau pradedu sapnuoti košmarus, kad turiu eiti į sceną, bet nerandu drabužių ar neprisimenu teksto, arba kad visa salė atsistoja ir išeina, tada suprantu, jog tai - nuovargis, ir pradedu atsipalaiduoti. Tai įvyksta maždaug po dviejų atostogų savaičių. Pamažu ateina ramybė, imi matyti ir jausti gamtą. Bet tik po kokio mėnesio į galvą vėl grįžta mintys kurti planus, idėjas, atsiranda mažytis noras dirbti. Visą gyvenimą nemėgau darbui parduotų vasarų. Man būtina pailsėti. Juk aktoriaus darbas - sudėtingas: grojame savo nervais, vidaus stygomis ir sveikata. Taigi nori nenori kūną ir nervus turi paruošti rudens sezonui. Dabar gal jau mažiau repetuoju ir dirbu, bet jaunystėje tie vieninteliai laisvi pirmadieniai įsirėžė ilgam. Dirbau kaip juodas jautis. Atostogos tada man buvo būtinos. O dabar jų reikia dar labiau (juokiasi)! Juk ne jaunėju, o tik senstu...
Prisipažinsiu, iš gražios aktorės lūpų girdėti žodį „senstu"...
Ačiū už komplimentą „gražios". Visą laiką maniau, kad esu tik simpatiška. Ir labai nefotogeniška. Todėl dar studijų laikais dūsavau, kad kinas - ne man. Bet vėliau nuotraukos ir kino bandymai įrodė, kad ir iš manęs galima šį tą išgauti...
Į gyvenimą aš žiūriu realiai: nieko čia blogo nėra, kad senstu. Nenorėčiau grįžti nė į vienus praėjusius metus. Kiekviena išdavystė, skausmas ar neteisybė jaunystėje varė į beprotybę, į viską daug karščiau, aštriau ir skausmingiau reagavau. O dabar jaučiuosi išmintinga, esu patenkinta šiuo etapu ir ramiai ruošiuosi dar vienam greitai ateisiančiam.
Koks gi tas kitas? Ne apie pensiją ar pasitraukimą iš scenos juk kalbate...
Ne, tik apie jubiliejų (kvatoja)! Nuo jubiliejaus iki jubiliejaus ir gyvenu... Lygiai taip pat morališkai kažkada ruošiausi keturiasdešimtmečiui. Mane gąsdino, kad bus labai sunku peržengti tą slenkstį. Laukiau visus metus, ruošiausi psichologiškai... paskui negalėjau atsidžiaugti, kad pagaliau tas keturiasdešimtmetis atėjo!
O penkiasdešimties sulaukus buvo kitaip?
Aišku, kitaip. Geriau! Tikiuosi, kad sulaukus šešiasdešimties bus dar geriau. Dabar - tarsi tarpinis variantas. Kokią įsivaizduoju senatvę? Paryžiuje mane žavėjo senukai šviesiais gražiais veidais. Jeigu sugebėsiu tokia būti, tada visai nebijau tos senatvės.
Kokį laiką ar gyvenimo tarpsnį galėtumėte pavadinti savo aukso amžiumi?
Buvo mano gyvenime ir pakilimų, ir nuokalnių. Stovint dar vienoje dauboje atrodydavo, kad geriausias laikas praėjo, aukso amžius jau buvo, tokių gerų vaidmenų daugiau neturėsiu... Taip jaučiausi prieš kokių penkiolika metų. Paskui vėl atsidūriau kalno viršūnėje ir supratau, kad prieš tai buvo gal tik bronzos ar sidabro amžius. Tų nuokalnių irgi reikia. Kad pasiekusi kalną suprastum, kur esi.
Dabar turbūt kopimo aukštyn būsena. Jeigu pasieksiu dar vieną viršukalnę, būsiu dėkinga likimui. Su klasės draugėmis vieną dieną nusprendėme į Gedimino kalną kilti ne taku, o tiesiog šlaitu. Kelio viduryje paaiškėjo, kad šlaitas baisiai status, ir viršūnę teko pasiekti tiesiog ropomis. Užkopiau. Išbandymų niekada nesišaukiau, bet kartais jie man visai patinka.
Jūs visada buvote moteris, mokanti gyventi aukštai iškelta galva.
Gal tiesiog kaklas per ilgas (juokiasi)... Paprasčiausiai aš gana santūri. Vaikystėje apskritai dažnai rausdavau. Vėliau profesija išmokė kontroliuoti save, būti laisvesnei. O prieš daugelį metų man tiesiog atsivėrė: reikia bendrauti su žmonėmis! Lyg ir bendraudavau, bet kartą pati pastebėjau, kad einu per gyvenimą tarsi koks arklys uždengtomis akimis. Buvau apsėsta darbo, vaidmenų, kūrybos... Peržengus teatro slenkstį išorinis pasaulis išnykdavo. Galbūt lėkdama nuo namų iki teatro ir atgal daug kam atrodžiau išdidi, nes nieko aplink nematydavau. Aš ir dabar kartais save pagaunu, kad esu kompleksuota, kad ne visada drįstu laisvai bendrauti. Man trūksta pasitikėjimo savimi, o mūsų darbe tai trukdo. Gal tiesiog daug žinau apie savo profesiją ir labai aukštą kartelę išsikėliau. Kuo daugiau vaidmenų už nugaros lieka, tuo aukščiau keliu.
Vyrai turėtų bijoti tokios išdidžios, stiprios moters...
Nežinau, sunku save analizuoti, vertinti. Juk esi ir aktorė, kurią mato scenoje ar ekrane, ir tiesiog moteris. Nebežinai, kokiomis akimis į tave žiūri. O gal manęs bijotų ir jeigu kitokią profesiją turėčiau?..
Vienatvė jums patinka? Reikalinga?
Būtinai turiu daryti pertraukas. Ir dideles. Mūsų darbas - kolektyvinis, todėl labai pavargstu nuo žmonių. Kartais, atrodo, visą mėnesį nieko nematytum ir negirdėtum... Aktoriui vienatvė labai reikalinga. Manęs ji nevargina, greičiau apvalo ir leidžia iš naujo pasikrauti. Vienatvės per daug nebūna.
Rodos, jūs nesukurta kovoti dėl vietos po saule. Nejaugi iš tiesų nesate „mušusis" dėl kokio vaidmens kine ar spektaklyje?
Dėl vaidmenų tikrai nekovojau. Netgi keliskart esu įkalbėjusi kino režisierius rinktis kitas aktores, nes netinku įgyvendinti jų sumanymui. Ir gyvenime tas pat. Jeigu matau, kad kitam labiau ko nors reikia negu man, galiu be jokio gailesčio atiduoti. Gal man nedaug reikia?..
O ko jums reikia?
Nieko naujo nepasakysiu: kad artimieji ir draugai būtų sveiki. Kai jiems kas negerai, manyje apsigyvena liūdesys.
Kartais noriu būti reikalinga darbe, o kartais - ne. Nepatinka, kai po didesnės pauzės, žiūrėk, vėl užsikraunu tokį krūvį, kad vos pakeliu. Man užtektų vienos premjeros per metus. Būtų smagu ir dar šiek tiek pasifilmuoti...
O tvirtas vyriškas petys šalia? Nejaugi jo netrūksta?
Geriau, kad tas petys būtų tolėliau... Kad tik retkarčiais galėtum į jį atsiremti.
Jūs tokia stipri? Ar buvote įskaudinta ir dėl to tapote atsargi?
Aš dvidešimt aštuonerius metus gyvenau santuokoje, prieš tai dar kelerius draugavome. Kodėl gi dabar nepabandžius kitokio gyvenimo būdo (šypteli ir kelias akimirkas susimąsto)? Na, jeigu rasčiau žmogų, nuo kurio nejausčiau priklausomybės, būtų gal ir neblogai. Priklausomybė gąsdina. Jaunystėje visos svajoja su mylimu žmogumi suaugti, prisirišti iki gyvenimo pabaigos... Bet per gyvenimą tiek visko įvyksta, kad su amžiumi prisirišimas ima bauginti. Kol kas antros šeimos kurti tikrai neplanuoju. Tai su kuo ir kaip turėčiau sieti gyvenimą?
Norėtųsi, kad tai būtų prigimties šauksmas, o ne patogumas - ne tam, kad vinį įkaltų ar kad turėtum su kuo rietis. Buitis sukuria chaosą. Aš labai daug klaidų dariau būdama ištekėjusi... Iš pradžių tolerancijos buvo per mažai, paskui - per daug... Kartais man pavyksta būti stipriai ir pasimokius iš savo jaunystės klaidų išvengti pagundų. Kokių? Tokių, už kurias kitą rytą save koneveiksi. Išmokau galvoti apie pasekmes. Atsargesnė tapau. Nors gal tiksliau būtų tai pavadinti nesiblaškymu. Aš ir jaunystėje nemėgau mestis į kraštutinumus: čia myli, čia nekenčia, čia kelia žmogų ant pjedestalo, čia meta duobėn.
Netikiu, kad tokia moteris neskendo meilės prisipažinimų jūroje...
Ne... Nemėgau ir nemėgstu koketuoti, teikti tuščių vilčių. Aš greitai atsijodavau tokius... Neleidau sau tenkintis apgaule...
Jūsų lūpomis kalba liūdna patirtis? Tekėjote vos dvidešimties, o po beveik trisdešimties metų santuoka iširo. Jeigu būtumėte žinojusi, kad taip atsitiks, gal apskritai nebūtumėte kūrusi šeimos?
Būčiau, nes taip reikėjo. Kitaip dukros neturėčiau. Matyt, reikėjo nueiti tokį gyvenimo kelią. Likimo posūkių aš negaliu ir nenorėčiau keisti. Kiek kas bandė sutrukdyti, niekam nepavyko. Todėl ir dabar sakau: nesikiškite į vaikų gyvenimą, nes nieko nepakeisite. Jeigu nori tekėti ar sutiko savo žmogų, vadinasi, taip reikia. Kalbu iš patirties. Mano tėvai bandė perspėti būsimą vyrą, kad susimąstytų, ką veda, - aš juk aktorė! Jie nenorėjo skubių vestuvių, o aš norėjau... ramiai studijuoti. Antrame kurse ištekėjau. Dar katedros dėstytoja ragino bent vasaros palaukti, bet aš nesileidau į kalbas. Mes tuokėmės žiemą. Tiesa buvo tokia, kad nebegalėjau plėšytis tarp studijų, kurios man buvo labai svarbios, ir pasimatymų.
Apskritai ketverius studijų metus jaučiau baisią įtampą. Daug mokiausi, miegodavau vos po keturias valandas. Todėl kai baigiau ir mus pakvietė į Kauno dramos teatrą, už tuos ketverius nemigos metus miegojau visą mėnesį. Miegojau sėdėdama, stovėdama... gal tik eidama nemerkiau akių. Buvo baisu. Prisimenu atvejį, kai užmigau kažkokiais chemikalais išpurkštoje patalpoje. Tik po kurio laiko per miegus išgirdau raudą: „Miršta! Apsinuodijo!" Mane su lova išnešė į kiemą... Sugebėjau tik pajudinti pirštą - duoti ženklą, kad esu gyva, ir toliau miegojau. Va, taip svarbu man buvo tapti aktore.
Ir niekada nesigailėjote?
Ne, nes taip likimas nusprendė. Turbūt nuo penkerių jaučiau, kad būsiu aktorė. Sužinojusi, kur stosiu, mama verkė visą naktį, bet galiausiai susitaikė.
Kūryba yra toks dalykas: miegi ar valgai - ji tavyje. Ir druskos, būdavo, užmirštu į sriubą įberti arba pasūdau keliskart... Bet peržengusi teatro slenkstį asmeninius rūpesčius stengdavausi pamiršti. Negali į sceną tempti savo emocijų: ar raudojai šiandien, ar kankinaisi dėl ko nors - tai būtų nereikalinga dokumentika. Tavo gyvenimas yra tik savotiška mankšta, dirva tam, Aukštesniam, išreikšti scenoje ar kino aikštelėje. Vaidmenys retai padėdavo gyventi, užtat gyvenimo patirtis vaidmenims buvo būtina. Pavyzdžiui, kai kūrėme „Moterį ir keturis jos vyrus", labai domėjausi Rytų filosofija, mokiausi gyventi pagal taisyklę „Čia ir dabar". Filme kaip tik to ir reikėjo: per tą smėlį, per metų laikų, mirčių ir gimimų atsikartojimą turėjau parodyti, kad toks moters gyvenimas - ne susitaikymas ar nuolankumas, o laiko ir gyvenimo dėsningumų jutimas. Skaičiau, kūriau vaidmenį ir kartu iš jo mokiausi. Apskritai visą gyvenimą mokiau save gyventi čia ir dabar. Todėl nebevarginu galvos ateities svajonėmis. Vis tiek vienaip prisisvajosi, kitaip suplanuosi, o trečiaip išeis.
Jaučiatės sulaukusi užtektinai pripažinimo dėl savo kūrybos?
Ojei, tikrai per akis! Susirinkau viską, ką galėjau. Bet būnant scenoje tau neturi rūpėti apdovanojimai, statulėlės, prizai. Jaunimui galiu patarti mažiau galvoti apie atlygį. Tai - ne į naudą. Tada net scenoje matyti, kad to sieki. O kai apdovanojimas nėra tikslas, vieną dieną ima ir ateina.
Jus vėl pradėjo kviesti filmuotis lietuviškame kine. Už darbą Gyčio Lukšo filme „Duburys" esate nominuota Lietuvos kino apdovanojimui „Sidabrinė gervė" kaip geriausia antraplanio vaidmens atlikėja. Ar kinas tada ir dabar labai skiriasi?
Jeigu turi reikalų su kino profesionalais, tikrai nesiskiria. Jau maniau, kad mano karjera kine baigta, nes paskutiniai bandymai prieš gerus septynerius metus buvo Algimanto Puipos filme „Elzė iš Gilijos". Paskui ir pats Lietuvos kinas buvo prie mirties. O neseniai vėl pradėjo kviesti pasirodyti vaidybiniuose filmuose ar studentų kursiniuose, diplominiuose darbuose. Dabartinis kinas skiriasi tik tuo, kad režisieriai skambina man asmeniškai ir be jokių bandymų kviečia dirbti. Kviečia žinodami, kodėl būtent aš reikalinga tam filmui. Labai gera išvengti nemalonių kino bandymų, kai tave narsto, vertina lyg kokią prekę, kone į dantis žiūri... Beje, taip ir buvo: režisierius Arūnas Žebriūnas kartą sakė nepaėmęs manęs dėl to, kad vienas dantis buvo negražus ir ekrane matytųsi. O dabar režisierius Gytis Lukšas be jokių kino bandymų pasakė, kad filme bus dramatiška scena, todėl kviečia mane. Koks man buvo džiaugsmo šokas! Taip savotiškai baigėsi nerūpestingos atostogas Nidoje, lėkiau į biblioteką ieškoti romano, pagal kurį turėjo būti kuriamas filmas... Turbūt kokias dvi dienas net valgyti buvau pamiršusi...
Atrodote laimingas žmogus, bet šiek tiek liūdesio akyse...
Liūdesys nebaisus, jis - visada šalia džiaugsmo. Jo reikia tam, kad galėtum įvertinti savo laimę. Nemėgstu blaškytis, todėl labiau patinka nuolatinė būsena, kai laimė sumišusi su šiek tiek liūdesio. Viską, kas man buvo duota (ir rožės, ir jų spygliai), išgyvenau. Ir viską priimu kaip likimą. O dėl smulkmenų nėra ko graužtis. Svarbiausia - išsaugoti vaiko nuostabą ir smalsumą. Ir daugiau šypsotis!
