Dailininkei Jūratei Stauskaitei (61) ir jos vyrui rašytojui Tomui Sakalauskui (76) vasaros pabaiga tradiciškai reiškia atsisveikinimą su Šakališkėmis - nedideliu kaimu Švenčionių rajone, ant srauniosios Žeimenos kranto. Per kelis atostogų mėnesius jie taip įsilieja į vietos bendruomenės gyvenimą, kad prieš rugsėjį grįžusiems į Vilnių tenka iš naujo mokytis būti miestiečiais.
Daili medinė menininkų troba smulkučių skiedrų stogu - kiek atokiau nuo kitų kaimo namų. Šalia - tik vieni kaimynai. O ir juos nuo vilniečių vasarų rojaus skiria pieva, medžiai. Tiesiog per kiemą tekanti Žeimena šiai ramybės salai suteikia nepaprasto žavesio. Tad vasarotojų gyvenimas dažniausiai sukasi apie upę. Dailininkė net pailgino antrame namo aukšte pastatytos lovos kojas, kad tik nubudusi galėtų grožėtis Žeimenos vingiu. Pirmasis darbas atsikėlus - maudynės skaidriame jos vandenyje. Kadangi srovė didelė, nepaprastai malonu įsikibti į greta liepto po vandeniu styrantį rąstą - kadaise nuvirtusį medį. Gaivus vanduo maloniai masažuoja kūną ir budina naujai dienai. „O kaip gera čia skalbti! Įbrendi ir sau skalauji. Nereikia galvoti apie jokį vandens taupymą ar panašius dalykus. Lauke vėjo išdžiovinti drabužiai maloniai kvepia. Kai karšta, dažnai maudomės nuogi. Kas gi čia pamatys?" - šypsosi dailininkė. Įdienojus ji aptupinėja palei namą tarpstančius gėlynus, čiumpa vandens žarną ir laisto savo daržus. „Suleisti rankas į žemę - didelis malonumas. Visko užsiauginu. Ir bulvių, ir morkų, ir burokėlių. Barščius tik iš savų daržovių verdu. Prašom - mano firminiai", - tiesia lėkštę garuojančios sriubos. Šio dieviškai gardaus valgio neatsisako neretai į sodybą užsukanti J. Stauskaitės duktė - sėkmingai teatre dirbanti, kine ir televizijos seriale „Nekviesta meilė" besifilmuojanti aktorė Monika Bičiūnaitė su draugu Egmontu. Anksčiau kaime dažnai vasarodavo ir anūkas Rapolas. Bet dabar jam - jau septyniolika, tad visokių kitų reikalų - į valias.
Senienos - lyg giminės
Šakališkės kone antraisiais menininkų namais tapo daugiau nei prieš du dešimtmečius. „Prieš tai buvome išsirinkę kitą sodybą ir įkurtuves atšventėme, bet paaiškėjo, jog šeimininkas apgavo - pardavė kitiems. Buvo baisi tragedija. Labai krimtomės, nes, atrodė, su ta vieta jau susigyvenome. Tačiau paskui atsirado ši troba. Iš pradžių vieta atrodė niūri. Vėliau nutiko kaip su brandžia meile - įklimpsti į ją ne iš pirmo žvilgsnio. Bet kuo toliau, tuo labiau jausmas gilėja, atsiveria žingsnis po žingsnio. Gal tai sutampa su amžiumi, gyvenimo periodu, kai imi matyti tai, ko anksčiau per skubėjimą nepastebėdavai? Visokių turbūt yra sutapimų", - pasakoja ponia Jūratė, vedžiodama po jaukius namus. Čia nėra nė vieno atsitiktinio daikto. Kiekviena smulkmena turi prasmę ir paskirtį. Nebūtinai funkcionalią. Daugybė daiktų tiesiog brangūs patiems šeimininkams. Tai - ir T. Sakalausko tėčio kopijuotas šventojo paveikslas, ir jo mamos audinyje siuvinėtas paveikslėlis su užrašu „Miegok ramiai, sapnuok saldžiai".
Ką jau kalbėti apie Monikos senelės, žinomos liaudies tapytojos Monikos Bičiūnienės, paveikslus, jos dekoruotas langines, spintą ar Jūratės sesers, kaunietės tekstilininkės Rūtos Luckienės, sukurtas keturis metų laikus simbolizuojančias užuolaidas su aplikacijomis. Kambario puošmena - senovinis suolas su užrašu „Lietuvos gelžkeliai". Jis - iš tarpukario Lietuvos geležinkelio stoties, kadaise stūksojusios greta dabartinės vilniečių sodybos. Senovines lovas dengiančios paklodės, servetėlės - arba kaimo moterų austos, arba poros artimųjų kūrybos, arba šiaip kur turguose, antikvariatuose pirktos: „Pasidarė kaip liga. Nebegalime ramiai pro senovinių daiktų prekiautojus praeiti. Iškart prisistatome, jei sužinome, kad kur nors griauna seną namą. Šios „ligos" pradžia - sodyboje rasti seni baldai, rakandai, girnapusės. Taip ir užsikabinome juos rinkti. Seni daiktai man - kaip gyvi. Tikrai ne iš snobizmo ėmėme juos kaupti. Tiesiog kai perku daiktą iš antikvariato, lyg giminę įsigyju... Pamenu, jaunystėje buvo mada įsirengti butus: sofa-lova ir sekcija su stiklais. Atrodė, kaip galima gyventi tokiame standartiniame bendrabutyje, kai viskas vienoda?" Drobės gabalą, kuriame prieš kelis dešimtmečius išsiuvinėta: „Švara - kiekvienos šeimininkės pasididžiavimas", J. Stauskaitė pasikabino virš viryklės. Ten, kur stovi kibiras su gerti skirtu kaimynų šulinio vandeniu, kabo kitas, skelbiantis: „Švarus vanduo." Sienas puošia ir įvairios medžiaginės „kišenėlės", ant kurių ryškiaspalviu siūlu išvedžiota jų paskirtis. Pavyzdžiui, „Šepečiams". Kažką panašaus esu mačiusi tik močiutės rankdarbių skrynioje. Gal dėl to ši troba atrodo tokia jauki?
Ilgisi kelionių traukiniu
„Viename namo gale beveik nieko nedaryta. Net grindys nekeistos. O kitas - jau mūsų įrengtas. Čia visokie daiktai buvo sunešti, sumesti", - dėsto menininkai. Apleisto namo tvarkymas T. Sakalauską paskatino imtis medžio darbų. Pažiūrėjęs, kaip dirba meistras, jis išmoko dėti grindis taip, kad lentos gultų viena prie vienos. Ši patirtis pravertė įrengiant antrą namo aukštą, kurį pora pasidalijo perpus: vienur - Jūratės dirbtuvė, kitame gale, kur tik stalas ir kėdė, - Tomo kūrybinė erdvė. Rašytojas pasakoja, jog mūzos Šakališkėse jį kartkartėmis aplanko. Pavyzdžiui, žiūrint į židinio liepsną gimsta knygos pavadinimas, kurio mieste niekaip nesisekė sugalvoti. Užtat dailininkė eskizų beveik nepaliečia. O kada - juk reikia nuveikti tiek kasdienių ūkio darbų? Per šią vasarą prie stalo dirbtuvėje ji parimo tik kartą. Ir tai ne piešė, o rašė.
„Raminu save: taip mažai laiko skyrėme kūrybai, nes steigėme muziejų. Galima sakyti, dabar - jo atidarymas, nes pagaliau baigėme šveisti, restauruoti, dėlioti eksponatus", - pasakoja J. Stauskaitė, vesdama į kadaise buvusį tvartą, dabar - išpuoselėtą pastatą, kuriame sudėti jų surinkti senoviniai buities įrankiai. Kai kuriuos, pavyzdžiui, audimo stakles, geri žmonės menininkams padovanojo, kitus patys antikvariatuose įgijo, trečius iš kaimų „pijokėlių" už puslitrį nusipirko - juk buvo laikas, kai daug kas senienų nevertino. Kai kuriuos vertingus daiktus - tai rankų darbo maršką, siuvinėtą staltiesę, tai seną žibalinę lempą menininkams padovanojo apie jų aistrą sužinoję draugai. „Muziejus dar neturi direktoriaus. Paklausiau anūko Rapolo, ar nenorėtų juo tapti. Pirmiausia pasiteiravo, kokios tai būtų pareigos. Paaiškinau, kad tektų eksponatus aprašyti - kas, kada, iš kur gautas, kokia paskirtis. Kol kas jis, manau, rimtai svarsto mano pasiūlymą", - kvatoja dailininkė, muziejuje jau priėmusi ne vieną ir lietuvių, ir užsieniečių delegaciją. Ji tikina nenorinti, jog sodyba taptų tarptautiniu turizmo centru, tačiau kol kas natūraliai taip išeina...
Jūratės Vilniuje įsteigtos ir vadovaujamos Vaikų ir jaunimo dailės mokyklos auklėtiniai stovyklauja greta jos sodybos esančių Kaltanėnų mokykloje, tad šios ugdymo įstaigos vadovas svečius mielai nukreipia į įdomius menininkės vasaros namus. Užsieniečius Šakališkių trobos magija pakeri. J. Stauskaitei ypač įsiminė iš Indijos, Kalkutos atvykę vaikai - jų niekaip negalėjo iškrapštyti iš Žeimenos. Kai kurie net susigraudino, kai reikėjo išvykti iš sodybos, ir vis kartojo, kad žalumos, kurią čia išvydo, nepamirš visą gyvenimą. Neseniai ji užmezgė ryšius menotyrininke iš Gdansko. „Atrodo, sėdi sau ramiai miško viduryje, bet žmonės kažkaip tave susiranda. Tokie dalykai neprognozuojami, bet - lemti likimo. Jei esi aktyvus, ką nors veiki, žmonių pritrauki. Čia jau turime per tiek metų susiformavusį sociumą. Bendraujame ir su mokyklos direktoriaus, ir su gydytojos šeima. Genutė, felčerė, - taip pat nuostabus žmogus. Lyg ir tapome kaltanėniškiais. Žinome, kad jei kas nutiks, turėsime kur kreiptis pagalbos. Ir šiaip su šiais žmonėmis jaučiuosi saugi ir laiminga. Kasmet pavasarėjant atrodo: tie namai labai laukia. Aišku, jokia naujiena... Visi mes, pervargę inteligentai, turėdami savas sodybas, atsigauname... Smagiausia, kad ir pats čia gali daryti įtaką aplinkai. Juk ne paskaitas jiems skaitai, bet jauti, kad tie, kuriems tavęs reikia, susiranda, pabendrauja. Kita vertus, kartais pagalvoju, kad žmonės per mažai išnaudoja vasarotojus - juk šiame rajone palyginti daug visokių rašytojų, dailininkų vasarviečių. Jie leidžia vasarotojams per daug ramiai būti. Galėtų daugiau įkinkyti į įvairią veiklą, iš to galbūt pagerintų ne tik savo būtį, bet ir buitį", - svarsto paskutines šių metų dienas Šakališkėse skaičiuojanti J. Stauskaitė. Jai gaila, kad su sodyba tenka atsisveikinti dar prieš rugsėjį - naujuosius mokslo metus dailės mokykloje. Atvažiuoti čia trumpam sudėtingiau, nes nei ji, nei vyras nevairuoja. „Man įsiminė legendinio režisieriaus Juozo Miltinio posakis, kad tikri aristokratai nevairuoja. Šiuo požiūriu mudu su Tomu esame būtent tokie", - juokiasi dailininkė ir priduria, jog labai ilgisi pro pat jų sodybą iš Vilniaus į Uteną pūškavusio traukinio. Būdavo smagu į jį sėsti, išlipti Kaltanėnuose, per pievas apie puskilometrį žingsniuoti iki sodybos. Arba pasitikti draugus: išgirsti traukinio dudenimą, bėgi į laukus ir matai, kaip jis sustoja, svečiai išlipa. Pagal traukinių eismą net laiką buvo galima nuspėti - nereikėjo net laikrodžio.
Pavasario lauks išsižiojusi
Dabar, kai keleiviniai traukiniai pro sodybą nebekursuoja, paprasčiausia sulaukti ratuotos Monikos pagalbos. Ji, nors ir puikiai sutaria su mama, įsirengė sau lizdą ne tame pat name, bet greta - buvusiame tvartuke, virš dabartinio muziejaus. Čia, teigia abu su Egmontu, išsimiega kaip niekad gerai. Prie namų kūrimo prisidėjo ne tik patys šeimininkai, bet ir Monikos tėtis dailininkas Rimas Bičiūnas. Užtat rezultatas - ir ryšku, ir jauku. Visoms kartoms čia yra ką veikti. Nenuobodžiauja net miestietė Monikos katė Mona. Ji ne tik mielai bendrauja su vietos rainiais, bet ir kartą netyčia išbandė, kur veda židinio anga. Kelionę pradėjusi kambaryje, keturkojė miestietė išlindo pro kaminą ant stogo. Buvo visa juoda nuo suodžių. Bet po šio nuotykio kelionių į Šakališkes, regis, net ir ji nebijo.
O pati sodybos šeimininkė J. Stauskaitė nė kiek neabejoja: „Išsižiojusi lauksiu pavasario, kol vėl galėsiu čia atvažiuoti."
