Viena gražiausių šalies merginų, prieš porą metų karūnuota Mis Lietuva Jurgita Jurkutė (24) dingo iš viešojo gyvenimo: nebesifilmuoja populiariame seriale „Moterys meluoja geriau", retai vaikšto į renginius ir dar rečiau linksminasi naktiniuose klubuose. Kaip pasikeitė jos gyvenimas?
Gerosios Jolantos nebematysime naujose serialo „Moterys meluoja geriau" serijose. Kas gi jai atsitiks?
Nežinau, turbūt susipainios su kokiu turtingu diedu ir dings (juokiasi).
Tavo istorija kiek panaši - į pramogų pasaulį įskriejusi lyg kometa, greitai pasitraukei į šešėlį. Kokie viešumo pliusai ir minusai?
Negaliu atsakyti, nes nežinau. Tai buvo ir praėjo. Aplinkiniai kalba, neva sulaukiau šlovės... Kokios ir už ką? Gerai, įdėjo į porą žurnalų viršelių. Bet ar tai garbė? Man - ne. Geriau ten patekti už kokius nors darbus. O blogų dalykų nepamenu.
Vadinasi, viskas buvo gerai. Juk dažniausiai į atmintį įstringa blogi dalykai, o geri kažkodėl užsimiršta...
Laikas, matyt, galingas „tvarinys". Viską surikiavo taip, kaip jam reikėjo, o dovanų paliko tik raktus tų stalčiukų, kur paslėpė tai, kas gera (juokiasi). Dabar per televiziją pažiūriu laidą „Iššūkis - mis Lietuva". Gal porą mačiau, nes labai smalsu, kas į tokį projektą eina. Supratau, kad dėl grožio konkursų Lietuvoje problemiška.
Kodėl?
Ne be reikalo žmonės sako, kad gražuolės karūnos vertos merginos į konkursus neina. Gatvėje galima pamatyti tūkstantį kartų dailesnių ne tik išore, bet ir vidumi.
O kodėl tu ėjai?
Aš tikėjausi, kad padėsiu rengti konkursą. Prisipažinsiu, buvo gėda pildyti dalyvės anketą.
Vadinasi, tave prigavo?
Taip išeina (juokiasi). Ir juodai prigavo.
Bet tuo, kuo dabar esi, ką pasiekei ir ko dar sieki, esi patenkinta?
Nieko nesigailiu.
Tai ko, tavo nuomone, pretendentėms į gražuolės karūną trūksta?
Savitumo ir savikritikos. Mergaitės prisiskaito žurnalų, seka žvaigždžių gyvenimą ir su tuo susigyvena. Man būtų įdomu paklausti, ką dar, be žurnalų, jos skaitė. Jokiu būdu nenoriu ko nors įžeisti, tą patį galima pasakyti ir apie vaikinus. Jie sėdi prie kompiuterių ir net nemoka kalbėtis. O kur tikras, žmogiškas bendravimas? Neįsivaizduoju, kaip man savo vaikus, kai kada nors jų turėsiu, reikės auklėti... Vaikai nuolat nori priešintis tėvams. Kai visi žaidžia kompiuteriais, vienam sunku būti kitokiam.
Į grožio konkursą einančios mergaitės gyvena pačių susikurta svajone. Tiesa, iš visų „Iššūkis - mis Lietuva" dalyvių viena bent jau dėl išorės tikrai verta karūnos. Pabrėžiu, vertinu tik išvaizdą, nes bendrauti su ja neteko.
Jos vardo tikriausiai nepasakysi?
Tikrai ne. Su dizainere Livija Daugirdaite, kuri siuvo daugelio tituluotų gražuolių sukneles pasauliniam konkursui, apie tai kalbėjomės. Mūsų nuomonės sutapo.
Užteks kalbėti apie kitus, juk susitikome pasišnekėti apie tave. Akivaizdu, kad nuo pernai rudens, kai tapai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktoriaus meistriškumo specialybės pirmakurse, tavo gyvenimas pasikeitė?
Viskas apvirto aukštyn kojomis. Laisvalaikio kaip ir neliko. Paskaitos prasidėdavo anksti ryte, namo grįždavau vėlai vakare. Prieš sesijas net savaitgalius aukodavau mokslams. Akademijoje visiškai kitoks pasaulis. Labai gerai atsimenu, kaip baigiantis pirmajai sesijai visi bendrakursiai vakare po paskaitų išėjome į lauką. Jausmas toks, lyg šaltame ore stovėtum be odos, tampi tokia pažeidžiama! Gal taip atsitinka todėl, kad pirmame kurse viską sureikšmini, atsiduodi visa širdimi ir dvasia. Vėliau, matyt, bus kitaip. Reikia save tausoti.
Dabar esu atsidėjusi mokslams. Bet šiai būsenai apibūdinti žodis „mokslai" net nelabai tinka. Tai - lyg kūrybinis procesas, savęs pažinimas, kai pagaliau suvoki, ką gali ir ko - ne. Kai žmogus labai mėgsta savo darbą, neskaičiuoja valandų ir nepavargsta. Iki studijų nežinojau, kad turiu tokią galybę kompleksų. Duok Dieve, man iki galo juos pažinti. Reikia daug valios, ryžto ir žvėriškos sveikatos.
Tam, kuris neturi nieko bendra su aktoryste, gali pasirodyti: kokie čia mokslai, staipymasis scenoje, ir tiek. Štai medicina, fizika, matematika...
Su teatru, kinu nieko bendra neturinčiam žmogui taip ir atrodo. Kai stojau į akademiją, nežinojau, kas manęs laukia. Supratau tik viena: viskas, kas gyvenime vyko, mane sąmoningai vedė, kad pasirinkčiau šias studijas. Tai suvokiu analizuodama praeitį.
Vilniaus universitete studijavai socialinį darbą. Ar akademijos ir universiteto studentai skiriasi?
Net labai. Šį pavasarį nusprendžiau grįžti į universitetą. Sugrįžau ir supratau, kad tai - du skirtingi pasauliai, kurių negalima lyginti. Akademijoje kitokia atmosfera, kurso draugai yra lyg šeima, nes namie su artimaisiais nepraleidžiame tiek daug laiko (juokiasi).
Gal jūs, būsimi aktoriai, jau įsijautę į mėgstamus vaidmenis?
Viena mano draugė sako: „Tik saugokis, kad likusio gyvenimo nenugyventum kaip Kleopatra (juokiasi)." Ne, taip neatsitiks. Juk mes dar tik pirmakursiai.
Bet būtent pradedantys aktoriai mano, kad viską jau moka ir yra geriausi?
Kartais taip nutinka, bet tikrai yra kam dygstančius sparnelius nukarpyti.
Vis dėlto nesumenkink Mis Lietuvos titulo - po konkurso gavai pasiūlymą filmuotis seriale. Jei nebūtum dalyvavusi, prodiuseris nebūtų tavęs pastebėjęs...
Viskas prasidėjo daug seniau. Su Rolandu Skaisgiriu apie galimybę filmuotis seriale „Moterys meluoja geriau" pradėjome kalbėtis dar prieš konkursą. Žinoma, didžiausias postūmis rinktis aktorystės studijas tapo darbas filmavimo aikštelėje. Per pirmąjį sezoną daug kas buvo nauja, įdomu, o paskui ėmiau suprasti, kad kažko trūksta. Suvokiau, kad tuštumą galiu užpildyti tik tobulėdama ir ieškodama atsakymų į kylančius klausimus. Beje, buvo dar vienas postūmis rinktis aktorystės studijas. Sulaukiau pasiūlymo vaidinti spektaklyje. Žinoma, man buvo malonu tai girdėti, bet tada suvokiau: niekada gyvenime neišdrįsiu eiti į teatro sceną neparagavusi mokslo.
Koks tai būtų buvęs vaidmuo?
Pagrindinis (juokiasi).
Vadinasi, karalienės...
Negaliu sakyti - iškart „išriši". Tas spektaklis rodomas, o man siūlytą vaidmenį sukūrė kita moteris.
Ar pastebėjai, kad per pastaruosius metus pasikeitė tavo aplinka?
Taip, draugai pradėjo atsisijoti. Yra žmonių, su kuriais sėdi prie stalo, bet nekalbi, tik tyli. Tiesiog nelabai yra apie ką kalbėti. Su draugais turi augti kartu. Būna, augi augi sykiu, bet kas nors pusiaukelėje sustoja. Negali pasakyti, kad kuris pranašesnis, gudresnis. Gal skirtingomis kryptimis imame augti? Tiesiog pasidaro nebe pakeliui.
Gal tie, kurie nustoja augti ar pasuka kita kryptimi, sako: matai, tapo aktore ir „pasikėlė"?
Ne, to nėra. Aš nevengiu bendrauti, bet nebeturiu tiek daug laiko. Labiausiai pyksta mano pusbroliai, nes jie - geriausi draugai. Juokiamės, kai kur nors su jais nueinu ir mus fotografuoja. Kiekvieną kartą - vis su kitu. Argi kas patikės, kad galiu turėti tiek pusbrolių (juokiasi)? Patys geriausi ir artimiausi yra trys. Su jais augau, brendau. Visada su berniukais lengviau bendraudavau. Su jais įdomesnėmis temomis galima pasikalbėti, o ne pliurpti apie skudurus. Gal dėl to ir neturiu dabar labai populiarių mergaičių klubų, jos renkasi į vakarėlius pasidalyti „pletkais". Aš tokių niekada nemėgau. Tai - NEĮDOMU!!!
Kodėl nusprendei tęsti studijas ir Vilniaus universitete?
Liko tik vieni metai, būtų neprotinga viską mesti. Ir tėvai, ir seneliai labai to norėjo. Kai įstojau į akademiją, senelis klausė: „Tai ką, dabar lentas iš vieno scenos galo į kitą nešiosi?" Gal jis kada matė tokį spektaklį, kur nešiojamos lentos? Susikūrė stereotipą.
Ir ką seneliui atsakei?
Pasakiau, kad viskas bus gerai. Lentas pažadėjau nešioti tik į scenos priekį (juokiasi).
Ar tiesa, kad akademijos dėstytojai nusiteikę prieš aktorius, kurie vaidina serialuose? Gal dėl to nusprendei nebesifilmuoti seriale „Moterys meluoja geriau"?
Tai - netiesa. Atsisakiau, nes fiziškai nebepajėgiu. Trūksta laiko. Džiaugiuosi, kad turime savo serialų. Kiek galima žiūrėti „nušpakliuotą" meksikietišką produkciją.
Tiki, kad baigusi mokslus galėsi pragyventi iš aktorės uždarbio?
Apie tai negalvoju. Mama dėl to labai pyksta, bet kai tik apie tai pradedame kalbėti, iškart sakau: „Baigiam tas kalbas."
Būsi vyro išlaikytinė?
Niekada gyvenime! Nors nemoku skaičiuoti pinigų. Žinau, kad turiu, bet nelabai yra kur juos leisti. Etikečių ir vardų nesivaikau.
Viena gražiausių šalies merginų neina apsipirkti į „Vilniaus vartus"?
Ne. Matai mano suknelę? Prieš keturiasdešimt metų ją nusinėrė teta savo vestuvėms, o dabar padovanojo man. Blogai atrodo? Juk esmė ne garsūs mados namai ir dizaineriai, bet skonis. Jį turi arba ne. Kas neturi, tam bėda (juokiasi).
Vaikščioti po parduotuves nėra tavo aistra?
Kažkada buvo. Kol gyvenau su tėvais, per metus įsigydavau vienus džinsus ir vieną porą batų. Visa kita megzdavausi, siūdavausi. Kai gavau pirmą uždarbį, norėjau užpildyti tai, ko negalėjau turėti. Tai natūralu, ypač moteriai. Bet visa tai praeina.
O kam išleidi daugiausia pinigų?
Knygoms. Vieną vakarą pas mane atėjo draugė, pamatė knygų lentynas ir nustebo: „Kiek tu pinigų išleidi." Tikrai daug. Bet dabar geras laikas, taikoma daug nuolaidų. Tik kartais apgauna, pavyzdžiui, skelbia, kad „Brolius Karamazovus" parduoda su nuolaida. Nueinu į knygyną, pasirodo, nuolaida taikoma tik pirmam tomui, o antrą teko pirkti už visą kainą.
Bet „Brolius Karamazovus" mokykloje reikėjo skaityti...
Mokykloje man buvo ne tas galvoje. Mama versdavo skaityti, o aš viską priešingai darydavau. Bet vienuoliktoje klasėje perskaičiau Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly" ir pajutau knygų troškulį. Kiekvienam tai ateina skirtingai. Kaip baisu, jeigu noras skaityti atsirastų kokiais penkiasdešimtaisiais gyvenimo metais. Tada, kaip sako aktorė Inga Norkutė: „Išjunk šviesą, ir sudie, jaunyste." Tai - nemirtinga jos frazė, pasakyta seriale „Moterys meluoja geriau".
Bendrauji su serialo aktorėmis?
Labiausiai su Inga. Kai visos važiavo į Palangą filmuotis kito sezono serijose, skambino man. Bet mano telefonas buvo išjungtas, nes vyko sesija. Vakare įsijungiau, o ten - pilna žinučių, balso paštas užkištas. Jos klega, juokiasi... Truputį pasiilgstu visos komandos.
Aktorystę ir šeimą bus sunku derinti. Ar galvoji apie tai? Kalbiesi ta tema su gyvenimo draugu?
Man daug kas sako, kad tai sunku suderinti. Bet esu nepataisoma optimistė ir tikiu, kad viskas bus taip, kaip privalo būti. Jeigu turi noro ir ryžto, viską galima padaryti. Gyvename ne akmens amžiuje, viskam yra sąlygos. Tik kartais žmonėms pritrūksta noro ir tikėjimo. Aišku, nežinau, ką šia tema sakysiu po metų ar dvejų. Kol kas dėl to problemų nekyla.
Koks aktorius, režisierius - tavo idealas?
Niekada nieko neidealizuoju. Man patinka prancūzės Juliette Binoche, Audrey Tautou, lietuvaitės Rasa Samuolytė, Ingeborga Dapkūnaitė. Bet nereiškia, kad noriu būti tokia kaip jos. Bėda, kai nori būti į ką nors panašus. Toks niekam nebūsi įdomus. Kopija visada prastesnė už originalą. Todėl ir sakau: laimi tie, kurie nori būti savimi.
