„Be galo džiaugiuosi šokių mokykla ir šeima. Gyvenime turiu viską, ko norėjau. Jeigu ir pavargstu, suvokiu, kad tereikia išsimiegoti, trumpam pabėgti ir vėl viskas bus gerai“, – savo kasdienybe dalijosi penkių vaikų mama, laimę suradusi ištekėjusi antrą kartą.
Nuo rugsėjo Vilniuje duris atvers jūsų ir garsios balerinos Eglės Špokaitės baleto mokykla. Pripažinkite, Lietuvoje iki šiol mokytis baleto nebuvo itin populiaru...
Taip, Lietuvoje kur kas labiau įprasta, kad baleto mokosi vaikai, o ne suaugusieji. Tačiau, didelei mūsų nuostabai, baleto nori mokytis ir subrendę žmonės. Bent jau dabar susidomėjimas didžiulis.
Ar nesunku suderinti penkių vaikų mamos ir šokių mokyklos vadovės pareigas?
Na, mes ne vien tik dirbame. Neseniai su vaikais atostogavome Turkijoje, bet dabar daugiausia laiko prabėga šokių mokykloje. Darbe gelbsti administratorė, namuose – auklė. Bandome suktis, dalijamės pareigomis su vyru. Dienotvarkė gana įtempta, bet niekada nebuvo taip, kad į ją nebūtų įtrauktas dėmesys vyrui. Mes abu pasiplanuojame pabėgti ir nuo darbų, ir nuo šeimos narių. Svarbiausia – mūsų dviejų santykiai, jei jie gerai suksis, daug problemų išspręsime. Labai saugome ir branginame vienas kitą.
Bendravimas su vaikais taip pat jūsų dienotvarkėje?
Gal daug kam atrodys niūrokai, bet iš tiesų laiką, praleidžiamą su kiekvienu vaiku, planuojame. Svarbu, kad nė vienas neliktų nuskriaustas, pabūtų su mumis be kitų vaikų konkurencijos. Abi mažytes beveik visada imame kartu, bet vyresniems reikia atskiro bedravimo.
Jūsų vyriausioji Vaida jau ne namuose?
Jos jau kaip ir nebeturime... Vaida mokosi Anglijoje, Braitone. Tik vasarą leidžia namuose ir per metus kelis kartus atvyksta atostogų. Ji beveik savarankiška, nors iš tiesų dar vaikas (šypsosi). Atrodytų, jau išsilavinusi ir didelė mergina, bet buityje dar visko daug reikia išmokti.
Nebijote to laiko, kai ir likusieji vaikai pakels sparnus?
Kad tai taip toli (juokiasi)... Kol mažiausios išeis, turėsime dar daug bendro laiko. Mes su vyru svajojame būti aktyvūs senukai ir nesėdėti užsidarę namuose. Nors ir dabar mūsų laisvalaikis bėga labai turiningai: nardome, slidinėjame, jodinėjame arkliais, keliaujame. Abu ieškome tokios srities, kad galėtume laisvalaikį leisti drauge. Dabar vaikštome į jogą, o penktadieniais kartu šokame.
Minėjote apie pabėgimus su vyru. Ar jų metu pavyksta atsiriboti nuo šeimos reikalų?
Jei tik didesnių rūpesčių nėra. Mes su Vaidu jau įpratome ir nuo jų trumpam „atsijungti“. Kita vertus, kartais net ir tų pačių problemų išsakymas vienas kitam, kai niekas nelipa ir nezyzia, visai kitoks. Po darbų visas mūsų laikas yra skirtas vaikams. Kiekvienas jų turi savo bėdų ir džiaugsmų. Tik mažytės nenulipa nuo kelių. Bet kiekvienam reikia, kad prie jo prieitum, pasišnekėtum, paguostum.
Su Vaidu sukatės tiksliai tarsi laikrodukai?
Beveik taip ir išeina. O jei dar nori ką nors nuveikti, reikia visą savaitę suplanuoti, kitaip įsivyraus chaosas.
Santuokos pradžioje taip pat vienas kitam skirdavote laiko?
O gal ieškojimas bendrų pomėgių gimė gerokai vėliau? Abu su vyru turėjome skaudžios patirties – pirmąsias santuokas. Sakoma, klaidų nebūna, būna pamokos. Taigi stengiamės, kad tai (skyrybos, – aut. past.) neįvyktų dar kartą.
Pasidalykite savo šeimos tradicijomis. Kada įprastai susirenkate visi prie stalo?
Vasarą kiek laisvesnis laikas, bet šiokiadieniais didieji mūsų susėdimai prie stalo būna rytais. Natūraliai taip išėjo. Kadangi vaikai keliasi labai sunkiai, vienoje knygoje perskaičiau, kad nereikia jų skubinti. Taigi mes su Vaidu keliamės anksčiau, o juos žadiname prieš valandą. Tada ramiai visi pasišnekame, papusryčiaujame ir be skubėjimo išeiname. Ne per ašaras, ne paskubomis, o labai ramiai. Kiek žinau, niekas iš pažįstamų neturi tradicijos susėsti prie pusryčių stalo, kitiems tai dažniausiai pavyksta per pietus ar vakarienę.
Po pamokų jūsų vaikai eina į būrelius. Tikriausiai labai pavargstate, kol visus išvežiojate?
Dabar jau gerai: vyresnieji patys važinėja viešuoju transportu, vežioti tereikia mažiausias mergaites. Bet aš savo darbo valandas dėlioju taip, kad spėčiau jas iš darželio pasiimti ir kur reikia nuvežti. Kai vyresnieji dar nevažinėjo, buvo be galo sunku. Esame ir vairuotoją samdę.
Matyt, sunkiausia jau praeityje?
Manau, kad mums sekasi gana neblogai. Vien tai, kad visi vaikai iš pirmų santuokų gyvena su mumis, atskleidžia gerą atmosferą.
Žiūrint į jus, viskas atrodo taip paprasta...
Aš dabar po atostogų, pailsėjęs, todėl atrodau optimistiškai. Bet būna momentų, kai labai pavargstu. Tokiomis akimirkomis norisi vienatvės, pabūti su savimi... Nepaisant to, be galo džiaugiuosi šokių mokykla ir šeima. Gyvenime turiu viską, ko norėjau. Jeigu ir pavargstu, suvokiu, kad tereikia išsimiegoti, trumpam pabėgti ir vėl viskas bus gerai.
Jūsų šeima priglaudė ir įvaikino mergaitę...
Na, aš visada apie tai svajojau. Kiekvieną dieną, pasižiūrėjusi į Laurutę, pajaučiu gyvenimo prasmę. Nenorėčiau nieko keisti, esu be galo laiminga...
O laisvų valandų, kada lankomi šeimos bičiuliai, nepritrūkstate?
Man kartais atrodo, kad mes su vyru turime kur kas daugiau laiko nei mūsų draugai. Būna, kviečiame juos į svečius, o jie niekaip laiko nesuranda. O susitikę stebisi, kaip mes iš namų ištrūkstame.
Ketverius metus vadovaujate šokių namams. Per tą laiką daug kas keitėsi, tikriausiai ir jūsų pačios pomėgis šokti.
Aš dabar šoku savo malonumui, tiek, kiek su vyru išeina. Nors kartais būna labai gaila, kad nešoku profesionaliai. Bet suprantu, kad tada buvo vienas, o dabar yra kitas gyvenimo etapas.
Kol atidarėte baleto mokyklą, nemažai paplušėjote?
Iš pradžių drauge su Egle Špokaite pabandėme pasižiūrėti, kokia situacija dėl baleto Lietuvoje. Nekalbu apie kitus miestus, pamatėme, kad situacija sostinėje skurdi. Na, bet mes bandysime tai keisti (šypsosi).
Baleto mokykla įkurta „Kristinoss šokių namuose“?
Taip. Netilpome į jau esančią salę, todėl atidarėme dar vieną. Baletui reikalingas specialus linoleumas, teko jį vežtis iš Vokietijos.
Mokykla jau paruošta, teliko laukti rudens?
Jaučiuosi labai gerai: susitariau su tokiomis baleto žvaigždėmis kaip Eglė Špokaitė, Neli Beliakaitė, retkarčiais pagelbės Živilė Baikštytė (ji dar šoka Operos ir baleto teatre, savo grupių imti nenorėjo). Į mūsų mokyklą susirinks baleto elitas! Sunkiausia buvo prišnekinti dešimt metų JAV gyvenančią N. Beliakaitę. Tikėjomės, kad ji negaus šiam sezonui užsakymų, bet gavo. Teko ją perkalbėti, ir mums pasisekė – Neli labiau myli Lietuvą nei JAV. Sudarėme sąlygas ir ji grįžta dirbti. Neli – pasaulinės patirties turinti specialistė, žinanti, kaip dirbti ir su suaugusiais, ir vaikais... Mūsų perliukas. Mums labai pasisekė.
Vadinasi, baleto mokykla laikysis ant trijų moterų pečių?
Taip, E. Špokaitė, N. Beliakaitė, Ž. Baikštytė ves šokių pamokas, o visa kita, kas susiję su mokykla, kaip organizacija, atiteks man. Manau, kad mokykla negali apsiriboti vien baleto pamokomis. Tai – ir tradicijos, ir renginiai, ir stovyklos, ir seminarai – viskas guls ant mano pečių. Aš turiu patirties kuriant ir valdant mokyklas.
Kaip seniai brandinote sumanymą atidaryti baleto mokyklą?
Dar vasarį susitikome su Egle, paskui gimė mintis surengti labdaringą projektą. Jau tąsyk nuskambėjo gandas, kad Vilniuje duris atvers baleto mokykla. Didžiausias krūvis vis dėlto yra šiuo metu. Kaip aš sakau, esame finišo tiesiojoje (juokiasi).
Kalbama, kad jūsų baleto mokykla praplės norinčiųjų susieti tolimesnį savo gyvenimą su šia profesija galimybes...
Iki šiol norint susieti savo gyvenimą su balerinos ar balerūno specialybe tekdavo baigti M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, tik iš ten būdavo galimybė patekti į Operos ir baleto teatrą. Nors, kai pagalvoju, neturėtų taip būti...
Mes kovojome už neakivaizdinį M. K. Čiurlionio menų gimnazijos skyrių. Daugelis tėvų neleisdavo savo vaikų į minėtą gimnaziją vien todėl, kad nebūdavo tikri, ar norės jų vaikas pasirinkti šią specialybę. Juk šešerių metų nuspręsti gana sunku (šypsosi). Dabar yra galimybė mokytis bet kokioje mokykloje ar gimnazijoje ir ruoštis neakivaizdiniame mūsų baleto mokyklos skyriuje. Jei vaikas ir ateityje norės šokti, teliks išlaikyti egzaminus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o iš ten į Operos ir baleto teatrą. Man tai atrodo didžiulis laimėjimas.
Jūsų mokykloje bus berniukų ar tik mergaitės?
Sulaukėme ir berniukų, tiesa, jų mažai. Gal iš 200 ir bus kokie septyni. Bet pabendravusi su jų tėvais labai maloniai nustebau – visi jie iš labai gražių šeimų.
Minėjote, jog savo dukrytes taip pat leisite į šią mokyklą...
Noriu, kad jos išbandytų baletą, nes pramoginiuose šokiuose labai dažna problema dėl partnerio... O balete, jei neturės partnerio, šoks viena. Mano mergaitės dar tik bandys (šypsosi). Abi jos keturmetės, todėl nelabai įsivaizduoja, kas yra tas baletas. Nors žino, kad princesės ir balerinos turi būti grakščios ir gražiai šokančios.
Nuo rugsėjo Vilniuje duris atvers jūsų ir garsios balerinos Eglės Špokaitės baleto mokykla. Pripažinkite, Lietuvoje iki šiol mokytis baleto nebuvo itin populiaru...
Taip, Lietuvoje kur kas labiau įprasta, kad baleto mokosi vaikai, o ne suaugusieji. Tačiau, didelei mūsų nuostabai, baleto nori mokytis ir subrendę žmonės. Bent jau dabar susidomėjimas didžiulis.
Ar nesunku suderinti penkių vaikų mamos ir šokių mokyklos vadovės pareigas?
Na, mes ne vien tik dirbame. Neseniai su vaikais atostogavome Turkijoje, bet dabar daugiausia laiko prabėga šokių mokykloje. Darbe gelbsti administratorė, namuose – auklė. Bandome suktis, dalijamės pareigomis su vyru. Dienotvarkė gana įtempta, bet niekada nebuvo taip, kad į ją nebūtų įtrauktas dėmesys vyrui. Mes abu pasiplanuojame pabėgti ir nuo darbų, ir nuo šeimos narių. Svarbiausia – mūsų dviejų santykiai, jei jie gerai suksis, daug problemų išspręsime. Labai saugome ir branginame vienas kitą.
Bendravimas su vaikais taip pat jūsų dienotvarkėje?
Gal daug kam atrodys niūrokai, bet iš tiesų laiką, praleidžiamą su kiekvienu vaiku, planuojame. Svarbu, kad nė vienas neliktų nuskriaustas, pabūtų su mumis be kitų vaikų konkurencijos. Abi mažytes beveik visada imame kartu, bet vyresniems reikia atskiro bedravimo.
Jūsų vyriausioji Vaida jau ne namuose?
Jos jau kaip ir nebeturime... Vaida mokosi Anglijoje, Braitone. Tik vasarą leidžia namuose ir per metus kelis kartus atvyksta atostogų. Ji beveik savarankiška, nors iš tiesų dar vaikas (šypsosi). Atrodytų, jau išsilavinusi ir didelė mergina, bet buityje dar visko daug reikia išmokti.
Nebijote to laiko, kai ir likusieji vaikai pakels sparnus?
Kad tai taip toli (juokiasi)... Kol mažiausios išeis, turėsime dar daug bendro laiko. Mes su vyru svajojame būti aktyvūs senukai ir nesėdėti užsidarę namuose. Nors ir dabar mūsų laisvalaikis bėga labai turiningai: nardome, slidinėjame, jodinėjame arkliais, keliaujame. Abu ieškome tokios srities, kad galėtume laisvalaikį leisti drauge. Dabar vaikštome į jogą, o penktadieniais kartu šokame.
Minėjote apie pabėgimus su vyru. Ar jų metu pavyksta atsiriboti nuo šeimos reikalų?
Jei tik didesnių rūpesčių nėra. Mes su Vaidu jau įpratome ir nuo jų trumpam „atsijungti“. Kita vertus, kartais net ir tų pačių problemų išsakymas vienas kitam, kai niekas nelipa ir nezyzia, visai kitoks. Po darbų visas mūsų laikas yra skirtas vaikams. Kiekvienas jų turi savo bėdų ir džiaugsmų. Tik mažytės nenulipa nuo kelių. Bet kiekvienam reikia, kad prie jo prieitum, pasišnekėtum, paguostum.
Su Vaidu sukatės tiksliai tarsi laikrodukai?
Beveik taip ir išeina. O jei dar nori ką nors nuveikti, reikia visą savaitę suplanuoti, kitaip įsivyraus chaosas.
Santuokos pradžioje taip pat vienas kitam skirdavote laiko?
O gal ieškojimas bendrų pomėgių gimė gerokai vėliau? Abu su vyru turėjome skaudžios patirties – pirmąsias santuokas. Sakoma, klaidų nebūna, būna pamokos. Taigi stengiamės, kad tai (skyrybos, – aut. past.) neįvyktų dar kartą.
Pasidalykite savo šeimos tradicijomis. Kada įprastai susirenkate visi prie stalo?
Vasarą kiek laisvesnis laikas, bet šiokiadieniais didieji mūsų susėdimai prie stalo būna rytais. Natūraliai taip išėjo. Kadangi vaikai keliasi labai sunkiai, vienoje knygoje perskaičiau, kad nereikia jų skubinti. Taigi mes su Vaidu keliamės anksčiau, o juos žadiname prieš valandą. Tada ramiai visi pasišnekame, papusryčiaujame ir be skubėjimo išeiname. Ne per ašaras, ne paskubomis, o labai ramiai. Kiek žinau, niekas iš pažįstamų neturi tradicijos susėsti prie pusryčių stalo, kitiems tai dažniausiai pavyksta per pietus ar vakarienę.
Po pamokų jūsų vaikai eina į būrelius. Tikriausiai labai pavargstate, kol visus išvežiojate?
Dabar jau gerai: vyresnieji patys važinėja viešuoju transportu, vežioti tereikia mažiausias mergaites. Bet aš savo darbo valandas dėlioju taip, kad spėčiau jas iš darželio pasiimti ir kur reikia nuvežti. Kai vyresnieji dar nevažinėjo, buvo be galo sunku. Esame ir vairuotoją samdę.
Matyt, sunkiausia jau praeityje?
Manau, kad mums sekasi gana neblogai. Vien tai, kad visi vaikai iš pirmų santuokų gyvena su mumis, atskleidžia gerą atmosferą.
Žiūrint į jus, viskas atrodo taip paprasta...
Aš dabar po atostogų, pailsėjęs, todėl atrodau optimistiškai. Bet būna momentų, kai labai pavargstu. Tokiomis akimirkomis norisi vienatvės, pabūti su savimi... Nepaisant to, be galo džiaugiuosi šokių mokykla ir šeima. Gyvenime turiu viską, ko norėjau. Jeigu ir pavargstu, suvokiu, kad tereikia išsimiegoti, trumpam pabėgti ir vėl viskas bus gerai.
Jūsų šeima priglaudė ir įvaikino mergaitę...
Na, aš visada apie tai svajojau. Kiekvieną dieną, pasižiūrėjusi į Laurutę, pajaučiu gyvenimo prasmę. Nenorėčiau nieko keisti, esu be galo laiminga...
O laisvų valandų, kada lankomi šeimos bičiuliai, nepritrūkstate?
Man kartais atrodo, kad mes su vyru turime kur kas daugiau laiko nei mūsų draugai. Būna, kviečiame juos į svečius, o jie niekaip laiko nesuranda. O susitikę stebisi, kaip mes iš namų ištrūkstame.
Ketverius metus vadovaujate šokių namams. Per tą laiką daug kas keitėsi, tikriausiai ir jūsų pačios pomėgis šokti.
Aš dabar šoku savo malonumui, tiek, kiek su vyru išeina. Nors kartais būna labai gaila, kad nešoku profesionaliai. Bet suprantu, kad tada buvo vienas, o dabar yra kitas gyvenimo etapas.
Kol atidarėte baleto mokyklą, nemažai paplušėjote?
Iš pradžių drauge su Egle Špokaite pabandėme pasižiūrėti, kokia situacija dėl baleto Lietuvoje. Nekalbu apie kitus miestus, pamatėme, kad situacija sostinėje skurdi. Na, bet mes bandysime tai keisti (šypsosi).
Baleto mokykla įkurta „Kristinoss šokių namuose“?
Taip. Netilpome į jau esančią salę, todėl atidarėme dar vieną. Baletui reikalingas specialus linoleumas, teko jį vežtis iš Vokietijos.
Mokykla jau paruošta, teliko laukti rudens?
Jaučiuosi labai gerai: susitariau su tokiomis baleto žvaigždėmis kaip Eglė Špokaitė, Neli Beliakaitė, retkarčiais pagelbės Živilė Baikštytė (ji dar šoka Operos ir baleto teatre, savo grupių imti nenorėjo). Į mūsų mokyklą susirinks baleto elitas! Sunkiausia buvo prišnekinti dešimt metų JAV gyvenančią N. Beliakaitę. Tikėjomės, kad ji negaus šiam sezonui užsakymų, bet gavo. Teko ją perkalbėti, ir mums pasisekė – Neli labiau myli Lietuvą nei JAV. Sudarėme sąlygas ir ji grįžta dirbti. Neli – pasaulinės patirties turinti specialistė, žinanti, kaip dirbti ir su suaugusiais, ir vaikais... Mūsų perliukas. Mums labai pasisekė.
Vadinasi, baleto mokykla laikysis ant trijų moterų pečių?
Taip, E. Špokaitė, N. Beliakaitė, Ž. Baikštytė ves šokių pamokas, o visa kita, kas susiję su mokykla, kaip organizacija, atiteks man. Manau, kad mokykla negali apsiriboti vien baleto pamokomis. Tai – ir tradicijos, ir renginiai, ir stovyklos, ir seminarai – viskas guls ant mano pečių. Aš turiu patirties kuriant ir valdant mokyklas.
Kaip seniai brandinote sumanymą atidaryti baleto mokyklą?
Dar vasarį susitikome su Egle, paskui gimė mintis surengti labdaringą projektą. Jau tąsyk nuskambėjo gandas, kad Vilniuje duris atvers baleto mokykla. Didžiausias krūvis vis dėlto yra šiuo metu. Kaip aš sakau, esame finišo tiesiojoje (juokiasi).
Kalbama, kad jūsų baleto mokykla praplės norinčiųjų susieti tolimesnį savo gyvenimą su šia profesija galimybes...
Iki šiol norint susieti savo gyvenimą su balerinos ar balerūno specialybe tekdavo baigti M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, tik iš ten būdavo galimybė patekti į Operos ir baleto teatrą. Nors, kai pagalvoju, neturėtų taip būti...
Mes kovojome už neakivaizdinį M. K. Čiurlionio menų gimnazijos skyrių. Daugelis tėvų neleisdavo savo vaikų į minėtą gimnaziją vien todėl, kad nebūdavo tikri, ar norės jų vaikas pasirinkti šią specialybę. Juk šešerių metų nuspręsti gana sunku (šypsosi). Dabar yra galimybė mokytis bet kokioje mokykloje ar gimnazijoje ir ruoštis neakivaizdiniame mūsų baleto mokyklos skyriuje. Jei vaikas ir ateityje norės šokti, teliks išlaikyti egzaminus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, o iš ten į Operos ir baleto teatrą. Man tai atrodo didžiulis laimėjimas.
Jūsų mokykloje bus berniukų ar tik mergaitės?
Sulaukėme ir berniukų, tiesa, jų mažai. Gal iš 200 ir bus kokie septyni. Bet pabendravusi su jų tėvais labai maloniai nustebau – visi jie iš labai gražių šeimų.
Minėjote, jog savo dukrytes taip pat leisite į šią mokyklą...
Noriu, kad jos išbandytų baletą, nes pramoginiuose šokiuose labai dažna problema dėl partnerio... O balete, jei neturės partnerio, šoks viena. Mano mergaitės dar tik bandys (šypsosi). Abi jos keturmetės, todėl nelabai įsivaizduoja, kas yra tas baletas. Nors žino, kad princesės ir balerinos turi būti grakščios ir gražiai šokančios.
