Ar geroms mergaitėms lengva gyventi su blogais berniukais? Ar jie iš tiesų nesutramdomi, o gal tai - tik jų įvaizdis? „Geriausias būdas sutramdyti vėjavaikišką vyrą - visai jo netramdyti", - teigia Oksana Zlatkovaitė, Indrė Mišeniovaitė, Gintarė Gurevičiūtė, Žaneta Daubarytė ir kitos esamos arba buvusios garsių vyrų antrosios pusės.
Ech, kiek daug šioje temoje stereotipų. Bandant su jais grumtis pirmiausia kyla klausimas, kodėl nesutramdomais tradiciškai vadinami vyrai. Paskui šmėkšteli dvejonė, kodėl apskritai vyrus reikia tramdyti. Kodėl amžina moters užduotis - rišti vyrą prie savęs meilikavimu, kočėlu ir palikuonimis, o jo gyvenimo tikslas - kaip nors nuo viso to pabėgti?.. Ir vis dėlto kiekviena moteris, stojusi greta visomis prasmėmis patyrusio, daug kartų nuvylusio ir nusivylusio, egocentriško ar bent jau tokiu laikomo ir dar, neduok Dieve, garsaus vyro, sulaukia vienareikšmiškos aplinkinių reakcijos: „Patampys ir pames", „Papildys pleibojaus haremą", „Nesulaikė kitos, nesulaikys ir ji"...
Uždėtą štampą ištrinti nelengva. Tik ar verta stengtis jį trinti? Juk galima maloniai gyventi šia diena ir nekurti jokių penkmečio planų. Arba paleisti į darbą moteriškąją artileriją ir mėginti nepataisomą donžuaną paversti naminiu katinu. Arba leisti santykiams klostytis natūraliai ir patikėti, kad tikroji meilė įveikia viską - net ir nesutramdomą sielą.
Raigardas Tautkus ir Žaneta Daubarytė: santykiai primena kaktusą
Lyriška melancholija ir ant akies užkritusi plaukų sruoga Raigardą Tautkų (27) paverčia daugelio Lietuvos mergaičių svajone. Jei tik jis panorėtų - gerbėjų tikrai nesustabdytų faktas, kad šis vyras su dviem moterimis turi du vaikus. Prodiuseris, grupės N.E.O. lyderis neslepia esąs jautri ir neprognozuojama asmenybė visose gyvenimo srityse - be abejo, ir romantiškuose santykiuose. Jo mylimoji Žaneta Daubarytė (29), pagimdžiusi jo dukrą Sofiją, tai žino geriau kaip niekas kitas.
Ji turi liekną figūrą, dideles akis, šviesius garbanotus plaukus. Tiki ne ūmia, o sąmoninga, „išmąstyta" meile. Tačiau ne tik tai paskatino Raigardą susieti savo gyvenimą su ja. Nevardijant Žanetos diplomų, galima pasakyti trumpai: ji protinga ir pasiutusiai tolerantiška.
Ar Raigardą apskritai galima vadinti nesutramdomu? „Drąsiai, - nedvejodama patvirtina moteris, gyvenanti su juo ketverius metus. - Jis neapibūdinamas. Geras, nuoširdus, bet tikrai ne šeimos žmogus: nekepa kotletų, nedalyvauja gimdymuose, savaitgalį nesėdi namie. Vaikai jam patinka, bet turi teikti malonumą - ne itin maloniems atvejams samdomos auklės ir šeimininkės. Jis niekada nežino, ko nori, o aplinkiniai to nežino juo labiau." Argi lengva gyventi su tokiu žmogumi? Pasirodo, lengva, jei ir pati esi lygiai tokia pat.
Jie nuo pat pradžių suprato vienas kitą iš pusės žodžio. Tvirtina, kad telepatija yra nuostabus jausmas. Dažnai susėda virtuvėje ir plepa iki ryto apie bet ką - nuo planuojamų koncertų iki Honkongo ekonomikos ir Hitlerio asmenybės niuansų. Kurti romantiką net nesivargina, tad iki šiol Žaneta iš mylimojo nesitiki nei gėlių, nei dovanų. „Sykį eidama pro turgų neiškenčiau: „Kokie gražūs vilkdalgiai!" „Aha", - pritarė jis ir nuėjo toliau. „Tai gal grįžtam, nusiperkam", - numykiau. Tada nupirko, ir tai buvo vienintelis kartas", - prisimena. Bet dėl dovanų stygiaus ji nesijaudina, nes ir pati Raigardui beveik nieko nedovanoja: „Sykį nupirkau profesionalų fotoaparatą, tai pati juo ir naudojuosi. O kitą sykį - megztuką, bet netiko, teko kažkam atiduoti."
Atsainumas asmeniniuose santykiuose turi savotiško žavesio, kaip rutinoje - ekspromtas. Tačiau aplinkinių spaudimas sudėlioti santykius į lentynėles - neišvengiamas. „Jis - degtukas, aš - ginčų maniakė. Mama kartais atsargiai bando pasidomėti: „Tai kaip judu gyvenate?" „Gerai, mam", - atsakau. Tada ji išvadina mus nenormaliais, ir tuo pokalbis baigiasi, - juokiasi Žaneta. - Tvarkos mėgina įvesti ir septynmetis mano sūnus Jokūbas, labai mylintis Raigardą: vis ragina mus susituokti, nes per televizorių girdėjo, jog nesusituokę žmonės nelaikomi šeima. Bet aš nenoriu tuoktis: dabartinis ryšys mane visiškai tenkina." Porai nepriimtini nepatogumai ir pasiaukojimai: „Žinau, kad santykius reikia kurstyti, antraip jie vysta kaip gėlė. Na, nebent jie - kaktusas. Gal mūsiškiai ir yra kaktusas, gyvuosiantis iki amžiaus galo?"
Raigardas pavydus: su faktu, kad beveik visi Žanetos bičiuliai yra vaikinai, susitaiko sunkiai. O ji dėl pavydo turi dviprasmę nuomonę. Viena vertus - visiškai neriboja vyro laisvės, tačiau pastebi, kad jis visada pasikvepinęs, išsilyginęs marškinius, mėgstantis sulaukti moteriško dėmesio. „Būdama kitame mieste kartais sunerimstu: kažin ką jis veikia, - šypteli. - Kai koncertų metu saugau N.E.O. vaikinų telefonus, jie nesiliauja pypsėti nuo žinučių. Bet rimto pagrindo nerimauti neturiu: Raigardui ir vienos mylimosios - per akis."
Kurti planus, kaip vyrą paversti namų šeimininku, ji neturi nei laiko, nei noro. Visa tai - tikrai ne tokiai moteriai, kuri dirba šimtą darbų, rašo tezes daktaro disertacijai, per pertrauką tarp darbų pagimdo dukrą ir nesiliauja svajoti apie kraustymąsi į Paryžių ar Niujorką. Palauk, o kaipgi Raigardas?.. „Jei jis norėtų skirtis, išleisčiau be širdgėlos: ką galėjau, iš jo jau pasiėmiau. Tad jis pasielgs taip, kaip norės, - trūkteli pečiais. - Važiuos su manimi. Arba liks čia. O kas sakė, kad pora privalo visuomet gyventi kartu?"
Štai taip paprastai griaunami stereotipai.
Egmontas Bžeskas ir Oksana Zlatkovaitė: skyrybos be konkrečios priežasties
Kad ir ką darytų prodiuseris ir menininkas Egmontas Bžeskas (34) - tūžtų ar didžiuotųsi, vis tiek jo pavardė Lietuvoje jau virto bendriniu žodžiu, reiškiančiu žavių merginų numylėtinį. Žvelgiant per vyrišką prizmę, Egmontas - tikras laimės kūdikis: jo meilės istorijos liudija, kad šis mielas baltaplaukis neabejotinai turi kažką tokio, kas jų pritraukia. Spėliojant, kas tai galėtų būti, galima nuklysti į tolimas lankas ir vis dėlto pritrūkti vieno milimetro iki suvokimo, kad net ir žaismingąjį Bžeską skyrybos gali skaudinti ir žeisti.
Oksaną Zlatkovaitę (25) su Egmontu supažindino draugai. Mergina buvo apsiskaičiusi: jai nereikėjo pristatyti nei Bžesko, nei jo meilės istorijų su grupės „69 danguje" narėmis Karina ir Nijole. Iš pradžių jiedu bendravo bičiuliškai, paskui ėmė susitikinėti pietų, vėliau - vakarienės, ir dabar visai nebūtina tiksliai prisiminti, kurią akimirką blykstelėjo kažkas tokio, pavertęs juos pora. Jie bendravo dvejus metus. Išsiskyrė, mėgino taikytis, vėl išsiskyrė. Šiuo metu jų statusas - draugai, kolegos (mergina rūpinasi grupės „69 danguje" vadyba), bet jau ne mylimieji.
Rodos, geresnės progos išlieti bent menką nuoskaudą buvusiajam nesugalvotum. Tačiau Oksana taikiai šypsosi ir neskuba vadinti Egmonto vėjo pamušalu, kurio sutramdyti nepavyko net jai - juodaplaukei gražuolei su kriminalistės patirtimi. „Plevėsa jį laiko tik jo nepažįstantieji, - tikina. - Žinoma, Mantas prisidėjo prie tokio įvaizdžio kūrimo, tik nemanė, kad šleifas tęsis taip ilgai... Tikrovėje jis - kitas žmogus: nepaviršutiniškas ir rūpestingas. Gal ne visai šeimyniškas, bet šeimyniško vyro, ruošiančio valgį, žiūrinčio futbolą ir kartą per pusmetį su žmona šiaip ne taip nueinančio į kiną, man ir nereikia."
Gyvendami kartu jie neribojo vienas kito, tik natūraliai norėjo būti drauge. „Tuo metu Mantas paliko grupę „Naujieji lietuviai", suremontavo butą, pasirinkdamas kur kas ramesnį stilių. Atsirado noras būti namie: kviesdavome draugų, ruošdavome valgį, - prisimena mergina. - Žinoma, mudu svajojome apie ateitį. Kalbėjomės apie vaikus. Meilės be ateities planų aš neįsivaizduoju. Labai svarbi ir ištikimybė, tačiau nebesu tokia kategoriška kaip ankstyvoje jaunystėje: manau, kad nė vienas žmogus nėra šventas ir visi turi teisę į antrą šansą."
Anot Oksanos, Bžesko traukos priežastis - jo atvirumas ir nuoširdumas. Jo panelių ji neskaičiavo ir savęs į eilę nestatė. „Skyriausi nuo jų, nes visiškai nenorėjau lipti ant scenos. Tiesa, jis rado mūsų panašumų su Karina, - šypteli. - Prieš Mantą ilgai draugavau su vienu, kitu vaikinu, išsiskyrusi likau jiems draugiška. Taigi mano patirtis labai panaši į jo: skirtumas tik toks, kad maniškės neaprašė laikraščiai. Bet laimės ieškančio žmogaus visai nebūtina vadinti pasileidėliu."
Draugaudama su Egmontu ji girdėjo: „Dar viena Bžesko palydovė." „Pati netrukus įsitikinau, kad tai - tik Manto įvaizdis, - ramiai kalba O. Zlatkovaitė. - Būdavo, nuvažiuojame į vakarėlį, minutei nueinu prie baro, kitą dieną spaudoje - jo nuotraukos su užrašu: „Bžeskas linksminasi vienas!" O jei dar kokia bičiulė tuo metu prieina pasisveikinti - „Bžeskas metė Oksaną dėl paslaptingos šviesiaplaukės!" Greitai išmokau į tai nebereaguoti. Nerimavau tik dėl savo tėvų: jie iš kitos aplinkos, tėtis - buvęs komisaras, situacijos galėjo ir nesuprasti. Bet dėl Manto jie man nepriekaištavo."
Daugelis draugų merginos nepalaikė: „Manai, tu kitokia nei jo buvusios? Paliks ir tave." Ji bandė neigti, aiškinti, kad Egmontas nieko nepaliko. Paskui liovėsi. Viską parodė laikas: vienadienės meilės juk netrunka dvejus metus.
Vis dėlto pora išsiskyrė, Oksana išsikraustė iš Egmonto namų ir grįžo gyventi į savo butą. Vadinasi, skeptikai buvo teisūs? „Išsiskyrėme visai ne dėl tų priežasčių, kurias mums bruko, - patikina ji. - Tiesą sakant, konkrečių priežasčių ir nebuvo. Tiesiog taip susiklostė gyvenimas. Bet svarbiausia, kad kaip draugai vienas kito nepraradome."
Linas Karalius-Ezopas ir Gintarė Jurevičiūtė: paslapčių neturi būti
Mąstydamas vien apie ateitį, žmogus rizikuoja nepastebėti šios dienos grožio. Bėgdamas tolumoje miglotai blyksinčio tikslo link, nepamato paprastų stebuklų aplink. Gyventi ne ateitimi, o šia diena pataria daugelis Rytų filosofų, ir būtent tokį gyvenimą renkasi Gintarė Gurevičiūtė (21) - Lino Karaliaus-Ezopo (34) širdies draugė.
„Nėra nesutramdomų vyrų, jei jų moterys - išmintingos", - šypteli Gintarė. Su dukart vedusiu ir išsiskyrusiu, du vaikus turinčiu Linu jauna mergina draugauja trečius metus. Netrokšta, kad jis būtų šeimyniškas, nes pati nėra namų šeimininkė. Jųdviejų sąjunga pagrįsta absoliučiai laisva valia: be priesaikų, varginančių įsipareigojimų ir kompromisų. „Labai vertinu laisvę, - prisipažįsta Gintarė. - Nereikia jos atimti iš žmonių, nes tuomet jie tesvajoja ją susigrąžinti. Nekuriu penkmečio planų, santuokos apskritai nesuprantu: kokia turi būti meilė, kad prisiektum ją iki gyvenimo galo?.. Vaikų norėčiau susilaukti būdama maždaug trisdešimt penkerių, o dabar gyvenu tam, kad pajusčiau pilnatvę: mintys apie praeitį ir ateitį neturi trukdyti."
Beje, merginos tariamas žodis „laisvė" nereiškia, kad su ja esantis vyras gali daryti, kas tik šauna į galvą. Ji suvokia, kad ankstesnės Lino moterys neišsigalvojo nebūtų problemų - jis tikrai nebuvo angelas. Tačiau Gintarė moka pasiekti savo. „Jis laisvas pasirinkti, bet jei nori būti su manimi, privalo mane gerbti, - yra tvirta. - Jis gali su kuo nors išgerti arbatos - aš nesu tokia pavydi kaip kitos moterys, - tačiau sąmoningai pasirenka ribą. Pati nemėgstu flirtuoti su svetimais vyrais, nes vengiu pasijusti daiktu." Gintarės nuomone, santykiai be meilės gal ir egzistuoja, bet be pagarbos - ne. Neištikimybė, be abejo, yra nepagarba. Vyrai, savo neištikimybę mėginantys paaiškinti noru pajusti kito žmogaus energiją, sukelia tik juoką: juk ją pajusti galima ir nuėjus į ajurvedinio masažo saloną, tad visai nebūtina būti neištikimam...
Jiedu nuo pat pradžių nevaržė vienas kito. „Iki tol abu gyvenome audringai, o susitikę savaime aprimome. Stengėmės išugdyti visavertį bendravimą. Vyras man turi būti ne tik meilužis, bet ir draugas, o draugystė egzistuoja tik bendraujant, - samprotauja mergina. - Atvirai išsakius artimam žmogui, kas patinka ir kas ne, dėl ko neramu, galima išspręsti daugybę problemų. Paslapčių neturi būti." Liną, nelabai pratusį prie skaidrių santykių, ji išmokė atvirai bendrauti - ankstesniuose jo meilės ryšiuose to trūko.
Gintarės negąsdina spėlionės, kad vyras, jau palikęs daug mylimųjų, gali palikti ir ją. „Žodis „palikti" dvelkia savininkiškumu, - sako ji. - Išsiskyrimas man nebūtų tragedija. Laikui bėgant į mūsų gyvenimą įžengia daugybė žmonių, iš kurių semiamės ir gėrio, ir klaidų. Iš Lino jau labai daug ko pasisėmiau. Dabar esame pora, nes mums kartu gera ir įdomu. Romantikos į santykius įneša vien jau tai, kad neturime vaikų. Drauge tobulėjame, dirbame, keliaujame, turime bendrų temų ir interesų. Kai taip nebebus, gražiai atsisveikinsime."
Ramūnas Rudokas ir Indrė Mišeniovaitė: be praeities šešėlių
Tapę pora, aktorius Ramūnas Rudokas (40) ir Indrė Mišeniovaitė (27) nusprendė nesigilinti į vienas kito praeitį. Ji buvo girdėjusi apie buvusią jo žmoną ir drauges, susipažino su dviem jo dukromis, bet kas ir kodėl - neklausinėjo.
„Pleibojus? - sekundę Indrė lyg ir nustemba, išgirdusi Ramūnui lipdomą titulą. - Na, gal kada toks ir buvo..." Daug ko buvo. Ji atvira: vyras mėgsta dėmesį, kompanijoje prisiima visus laurus, dominuoja ir namuose, mėgsta, kai moteris jį apglosto ir apšokinėja. Tradicinis vaizdelis: Ramūnas guli ant sofos ir žiūri televizorių, o jo moteris sukasi virtuvėje. „Bet man patinka sukiotis virtuvėje, - atremia Indrė. - Kai reikia, moku nusileisti. Anksčiau jaudindavausi dėl karšto jo būdo, o dabar žiūriu ramiai: pasikarščiuos ir praeis."
Jie neišvengė išmėginimų: sykį jau atrodė, kad išeities nebėra, ir pora buvo išsiskyrusi. Nusiminęs Ramūnas tuomet davė interviu vienai televizijos laidai, taip aiškiai atskleisdamas savo liūdesį, kad abejonių dėl „pleibojaus" jausmų tikrumo nebeliko. Netrukus Indrė grįžo jo glėbin. Pernai Jamaikoje jis jai pasipiršo.
Mergina pastebi savo mylimąjį virstantį vis šeimyniškesnį. Klubų etapas praeina - aktoriui norisi ramybės, tad kur kas dažniau pora važiuoja pas Ramūno tėvus. Indrė su jais puikiai sutaria. Neslepia pagalvojanti apie vaikus: „Kai Ramūno devynmetė mažoji prisiglaudžia ir pasako, kad labai mane myli, taip malonu pasidaro..." Mylimojo vaikai nuo pat pradžių merginai nebuvo kliūtis. Šiokia tokia kliūtis buvo jos tėvų reakcija - vis per tą Ramūno reputaciją. „Manau, tėvai savo nuomonės nepakeitė, bet tiesiog su tuo susitaikė", - ramiai konstatuoja Indrė.
Taigi galima tikėtis vestuvių? „Man svarbios vestuvės ir vaikai. Kaip ir kiekviena moteris, noriu susidėlioti savo gyvenimą. Svajojame susituokti užsienyje. Tai - tik laiko klausimas", - neabejoja mergina. Iš kur tas užtikrintumas? „Dėl mudviejų santykių ateities labiau bijau ne aš, o jis, - atskleidžia. - Jam jau daug kartų nepavyko, tad tai natūralu. Apskritai skyrybos nėra pasaulio pabaiga - gyvenimas po jų nesustoja. Bet jaučiu, kad mudviem jos negresia."
Linas Cicėnas ir Rūta Ramanauskaitė-Cicėnė: geriausias tramdytojas - pasitikėjimas
Dabartinė dailininko Lino Cicėno (40) mūza - trečioji žmona Rūta Ramanauskaitė-Cicėnė (24). Statusas „trečioji" jos nebaugina. „Gerai pakapsčius, jo buvusiųjų atsirastų ir daugiau, - susijuokia. - Jis man irgi nėra pirmasis. Bet žmonių santykių esmė slypi tikrai ne šiuose skaičiuose."
Į griežtą vyrų tramdytoją Rūta nepanaši. Ir pati tai paliudija: „Jei norisi vyrą sutramdyti, geriausia išvis jo netramdyti - juk jei bandai pririšti žmogų prie savęs, jis nuo tavęs tolsta. Manau, labiausiai žmones tramdo pasitikėjimas." Beje, moteris nesigėdija prisipažinti, kad bijotų prarasti vyrą - tik turbūt nė kiek ne mažiau, negu jis bijotų prarasti ją: „Linas sako, kad jo meilė man kasdien tik auga. O jo draugai tvirtina, kad sutikęs mane iš tiesų nusiramino."
Rūtos nuomone, nemenkas jos pranašumas vyro akyse - amžius. Ji jaunesnė net už pirmąją jo žmoną vestuvių dieną, ir tai vyrą verčia pasitempti. Kai šalia jauna žmona ir mažas vaikas, nesensta ir jis. Sūnų Bruną auginanti pora sutaria: „Vienodų dienų mūsų gyvenime nebūna. Rutina bukina, tad mes nuo jos pabėgame. Lino emocijos ir mano nuotaika dažnai keičiasi, bet atsidūrę duobėje išsirėkiame, išsišnekame, ir vėl viskas puiku."
Ar ji jau perprato paslaptį - ko neturėjo ankstesnės Lino moterys, kad santykiai su jomis dailininkui nepavyko? „Mėgstu juokauti, jog jos neturėjo pilkšvai mėlynų akių, ilgo kaklo ir juodų plaukų, - nusišypso Rūta. - O jei rimtai, manau, kad kiekvienai moteriai būtina tobulėti, jei ji nori likti įdomi savo antrajai pusei. Kartais geriau nenuvalyti stalo, bet paskaityti knygą. Neabejoju, kad kiekviena Lino buvusioji turėjo kažką gero. Bet aš turbūt žaismingesnė, į viską žiūriu paprasčiau, nezyziu dėl nestabilių jo pajamų ir stengiuosi būti išmintinga."
Galima šmaikštauti, kad televizijos laidų vedėjo Arno Klivečkos (44) žmona Ramunė Klivečkienė (31) savo vyrą sutramdė pačiu natūraliausiu, nuo pasaulio pradžios žinomu būdu: šiuo metu ji laukiasi kūdikio. Klausimą „Kaip tau pavyko jį suvystyti?" Ramunė girdi nuo pat vestuvių, įvykusių prieš ketverius metus. „Apie jį sklido įvairiausių kalbų, ir kai kurios, žinoma, turėjo pagrindą. Jis visiems atrodė nesutramdomas ir šaltas: ne tik pašaliniams žmonėms, bet ir draugams, - truputį stebisi Arno žmona. - Bet man niekada taip neatrodė. Tiesa, susipažinimo replika dvelkė arogancija - Šventosios kavinėje pakvietęs mane šokti jis pareiškė: „Tikriausiai tau nereikia sakyti mano vardo?" Už tai užmyniau jam bato kulniuku. Bet pažindama jį vis geriau pamačiau, kad yra švelnus, rūpestingas ir... žemiškas."
Nenurimstantys draugai tvirtina, jog kadaise vedęs ir susilaukęs dukters, paskui daug metų viengungiavęs ir klajojęs Arnas po pažinties su Ramune pasikeitė 180 laipsnių kampu. „Meilė sutirpdė jo širdį, - nustato priežastį žmona. - Aš nebandžiau jo pakeisti, bet, matyt, pakeičiau nebandydama. Sužinoję, su kuo ketinu susieti gyvenimą, mano tėvai ir bičiuliai tikrai nesprogo iš laimės. Bet dabar jie patenkinti: žiūrėdami į mus mato, kad kirvis atitiko kotą."
Kai Pekino olimpiadoje skaudžiai nepasisekė Lietuvos sunkiaatlečiui Ramūnui Vyšniauskui (31), pirmieji jį paguodė ne tik artimieji, bet ir buvusi gyvenimo draugė Eglė Jokužytė (33). Jiedu buvo pora dvejus metus: dalijosi meile, gludino aštrius kampus, pykosi, taikėsi, ketino tuoktis ir svajojo apie vaikus, bet galiausiai vis dėlto išsiskyrė. Subtili ir tolerantiška Eglė po skyrybų liko sportininko bičiulė ir kartėlio nejaučia, bet prisipažįsta pasimokiusi, jog nelengva gyventi su žmogumi, turinčiu „blogo berniuko" reputaciją.
„Įvaizdis mažai ką reiškia, - tvirtina ji. - Iš tiesų Ramūnas nėra donžuanas, jis gali karštai mylėti tik vieną moterį. Tačiau mudviem nepavyko, nes jis nebuvo šeimos žmogus, rūpinosi tik savimi, nemokėjo gyventi dviese. Bandžiau iš jo lipdyti šeimos vyrą, bet galiausiai supratau, kad tam dar nepasirengęs." Eglė neidealizuoja savęs ir nepuola teigti, kad jei su Ramūnu nepavyko jai, nepavyks ir jokiai kitai. „Tikiu, kad jis dar įsimylės, o meilė žmogų įkvepia gražiausiems dalykams. Tikiu, kad bandys prisitaikyti, ir galbūt jam pavyks, nes laikui bėgant žmonės keičiasi, - mąsto ji. - Moteris neturi teisės keisti vėjavaikiško vyro - jei jis norės, pasikeis pats. Padedama meilės, pora tampa visagalė."
