Dainininkė Karina Krysko (28) ir jos mylimasis šokėjas Saulius Skambinas (31) niekada pernelyg atvirai nesidalijo asmeninio gyvenimo detalėmis, todėl ir apie senokai įvykusias piršlybas pasakoja tik dabar. Tiesa, visų (o labiausiai - žurnalistų!) laukiamos vestuvės šiemet dar neįvyks, nes ir Karina, ir Saulius prisipažįsta, jog žengti šį žingsnį jie dar nepasirengę, juolab kad kur kas svarbesni dabar - neseniai duris atvėrusios „Žvaigždžių mokyklos" reikalai.
Pastaruoju metu daug kalbama apie Zvonkų šeimos skandalą. Ar panašių įvykių gali nutikti kiekvienai porai?
Karina: Zvonkų istoriją, matyt, sužinojau paskutinė. Ir dabar nežinau, kas iš tikrųjų nutiko. Galiu pasakyti tik tiek: nė vieno žmogaus negalima teisti, nes kiekvieną minutę gali nutikti kas nors, ko visiškai nesitikime.
Saulius: Niekada nežinai, į kokio žmogaus draugiją pateksi. Juk bet kokį skandalą galima sukelti „iš oro": užtenka nueiti į barą, su kuo nors pašnekėti, pareplikuoti, ir kitą dieną, žiūrėk, tu jau teisme - geras advokatas gali padaryti bet ką. O vyrų situacija dar nepalankesnė (juokiasi).
Karina, ar įsivaizduoji, kad į panašią padėtį galėtų patekti Saulius?
Karina: Saulius, manau, ne...
Saulius: O aš, manau, galėčiau! Kaip ir kiekvienas kitas.
Karina: Tiesą sakant, apie tai nesusimąsčiau ir dabar nesvarstau, galėtų mums tai nutikti ar ne. Esu tikra, kad jei per daug galvoji apie blogus dalykus, anksčiau ar vėliau jie vis vien nutinka.
Tolerantiškumo ir supratimo panašiu atveju nepristigtumėte?
Saulius: Kažkada Karinai esu sakęs, kad tolerancija žengia koja kojon su abejingumu. Juos skiria vos vienas žingsnis. Būti pernelyg tolerantiškam negerai. Kaip ir su vitaminais: nors juos vartoti yra gerai, kilogramas vitaminų gali pakenkti kiekvienam. Abejingam žmogui paprasta pasiteisinti: „Aš tiesiog tolerantiškas." Aš ir Karina esame tolerantiški, bet su saiku.
Karina: Visada svarbiausia - rasti aukso viduriuką, nors tai ir be galo sunku. Geriausia nedaryti skubotų išvadų. Ilgai svarstau, analizuoju, svetimą poelgį perleidžiu per savo emocijas ir tik paskui priimu sprendimus. Apskritai esu linkusi viską apmąstyti, visada stengiuosi žmogų suprasti, kad ir ką jis būtų padaręs.
Kartais atrodo, kad tu apskritai nemoki pykti...
Karina: Žinoma, moku!
Saulius: Pykti ji tikrai nesugeba (šypsosi). Karina gali būti pavargusi, irzli, nežinoti, ko nori, ir dėl to niršti. Bet pykti? „Tu ne ten padėjai tą ar aną", „Tu nepadarei to ar ano" - mūsų namuose tokių kalbų nebūna.
Karina: Kalbant apie buitį, su manimi lengva. Kojinės gali būti numestos bet kur, tualeto dangtis nenuleistas, o kriauklėje mėtytis plaukų - dėl tokių dalykų nepriekaištauju. Atėjau, sutvarkiau, jei negalėjau, atėjo mano žmogus ir sutvarkė - būtų kvaila dėl to ginčytis ir gaišti laiką.
Saulius: Jei gyventume ramiai ir turėtume daug laiko, karai dėl netvarkos namuose tikrai vyktų, bet abu esame užsiėmę, kartais net gyvendami sykiu sugebame prasilenkti, tad ginčytis dėl smulkmenų nėra prasmės. Mūsų kasdienybėje tvyro visiškas chaosas...
Taip gyventi turbūt nelengva?
Saulius: Suprantame, dėl ko visa tai darome, - mes kuriame ateitį. Norisi įdėti indėlį dabar, kol galime, atlikti kuo daugiau, kad vėliau ramiai galėtume skinti vaisius.
Įkūrėme šokių mokyklą. Kol kas šaknis įleidome Kaune, bet vėliau plėsimės per visą Lietuvą. Šalį yra apėmęs šokių bumas - visa Lietuva šoka, bet dažniausiai šokiai tampa suaugusiųjų laisvalaikiu. Ir aš, ir Karina šokame nuo pat mažens, daug į tai investavome, todėl mums graudoka žiūrėti, kaip profesionalusis šokis Lietuvoje nyksta. Nusprendėme ne orientuotis į mases, o galbūt išauginti naują profesionalų kartą, tad renkame mažų vaikų, iš kurių dar būtų galima ką nors nulipdyti, grupes.
Beje, „Žvaigždžių mokykloje" imsimės ne tik šokių. Žinoma, jie bus svarbiausi, bet mokysime ir vokalo, veiks modelių agentūra, galbūt įkursime aktorių studiją.
Karina: Norime surinkti pačius talentingiausius vaikus, nebūtinai jie užaugę bus šokėjai, bet pradėję nuo šokių galbūt taps dainininkais ar aktoriais. Ne visos šeimos gali už vaikų lavinimą mokėti didelius pinigus, todėl pamokos mūsų mokykloje nebrangios.
Saulius: Kaina, nors ir kokia, privalo būti, nes iš patirties žinau, kad už dyką gautas daiktas ne taip vertinamas kaip tas, už kurį reikėjo mokėti. Mūsų mokykloje mokosi ne tik turtingų tėvų vaikai, bet ir gyvenantys vaikų namuose ar šeimose, kurios vos galą su galu suduria.
Idėja graži, bet tai jums, neabejoju, yra ir verslas?
Saulius: Tobula, jei dirbi mėgstamą darbą ir gali iš jo gyventi. Žinoma, iš šios veiklos turėsime šiokių tokių pajamų, bet pasakysiu atvirai: tikslai iš tikrųjų buvo kilnūs. Mūsų akyse nesisuka doleriai ir jei norėtume, tautiškai tariant, „pasidaryti" gero pinigo, mokykloje kainos būtų kitokios.
Sakoma, poroms, kurios gyvena ir dirba kartu, vieną dieną ima trūkti asmeninės erdvės...
Karina: Kad mes pernelyg dažnai ir nesimatome...
Saulius: Turime daugybę reikalų. Kai Karina gali, važiuojame kartu, bet dažnai tenka lėkti vienam, nes ji turi kitos veiklos, į kurią negali numoti ranka.
Karina: Vasara buvo sunki - daug koncertų, kelionių. O štai rugsėjį buvo net keletas dienų, kai galėjau miegoti, kiek noriu, skaityti knygas, dabar ir vėl prasidėjo renginiai, įvairūs projektai, padaugėjo apmąstymų apie ateities planus. Manau, su Sauliumi puikiai vienas kitą papildome: jei aš negaliu, jis mane pavaduoja, jei jis negali, aš pasistengiu tuo metu būti laisva.
Bet ginčų, kai ėmėtės bendros veiklos, turbūt padaugėjo?
Saulius: Ne. Šiuo klausimu mes apskritai nesiginčijame - visada išklausome vienas kito nuomonės.
Karina: Jei ko nors nežinau, nutyliu, pasiklausau, bet jei manau, kad Saulius neteisus, pasakau...
Saulius: ...bet aš vis tiek padarau taip, kaip man reikia (kvatojasi).
Karina: Nesipūsk, tau tik taip atrodo!
Saulius: Karina protinga ir sugeba povandeninėmis srovėmis paveikti mane taip, kad elgčiausi, kaip ji nori.
O gal jai tik atrodo, kad elgiesi taip, kaip ji trokšta? Verslininkas Antanas Bosas juokais yra sakęs, kad šeimoje egzistuoja dvi nuomonės: viena teisinga, kita - žmonos. Štai jums ir vyriškas požiūris!
Saulius: (Kvatojasi.) Na, kadangi mūsų šeimoje žmona esu aš...
Žinoma, nesutarimų būna, ir dažniausiai jų kyla dėl to paties užimtumo. Kartais man atrodo, kad Karina, nors turi laisvo laiko, namo neskuba, kažkur vis užtrunka. Nepuolu kelti skandalų, bet būna pikta. Aš po darbų lekiu, skubu namo, su niekuo nesusitinku, nes žinau, kad tuoj iš Vilniaus turi atvažiuoti Karina. Praeina valanda, dvi, trys. Apie pusę trijų nakties neiškenčiu, paskambinu ir išgirstu: „Aš tuoj - jau pajudėjau iš mamos namų."
Karina: Negi nesupranti, kad bandau tavo toleranciją (juokiasi)?! O jei rimtai, esu užimta ir nuolat skubu, todėl kai turiu nors šiek tiek laisvo laiko, nebenoriu niekur lėkti. Nemėgstu skubėti, todėl labai vertinu, Sauliau, tavo kantrybę. Ir kaskart ją bandau.
Saulius: Štai, prašau - pasirodo, esu Karinos bandomasis triušis (juokiasi)! Bet apskritai mūsų šeimoje viskas gerai. Tai tik vienas atvejis, patikėkite, ginčijamės labai retai.
Niekada neįtarinėjai Karinos?
Saulius: Tikrai ne. Kartais pagalvoju: jei norėčiau, tikrai atitrūkčiau ir niekas to nesužinotų. Karinos reikalas yra padaryti taip, kad niekada nenorėčiau nuo jos atsitraukti. Ir atvirkščiai - jei ji atitrūktų, tai būtų mano problema.
O tu sakei, kad pernelyg didelė tolerancija yra blogai!
Saulius: Supraskite, mes gyvename ne paprastą gyvenimą, todėl tokius dalykus kaip atitrūkimas, nuėjimas į kairę, neištikimybė, labai sunku patikrinti. Nei aš Karinos, nei ji manęs negali kontroliuoti, todėl mūsų santykiai grindžiami tik pasitikėjimu. Svarbiausia, kad jis niekur nedingtų.
Karina: Galima nusamdyti privatų detektyvą, klausytis telefono pokalbių, bet tokie santykiai suteikia daugiau kančios nei džiaugsmo.
Karina, jau galima tave vadinti kauniete?
Karina: Pirmiausia, gyvenu ne Kaune, o Palemone (juokiasi)! Vasarą išties daugiau praleidau Kaune, nes buvo patogiau važinėti į koncertus pajūryje, bet dabar vėl prasidėjo nauji darbai ir vis dažniau užsibūnu Vilniuje.
Kodėl apskritai nusprendei persikelti į Kauną - gal paprasčiau būtų buvę Saulių atvilioti į Vilnių?
Karina: Pagrindinė priežastis ta, kad Vilniuje nebūtume turėję kur gyventi. Šiaip viskas išėjo natūraliai: vyko projektas „Šok su žvaigžde!", tad vis dažniau pradėjau važinėti į Kauną. Važinėjau ir prisivažinėjau... Bet jei turėčiau namą ar butą Vilniuje, matyt, šiandien gyventume ne Kaune. Vilnių myliu labiau vien todėl, kad čia gimiau. Išvaikščiotos gatvės, pažįstami kampeliai. Kaune esu „šviežia", todėl draugų beveik neturiu, o ir miesto dar nelabai pažįstu, vis pasiklystu.
Saulius: O aš galėčiau bet kur gyventi. Nesvarbu kur, svarbiausia - su kuo gyveni. Bet jei šeimos galva nusprendė gyventi Kaune...
Karina: Palauk, tai kuris iš mūsų šeimos galva?
Saulius: Žinoma, aš (juokiasi)! Sakydamas, kad esu žmona, juokavau.
Karina: Nori pasakyti, kad žmona negali būti šeimos galva?
Saulius: Aišku, negali. Vyras turi būti vyras...
Karina: Esi labai tradicinių pažiūrų...
Saulius: Geriau būti tradicinių nei bet kokių pažiūrų. Aš konservatorius, man patinka ir yra svarbūs banalūs dalykai: šeima, santuokoje gimę vaikai, šeimos tradicijos, tai, kas šiuolaikiniam jaunimui atrodo nesąmonė. Šeima man - svarbiausias gyvenimo tikslas, ir tik šalia jos atsiduria karjera, verslas.
Karina: O aš esu Adamsų mergaitė (šypsosi). Žinoma, laikui bėgant sužinai daug naujovių, užplūsta pačių įvairiausių minčių, augi, tampi protingesnė, keičiasi nuostatos, įsitikinimai, prioritetai. Lengvai priimu naujoves ir nesu kaip Saulius prisirišusi prie tradicijų. Man nebūtų baisu, jei vaikas gimtų prieš vestuves. Nesureikšminu dalykų, kurie žmonėms atrodo labai svarbūs, bet iš tikrųjų ne jie yra svarbiausi. Kiekvienas gyvename savo gyvenimą: vieniši ateiname į šį pasaulį, vieniši ir išeiname - juk net vaikai mums nepriklauso...
Saulius: (Ironiškai šypsosi.) Nori, Karina, nuspėsiu tavo ateitį: tu, aštuoniasdešimt aštuonerių metų bobutė, sėdi supamajame krėsle, mezgi, klausaisi radijo stoties „Pūkas", o aplinkui - daugybė tokių pat senukų, nes dienas leidi senelių namuose. Tokio mąstymo žmonės tokį pat požiūrį perduoda ir savo vaikams, tad nusiteik, kad senatvėje liksi viena.
Karina: Bet po metų galbūt mano požiūris pasikeis! Be to, aš nesakau, kad nekreipiu dėmesio į mane supančius žmones - aš juos be galo myliu.
Pagaliau jūs susiginčijote!
Saulius: Su Karina labai mėgstame diskutuoti tokiomis temomis. Būna, sėdime virtuvėje ant grindų, geriame arbatą ir kalbamės. Nieko vienas kitam neįrodinėjame, dažniausiai taip ir liekame prie savo nuomonės. Todėl sprendžiu, ką su tomis vestuvėmis daryti (juokiasi)...
Patys pradėjote kalbėti visiems rūpima tema. Daug apie jūsų vestuves prikalbėta, gandų prirašyta, o vienas pastarųjų - kad susituoksite dar šiemet...
Karina: Šiemet?
Saulius: Jei žurnalistai rašo, vadinasi, žino (šypsosi). O jei rimtai, kadangi atsirado naujos veiklos, yra daugybė darbų ir reikalų, asmeninį gyvenimą nusprendėme kuriam laikui padėti į lentyną ir jo neliesti. Suprantu, kad tai prieštarauja tam, ką sakiau anksčiau, bet šeima man tikrai yra siekiamybė, tiesiog tam dabar visiškai neturime laiko.
Bet laiko pasipiršti daug nereikia!
Karina: O kas sako, kad Saulius man nepasipiršo (šypsosi)?
Kažkodėl jaučiau, kad taip pasakysite. Ir kada tai įvyko?!
Karina: (Sauliui) Sakyti?
Saulius: Tai tavo gyvenimo puslapis...
Karina: ...bet jis susijęs su tavimi.
Saulius: O aš šį faktą norėčiau perduoti Karinos lūpomis.
Karina: Tada aš nekomentuosiu. Galiu pasakyti tik tiek, kad tai įvyko labai labai seniai. Per Kūčias.
Sauliau, sakei, kad vestuvėms nėra laiko. Nebaisu, kad jo niekada neatsiras, o priežasčių neiti prie altoriaus visada bus?
Saulius: Auksiniai žodžiai. Iš tikrųjų taip ir yra - darbų visada bus. Ir turbūt kalbama ne apie laiką, o apie norą. Mums dar anksti tuoktis, nesame visiškai pasirengę šeimai. Negana to, reikia susitvarkyti buitį, nes vaikai turi ateiti į tokią aplinką, kurioje galėtų augti saugiai.
Karina: Mes išties nesame pasirengę - man reikėtų dar bent poros metų... Į šeimą žiūriu labai atsakingai, negaliu elgtis spontaniškai. „Noriu ženytis, noriu vaikų", - galiu daug ko norėti, bet ką vėliau su tuo „noriu" darysiu? Nemėgstu skubotų išvadų ir sprendimų. Ateis laikas, bus ir vaikas.
Apie jūsų vestuves tiek prirašyta, net susidaro įspūdis, jog žurnalistai bijo jas pražiopsoti ir rašo bet ką tikėdamiesi, kad kuris nors gandas vieną dieną pasitvirtins. Dar vienas - tuoksitės užsienyje. Nuoširdžiai manote, kad būnant populiariam įmanoma pasislėpti?
Saulius: Godos Sabutytės vestuvėse žurnalistai paklausė, ar mes per savo sutuoktuves taip pat slapstysimės. Juokais atsakiau, kad pasislėpti nuo spaudos įmanoma nebent užsienyje. Taip ir atsirado antraštė, kad Karina ir Saulius ženysis ne Lietuvoje.
Karina: Tuoktis užsienyje galbūt net būtų įdomiau. Jei mes vis dėlto nuspręstume vestuves švęsti ne Lietuvoje, tikrai tai darytume ne dėl to, kad norime pasislėpti. Čia iš tikrųjų niekur nepasislėpsi. Ir kam slapstytis, jei vis vien suras, atvažiuos, o nuotraukos pateks į spaudą.
Saulius: Visa tai - tik nereikalingas energijos švaistymas.
Kalbatės apie vestuves, bet turbūt pasvarstote ir apie tai, kaip gyvensite po jų. Ypač kai aplinkui irsta šeimos, o vaikai tampa santykių aiškinimosi įkaitais. Skaudžių pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia - Karinos sesuo Eva šiuo metu kaip tik tai išgyvena...
Karina: Per daug nesigilinsiu į situaciją ir pasakysiu tik tiek: labai retai pasitaiko porų, kurios iki pat grabo lentos išgyvena susikibusios už rankų. Tai išimtys. Pagrindinis gyvenimo klausimas, kurį kiekvienas sau užduodame, turbūt ir yra toks: ką reikėtų daryti, kad šeimoje viskas būtų gražu? Visą gyvenimą ieškosime atsakymo į šį klausimą. Žmonės siekia tobulybės: tobulų santykių, tobulo gyvenimo, tobulos sveikatos, bet ne visiems, deja, tai pavyksta.
