Kartą jis paragavo pienių vyno. Vynas buvo stebuklingas, o apie jį dainuojantis žmogus tapo žvaigžde. Dainininkas Kastytis Kerbedis (45) smagiai kvatoja išgirdęs šią istoriją ir pasakoja kitą: „Kartą Skapiškyje, per teatro festivalį „Pienių vynas", viena moteris man padovanojo butelį pienių vyno. Liepė tuojau negerti, palaikyti, kad subręstų. Gal ne ten laikiau, gal ne taip, bet kai atkimšau, jo kvapas man nepasirodė svaiginantis..."
Net neabejoju, kad tave kviečia dalyvauti daugybėje televizijos laidų ir muzikinių projektų. Kažkodėl pasirinkai vieną - „Mūsų dienos kaip šventė".
Daug kur norėtų matyti, tikrai. Tik man atrodo bjauru, negražu, kvaila ir visaip kaip kitaip visose laidose dalyvauti. Negaliu. Nesu joks stebuklas, bet turiu tvirtų nusistatymų. O štai Deivio laida man patiko. „Vaizdelis" geras ir kad reikia gyvai dainuoti. Kad nėra jokios komisijos... Turiu jau du Auksinius mikrofonus.
Norėtum laimėti superfinalą?
Dabar jau - taip. Nors visiškai nespazmuoju: bus kaip bus. Aišku, finalui ruošiuosi daugiau nei įprastai laidai, bus ir daina, ir kostiumas, bet neišgyvensiu, jei laimės Arina, Neda ar Stepas Januška. Dėl Dievo! Vadinasi, tą dieną, tą valandą, tą minutę taip ir turėjo nutikti.
Žiūrėkite, koks lemties pripažinėjas!
Seniai niekam nieko nebepavydžiu. Linkiu sėkmės ir tik gerų dalykų.
Iš kur toks atsiradai?
Prieš keletą metų manyje užgeso Lietuvoje taip suvešėjęs pavydo jausmas. Sutik, kad malonu, kai kitam sekasi, bet tuo pačiu metu širdyje kirba ir ne tokie geri jausmai. O manyje - nekirba! Tik džiaugiuosi, tik sveikinu, kai kitas laimi. Neabejoju, tai suteiks jam kūrybos polėkio, gerumo, pasitikėjimo savimi.
Žmonės tokio nušvitimo ieško Indijoje, Dievo žodyje, bažnyčioje... Kur tu suradai?
Kaip manai, kam man tas jubiliejinis turas po Lietuvą? Šimtą metų nedaryčiau, krizė manęs kol kas nebaugina, turiu visko, ko reikia. Dvejus metus nekoncertavau, neturėjau galimybės pajusti salės reakcijos. Kaip tai svarbu! Žinau, kaifuosiu, man šitie koncertai - lyg dovana.
Dirbu su vienu geriausiu garso operatorių Lietuvoje - Žilvinu Baronu. Jis tai jau žino, ką su mano balsu daryti! Žinoma, nebūtų balso, daryk nedaręs, trauk netraukęs. Bet kai yra medžiaga, kuriai tik vos vos reikia padėti technika... Aš dvi valandas bliaunu, dar noriu penkias dainuoti! Užtat žmonės ir ploja atsistoję, ir verkia... Ne todėl, kad iš burnos žeriu aukštąją filosofiją ar kad dainuoju kokį krūtą džiazroką, kuriuo norėčiau pasaulį užkariauti, visai ne. Žmonėms patinka nuoširdumas. O ir aš laukiu gyvos reakcijos iš salės, ne gatvinės, ne alaus prisigėrusių, o žmonių, perkančių bilietus ir žinančių, ką už tai gaus. Užtat ir ploja atsistoję, nes jei nepatiktų, juk bėgtų iš salės lauk. Esu matęs, kaip bėga...
Bilietai į mano koncertus išpirkti. Jei atsitiktų taip, kad ateitų koks šimtas klausytojų, tegu krisčiau kokiu dvylika tūkstančių litų į minusą, vis tiek dainuočiau. Na, dešimt ar dvidešimt klausytojų, tai, pardon, neišeina...
Dešimčiai žmonių neįdomu dainuoti?
Kad nežinau, neteko. Mažiausiai buvo gal penkiasdešimt. Privatūs vakarėliai - normalu. Vestuvėse gal kokius tris kartus esu dainavęs. Atsivežu savo aparatūrą, padainuoju akademinę valandą, kodėl ne? Dainuoju ir solidžiuose jubiliejuose - keturiasdešimtmečiuose, penkiasdešimtmečiuose, - žinau, visi atsistos ant ausų. Dažniausiai tai jau būna nebe gimtadienis, o Kerbedžio rečitalis.
Jei man reikėtų sugalvoti tau pravardę, jau žinau, būtum Nesugaunamasis!
Kas mane nori, tas sugauna. O kad neduodu interviu... Jei duočiau tiek interviu, kiek manęs prašo, turėčiau susitikinėti su žurnalistais kiekvieną dieną. Negaliu sau to leisti. Ir ne vien laiko gaila. Kam kalbėti, jei neturiu ką pasakyti savo gerbėjams. Juk nepasakosiu, kad ranka lūžo ar į avariją papuoliau. Ne tas lygis, ne ta šaika. Būtų gėda prieš klausytojus, juk žinau, kas jie yra ir kokie žmonės.
Manai, jiems tai jau neįdomu, kaip tu gyveni, kur gyveni ir su kuo tu gyveni?
Žinau, įdomu. Jei įdomu, kaip gyvena kaimynas, tai kaip gyvena Kerbedis - dar įdomiau. Betgi ne kartą esu girdėjęs: „Šaunuolis Kerbedis! Interviu į kairę, dešinę nedalija ir bet ko apie save nepasakoja!" Tegu lieka paslapties, juk taip - daug įdomiau. Žmogus kita šviesa nušvinta. O jei pradėčiau savo skalbinius skalbti... Kam leistis iki profkės lygio?! Vargu ar kuris iš lietuvių prodiuserių, vadybininkų žarsto milijonus. Užtat jie ir stengiasi iš š... išspausti grūdą. Pirmyn - pačiomis pigiausiomis ir, jų supratimu, greičiausiomis priemonėmis - skandalais. Tegu jie tai daro su dvidešimtmečiais, o ne su tokiais seneliais kaip aš...
Kodėl dabar čia save seneliu vadini? Gal jau ir tikrai - senelis?
Nesu, nors jau seniai galėčiau būti. Laisvute, geriame kavą.
Kastyti, juk gyveni ne vienas. Aplink - kaimynai, visokie svetimi žmonės, bet kažkodėl nesklinda jokių paskalų ir niekas nieko tikro apie tave nežino...
Na, kad nežino, kas yra iš tikrųjų, - tiesa.
O kas yra iš tikrųjų?
Ar man dabar fantazuoti kaip kokiam aštuoniolikmečiui?
Kad, manau, ir fantazuoti nereikėtų...
(Kvatoja.) Apie asmeninį gyvenimą nekalbu ir nekalbėsiu. Kartą, po Palangos festivalio, būdamas labai geros nuotaikos, netyčia leptelėjau vieną sakinį. Iš jo išsirutuliojo tokių dalykų! Vėliau tylėti jau nebebuvo galima.
Tai - jūsų skyrybų su žmona istorija?
Na, ta, kur Kerbedis - nebe su žmona, bet ir ne vienas, įsimylėjęs. Kas aš? Žvėris, kuris įsimylėti negali? Bet tai - tik mano reikalas. Visas pasaulis gyvena ir su žmonomis ir be žmonų. Skiriasi, taikosi ir tuokiasi... Tik tokius dalykus reikėtų pasilikti sau. Populiarumo jie neprideda.
Kiekvienam kūrėjui svarbūs išgyvenimai. Paprastai, kuo jie stipresni, tuo geresni kūriniai gimsta...
Jausmai veikia kūrybą, galiu patvirtinti. Vieną kartą padeda, kitą kartą trukdo. Labai svarbu pajusti, jei trukdo. Tada - sustoti, užrišti, išvažiuoti.
Na, nesakyk, taip paprastai neužriši...
O kaip aš?! Trejus metus nedainavau. Kai manęs klausia, ar pradėčiau iš naujo savo kelią, jei turėčiau galimybę rinktis, sakau: aštuoniasdešimt penki procentai, kad nepradėčiau. Juk žinau, kaip jaunimėlis gyvena, kaip karjerą daro. Ypač tie Valinsko vaikai... Varyti, varyti ir nuvaryti, išmesti į balą - kapstykitės, kaip norite. Jiems niekas nepaaiškino, kad tapo žaidimo dalimi. Žvaigždės? Jūs ką?! Kokios žvaigždės? Prodiuserių aukos. Turėtumėte proto, tai bent pinigų paprašytumėte už tą kankynę.
Bent keletą sezonų LNK į savo muzikos projektą kvietė padirbėti mokytoju. Kategoriškai atsisakiau. Neturiu pedagoginės praktikos, negaliu, nemoku. Padėti, paaiškinti dar galėčiau, juk dainuoju jau trisdešimt metų. Tik aš turiu ką veikti...
Sakai, praktikos trisdešimt metų? Prisimink, kai pradėjai, ar buvo įvykis, svarbus žmogus, padėjęs atrasti muziką?
Viskas prasidėjo, kai mama keturis savo vaikus nuvedė į muzikos mokyklą. Buvo tada tokia mada, netgi prestižas. Visi muzikos mokyklą baigė, o aš - ne. Dabar sakau, gaila, kad tėvai neprivertė... O tada groti smuiku buvo tikra kančia. Aštuntoje klasėje įpuoliau į estradinės muzikos pasaulį.
Tuometinė Rusija, o ir visa Sovietų Sąjunga tave atrado Jūrmaloje, dainų festivalyje. Kaip manai, ar gyvenimas dabar būtų kitoks, jei tada visam laikui būtum likęs Maskvoje?
Negalėjau ten likti. Lietuvoje laukė žmona, jau buvau vedęs. Tačiau priežastis - ne, ne ta. Prisimenu, į Taškentą atskrido Egidijus Sipavičius su Žilvinu Bubeliu. Sako: „Kerbedi, sveikinam, Lietuvoje trispalvę iškėlė!" Kai 1988-aisiais išvažiavau į Jūrmalą, Sąjūdis buvo vos prasidėjęs...
Klausi, ar niekada nesuabejojau savo sprendimu? Mano tėvai buvo milicininkai, labai padorūs žmonės, turintys griežtas gyvenimo nuostatas. Ne, negrįžti aš negalėjau... O štai apie galimybes, pasiūlymus ir kelius Rusijoje tikrai nepasakosiu.
Gaila... Buvo labai įdomus laikas, galėtum daug papasakoti.
Virsmų, perversmų laikas. Pamenu, grįžau į Lietuvą, o prieš Naujuosius turėjau skristi į Maskvą filmuotis naujamečiame žiburėlyje. Paskambinau ir pasakiau, kad neatskrisiu. Žinai, ką jie man pasakė? Kad esu kvailys! O Laima Vaikulė nuskrido ir pasiliko ten. Žvaigždžių žvaigždė, milijonus uždirba. Kažin, kas būtų, jei aš būčiau nuskridęs? Kaip dabar gyvenčiau?..
Na, lietuviškuoju Borisu Moisejevu tavęs tikrai niekas nevadintų...
Toji pravardė prilipo, kai vienas jaunas drabužių dizaineris pasiuvo tokią liemenę. Kerbedis, nepažiūrėjęs, kaip ji atrodys ekrane, ėmė ir sudalyvavo. Jau po įrašo, kai pamačiau save per televizorių, klykiau dvi paras. Borka! Nežinia, kaip būtų buvę, jei būčiau įsisukęs į Rusijos pramogų pasaulį, tikrai nežinia...
Užtat Lietuvoje tau teko iškęsti sunkius laikus...
Tikrą bardaką! Visi vapa: krizė, krizė, o ką, neprisimena, kaip tada gyvenome? Brangioji, nežinai, kiek žmonių pasikorė, kiek nusišovė ir kiek žuvo per tą krizę. O kiek pabėgo?!
Na, sunkiuosius laikus teko ištverti itin specifiniame mieste. Panevėžys tada garsėjo kaip banditų sostinė...
Tragedija! Banditai drauge su policija vadovavo paradui - pamėgink atsakyti vieniems arba kitiems. Tai buvo laikai, kai man grasino, mane reketavo ir net apvogė. Tik šitą istoriją aš pasiliksiu savo bestseleriui, savo memuarams. Būtinai apie tai parašysiu. Pats stebiuosi, kaip 1995-aisiais išlikau. Kitas būtų nusišovęs arba pabėgęs į užsienį.
Gal tau išvis imtis verslo tada nereikėjo?
Baik tu, nereikėjo?! Tik mes tada buvome naivūs kvailiukai. Ir dviese... Kažkam viso to, ką turėjome, prireikė. Net jei pats Prezidentas tomis dienomis būtų stovėjęs man už nugaros, nebūtų išgelbėjęs. Visa Lietuva tokia buvo... Banditai grasino: „Nusivešime į policiją ir gaidžiu padarysime." Štai taip sakė man į veidą. Kam galėjau pasiskųsti?! Policijai? Prezidentui? Viešpačiui? Kam?
Kaip išgyvenai tą laiką?
Stebuklingai. Mus metus kankino, o mes vienu vizitu sugebėjome viską nutraukti. Žinai, Ala Pugačiova taip dainuoja: „Nastojaščij polkovnik, akazivajetsa ugolovnik." (Tikras pulkininkas, o, pasirodo - tikras kriminalistas - red. past.) Ji dainuoja, o tarp dviejų stulpelių pasako: „Bet visa šalis tokia!" Tai ir Lietuva! Kas dėjosi? O Viešpatie! Nelinkėk priešui gyventi per revoliuciją.
Tačiau jėgų, atkaklumo savyje suradai, jei išlikai?
Tas periodas buvo šlykštynė. Kai jis baigėsi, reikėjo dar metų, kad atsigaučiau. Per vieną parą - apvogtas ir sužlugdytas.
Ar tuo metu negalvojai: „Gal geriau būčiau dainavęs?.."
Buvome vieni pirmųjų Lietuvoje, viename pastate įkūrę nediduką pramogų centrą, - ir koncertų salė, ir viešbutis, kepykla, restoranėlis. Dabar tą patį daro visi, milijonai tokiu verslu užsiima. Kai viskas baigėsi, po 1995-ųjų, surengiau koncertą Panevėžyje. Buvo kruvinas anšlagas! Gerbėjai ant neštuvų į sceną įvilko tortą.
Žiūriu į tave ir galvoju, kad mažai nuo tada pasikeitei. Tikriausiai įlendi į kostiumus, kuriuos vilkėjai?
Kad tada nelabai turėjome kuo rengtis. Juk buvo du televizijos kanalai - Maskva ir Vilnius, niekas nė nežinojo, kaip reikia...
Gal iš Maskvos drabužių parsiveždavai?
Iš Maskvos veždavau frotinių rankšluosčių. Grįžtu iš kokio turo po plačiąją tėvynę, rublių pilnos kišenės. „Pienų vyno" kompozitorius Arkadijus Krupnikas, Arkaša, sodina mane į savo mašiną, kokia ji ten buvo? Gal - aštunkė, žiguliukas? Ir pirmyn per Maskvą, per prekybos centrus. Ten yra to, o ten - ano. Prisikrauni čemodaną, į traukinį ir - į Vilnių.
Panevėžyje turi namą?
Namui dar nesukaupiau.
Lyg ir turėjai...
Pirma - jeigu esi pats vienas, negali tapti milijonieriumi. Antra - reikėjo turtų turėti nuo laukinio kapitalizmo, o juk iš manęs viskas atimta, pavogta.
Ar tau niekada nešovė mintis persikelti į Vilnių? Juo labiau kad ir asmeniniame gyvenime įvyko pasikeitimų... Nejau ne puiki proga nutraukti ryšius su Panevėžiu?
O kas sakė, kad aš nebūnu Vilniuje? Netgi labai dažnai būnu ir turiu tam priežastį. Kažkada rimtai galvojau persikelti, bet dabar - nebe. Gal geriau į kokią Ignaliną, pušyne namelio noriu. Tik man reikėtų daug patogumų, gero džipo. Tik va, nevairuoju. Ir nenoriu, ir neįdomu! Visą gyvenimą kiti vežioja, iš pradžių tėvo tarnybinės mašinos iki lėktuvo trapo - pasitinka, parveža, nuveža. Paskui vežiojo Aidutė, žmona, ji - vairavimo mazochistė. Prašydavau: „Duok, pavairuosiu." O ji: „Ilsėkis!" Man visai nereikia kaip dabar įprasta - gera tačka, graži pana, geras laikrodis, batai... Juokinga!
Na, Kastyti, ant tavo rankos, jei neklystu, baltasis auksas, batai - irgi ne už du šimtus...
Tik aštuoni šimtai penkiasdešimt. Baik!
Ar pats taip gražiai rengiesi, ar tau kas padeda?
(Kvatoja.) Pats! Naujausią kostiumą, nepatikėsi, pirkau Vilniuje, „Zaroje". Per tuos metus susiformavo mano stilius. Negaliu jo pakeisti, nes pačiam bus šlykštu. Negaliu įšokti į džinsus, negaliu pereiti prie eurovalkatinio - ir metai nebe tie, o ir mano stilius yra mano stilius. Nebijau, patikėk, ne - esu labai drąsus žmogus. Bet keistis - tas pats, kas dainuoti metalą. Arba repuoti, arba šizofilosofines balades traukti. Aš nesu popdainininkas, aš - prosto Kerbedis.
Ir koks Kerbedis susiformavo per trisdešimt metų scenoje?
Kas aš toks? Hm... Žinau, kad kruvinai dirbdamas užsidirbau - gerklę. Ėmė ji ir atsivėrė. Jei Dievulis mano galvelę būtų apšvietęs 1990-aisiais, oi, oi!.. O dabar? Dabar skubėti nebėra kur. Į tarptautinius vandenis nebelabai ir noriu. O štai sugrįžti į Maskvą, pas savo chebrą, norėčiau. Tik ten grįžti, jaučiu, kažko trūksta. Negalėčiau įvardyti, ko, bet trūksta.
