Neseniai 44-erių metų sukaktį šventęs aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas juokiasi esąs patrauklus. Tik pradėjęs skaičiuoti nueito kūrybio darbo kelią susimąsto. „Maniau, kad dar jaunas esu, o jau, matote, kiek metų?" - skėsteli rankomis laimingas trijų dukterų tėvas.
Kęstuti, kada sulauksime jūsų premjeros?
Mano režisuojamas spektaklis turėtų būti rodomas spalio pradžioje. Kiekvieną kartą neaišku, kuo jis pasibaigs. Įprato visi spaudoje girtis: pamatysite, ko nematę, išgirsite, ko negirdėję, nustebsite... Nesinorėtų man visame tame „traukinyje" purkštauti ir pribloškinėti. Kiekvieną kartą tai - pragariškas sunkus darbas, o rezultatai bus matomi per premjerą.
Nemėgstate kalbėti, kol darbai nebaigti?
Kažkas yra labai gerai pasakęs: „Tu prognozuoji, o Dievulis žvengia išsižiojęs." Kalbėti galima, kai kažkas įvyksta, o tokių projektų - pakeliui - pilna. Jie egzistuoja, bet daugeliu atveju nerealizuojami. Taigi negražu, kai žmonės prišneka apie savo darbus, o jie dienos šviesos neišvysta.
Ar dažnai pats tą Dievulio juoką girdite?
Aš planuoju ir dirbu tyliai. Jeigu pavyksta, pasidžiaugiu, jeigu nepavyksta, būnu piktas.
Aplinkiniai jūsų pyktį jaučia ar laikote jį užgniaužęs?
Artimieji jį mato, nemoku savęs sutvardyti, ypač namuose. Gal darbe labiau pavyksta? Bet tą pačią nuotaiką parsinešu namo, ji vėliau ar anksčiau išlenda.
Po jūsų namų stogu glaudžiasi didelė ir darni kompanija...
Trys dukros ir žmona. Žygimantė ir Vilgailė iš pirmos santuokos, o Dominyka Emilija - mūsų mažiausioji. Tik ką bandžiau ją užmigdyti ir pats užsnūdau (šypsosi).
Esate tėtis iš didžiosios raidės?
Na, mama lieka mama, o tėvas tik grietinėlę nusigraibo (juokiasi). Kiek galiu, bandau prisidėti, bet negaliu girtis, jog išauginau dukras ant savo rankų.
Vis dėlto didelė atsakomybė tenka ir jūsų pečiams...
Niekas tos atsakomybės ant galvos nekrauna, paprastai pats užsidedi. Jei atvirai, gerai jaučiuosi tik tada, kai aplinkiniams gerai. Nuolat rūpinuosi dukromis, žmona, močiutėmis ar promočiutėmis.
Ar tiesa, kad jūsų šeimoje laikomasi tradicijos kas vakarą susėsti prie bendro stalo?
Tai - žmonos nuopelnas. Anksčiau mes tik prabėgomis prie stalo susitikdavome, o paskutinius aštuonerius metus ji sugebėjo apytiksliai numatyti laiką, kada visi sugrįžta. Kas vakarą beveik tuo pačiu laiku susėdame užkąsti ir paplepėti. Šiuo aspektu mes kažkiek panašūs į italus (juokiasi). Jei kurį vakarą nebūnu Vilniuje, prieš vakarienę būtinai susiskambiname, pasikalbame, kaip diena praėjo.
Minėjote, jog žmona moka visą šeimą palepinti...
Viktorija įtinka kiekvienam. Išlydėdama mergaites į mokyklą, ji tiksliai žino, kuriai dukrai negalima įdėti sumuštinių su svogūnais, o kuriai - su sūriu. Aš paprastai viską iškepu, sudedu, o paskui jos šakutėmis nepatinkančius produktus nuima.
Vadinasi, virtuvė - jūsų žmonos stichija?
Būdamas namuose, gaminu gana dažnai, būtent todėl mudu virtuvėje apsistumdome (šypsosi). Ir valgiaraštis mūsų gana įvairus: per savaitę to paties patiekalo niekada nevalgome. Viktorija dažnai pavarto kulinarijos knygas arba patys kažką įdomesnio sugalvojame.
Tikriausiai iš gastrolių ne tik receptų, bet ir prieskonių parsivežate?
Sau retai kada, nebent kažkas iš „Dviračio" kompanijos paprašo. Į egzotiškos šalies turgų mieliau nueinu pasižvalgyti.
Kurių pasaulio šalių virtuves išskirtumėte kaip artimas ir patinkančias?
Labai skanu Gruzijoje, Portugalijoje ir Venesueloje, o Italijoje niekada nepavalgau taip, kaip norėčiau. Daugeliu atveju man patinka išbandyti tai, kuo kiti bjaurisi. Pavyzdžiui, Japonijoje esu skanavęs gyvačių, Prancūzijoje - varlių, Korėjoje - šilkaverpių lervų.
Per gastroles nemažai laiko skiriate sau?
Džiaugiuosi jomis: iš dalies tai - dvasinės atostogos. Per gastroles visuomet tiksliai žinai darbotvarkę, o laisvas laikas priklauso tau. Kadangi esu apvažiavęs kone visus miestus, dažnai lieku viešbutyje nudirbti susikaupusių darbų.
Prastėjanti šalies situacija keičia ir jūsų gyvenimą?
Matyt, kaip ir daugelio Lietuvoje. Sumažėjo darbų, kiek smuktelėjo užmokestis... Bet kai kurie dalykai mūsų šalyje niekada nebuvo normaliai finansuojami. Kita vertus, valstybė neegzistavo ir neegzistuos be kultūrinių dalykų. Gal kiek per skambiai pasakyta, bet tiesa tokia. Gyvenimo dėsniai kartojasi ir sukasi ratu. Per kiekvieną sunkmetį pabyra įvairiausių spektaklių, spektakliukų. Reginių ir duonos - ko daugiau žmogui reikia?
Išduokite, koks žanras arčiausiai jūsų širdies.
Taip jau nutiko, kad statau miuziklus, operetes, muzikinius spektaklius. Matyt, tai ir yra labiausiai prie širdies. Jei ne tai, galėčiau dirbti profesionaliu vairuotoju. Taip pat mokėčiau geležį suvirinti ar varžtą įsukti.
Vadinasi, nėra ko baimintis?
Ko gero, bijau to meto, kai liksiu visiškai niekam nereikalingas profesinėje srityje. Kai žmogus nepajėgus dirbti ir išleidžiamas į pensiją, jam tai - didžiulė trauma. Pažiūrėkite, kiek senų aktorių iš inercijos vis dar ateina į teatrą, stengiasi vaidinti kad ir mažus vaidmenis. Stipriose valstybėse tie dalykai kiek normaliau sutvarkyti, o pas mus? Susidėvėjo potencialas, ir sudie.
Pripažinkite, daug kas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Juk laimingų akimirkų esama ir senatvėje.
Labai džiaugiuosi už tuos žmones, kurie išėjo į pensiją, pasiėmė kastuvėlį, persikėlė į sodą ir laimingai ten gyvena. Taip, yra ir tokių.
Ar galima jus vadinti valdingu žmogumi?
Sunku atsakyti pačiam. Gal tie, kurie su manimi dirba ar gyvena, tai jaučia? Nors sustatyti dešimt žmonių į vieną kūrinį reikia valdingumo. Bet aš labiau toks valdingai demokratiškas (šypsosi). Nejauku, kai tenka pakelti balsą ar griežtu tonu kalbėti. Tokiomis minutėmis jaučiuosi gana nejaukiai. Kitiems tai - gyvenimo būdas ir nieko baisaus. Turiu kažkiek ir aš to valdingumo.
Papasakokite, koks buvo jūsų motyvas stojant į aktorinį.
Dažnai jaunas žmogus neturi motyvo, tiesiog nori, o pakeliui arba priėjęs liepto galą ir motyvuoja (juokiasi).
Jei skaičiuotume nueitą kūrybinį kelią, kiek metų susidarytų?
Žiūrint, nuo kada skaičiuoti pradėsime. Kažkokius darbelius pradėjome besimokydami Akademijoje. Nuo 1986-ųjų dvidešimt metelių susidarytų. Maniau, kad dar jaunas esu, o jau, matote, kiek metų (juokiasi).
Kęstuti, kuo dar, jei ne aktoriumi, galėjote būti?
Buvo romantizuotas periodas, kai norėjosi būti šauniu vyru (šypsosi). Esu mąstęs apie kriminalistikos mokslus. Taip jau atsitiko, kad sesers vyras - tos srities specialistas. Su juo gana dažnai pasišnekame tomis temomis. Man iki šiol stebuklas, kaip jie nusikaltėlius ištardo.
Teko girdėti apie jūsų pomėgį drožinėti. Vis dar surandate tam minutę?
Mėgdavau anksčiau pasiėmęs kirvį patašyti medį ar kelmą įdomesnį. Buvo laikas, kai rimtai drožinėjau, bet tam reikia daug laiko. Dabar aš „supaprastinau" tą reikalą: pasiimu kirvį ir motinai malkų prikapoju.
Matyt, ir draugystė su knygomis teka panašia vaga?
Knygas labai mėgstu, tik galimybe skaityti pasigirti neišeina. Nepatikėsite, niekas geriau nemigdo nei knyga! Prieš skrisdamas gastrolių prisikraunu pilną lagaminą knygų ir žadu jas visas perskaityti. Deja, perskaitau vieną kitą.
Vadinasi, dabartinio gyvenimo kokybė nelabai tenkina?
Matyt, dar tiek nesubrendau, kad galėčiau gėrėtis pro langą gamtovaizdžiais ar pasirinkta vieta. O gal niekada neuždirbau ir neuždirbsiu tiek pinigų? Įprastai mane supa darbo aplinka. Grįžtu namo tik išsimiegoti ir pailsėti. Na, man didžiulė prabanga - pasidžiaugti rašomuoju stalu. Žmonai nuo jo nurankiojus visus vaikiškus drabužėlius, pamatau, kad kažkada čia buvo darbo stalas. Tada ieškau tinkamos lempos, rašiklių, pieštukų - kuriu darbo aplinką. Praėjus tam tikram laiko tarpui, suvokiu, kad nieko nenuveikiau, tuomet sėdu prie darbų.
Na, bet pasitaiko savaičių, kai mėgaujatės poilsiu?
Būna, kad „iškrinta" savaitė laisvo laiko: nėra įrašų, filmavimų. Tada važiuoju į kaimą, pjaunu žolę ir miegu. Pastaruoju metu regiu labai daug tikroviškų sapnų.
Ar teikiate reikšmės tokiems dalykams kaip sapnai, horoskopai ir pan.?
Gal geriau neapsikrauti tokiais dalykais? Paskui eini ir galvoji: šiąnakt sapnavau tą, vadinasi, laukiame žinios... O horoskopus žmona paskaito, sako: tau turėtų šiandien sektis, horoskopą skaičiau. Aš pats įprastai laikraščio iki paskutinio puslapio neperverčiu (šypsosi).
Nesakykite, kad nespėjate...
Na, mano ir savaitgaliai užimti. Spektakliai, repeticijos, o poilsis - tik pirmadieniais. Bet sulaukus jų galima lėkti filmų ir reklamų garsinti. Reikia panaudoti laisvas dienas.
