Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kęstutis Jakštas: trūksta tik ramybės...

Suvalkietis Klemensas iš „Dviračio šou“, vedęs „viengungis“ iš legendinių „Viengungių melodijų“, talentingas aktorius, populiarių roko operų ir miuziklų „Velnio nuotaka“, „Batuotas katinas“, „Meilė ir mirtis Veronoje“ režisierius.
Foto naujienai: Kęstutis Jakštas: trūksta tik ramybės...
Žurnalo „Žmonės“ nuotrauka / zmones24.lt
Suvalkietis Klemensas iš „Dviračio šou“, vedęs „viengungis“ iš legendinių „Viengungių melodijų“, talentingas aktorius, populiarių roko operų ir miuziklų „Velnio nuotaka“, „Batuotas katinas“, „Meilė ir mirtis Veronoje“ režisierius. Dabar dar ir kino aktorius, latvių filme „Rygos kariai“ suvaidinęs Latvijos prezidentą Karlį Ulmanį.
Tačiau, ko gero, svarbiausias aktoriaus Kęstučio Jakšto (42) vaidmuo – tėčio. Dvi jau beveik suaugusias dukteris iš pirmosios santuokos turintis vyriškis, pernai birželį po penkerius metus trukusios draugystės vestuves atšokęs su latvių kilmės aktore Viktorija Streiča (28), greitai trečią kartą taps tėvu.

Pats jau matėte filmą, kuriame vaidinate Latvijos prezidentą? Kaip vertinate?

Be abejonės, turbūt įvairiai apie jį šnekama. Aš žiūriu visai iš kitų pozicijų. Duok Dieve, kad kas nors Lietuvoje sukurtų ką nors tokio patriotiško. Tai – filmas apie valstybės kūrimąsi. Dėl formos ar žanro galima ilgai ginčytis, bet tiesa ta, kad kūrinys yra patrauklus kartai, kuri išvis mažai domisi istorija. Jaunimas su malonumu eina į šį filmą. Latvijoje jis jau sumušė visus žiūrimumo rekordus. O man, kaip aktoriui, dirbti su tokia kompanija buvo nepaprastai malonu ir gera, jaučiausi visavertis, turėjau daug galimybių improvizuoti, siūlyti, net keisti kai kuriuos epizodus.

Kokia kalba šnekėjote?

Latviškai. Nemokėjau, bet teko mokytis. Suprantu beveik viską, bet dialogus kaliau atmintinai. Be to, žinant, jog kažkas mane įgarsins, reikėjo rasti tokių žodžių, kad artikuliacija sutaptų. Tiesa, vieną ilgą monologą, kurį turėjo girdėti didelė minia, paprašiau leisti sakyti lietuviškai. Žmona padėjo jį išversti, parinkome žodžius ir akcentus, kad įgarsinant nebūtų problemų. Buvo smagu žiūrėti, kaip trys šimtai žmonių, nė žodžio nesuprantančių lietuviškai, labai įdėmiai manęs klausosi.

Žmona Viktorija dažnai jums padeda? O gal du menininkai, net būdami sutuoktiniai, yra konkurentai?

Šiuo atveju žmona tikrai daug padėjo. Ji kantriai išklausydavo mano išmoktus monologus, sudėliodavo akcentus, kirčius. Tačiau svarbiausia, kad daug kalbėjo apie latvių mentalitetą: kas mums kartais atrodo nesuprantama, jiems yra labai reikšminga. Man pasirodė, kad latviai daug patriotiškesni nei lietuviai. Gal todėl, kad niekada neturėjo savo valstybės, dabar jiems svarbu ją puoselėti. O mes turėjome Didžiąją Kunigaikštystę, turtingą istoriją, bet nelabai ją saugome ir vertiname. Manau, tokio žanro filmų kaip „Rygos kariai“ galėtų būti ne vienas. Tik gaila, kad daug kas Lietuvoje baigiasi tiesiog gera idėja. Kai tik prasideda pinigų paieškos, viskas pakrinka. Į šį filmą milijonus investavo verslininkas, turintis kelis televizijos kanalus, valdantis didelį turtą, bet svarbiausia – idėjinis žmogus. Jis skyrė didžiulius pinigus „Rygos“ statybai septyniasdešimt kilometrų nuo pačios sostinės. Įkūrė grandiozinį miestą su pastatais, geležinkelio bėgiais, važiuojančiais tramvajais, tiltais, kanalais ir jais plaukiojančiais laivais, su Pirmojo pasaulinio karo technika, kurią atgamino pagal brėžinius. Taip, pinigai – beprotiški, tačiau visa tai liko ir yra naudojama: ten vedamos ekskursijos, statomi kiti filmai. Miesto dekoracijos puikios: vienoje pusėje – Rygos bažnyčia, kitoje – kaimo sodyba, vienoje – didžiulis Senamiesčio pastatas, kitoje – šiuolaikiškas angaras, kur laikomi kostiumai.

Pats imtumėtės kurti istorinį filmą apie Lietuvą?

Žinote, ant mano stalo guli tiek medžiagos, kurią kaupiau beveik keturiolika metų, kad tikrai užtektų geriems trims istoriniams filmams. Kadaise rinkau šią informaciją popoperai ar miuziklui. Bet ji tinka ir geram dramos kūriniui, ir kino scenarijui. Tačiau viskas atsiremia į pinigus. Truputėlį romantiškesni turėtų būti prodiuseriai ar verslininkai, galintys į tokius filmus įdėti savų pinigų. Turtingas lietuvis, nors jam pirkinys jau nieko nereiškia, vis tiek geriau įsigis dar vieną naujausią galingą automobilį ir juo gal tik kartą nuvažiuos į Palangą. Tuo tarpu kito mentaliteto žmogus pinigus įdės į vertybę, kuri nežus. Automobilis supus, atsiras naujų modelių, o rašytinis tekstas, muzika, pats filmas išliks.

Lietuvos verslininkams trūksta polėkio?

Polėkio netrūksta: pažiūrėk, išgėręs stambus verslininkas gali pažadėti milijoną krepšinio komandai ir netgi laikytis savo žodžio... Ir patriotiškumo jiems netrūksta, juk beveik kiekviena šeima yra nukentėjusi nuo karo, tremčių. Tačiau turbūt daug kas mąsto, kad reikia gyventi šia diena. Ir aš kartais pagalvoju: kodėl sėdžiu, kuriu kažką, o ne tiesiog uždirbu pinigų. Juk tai – labai paprasta: sutik vesti visus renginius, neatsisakyk pasiūlymų ir gyvensi visai neblogai. Taip, aš irgi vedu renginius, bet nedažnai, jeigu turiu laiko. Negaliu sakyti, kad renkuosi, nes būčiau labai arogantiškas, tiesiog pagalvoju, ar tikrai man tuo metu reikia pinigų. O gal geriau aš tą laiką panaudosiu kitiems darbams. Aišku, man taip pat rūpi išmaitinti tikrai nemažą šeimą.

Kam ir kur tas jūsų laikas padalytas?

Darbams: filmavimams, repeticijoms, naujiems projektams. Be to, nemažai laiko reikia praleisti ir vienumoje užsidarius. Va, vakar naktį grįžau, šiandien vėl anksti kėliausi. Galbūt ir miegočiau, bet aplinkybės neleidžia: atsikeliu, dažnai ruošiu pusryčius dukroms, vežu jas į mokyklą. Kai atlieku tėvo pareigas, tada sėdu prie savo darbų. Dukros, manau, jau didelės: vienai – šešiolika, kitai – aštuoniolika. Aš jas išlepinau: galėtų ir pačios į mokyklą nueiti, bet priprato... Tačiau ir mane tėvas lepino, o mama ir dabar lepina.

Suktis skatina nemaža šeima ar dabar visų gyvenimo tempas toks beprotiškas?

Žinoma, šeima nori valgyti, dėl to turi suktis, niekur nedingsi. Šeima – amžinas variklis. Dažnai pykstu ant visų, kad neduoda man erdvės ir ramybės dirbti, nes, jų manymu, klausimai turi būti sprendžiami čia pat: nors mato, kad esu apsikrovęs popieriais ir įsigilinęs į savo veiklą, vis tiek lenda, klausia... Tai labai erzina. Kas mane iš tiesų verčia suktis? Mintys, kad žmogus turi spėti ką nors reikšminga nuveikti šioje žemėje.

Tai gal vis dėlto kada nors sukursite istorinį filmą?..

Šiuo metu aš jau šiek tiek atitolęs nuo istorijos, visa medžiaga gražiai suguldyta į papkes ir palikta su žodžiais „kada nors“... Kad istorija įgytų formą, reikia ženklo: pinigų, poetų, dramaturgų, gero prodiuserio. Pavyzdžiui, tokio kaip Saulius Bartkus: iš TV laidų, kurioms aš, švelniai tariant, nepritarčiau, uždirbęs pinigų jis daro istorinius projektus, dokumentinius atkuriamuosius filmus. Tokius galiu žiūrėti valandų valandas!

Užsiminėte, kad dirbant jums reikia vienatvės. Kaip ją susikuriate, kai namuose – trys moterys?

Atsikeliu iš ryto, išvežioju visus, išvaikau iš namų, tada išsitraukiu didžiulį valgomąjį stalą, susidedu visus popierius, išjungiu telefonus ir sėdžiu iki pietų ar vakaro, jeigu neturiu darbų mieste. Labai gera vienatvė važiuojant automobiliu. Beveik niekada nejungiu radijo, nes mano važiavimo laikas yra skirtas apmąstymams. Vykdamas į filmavimus po keturis penkis šimtus kilometrų, turiu daug laiko apgalvoti begalę dalykų. Keleivio sėdynėje atsiverčiu kelias knygeles, sąsiuvinius ir vis užmetu akį, pasibraukiu ką nors – taip atsiranda scenos, sprendimai spektakliams. Tokia ta mano vienatvė. Labai mėgstu žvejoti ir visai nesvarbu, kimba ar ne. Kompanijos man nereikia, geriausia, kai vienas išplauki valtele, užmeti meškerę net nepatikrinęs, ar ant kabliuko yra sliekas, – vienatvė garantuota. Grįžti jau ką nors galvoje turėdamas. Dar labai gera, kai išvažiuojam į kaimą netoli Druskininkų, už Leipalingio, į žmonos mamos tėviškę. Kartais pliaupiant lietui apsivelku neperšlampamą lietpaltį ir išeinu į mišką, pelkynus (aplinkinius tai stebina, jie galvoja: „Koks idiotas“). Ten pasijuntu keistai vienišas, pastebiu, kad čia pat gulėjo šernas, o jeigu tyliai pasėdžiu, žiūrėk, ir kokia lapė praeina. Reikia tik sustoti, patylėti ir viską pamatysi. Ne kartą esu sakęs: „Chebra, kada mes galvą keliame į dangų ir žiūrime į žvaigždes? Ogi kai labai sisiuko norime: tada išeini į naktį ir kažkodėl būtinai pažvelgi į dangų. Mes gyvename nuleidę galvas ir pakeliame jas tik tada, kai labai norime sisiuko.“ Gėdijiesi aplinkos, pasislepi ir lieki vienas – trisdešimt sekundžių vienatvės. Tik likęs vienas pradedi mąstyti ir suvokti aplinkinį pasaulį. Gyvenimo paradoksai...

Jūsiškiai labai pyksta, kai užsimanote vienumos?

Aišku, pyksta, nes yra begalė buities reikalų, kuriuos reikia kasdien atlikti. Aš vis galvoju: sutvarkysiu viską, paskui turėsiu laisvę... Bet suprantu, kad jau daug metų tai kartoju ir turbūt niekada to nebus. Labai nedaug menininkų, kurių buitis sutvarkyta, nes mūsų tokia profesija: šiandien turi, o kaip gyvensi rytoj – nežinai. Aišku, tai lemia tam tikrą nervingumą, prastą savijautą. Tačiau aš visada turiu atsarginį variantą: jeigu vieną dieną užkliūsiu ir nebegalėsiu eiti ta linkme, pasirinksiu profesiją, kurią jau esu išbandęs. Kad ir sunkvežimio vairuotojo! Aš – profesionalus vairuotojas, po kariuomenės pusę metų juo dirbau, nes reikėjo pabūti vienumoje, suvokti, ką norėsiu veikti ateityje. Gavau paskyrimą į Kauno filharmonijos chorą, todėl teko pagal savo profesiją pinigų užsidirbti.

Jūsų žmona – populiari operečių, miuziklų aktorė. Kaip du menininkai pasidalija namų ir kūrybos erdves?

Problemų dėl to tikrai nekyla, nors mūsų nuomonės gal ir nesutampa vienu ar kitu klausimu, kai ką nors vertiname. Turiu už ką gerbti žmoną – už pragmatišką ir gerą kritiką, ji viską mato labai realiai. Aš tokios savybės neturiu, nemoku galvoje tvarkingai visko sudėlioti į lentynas. Esu spontaniškas, viskas turi vykti čia pat, dabar. O ji moka pasverti, apmąstyti. Buvo atvejų, kai žmona nesuprasdavo mano režisūrinių sprendimų, sakydavo, kad nepavyks. Tačiau turiu vidinę nuojautą, tikėjimą, ir spektaklyje tie epizodai tikrai būdavo patys geriausi. Viktorija – iš tų žmonių, kurie pripažįsta klydę. Mes dažnai išklausome, išsakome vienas kitam nuomones, bet buvo nemažai atvejų, kai atsidūrėme radikaliai priešingose pusėse ir niekaip nesutarėme. Tačiau tai – normalu. Beje, man net nereikia susitikti su draugais kavinėse ar teatre, kad galėčiau aptarti kokias naujienas, teatro darbus. Man užtenka bendravimo su Viktorija. Apskritai toks namisėda pasidariau...

Dukros neplanuoja ateities sieti su aktoryste?

Visą laiką stengiausi atkalbėti jas nuo tokių minčių. Vyrui šis darbas – dar pusė velnio, jeigu nepasiseks teatre, susiras kitą, normalų. O moterims aktorystė – gyvenimo tragedija. Ši profesija laužo žmones: krinti, keliesi, visą gyvenimą su savimi kovoji. Dėl ko? Jau kažkam sakiau: kas antras vairuotojas serga hemorojumi, o mūsų pasaulyje – kas antras alkoholikas. Ant rankos pirštų galiu išvardyti aktores, kurios yra žinomos, populiarios, turi užtektinai vaidmenų. Vyrų kur kas daugiau. Ačiū Dievui, vyresnioji planuoja studijuoti rimtesnius mokslus. O jaunesniajai iš tiesų patinka aktorystė, ji domisi, bando... Aktorių dinastijos – labai slidus reikalas... Koks vyras galės su ja gyventi, jeigu nuo ryto iki nakties metų metus repetuos, vaidins, kurs...

Bet jūs juk vedęs aktorę...

Na, taip...

Pamenu jus „Viengungių melodijų“ laikais: jaunas, nerūpestingas, atsipūtęs... O dabar – įsitempęs, susirūpinęs, uždaras. Kada įvyko toks pokytis?

Aš toks pat atsipūtęs ir jaunas – bent jau pats sau toks atrodau... Aišku, tada tikrai buvome nerūpestingesni, daugelis iki šiol prisimena mūsų žygius, dainas... Bet ateina laikas ir rimtiems darbams. Aišku, kai sutinku savo bendraklasių ar bendraamžių pažįstamų, matau, kad dauguma baisiai solidūs, generaliniai direktoriai, vadovai. Darbas juos verčia būti suaugusiais. O manęs niekas negali priversti: aš dirbu tokį darbą, kad galiu durniuoti ir būti laisvas.

Galite pasakyti, kad šiandien turite viską, ko norite? Lenkime pirštus: vaikų turite.

Taip.

Turite, spėju, mylimą žmoną.

Turiu.

Dar namus ir mėgstamą darbą.

Jūs išvardijote dalykus, kurie būtini laimei. Visa tai turiu. Ko man trūksta? Gal ramybės. Neskubėjimo niekur. Ir kad artimiems žmonėms viskas būtų gerai. Jaudinuosi dėl močiutės, nes jai jau daug metų, dėl mamos, brolio, sesers, jų šeimų... Kai tik jiems viskas gerai, ir man gerai. Turbūt laimė – labai paprastas dalykas. O dėl ramybės namuose... Susitvarkome ir stengiamės nelįsti į vienas kito erdvę.

Viktorija prie jūsų dukterų auklėjimo prisideda?

Taip, nors neįkyriai ir netiesmukai. Ji neleistų sau išarti kokių griežtesnių žodžių, kaip gali ir turi teisę pasakyti mama.

Kaip išėjo, kad dukros gyvena su jumis?

Tiesiog pas mane vietos daugiau, mes gerai sutariame... Beje, Viktorijai geriau sekasi mano dukras auklėti nei man. Dėl daugelio dalykų jos susitaria kaip draugės.

Iki visiškos laimės trūksta tik sūnaus...

Jums taip atrodo? Bet norėtųsi man to ar nesinorėtų, visa tai jau vyksta. Nebeilgai reikės laukti: vasarą turėtų gimti vaikelis.

Gal jau galima sveikinti susilauksiant berniuko?

Nesakysiu... Tegu jis mamos pilve ramiai užauga, išlipa į šitą pasaulį, tada bus galima ir sveikinti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais