Atrasti kūrybinę Kmieliauskų gūžtą, esančią tarp Senamiesčio ir Markučių, ne taip paprasta. Lengva pasiklysti painių neasfaltuotų gatvelių raizgalynėje. Pagaliau surandame reikiamą adresą. Nedidelio rajono, atsidūrusio žaliojoje geležinkelio juostoje, gyventojai išlošė - čia didelių statybų „išdriekti" negalima, tad senbuviai apsaugoti nuo gremėzdiškų kotedžų ar daugiaaukščių. Žalia lapija - tanki, lyg džiunglėse. Ramunė pasakoja, jog slėnyje mažai tiesioginių saulės spindulių, todėl viskas žaliuoja, tačiau žydintys augalai tokį pavėsį nelabai mėgsta. Prie vartelių draugiškai lodamas pasitinka mišrūnas Rikis. Laiptais kylant namo link, ant sienos atsiveria įspūdinga mozaika. „Ji Vinco Kisarausko, - beria Ramunė. - Mama, maždaug 1973-iaisiais sukurta?" „Apie 1964-uosius", - atsiliepia ponia Rita. „Atvežė čia, taip ir pasiliko... - tęsia menininkė. - Prie jos užaugau".
Gyvenimas Sibire
Į kalną kopiantis, melisomis kvepiantis sklypas ištįsęs palei gatvę. Gėlynai, senos senos obelys, slyvos ir neįtikėtino aukščio (viena - bene penkių metrų!) neregėtai spalvingos saulėgrąžos. Čia gausu slėpiningų užkaborių, nesutramdytuose dekoratyviniuose krūmuose užsislėpusių jaukių pasisėdėjimo bei žaidimų vietų, pavėsinių ir sūpynių, kur gali smagiai laiką leisti šešiametis menininkės jaunylis Rokas. „Vaikas turi gryname ore augti, reikia sukurti emociškai turtingą ir įdomų gyvenimą", - iš patirties žino Ramunė.
Viena sodo dalis vadinasi Skulptūrų kiemeliu. „Kiek jų čia gimė! - atsidūsta Antanas Kmieliauskas. - Dabar Dariaus ir Girėno gatvėje turiu skulptūrų dirbtuves..." Kiemelio atsiradimo istoriją kvatodami pasakoja tėvas ir dukra: kadaise čia stovėjo mažas apšiuręs medinis namas, kuriame gyveno dvi senutės seserys. Nebuvo jame nei vandentiekio, nei centrinio šildymo. Norėdamos greičiau gauti naują butą su visais patogumais, kartkartėmis rytais, auštant, sienojus... kirviu pakapodavo. Namas pripažintas avariniu ir nugriautas, o jo vietoje liko kiemas. Lyg tvora teritoriją baigia dviaukštis mažas pastatas, vadinamas sandėliuku. Tiesiai iš jo balkono nuo vaismedžių galima raškyti vyšnias ir persikus.
Sodo viduryje - senas medinis, vynuogėmis ir miniatiūriniais kiviais, aktinidijomis, apaugęs pastatas. Kadaise šiame lenkų šeimai priklausiusiame o sovietmečiu nacionalizuotame name, pasakoja, gyveno penkios šeimos. Kambarėlyje maždaug 1963-iaisiais įsikūrė ir jie. Pamažu viena po kitos šeimos iš šios „komunalkės" persikėlė į naujus butus. Tačiau maestro Antanui čia buvo ideali vieta kieme kurti akmens skulptūras, tad Kmieliauskai liko.
Namas - per šimto metų, su išlikusiais autentiškais sienojais - seniau buvo be patogumų. Rekonstruodami ir plėsdami dirbtuvės patalpą, rado caro laikų laikraščių ir antrankius. „Iš radinių spėjame, kad grįžę iš caro tremties Sibire žmonės negalėjo gyventi pačiame mieste, tad čia, tuometiniame užmiestyje, iš vietinės žaliavos ir rentėsi namus. Dėl to gatvė galėjo būti pavadinta Sibiro", - pasakoja menininkė. Antrame aukšte - vyriausio Ramunės sūnaus dvidešimtmečio Loto būstas. „Kai suėjo aštuoniolika ir pasijuto suaugęs, įrengėme jam izoliuotą vieno kambario butą su atskiru įėjimu, - šypsosi. - Puikus sprendimas - skyriumi gyvena, nors iš namų neišėjo. Puikių jo darbų kabo dirbtuvėje, bet pasirinko socialinės pedagogikos studijas Pedagoginiame universitete - dar ieško savęs."
Meno dirbtuvių magija
Užėjus vidun dailininkė veda tiesiai į tėvo dirbtuvę. Erdvioje aukštoje patalpoje kambarinės gėlės suvešėjusios lyg džiunglėse: jų aukščiai, o vijoklinių ilgiai - neįtikėtini. Ten - pamaldi tyla. „Ateik, atsisėsk šalia, - tyliai kviečia Ramunės mama. - Pažiūrėk..." Įsitaisau greta priešais molbertą, ant jo - drobė, į kurią ką tik „peršoko" šalia sukomponuotas rudenėjančių gėlių natiurmortas. „Kaip gražu..." - vyro darbu gėrisi ponia Rita ir tuoj pat išskirtiniu dėmesiu apgaubia mane. Mums kalbantis, galvoje vis skamba Ramunės žodžiai: „Mama - ne tik mūsų, bet ir daugelio žmonių dvasinė įkvėpėja, ne vieną jauną ir vyresnį paskatinusi drąsesnei kūrybai, atradusi ne vieną talentą." Prie pokalbio prisideda ir dailininkas - iki išnaktų gali užsiklausyti maestro Antano pasakojimų apie kūrybinio kelio įkalnes ir pakalnes sovietmečiu ir dabar, paskui praskleidžia savo atrastos spalvotos grafikos technikos paslaptis. Dar pavedžioja po savo rankomis puoselėjamą sodą ir palydi pas Ramunę.
Ant garažo pasistiebęs namukas - Ramunės dirbtuvė, statyta Atgimimo laikais. Iškėlė ją aukštai, nes slėnyje menininko darbui per mažai šviesos. „Saulė iš už kalno išlenda truputį vėliau ir labai greitai nusileidžia žemumoje už medžių. Idealiausia dailininko dirbtuvei - pastovus šiaurinis apšvietimas. O aš džiaugiuosi pietų ir vakaro saule, kuri augalus ir draperijas apšviečia lyg vitražus. Tada šiose šakose kabančios slyvaitės kaip brangakmeniai sušvyti", - mosteli ranka į savo „pozuotojas" - vėtros nulaužtas raudonų kaukazinių slyvaičių šakas.
Dirbtuvėse gyvena akvarelės, kitų dailininkų kūriniai, meno albumai, išgelbėtų rūpintojėlių kolekcija. Ji turi savą istoriją: sovietiniais laikais, kai naikino ir degino pakelės kryžius bei koplytėles, Ramunės tėvelis juos surinko. Ir veši tokia pat neįtikėtino dydžio, lyg botanikos sode, kambarinė augmenija. Net paukščiai kartais įskrenda, supainioję patalpą su kiemu... Dailininkė čia klausosi klasikinės muzikos, lieja akvareles, skaito, sutinka draugus. Nors Senamiestyje turi butą, beveik visą vasarą praleidžia čia - antresolėje įrengtas miegamasis. Įkvėpimo pagauta neretai nakvoti lieka ir ne sezono metu - jaukios šilumos suteikia koklinė krosnis.
Ramuma ramuma...
Ramunė pliko sode „sužvejotą" žolelių arbatą, vaišina saldumynais. Romantika... neįtikėtinas kraštovaizdis... ramuma... „Tiesiog kaimas vidury miesto!" - neatsistebiu. „Visa vaikystė takeliais nulakstyta, tėvai nuo kalnų čia slidinėdavo, vasarą sode su draugais gerdavo vyną prie troškintų kopūstų ir dešrelių, skambėdavo dainos, poezija, - prisimena Ramunė. - Iškiliausi meno ir kultūros žmonės rinkdavosi." Tuomet, pasakoja, buvo įdomus paprotys: susirinkę dailininkai vieni kitiems rodydavo savo paveikslus, kam kuris patiko - pasiimdavo. Pakabėdavo namuose draugo darbas, vėliau - atsikeisdavo.
„Praeityje dažnai būdavo nelygi kova su buitimi..." - svarsto Ramunė. Kaip buitis nenugalėjo? „Menininkai esame... Negi ją sureikšminsi? Juk neatsimeni, kaip prieš penkerius metus siurbei ar grindis plovei. Išlieka, kad sutikai asmenybę, nuostabiai pabendravai, skaniai su draugais pasivaišinai... Kasdienybė iškart pasimiršta - ėjo ir nuėjo. Reikia prisiversti neatlikti kai kurių pareigų, nes vėliau paaiškėja, kad sulindusi tik į buitį ir vyrui pasidarai nuobodi, ir laikas ateina, kai vaikai pasako, kad tavo pasiaukojimo jiems nebereikia. Juokdavosi draugai: „Pas tave, Ramune, tarp karolių aukštakulnis batelis, o jame - puodukas." Toks „natiurmortas" namie! Bet jei vaikams augant būčiau viską dėliojusi į vietas, manęs kaip akvarelininkės nebūtų likę, o jie sakytų, kad kažkada mamytė dar ir piešė... Dailininkas priverstas apvaldyti save buityje - į kai ką nekreipti dėmesio, ar, kaip aš, turėti pagalbininkę."
Užsuka bičiulė, atneša naujų „pozuotojų" - ką tik priskintų gėlių. Įsitraukiame į ilgiausią pokalbį, nes jis sukasi apie gyvenimo būdą, namus ir architektūrą, galiausiai nukrypsta į skaudulį - Vilnių. „Reikėjo vilnietiškąjį modernų La Défense rajoną kaip Paryžiuje apstatyti nuostabiausia šiuolaikine architektūra ir kiek įmanoma ekscentriškesniais projektais! - įsitikinusi menininkė. - Terpimasis į mažą Senamiestį ardant tai, už ką į UNESCO paveldą buvo įtrauktas, - nepriimtinas!" Netikėtai praūžia lėktuvas, anksčiau nubildėjo traukinys. „Štai tau ramybės oazė", - švelniai ironizuoju. Ramunė šypsosi: „Skrenda ir praskrenda, traukiniai - važiuoja ir pravažiuoja. Ir vėl tyla, ramuma. Tai geriau nei nuolatinis automobilių burzgimas už lango ar Senamiesčio naktinių barų triukšmas!"
