Dokumentinį ciklą „Valstybės atkūrimo kronikos“ režisuoja Domantas Vildžiūnas, nuo 1988-ųjų prisidėjęs leidžiant „Sąjūdžio žinias”, o dar po metų pradėjęs filmuoti visus svarbiausius valstybės įvykius.
„Pats esu tiesioginis valstybės atkūrimo liudininkas ir dalyvis. Be to, turiu sukaupęs unikalų vaizdo įrašų archyvą. Dvidešimties metų filmavimo patirtis suteikė drąsos apsiimti sukurti išsamią Nepriklausomybės atkūrimo studiją, kuriai didelį indėlį padarė scenarijaus bendraautorius istorikas Česlovas Laurinavičius bei profesionalūs žurnalistai – tuometinis „Amerikos balso” korespondentas Romas Sakadolskis bei Lietuvoje žinomi žurnalistai Rytas Staselis ir Arūnas Brazauskas. Esu tikras, kad šis istorinis pasakojimas – vaizdinė dramaturgija ir analizė – bus neįkainojamos vertės”, – tikina režisierius.
Penkiolikos dalių „Valstybės atkūrimo kronikų“ ciklas kuriamas remiantis 260 valandų autentiškos, daugiausia dar niekur nerodytos filmuotos medžiagos archyvu bei apie 100 valandų vaizdo interviu su istorikais, politologais bei įvykių liudininkais, kurie laidose analizuoja, prisimena, komentuoja Lietuvos istorijos lūžį į valstybingumą.
Kovo 11-ąją LRT parodys tris ką tik baigtas montuoti ciklo dalis: „Prieš Kovo 11-ąją“ (11.30 val.) ir „Kovo 11-oji“ (1 ir 2 dalys, 12.30 val.).
Kiek vėliau, 14.30 val. LRT televizijos žiūrovų laukia dar viena premjera: dokumentinė juosta „Misija Sibiras 2013. Tiumenė“ (aut. Donatas Žvirblis), įamžinusi praėjusią vasarą vykusią jaunimo ekspediciją lietuvių tremties vietose Vakarų Sibire, Tiumenės srityje.
Aštuntus metus gyvuojantis projektas „Misija Sibiras“ kalba apie tai, kad istorinė atmintis ir vienybė jaunus žmones įkvepia dideliems darbams. Pasak filmo kūrėjų, dvi savaites trukusioje ekspedicijoje Rusijos Federacijos Tiumenės srityje buvo aplankytos dešimtmečius dūlančios lietuvių amžino poilsio vietos. Dalies jų pėdsakus su savimi nusinešė laiko tėkmė, kitos dulkėmis virsti gali bet kurią akimirką.
Ekspedicija pabuvojo daugiau nei pusę amžiaus niekieno nelankytose vietose, kur kadaise kūrė, gyveno, mylėjo ir viltį sugrįžti puoselėjo mūsų tautiečiai. Vienas kelionės organizatorių Arnas Marcinkus pasakoja, kad atmintis tose vietose vis dar gyva: „Čia tebestūkso kadaise lietuvių rankomis suręstos mokyklos, namai ir ištisos gatvės, kuriose kadaise aidėjo lietuviški žodžiai ir dainos. Vietiniai gyventojai atvykėlius iš Lietuvos laikė keistuoliais, kurie po 14 valandų darbo grįždavo su dainomis, skaitė apie architektūrą, matematiką ir astronomiją. Nuvargę inteligentai, kurie nieku gyvu neišsižadėjo savo šaknų... Tai neįkainojama patirtis, kuri užkrečia gerumu ir pasididžiavimu savo šalimi.“