Jauna kino režisierė Kristina Buožytė šių metų „Kino pavasaryje“ debiutavo su pirmąja pilno metražo vaidybine juosta „Kolekcionierė“. Kol jos vyresnieji kolegos aiškinasi, kokius kino projektus turėtų finansuoti Kultūros ministerija, ji su kolegomis po pusantrų metų darbo atšventė sėkmingą premjerą.
Sukurti pilno metražo vaidybinį filmą būnant 25-erių nėra labai įprasta Lietuvoje.
Jį pradėjau visiškai nežinodama, kas manęs laukia. Užmerktomis akimis šokau į vandenį ir plaukiau kartu su visa kūrybine grupe. Ir mums pavyko. Buvome dar studentai, dirbome labai nuoširdžiai ir stengėmės padaryti viską, ką galime. Užsibrėžėme tikslą sukurti ne studentišką, bet kiek įmanoma profesionalesnį filmą. O profesionalumas prasideda nuo požiūrio į darbą. Jeigu jį vertini atsakingai, stengiesi atiduoti visą save, tuomet gali kažką pasiekti.
Kodėl filmui pasirinkai temą apie prarastas emocijas?
Kartais pati panašiai jaučiuosi: kažko ima trūkti, viskas aplink atrodo tarsi išblukę, norisi, kad kas nors paliestų, sudrebintų. Pastebėjau, kad ne man vienai taip būna. Tai, kas turėtų sukrėsti, nustoja jaudinti. Filmo idėja gimė pradėjus svarstyti, kodėl žmogus, žiūrėdamas filmą, tampa emocingesnis, jo emocijos – aštresnės, kai realiame gyvenime matydamas tą patį praeina pro šalį.
Atsakei sau į šį klausimą?
Kine viskas pateikiama labiau koncentruotai. O realiai susidūrus su sunkumais kaip tik norisi nuo jų pabėgti.
Visi verkia, kad kinas Lietuvoje miršta. Kaip pavyko gauti finansavimą?
Tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbome mes, sukurti filmą įmanoma tik vieną kartą ir tik būnant studentais. Iš pradžių gavome 32 tūkstančius litų, vėliau prie tos sumos patys prisidėjome. Žmonės dirbo už dyką arba už simbolinius pinigus, kad galėtų susimokėti už benziną. Valgydavome sumuštinius, maldaudavome nemokamų filmavimo aikštelių, rekvizito. Rimti darbai taip nedaromi. Profesionalai Lietuvoje nuo to jau pavargo. Iš tikrųjų, gauti finansavimą jauniems režisieriams labai sudėtinga. Be to, tilpome į 50 tūkstančių litų biudžetą, nes filmavome vaizdo juosta. Jei būtume dirbę su kino juosta, suma būtų išaugusi dešimt kartų.
Ar dėl to „Kolekcionierė“ galės dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose?
A klasės festivaliuose, tokiuose kaip Lokarno, Toronto, Venecijos, gali dalyvauti filmai, nufilmuoti 35 mm kino juosta. Į ją perkelti „Kolekcionierę“ ir padaryti „Dolby Surround“ versiją kainuotų apie 200 tūkstančių litų.
Kokie pirmieji atsiliepimai po premjeros?
Į akis visi sako tik gerus. Tai nėra lengvo žanro filmas, jis reikalauja žiūrovų dėmesio ir laiko, priverčia pamąstyti, tad gal ne visiems priimtinas. Bet kadangi skoniai įvairūs, „Kolekcionierė“ gali rasti savo auditoriją.
Kaip tau atrodo, kas lemia filmo sėkmę?
Geras scenarijus, puiki vaidyba, profesionalus operatoriaus, montuotojo, garsintojo darbas. Labiausiai, žinoma, pati filmo istorija, tačiau be visų išvardytų dalykų ji gali tiesiog pasimesti.
Tarp scenarijaus autorių yra ir viena nelietuviška pavardė.
Jį rašėme su mano draugu prancūzu Bruno Samperiu. Susipažinome kino ir interaktyviųjų žaidimų kūrybinėse dirbtuvėse Prahoje. Pradėjome bendrauti, keistis idėjomis, kol galiausiai sukūrėme filmą.
Ar bendraujate tik kolegiškai?
Ne tik.
Kažkada svajojai tapti teatro režisiere ir tik todėl, kad tais metais nerinko kurso, pasukai į kiną. Ar scena tebetraukia?
Kai pradėjau studijuoti, labai degiau teatru. Per trejus mokslo metus patys vaidindavome, režisuodavome. Iki šiol, kai pamatau gerą spektaklį, nugara šiurpuliukai perbėga. Bet po truputėlį įtraukė kinas. Ir kuo toliau, tuo labiau. Tai tokia plati erdvė, joje tiek daug galima atrasti, kad užteks visam gyvenimui.
Sukurti pilno metražo vaidybinį filmą būnant 25-erių nėra labai įprasta Lietuvoje.
Jį pradėjau visiškai nežinodama, kas manęs laukia. Užmerktomis akimis šokau į vandenį ir plaukiau kartu su visa kūrybine grupe. Ir mums pavyko. Buvome dar studentai, dirbome labai nuoširdžiai ir stengėmės padaryti viską, ką galime. Užsibrėžėme tikslą sukurti ne studentišką, bet kiek įmanoma profesionalesnį filmą. O profesionalumas prasideda nuo požiūrio į darbą. Jeigu jį vertini atsakingai, stengiesi atiduoti visą save, tuomet gali kažką pasiekti.
Kodėl filmui pasirinkai temą apie prarastas emocijas?
Kartais pati panašiai jaučiuosi: kažko ima trūkti, viskas aplink atrodo tarsi išblukę, norisi, kad kas nors paliestų, sudrebintų. Pastebėjau, kad ne man vienai taip būna. Tai, kas turėtų sukrėsti, nustoja jaudinti. Filmo idėja gimė pradėjus svarstyti, kodėl žmogus, žiūrėdamas filmą, tampa emocingesnis, jo emocijos – aštresnės, kai realiame gyvenime matydamas tą patį praeina pro šalį.
Atsakei sau į šį klausimą?
Kine viskas pateikiama labiau koncentruotai. O realiai susidūrus su sunkumais kaip tik norisi nuo jų pabėgti.
Visi verkia, kad kinas Lietuvoje miršta. Kaip pavyko gauti finansavimą?
Tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbome mes, sukurti filmą įmanoma tik vieną kartą ir tik būnant studentais. Iš pradžių gavome 32 tūkstančius litų, vėliau prie tos sumos patys prisidėjome. Žmonės dirbo už dyką arba už simbolinius pinigus, kad galėtų susimokėti už benziną. Valgydavome sumuštinius, maldaudavome nemokamų filmavimo aikštelių, rekvizito. Rimti darbai taip nedaromi. Profesionalai Lietuvoje nuo to jau pavargo. Iš tikrųjų, gauti finansavimą jauniems režisieriams labai sudėtinga. Be to, tilpome į 50 tūkstančių litų biudžetą, nes filmavome vaizdo juosta. Jei būtume dirbę su kino juosta, suma būtų išaugusi dešimt kartų.
Ar dėl to „Kolekcionierė“ galės dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose?
A klasės festivaliuose, tokiuose kaip Lokarno, Toronto, Venecijos, gali dalyvauti filmai, nufilmuoti 35 mm kino juosta. Į ją perkelti „Kolekcionierę“ ir padaryti „Dolby Surround“ versiją kainuotų apie 200 tūkstančių litų.
Kokie pirmieji atsiliepimai po premjeros?
Į akis visi sako tik gerus. Tai nėra lengvo žanro filmas, jis reikalauja žiūrovų dėmesio ir laiko, priverčia pamąstyti, tad gal ne visiems priimtinas. Bet kadangi skoniai įvairūs, „Kolekcionierė“ gali rasti savo auditoriją.
Kaip tau atrodo, kas lemia filmo sėkmę?
Geras scenarijus, puiki vaidyba, profesionalus operatoriaus, montuotojo, garsintojo darbas. Labiausiai, žinoma, pati filmo istorija, tačiau be visų išvardytų dalykų ji gali tiesiog pasimesti.
Tarp scenarijaus autorių yra ir viena nelietuviška pavardė.
Jį rašėme su mano draugu prancūzu Bruno Samperiu. Susipažinome kino ir interaktyviųjų žaidimų kūrybinėse dirbtuvėse Prahoje. Pradėjome bendrauti, keistis idėjomis, kol galiausiai sukūrėme filmą.
Ar bendraujate tik kolegiškai?
Ne tik.
Kažkada svajojai tapti teatro režisiere ir tik todėl, kad tais metais nerinko kurso, pasukai į kiną. Ar scena tebetraukia?
Kai pradėjau studijuoti, labai degiau teatru. Per trejus mokslo metus patys vaidindavome, režisuodavome. Iki šiol, kai pamatau gerą spektaklį, nugara šiurpuliukai perbėga. Bet po truputėlį įtraukė kinas. Ir kuo toliau, tuo labiau. Tai tokia plati erdvė, joje tiek daug galima atrasti, kad užteks visam gyvenimui.