Standartinis vieno kambario butas paprastame sostinės daugiabutyje gali tapti spalvingu pasauliu, kuriame niekada nesibaigia eksperimentai. Taip ne tik mano, bet ir gyvena grafikė Kristina Norvilaitė (30).
Raudonos, geltonos, žalios sienos, karoliukais ir šukėmis blyksinčios mozaikos, margos durys, ryškios ir lentynos, stalai, net lubos – peržengus Kristinos namų slenkstį akys raibsta nuo spalvų, idėjų, faktūrų… Emocinga svečių reakcija šeimininkės nebestebina. Dažnai ji girdi klausimą, kodėl čia tiek daug raudonos spalvos? Sau į jį atsakė labai seniai: todėl, kad patinka!
Nedideliame vieno kambario bute Kristina įsikūrė maždaug prieš dvylika metų, kai iš Kauno atvyko į Vilnių studijuoti Lietuvos dailės akademijoje. Prisimena, kaip grįžusi iš baltų akademijos auditorijų ir dirbtuvių ilgėdavosi spalvų. Jų stygių dar labiau pajusdavo po kelionių. Kristina norėjo kelionėse patirtus įspūdžius ir nuotaiką perkelti į namus, todėl netrukus standartinis butas šviesiomis sienomis pradėjo keistis. „Sau kartojau, kad tokie namai man nepatinka nepatinka nepatinka! Tačiau kartu turėjau atsakyti, kas patinka, – savo svarstymus prisimena menininkė. – Supratau, kad noriu spalvotų sienų. Savęs klausiau – kodėl, juk visi jas dažo baltai! Atmečiau kitų požiūrius, negalvojau, kaip reaguos draugai ar kolegos, ir ėmiau keisti namus.“
Grafikė pabrėžia, kad buto, kuriame gyvena su trejų metukų dukra Laura, interjerą sukūrė ne per kelis mėnesius. Tai – jos pasaulis, kuriame vis kas nors kinta ir nuolatos atnaujinama. „Niekam negalėčiau rekomenduoti gyventi taip, kaip aš, bet man patinka, – pasakoja Kristina. – Apie namų dekoravimą mąstau kaip apie paveikslo tapymą. Darau ir negalvoju, ką pasakys kiti. Daug kas priklauso nuo įkvėpimo, nuotaikos.“
Nemažai parodų menininkė rengia užsienyje. Netrukus jos grafikos darbai vėl bus pristatomi Danijoje. Kristina sako, kad šioje šalyje ir Švedijoje ją gerai supranta. Pastebi, kad žmonės ten gyvena kitaip ir mąsto nestandartiškai. Visi namai labai individualūs, nėra nuostatos, kad, tarkim, virtuvėje būtinai turi stovėti spintelės, o miegamajame – spinta. „Tai mane labai įkvepia. Jeigu norisi, kodėl sienos nenudažius raudonai? Kodėl iš akmenukų, lėkščių, puodelių šukių nesudėliojus gaivališkos mozaikos. Juk kai sudūžta senas šviesaus atminimo močiutės puodelis, būna labai gaila“, – Kristina mano, kad į paprastą butą nereikėtų žiūrėti standartiškai. Menininkė pabrėžia, kad kurdami namus žmonės dažnai sau neužduoda klausimo ir neieško aiškaus atsakymo, kas iš tiesų jiems patinka, kaip nori gyventi.
Ji dažnai kuria medžio raižinius, tad nėra sudėtinga supjaustyti lentą ar įkalti vinį. Aiškina, kad šiuos iš pažiūros vyriškus darbus reikia mokėti dėl profesijos. Todėl sumaniusi gabalą lentos, likusį nuo pagal užsakymą kurto didžiulio paveikslo, paversti virtuvės stalu ar pervilkti vaikystės kėdės gobeleną nesikviečia pagalbos. „Menininkas – vienišius. Nelabai nori, kad kas nors lįstų į jo pasaulį, kad reikėtų aiškinti, kokias vizijas matai“, – Kristina aiškina mėgstanti viską atlikti pati.
Moteris neskirsto į darbo ir poilsio laiko. Turi dirbtuves, bet kūrybos impulsą beveik visada pajunta namuose, tad čia gimsta nedideli grafikos darbai, maketuojamų spaudinių idėjos. Su leidykla „Kronta“ bendradarbiaujanti moteris yra tokių pastaruoju metu išleistų knygų kaip Birutės Mar „Cinamonu kvepiantys namai“, „Orvido knyga“, Jurgos Šeduikytės „Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiaušt“ dailininkė.
Juokiasi esanti visapusiška menininkė, nes moka ir megzti, ir siūti. Senutėlės viryklės virtuvėje nepakeitė modernesne ne tik todėl, kad ši atrodo stilinga, bet ir dėl to, jog puikiai veikia. Kristina džiaugiasi, kad orkaitėje galima kepti net tortus. Išeina geri „Napoleono“ lakštai ir gardus pyragas „Kalnagūbris“. Kulinarijos ir konditerijos paslapčių menininkė niekur specialiai nesimokė. Kristinos mama – puiki šeimininkė, tad dukra perėmė jos įgūdžius. Svarsto, kad moteris iš prigimties daug ką moka: ne tik kurti, bet ir ruošti valgį, auginti vaikus, puoštis, siūti, tvarkyti namus...
Namai – gera vieta Kristinos eksperimentams. Jai nereikia ieškoti, kur išbandyti idėjas. Tam tinka buto sienos, lubos, lentynos!.. Atlaikiusios kasdienio gyvenimo ir laiko išbandymus, kai kurios technologijos pritaikomos kūrybai, kai kas tinka dekoruojant namus kitiems.
„Šiandien gyvenu taip, rytoj galbūt norėsis ko nors kito“, – Kristinai patinka nuolatinis judėjimas ir pokyčiai. Tačiau dabar ji puikiai jaučiasi spalvinguose savo namuose ir suglumsta, kai atsiranda norinčiųjų juos kritikuoti. Juk čia gyvena ji! Kam dar turėtų tai rūpėti?..
Raudonos, geltonos, žalios sienos, karoliukais ir šukėmis blyksinčios mozaikos, margos durys, ryškios ir lentynos, stalai, net lubos – peržengus Kristinos namų slenkstį akys raibsta nuo spalvų, idėjų, faktūrų… Emocinga svečių reakcija šeimininkės nebestebina. Dažnai ji girdi klausimą, kodėl čia tiek daug raudonos spalvos? Sau į jį atsakė labai seniai: todėl, kad patinka!
Nedideliame vieno kambario bute Kristina įsikūrė maždaug prieš dvylika metų, kai iš Kauno atvyko į Vilnių studijuoti Lietuvos dailės akademijoje. Prisimena, kaip grįžusi iš baltų akademijos auditorijų ir dirbtuvių ilgėdavosi spalvų. Jų stygių dar labiau pajusdavo po kelionių. Kristina norėjo kelionėse patirtus įspūdžius ir nuotaiką perkelti į namus, todėl netrukus standartinis butas šviesiomis sienomis pradėjo keistis. „Sau kartojau, kad tokie namai man nepatinka nepatinka nepatinka! Tačiau kartu turėjau atsakyti, kas patinka, – savo svarstymus prisimena menininkė. – Supratau, kad noriu spalvotų sienų. Savęs klausiau – kodėl, juk visi jas dažo baltai! Atmečiau kitų požiūrius, negalvojau, kaip reaguos draugai ar kolegos, ir ėmiau keisti namus.“
Grafikė pabrėžia, kad buto, kuriame gyvena su trejų metukų dukra Laura, interjerą sukūrė ne per kelis mėnesius. Tai – jos pasaulis, kuriame vis kas nors kinta ir nuolatos atnaujinama. „Niekam negalėčiau rekomenduoti gyventi taip, kaip aš, bet man patinka, – pasakoja Kristina. – Apie namų dekoravimą mąstau kaip apie paveikslo tapymą. Darau ir negalvoju, ką pasakys kiti. Daug kas priklauso nuo įkvėpimo, nuotaikos.“
Nemažai parodų menininkė rengia užsienyje. Netrukus jos grafikos darbai vėl bus pristatomi Danijoje. Kristina sako, kad šioje šalyje ir Švedijoje ją gerai supranta. Pastebi, kad žmonės ten gyvena kitaip ir mąsto nestandartiškai. Visi namai labai individualūs, nėra nuostatos, kad, tarkim, virtuvėje būtinai turi stovėti spintelės, o miegamajame – spinta. „Tai mane labai įkvepia. Jeigu norisi, kodėl sienos nenudažius raudonai? Kodėl iš akmenukų, lėkščių, puodelių šukių nesudėliojus gaivališkos mozaikos. Juk kai sudūžta senas šviesaus atminimo močiutės puodelis, būna labai gaila“, – Kristina mano, kad į paprastą butą nereikėtų žiūrėti standartiškai. Menininkė pabrėžia, kad kurdami namus žmonės dažnai sau neužduoda klausimo ir neieško aiškaus atsakymo, kas iš tiesų jiems patinka, kaip nori gyventi.
Ji dažnai kuria medžio raižinius, tad nėra sudėtinga supjaustyti lentą ar įkalti vinį. Aiškina, kad šiuos iš pažiūros vyriškus darbus reikia mokėti dėl profesijos. Todėl sumaniusi gabalą lentos, likusį nuo pagal užsakymą kurto didžiulio paveikslo, paversti virtuvės stalu ar pervilkti vaikystės kėdės gobeleną nesikviečia pagalbos. „Menininkas – vienišius. Nelabai nori, kad kas nors lįstų į jo pasaulį, kad reikėtų aiškinti, kokias vizijas matai“, – Kristina aiškina mėgstanti viską atlikti pati.
Moteris neskirsto į darbo ir poilsio laiko. Turi dirbtuves, bet kūrybos impulsą beveik visada pajunta namuose, tad čia gimsta nedideli grafikos darbai, maketuojamų spaudinių idėjos. Su leidykla „Kronta“ bendradarbiaujanti moteris yra tokių pastaruoju metu išleistų knygų kaip Birutės Mar „Cinamonu kvepiantys namai“, „Orvido knyga“, Jurgos Šeduikytės „Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiaušt“ dailininkė.
Juokiasi esanti visapusiška menininkė, nes moka ir megzti, ir siūti. Senutėlės viryklės virtuvėje nepakeitė modernesne ne tik todėl, kad ši atrodo stilinga, bet ir dėl to, jog puikiai veikia. Kristina džiaugiasi, kad orkaitėje galima kepti net tortus. Išeina geri „Napoleono“ lakštai ir gardus pyragas „Kalnagūbris“. Kulinarijos ir konditerijos paslapčių menininkė niekur specialiai nesimokė. Kristinos mama – puiki šeimininkė, tad dukra perėmė jos įgūdžius. Svarsto, kad moteris iš prigimties daug ką moka: ne tik kurti, bet ir ruošti valgį, auginti vaikus, puoštis, siūti, tvarkyti namus...
Namai – gera vieta Kristinos eksperimentams. Jai nereikia ieškoti, kur išbandyti idėjas. Tam tinka buto sienos, lubos, lentynos!.. Atlaikiusios kasdienio gyvenimo ir laiko išbandymus, kai kurios technologijos pritaikomos kūrybai, kai kas tinka dekoruojant namus kitiems.
„Šiandien gyvenu taip, rytoj galbūt norėsis ko nors kito“, – Kristinai patinka nuolatinis judėjimas ir pokyčiai. Tačiau dabar ji puikiai jaučiasi spalvinguose savo namuose ir suglumsta, kai atsiranda norinčiųjų juos kritikuoti. Juk čia gyvena ji! Kam dar turėtų tai rūpėti?..
