Neseniai susikūrusi Kristinos (35) ir Mindaugo (32) PIKŪNŲ šeima džiaugiasi pirmaisiais vedybinio gyvenimo atradimais. Komunikacijų agentūros „Bendravimo formos“ direktorė pratinasi prisistatyti ne senąja Veselienės, o naująja Pikūnės pavarde, Septintosios dienos adventistų bažnyčios pastorius – rasti vietą savo daiktams naujuose namuose, o Kristinos dukros Gabrielė ir Patricija – vėl pusryčiauti keturiese.
Kada nusprendėte, kad jau laikas tuoktis?
Mindaugas: Kristina norėjo tobulų vestuvių. Tačiau vis kas nors trukdė. Aišku, jos ir buvo tobulos, bet ne rugių lauke, kaip ji svajojo, nes nusprendėme taip ilgai nelaukti.
Į ką išmainėte rugių lauką?
Kristina: Visų svečių paprašėme, kad atsineštų po raudoną rožę. Vėliau iš jų mums sukūrė rožių sodą. Labai gražiai atrodė šalia raudonų aguonų girliandų.
Papasakokite smulkiau, kaip atrodo tobulos vestuvės.
Kristina: Ryte pasirašėme santuokos dokumentą, išgėrėme kavos, paragavome torto, vėliau papietavome ir važiavome puoštis. Mes gi esame trys merginos, turbūt įsivaizduojate, kaip ilgai tai užtruko. Ir prieš vestuves vienas sudėtingiausių darbų buvo surasti visoms sukneles, suderinti detales. Tikrai neapsakomas jausmas, kai ne viena, ne su draugėmis ruošiesi, o su dukromis važinėji po visą miestą, ieškai suknelių, pėdkelnių, plaukų segtukų ir taip toliau. Labai smagu. O kai pasipuošėme, pasidarėme šukuosenas, makiažus, važiavome švęsti į išnuomotą salę, nes rugių lauko jau nebuvo. Grojo keli muzikantai, rinkosi svečiai. Vėliau pakalbėjo pastorius, paprašė visų už mus pasimelsti ir palaimino santuoką. Tada apsikeitėme žiedais, pasibučiavome ir labai ilgai su visais glėbesčiavomės. Vakare grįžome namo, susikrovėme lagaminus ir anksti ryte išskridome į Egiptą.
Kodėl ryžotės nebelaukti vasaros ir atšvęsti vestuves žiemą?
Kristina: Matyt, sprendimas buvo subrendęs, išlauktas ir visiškai aiškus. Galėjome, žinoma, ir iki to rugių lauko pakentėti, bet tai jau būtų pritempta.
Pusantrų metų draugystės – pakankamas laikas pažinti vienas kitą?
Mindaugas: Man užteko.
Kristina: Visada sunku pasakyti, kiek užtenka: trijų savaičių, mėnesio, metų ar tik pirmo žvilgsnio. Tiek, kiek aš jį pažinau sunkiausiu savo gyvenimo momentu, man pakako.
Mindaugai, kaip prisimenate tą laikotarpį, kai Kristina po avarijos slaugė Gabrielę ir turbūt neskyrė jums nei laiko, nei dėmesio?
Mindaugas: Tiesiog priėmiau viską, kaip yra, stengiausi nesusireikšminti. Bet kartais, aišku, žmogiškumas imdavo viršų, būdavo akimirkų, kai pavargdavau, pagalvodavau, kad noriu, jog ir į mane atkreiptų dėmesį. Tai buvo sunkus, permainingas laikotarpis: ir pykomės su Kristina, ir draugavome, ir juokėmės. Pagalvodavau, jeigu įveiksime šią situaciją, jeigu dėl to mūsų santykiai nesubyrės, vadinasi, jie kažko verti.
Kiek tuo metu jie priklausė tik nuo jūsų? Neatrodė, kad lengviau viską mesti ir gyventi paprasčiau?
Mindaugas: Buvo kilę ir tokių minčių.
Kristina: Buvo?! Nors, turiu prisipažinti, tuo metu visiškai nesirūpinau mūsų santykiais. Mindaugas viską laikė savo rankose.
Mindaugas: Kartais klausdavau savęs: kam man tos problemos? Paskui pagalvodavau: taip nebūna, kad visada viskas gerai. Ir jeigu jau su pirmaisiais sunkumais susidūręs ieškosiu lengviausios išeities, visą laiką taip ir lakstysiu. Radau savyje stiprybės išsaugoti mūsų santykius. Juk atlaikydamas išbandymus ir sunkumus žmogus dvasiškai auga. Man tai buvo savotiškas atsakymas į klausimą, kas yra meilė. Nebūtinai turi pleventi romantiški jausmai ar skraidyti pilve drugeliai. Meilė – tai buvimas šalia artimo žmogaus ir varge, ir džiaugsme. Tikiuosi, mes visus savo vargus jau atkentėjome ir dabar laukia tik džiaugsmai.
Toji avarija tarsi nuėmė nuo manęs rožinius akinius. Parodė, kad bus gerų dienų, bus ir blogų. Lengva mylėti, kai viskas gerai, džiaugtis gyvenimu, kai turi pinigų ir visi sveiki. Sunkiau, kai kelias tampa duobėtas ir akmenuotas. Bet būtent tada ir atsiskleidžia tikroji meilė.
Kristina, ar jautėte Mindaugo palaikymą tomis sunkiomis dienomis?
Kristina: Aišku. Mačiau, supratau, kad ir jam sunku, bet sakydavau, jog šią akimirką nieko negaliu duoti – tik imti. Norėjau, kad jis mane palaikytų, būtų šalia, stiprintų (atsisuka į vyrą). Aš tau viską grąžinsiu. Kiekvieną dieną po truputį.
Didelės nelaimės suartina ar išskiria?
Kristina: Jos patikrina santykius. Buvo tokių, su kuriais mane ši nelaimė išskyrė.
Kaip mergaitės priėmė žinią, kad mama žada tekėti?
Kristina: Su Mindaugu bendravome nesislėpdami, dukros dažniausiai būdavo su mumis – labai retai likdavome tik dviese. Tad jos natūraliai su juo susidraugavo. Tik kai pasakiau, kad žadame susituokti ir pradėti gyventi kartu, paklausė: „O gal galite nesituokti?“ Tai buvo gera proga paaiškinti, kas yra šeima ir kuo ji skiriasi nuo kitokių santykių. To išklausiusi Patricija susirūpino: „Mama, bet aš nežinau, kuo reikės apsirengti!“
Mindaugas: Šiais laikais vaikai jau pripratę prie tokių šeimų.
Kristina: Mūsiškė irgi joks stebuklas. Nors porą kartų mergaitės paklausė, ar negalėčiau antrą sykį susituokti su tėčiu. Suprantu, kad joms tai atrodytų geriausia. Bet džiaugiuosi, kad daugiau problemų nekyla ir jos gerai sutaria su Mindaugu. Gal tik jam sunkiau.
Mindaugas: Nemaniau, kad taip bus. Kol draugavome, galėdavau pabėgti į viengungiškus savo apartamentus, o dabar santykiai tapo intensyvesni. Manau, po tokio ryškaus pokyčio turi praeiti laiko, kol apsiprasiu. Juo labiau kad nuo pat pradžių esame ne dviese, o keturiese.
Iki santuokos gyvenote atskirai tik dėl savo įsitikinimų ar kaip pastorius privalote laikytis tam tikrų taisyklių?
Mindaugas: Nenoriu aukštinti mūsų ar nuvertinti nesusituokusių porų, bet manau, kad šeima prasideda tada, kai žmonės pasižada būti vienas kitam ištikimi, nepaisydami blogų ar gerų dienų, ir ima kartu gyventi. Santuoka – tai liudijimas ir kitiems, kad nuo šiol esame šeima kaip visuomenės dalis. Turi būti koks nors slenkstis, kurį reikėtų peržengti. Jei prieš tai gyvenai vienaip, po jo pradedi kitą etapą. Dabar ir pats jaučiu pokytį, suprantu jo logiką. Anksčiau tikėjau, kad taip reikia daryti, dabar žinau kodėl. Kai gyveni kartu nesusituokęs, myliesi, tavęs neįpareigoja jokie kiti susitarimai, išskyrus norą pabandyti ir pažiūrėti, ar seksualiai tinkate vienas kitam. Biblija tai įvardija kaip paleistuvystę. Santuoka viską keičia. Net mylėjimasis turėtų tapti ne užgaidos tenkinimu laukiant, kol kitas padarys taip, kad tau būtų gera. Šeimoje gyveni dėl kito žmogaus, dėl savo partnerio... Nežinau, kodėl dabar apie mylėjimąsi kalbu?
Kristina: Per trumpas medaus mėnuo buvo (juokiasi).
Mindaugas: Jeigu žmonės nori patikrinti, ar yra seksualiai suderinami, paprastai žiūri per savo poreikių prizmę: ar man gerai. O juk meilė – tai mokėjimas duoti.
Ką manote apie katalikų kunigams privalomą celibatą?
Mindaugas: Buvau nusprendęs: jeigu su Kristina nieko nepavyks, duosiu įžadus. Apaštalas Paulius sako: „Geriau tam, kuris apsisprendžia nesituokti, nes gali atsiduoti Dievo darbui.“ Bet, manau, neturėtų tapti taisykle, kad jeigu nori tarnauti Dievui, turi būti nevedęs. Vertinu tai kaip primestą dalyką. Geriau apsispręsti laisva valia. Manau, yra daug kunigų, kurie džiaugiasi laikydamiesi celibato.
Šeimos rūpesčiai neatitrauks jūsų nuo bendruomenės reikalų?
Mindaugas: Tikiu, kad neatitrauks, nors turbūt Paulius buvo teisus. Bet sprendžiant iš tų dviejų šeimyninio gyvenimo savaičių Kristina yra tobula pastoriaus žmona. Aišku, ji turi savų trūkumų, kaip ir aš. Bet sugeba mane palaikyti, moka bendrauti su žmonėmis. Bendravimas nėra mano stiprioji pusė – paprasčiau pasakyti pamokslą. Kristina labai mane papildo ir jaučiu, kad mano pastorystė tampa labiau subalansuota.
Mindaugai, kaip tapote pastoriumi?
Mindaugas: Sąmoningai įtikėjau prieš keturiolika metų. Nebuvo jokio dramatiško įvykio ar balso iš dangaus. Tiesiog atvyko vienas pastorius į Panevėžį, kuriam vertėjavo mano tėvo pažįstamas. Jis pakvietė visą šeimą ateiti į vadinamuosius Evangelijos pristatymus, kurie truko daugiau nei mėnesį. Tuo metu suvokiau, kad yra Dievas, o Biblija – Dievo knyga. Tada visi pasikrikštijome, įtikėjome, o praėjus trejiems metams šis suvokimas pasiekė ir širdį.
Kristina, galbūt draugaudama su pastoriumi tapote aktyvi adventistų bažnyčios narė?
Kristina: Vaikystėje, kaip ir visi, buvau labai gera pionierė ir komjaunuolė – apie jokius tikėjimus net negalvojau. Gal pirmame kurse mamai prašant per kažkokią šventę Telšiuose nuėjau į bažnyčią. Kaip tik pamokslą sakė Žemaitijos vyskupas ir staiga pacitavo Dostojevskį. Man tai paliko gilų įspūdį, nes tuo metu ir pati gilinausi į jo kūrybą. Studijuodama Klaipėdos universitete draugavau su teologijos studentais, nueidavau į kai kurias jų paskaitas. Kuo ilgiau gyvenu, tuo dažniau susimąstau, kas esu, kodėl esu, kaip visa tai baigsis ir kas bus po mirties. Mano kelias į Dievo pažinimą buvo ilgas. O kai sutikau Mindaugą, pirma mintis jį pamačius buvo tokia: atėjo Dievas į mano gyvenimą.
O kita nekilo: gaila, kad šis žavus jaunuolis – pastorius?
Kristina: Ne. Mačiau, kad patrauklus vyras, bet kitokių minčių neturėjau. Mindaugas man labai gražiai atskleidė Dievą.
Mindaugai, Kristina atėjo pas jus mokytis anglų kalbos. Ar iš karto atkreipėte dėmesį į šią mokinę?
Mindaugas: Ji mane patraukė kaip spalvinga asmenybė, bet jos pavardė baigėsi galūne -ienė, tad iškart padėjau kryželį. Neleidau sau daugiau galvoti.
O kada pradėjote?
Kristina: Vieną dieną man buvo labai sunku, ieškojau visų draugų paramos, tad paskambinau ir Mindaugui. Tiek daug skausmo turėjau prikaupusi, norėjau jo atsikratyti, bet nežinojau kaip. Pagalvojau, kad jis, kaip pastorius, galėtų man padėti, gal žino kokį nors receptą.
Sprendžiant iš vėlesnių įvykių receptą žinojo?
Mindaugas: Iš pradžių į ją žiūrėjau kaip į žmogų, paprašiusį pagalbos. Pabuvau tarpininku tarp jos ir Dievo. Paskui Kristina mane pakvietė žiūrėti futbolo čempionato.
O kada pasikeitė jūsų žvilgsniai vienas į kitą?
Mindaugas: Kristina pirma ėmė žiūrėti kitaip. Ar aš klystu?
Kristina: Gal tiesiog buvau drąsesnė. Parodžiau tam tikrus ženklus, pasiūliau atvirai pasikalbėti. Pastebėjau, kad man parašius kokią atviresnę žinutę apie jausmus jis nebeatsakydavo. Supratau, kad nežino, kaip elgtis, todėl ir paklausiau, ką mano.
Mindaugas: Iš pradžių nenorėjau kurstyti ugnies. Gal bijojau? Pasirodė per didelė avantiūra iš karto nerti į artimą draugystę. Man visada reikia iš pradžių apšilti kojas, ištirti aplinką ir tada, įvertinus visus pavojus, visus „už“ ir „prieš“, priimti sprendimą. O ji taip drąsiai elgėsi.
Kristina: Esu nusprendusi: ką jaučiu, tą ir sakau. Nemėgstu likti nežinioje. Todėl ir su juo taip elgiausi.
Mindaugas: Jaučiau, kad mane Kristina traukia. Bet ne visada, kur širdis traukia, tau tinkamas kelias – gali ir klystkeliu nueiti. Prisimenu, klausiau Dievo: „Ką daryti?“ Bet jis tylėjo.
Kristina: Nes tu pats turėjai priimti sprendimą.
O kaip Dievas galėjo jums atsakyti?
Mindaugas: Parodyti kokį nors ženklą – juk būna taip. Kadangi nieko nepastebėjau, nusprendžiau rizikuoti. Su Kristina elgiausi taip, kaip man nebūdinga, bet širdies gilumoje jaučiau ramybę. Priėmiau tai kaip Dievo padrąsinimą.
Kokia čia rizika? Juk nepersikėlėte su visais daiktais gyventi pas ją.
Kristina: Jeigu rimtai vertini santykius, kiekvienas tolesnis žingsnis prideda vis daugiau atsakomybės. Nebent apie ją negalvoji.
Galbūt stabdė tai, kad ji išsiskyrusi, dvi dukras auginanti moteris?
Mindaugas: Tą akimirką – ne. Nes iki galo šio fakto neįvertinau. Mes daug kalbėdavomės, aiškindavomės, ką mums reiškia ši draugystė, kaip ją priimame. Prieš mums susitinkant nemažai bendravau su moterimis. Sunkiai sekėsi rasti Dievo man sukurtą antrąją pusę... Aišku, kai tik nusprendžiau, įvyko atvirkščiai. Juk yra pasakyta: nežadink meilės, kol jai neatėjo laikas.
Koks mergaičių tėvo Mariaus Veselio požiūris į naują jūsų šeimą?
Kristina: Mes kalbamės daugiausia apie vaikus... Kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Žinau, kad jis man linki laimės, to paties ir aš jam linkiu. Jis nepaprastai įdomus, talentingas žmogus, ir aš džiaugiuosi, kad yra mano dukrų tėtis. Jis joms gali duoti labai daug. Ir tikiuosi, kad niekada nenustos duoti, kad jų ryšys išliks stiprus.
Nemažai žmonių įsitikinę, kad santuokos institucija atgyveno. Ar turėtumėte argumentų jai užtarti?
Kristina: Paprastai visose gyvenimo srityse žmogus ieško stabilumo, nes tada ateina ramybė. Būdami ramūs dėl savo santykių gerai jaučiamės. Aišku, nemanau, kad formali sutartis ar santuokos ceremonija užtikrina stabilumą. Bet pats pasižadėjimo rimtumas tarsi garantuoja, kad kitas žmogus rimtai vertina santykius. Pavyzdžiui, dabar jaučiu didelę ramybę dėl mūsų ir man tai palengvina gyvenimą. Kai žmonės susieina tam, kad pabandytų, tarsi paliekamas atsarginis išėjimas. Tuomet menkas nesutarimas ar barnis gali kelti klausimą: gal jau dabar laikas viską baigti? Mūsų santykiuose to nėra. Sukūrėme šeimą ir dabar siekiame tik gražesnės, gilesnės bendros patirties.
Bet statistika rodo, kad oficialus pasižadėjimas vienas kitam toli gražu neapsaugo nuo skyrybų.
Mindaugas: Daug kas diskutuoja, kad santuoka, tradicinė šeima yra atgyvena, bet mažiausiai galvojama apie vaikus. Santuokos tikslas – ne tik žmonių bendrystė, bet ir siekis užauginti naują kartą. Kai abu partneriai laikosi pažado mylėti vienas kitą nepaisydami nieko, neieškoti skyrybų, kaip lengviausios išeities, tai sukuria saugumą jų vaikams. Taip, santuoka – tam tikras formalumas, kuris nieko nereiškia. Viskas priklauso, kaip mes patys ją vertiname. Pažįstu nemažai nesusituokusių, gražių, ištikimų porų. Bet kodėl vengiama to formalumo? Gal bijoma pasižadėti visą gyvenimą mylėti tą patį žmogų?
Kas pasikeitė jūsų gyvenime po vestuvių?
Mindaugas: Aš persikrausčiau pas Kristiną, dabar mums per maža vietos, neturiu kur drabužių susidėti.
Kristina: Kartu pusryčiaujame.
Mindaugas: Dar niekaip prie viso to nepriprantu. Vis atrodo, kad vakare reikės išeiti. Bet man nebereikia lakstyti, Kristina – visada šalia. Žinau, kad jeigu nebedėsime jokių pastangų bendraudami, santykiai atšals. Susituokus gali gundyti mintys, kad viską jau padarėme ir daugiau nieko nebereikia. Bet iš tikrųjų nebegalime bėgti nuo santykių problemų. Supratau, kad šioje srityje baigiau pradinę klasę ir pradedu mokytis rimtesnių dalykų.
Kristina: Jau turime pirmąją mūsų šeimos tradiciją: kiekvieną penktadienį pasikalbėti apie tai, ką padarėme vienas dėl kito. Tiesiog nenorime nusiristi į rutiną.
Kada nusprendėte, kad jau laikas tuoktis?
Mindaugas: Kristina norėjo tobulų vestuvių. Tačiau vis kas nors trukdė. Aišku, jos ir buvo tobulos, bet ne rugių lauke, kaip ji svajojo, nes nusprendėme taip ilgai nelaukti.
Į ką išmainėte rugių lauką?
Kristina: Visų svečių paprašėme, kad atsineštų po raudoną rožę. Vėliau iš jų mums sukūrė rožių sodą. Labai gražiai atrodė šalia raudonų aguonų girliandų.
Papasakokite smulkiau, kaip atrodo tobulos vestuvės.
Kristina: Ryte pasirašėme santuokos dokumentą, išgėrėme kavos, paragavome torto, vėliau papietavome ir važiavome puoštis. Mes gi esame trys merginos, turbūt įsivaizduojate, kaip ilgai tai užtruko. Ir prieš vestuves vienas sudėtingiausių darbų buvo surasti visoms sukneles, suderinti detales. Tikrai neapsakomas jausmas, kai ne viena, ne su draugėmis ruošiesi, o su dukromis važinėji po visą miestą, ieškai suknelių, pėdkelnių, plaukų segtukų ir taip toliau. Labai smagu. O kai pasipuošėme, pasidarėme šukuosenas, makiažus, važiavome švęsti į išnuomotą salę, nes rugių lauko jau nebuvo. Grojo keli muzikantai, rinkosi svečiai. Vėliau pakalbėjo pastorius, paprašė visų už mus pasimelsti ir palaimino santuoką. Tada apsikeitėme žiedais, pasibučiavome ir labai ilgai su visais glėbesčiavomės. Vakare grįžome namo, susikrovėme lagaminus ir anksti ryte išskridome į Egiptą.
Kodėl ryžotės nebelaukti vasaros ir atšvęsti vestuves žiemą?
Kristina: Matyt, sprendimas buvo subrendęs, išlauktas ir visiškai aiškus. Galėjome, žinoma, ir iki to rugių lauko pakentėti, bet tai jau būtų pritempta.
Pusantrų metų draugystės – pakankamas laikas pažinti vienas kitą?
Mindaugas: Man užteko.
Kristina: Visada sunku pasakyti, kiek užtenka: trijų savaičių, mėnesio, metų ar tik pirmo žvilgsnio. Tiek, kiek aš jį pažinau sunkiausiu savo gyvenimo momentu, man pakako.
Mindaugai, kaip prisimenate tą laikotarpį, kai Kristina po avarijos slaugė Gabrielę ir turbūt neskyrė jums nei laiko, nei dėmesio?
Mindaugas: Tiesiog priėmiau viską, kaip yra, stengiausi nesusireikšminti. Bet kartais, aišku, žmogiškumas imdavo viršų, būdavo akimirkų, kai pavargdavau, pagalvodavau, kad noriu, jog ir į mane atkreiptų dėmesį. Tai buvo sunkus, permainingas laikotarpis: ir pykomės su Kristina, ir draugavome, ir juokėmės. Pagalvodavau, jeigu įveiksime šią situaciją, jeigu dėl to mūsų santykiai nesubyrės, vadinasi, jie kažko verti.
Kiek tuo metu jie priklausė tik nuo jūsų? Neatrodė, kad lengviau viską mesti ir gyventi paprasčiau?
Mindaugas: Buvo kilę ir tokių minčių.
Kristina: Buvo?! Nors, turiu prisipažinti, tuo metu visiškai nesirūpinau mūsų santykiais. Mindaugas viską laikė savo rankose.
Mindaugas: Kartais klausdavau savęs: kam man tos problemos? Paskui pagalvodavau: taip nebūna, kad visada viskas gerai. Ir jeigu jau su pirmaisiais sunkumais susidūręs ieškosiu lengviausios išeities, visą laiką taip ir lakstysiu. Radau savyje stiprybės išsaugoti mūsų santykius. Juk atlaikydamas išbandymus ir sunkumus žmogus dvasiškai auga. Man tai buvo savotiškas atsakymas į klausimą, kas yra meilė. Nebūtinai turi pleventi romantiški jausmai ar skraidyti pilve drugeliai. Meilė – tai buvimas šalia artimo žmogaus ir varge, ir džiaugsme. Tikiuosi, mes visus savo vargus jau atkentėjome ir dabar laukia tik džiaugsmai.
Toji avarija tarsi nuėmė nuo manęs rožinius akinius. Parodė, kad bus gerų dienų, bus ir blogų. Lengva mylėti, kai viskas gerai, džiaugtis gyvenimu, kai turi pinigų ir visi sveiki. Sunkiau, kai kelias tampa duobėtas ir akmenuotas. Bet būtent tada ir atsiskleidžia tikroji meilė.
Kristina, ar jautėte Mindaugo palaikymą tomis sunkiomis dienomis?
Kristina: Aišku. Mačiau, supratau, kad ir jam sunku, bet sakydavau, jog šią akimirką nieko negaliu duoti – tik imti. Norėjau, kad jis mane palaikytų, būtų šalia, stiprintų (atsisuka į vyrą). Aš tau viską grąžinsiu. Kiekvieną dieną po truputį.
Didelės nelaimės suartina ar išskiria?
Kristina: Jos patikrina santykius. Buvo tokių, su kuriais mane ši nelaimė išskyrė.
Kaip mergaitės priėmė žinią, kad mama žada tekėti?
Kristina: Su Mindaugu bendravome nesislėpdami, dukros dažniausiai būdavo su mumis – labai retai likdavome tik dviese. Tad jos natūraliai su juo susidraugavo. Tik kai pasakiau, kad žadame susituokti ir pradėti gyventi kartu, paklausė: „O gal galite nesituokti?“ Tai buvo gera proga paaiškinti, kas yra šeima ir kuo ji skiriasi nuo kitokių santykių. To išklausiusi Patricija susirūpino: „Mama, bet aš nežinau, kuo reikės apsirengti!“
Mindaugas: Šiais laikais vaikai jau pripratę prie tokių šeimų.
Kristina: Mūsiškė irgi joks stebuklas. Nors porą kartų mergaitės paklausė, ar negalėčiau antrą sykį susituokti su tėčiu. Suprantu, kad joms tai atrodytų geriausia. Bet džiaugiuosi, kad daugiau problemų nekyla ir jos gerai sutaria su Mindaugu. Gal tik jam sunkiau.
Mindaugas: Nemaniau, kad taip bus. Kol draugavome, galėdavau pabėgti į viengungiškus savo apartamentus, o dabar santykiai tapo intensyvesni. Manau, po tokio ryškaus pokyčio turi praeiti laiko, kol apsiprasiu. Juo labiau kad nuo pat pradžių esame ne dviese, o keturiese.
Iki santuokos gyvenote atskirai tik dėl savo įsitikinimų ar kaip pastorius privalote laikytis tam tikrų taisyklių?
Mindaugas: Nenoriu aukštinti mūsų ar nuvertinti nesusituokusių porų, bet manau, kad šeima prasideda tada, kai žmonės pasižada būti vienas kitam ištikimi, nepaisydami blogų ar gerų dienų, ir ima kartu gyventi. Santuoka – tai liudijimas ir kitiems, kad nuo šiol esame šeima kaip visuomenės dalis. Turi būti koks nors slenkstis, kurį reikėtų peržengti. Jei prieš tai gyvenai vienaip, po jo pradedi kitą etapą. Dabar ir pats jaučiu pokytį, suprantu jo logiką. Anksčiau tikėjau, kad taip reikia daryti, dabar žinau kodėl. Kai gyveni kartu nesusituokęs, myliesi, tavęs neįpareigoja jokie kiti susitarimai, išskyrus norą pabandyti ir pažiūrėti, ar seksualiai tinkate vienas kitam. Biblija tai įvardija kaip paleistuvystę. Santuoka viską keičia. Net mylėjimasis turėtų tapti ne užgaidos tenkinimu laukiant, kol kitas padarys taip, kad tau būtų gera. Šeimoje gyveni dėl kito žmogaus, dėl savo partnerio... Nežinau, kodėl dabar apie mylėjimąsi kalbu?
Kristina: Per trumpas medaus mėnuo buvo (juokiasi).
Mindaugas: Jeigu žmonės nori patikrinti, ar yra seksualiai suderinami, paprastai žiūri per savo poreikių prizmę: ar man gerai. O juk meilė – tai mokėjimas duoti.
Ką manote apie katalikų kunigams privalomą celibatą?
Mindaugas: Buvau nusprendęs: jeigu su Kristina nieko nepavyks, duosiu įžadus. Apaštalas Paulius sako: „Geriau tam, kuris apsisprendžia nesituokti, nes gali atsiduoti Dievo darbui.“ Bet, manau, neturėtų tapti taisykle, kad jeigu nori tarnauti Dievui, turi būti nevedęs. Vertinu tai kaip primestą dalyką. Geriau apsispręsti laisva valia. Manau, yra daug kunigų, kurie džiaugiasi laikydamiesi celibato.
Šeimos rūpesčiai neatitrauks jūsų nuo bendruomenės reikalų?
Mindaugas: Tikiu, kad neatitrauks, nors turbūt Paulius buvo teisus. Bet sprendžiant iš tų dviejų šeimyninio gyvenimo savaičių Kristina yra tobula pastoriaus žmona. Aišku, ji turi savų trūkumų, kaip ir aš. Bet sugeba mane palaikyti, moka bendrauti su žmonėmis. Bendravimas nėra mano stiprioji pusė – paprasčiau pasakyti pamokslą. Kristina labai mane papildo ir jaučiu, kad mano pastorystė tampa labiau subalansuota.
Mindaugai, kaip tapote pastoriumi?
Mindaugas: Sąmoningai įtikėjau prieš keturiolika metų. Nebuvo jokio dramatiško įvykio ar balso iš dangaus. Tiesiog atvyko vienas pastorius į Panevėžį, kuriam vertėjavo mano tėvo pažįstamas. Jis pakvietė visą šeimą ateiti į vadinamuosius Evangelijos pristatymus, kurie truko daugiau nei mėnesį. Tuo metu suvokiau, kad yra Dievas, o Biblija – Dievo knyga. Tada visi pasikrikštijome, įtikėjome, o praėjus trejiems metams šis suvokimas pasiekė ir širdį.
Kristina, galbūt draugaudama su pastoriumi tapote aktyvi adventistų bažnyčios narė?
Kristina: Vaikystėje, kaip ir visi, buvau labai gera pionierė ir komjaunuolė – apie jokius tikėjimus net negalvojau. Gal pirmame kurse mamai prašant per kažkokią šventę Telšiuose nuėjau į bažnyčią. Kaip tik pamokslą sakė Žemaitijos vyskupas ir staiga pacitavo Dostojevskį. Man tai paliko gilų įspūdį, nes tuo metu ir pati gilinausi į jo kūrybą. Studijuodama Klaipėdos universitete draugavau su teologijos studentais, nueidavau į kai kurias jų paskaitas. Kuo ilgiau gyvenu, tuo dažniau susimąstau, kas esu, kodėl esu, kaip visa tai baigsis ir kas bus po mirties. Mano kelias į Dievo pažinimą buvo ilgas. O kai sutikau Mindaugą, pirma mintis jį pamačius buvo tokia: atėjo Dievas į mano gyvenimą.
O kita nekilo: gaila, kad šis žavus jaunuolis – pastorius?
Kristina: Ne. Mačiau, kad patrauklus vyras, bet kitokių minčių neturėjau. Mindaugas man labai gražiai atskleidė Dievą.
Mindaugai, Kristina atėjo pas jus mokytis anglų kalbos. Ar iš karto atkreipėte dėmesį į šią mokinę?
Mindaugas: Ji mane patraukė kaip spalvinga asmenybė, bet jos pavardė baigėsi galūne -ienė, tad iškart padėjau kryželį. Neleidau sau daugiau galvoti.
O kada pradėjote?
Kristina: Vieną dieną man buvo labai sunku, ieškojau visų draugų paramos, tad paskambinau ir Mindaugui. Tiek daug skausmo turėjau prikaupusi, norėjau jo atsikratyti, bet nežinojau kaip. Pagalvojau, kad jis, kaip pastorius, galėtų man padėti, gal žino kokį nors receptą.
Sprendžiant iš vėlesnių įvykių receptą žinojo?
Mindaugas: Iš pradžių į ją žiūrėjau kaip į žmogų, paprašiusį pagalbos. Pabuvau tarpininku tarp jos ir Dievo. Paskui Kristina mane pakvietė žiūrėti futbolo čempionato.
O kada pasikeitė jūsų žvilgsniai vienas į kitą?
Mindaugas: Kristina pirma ėmė žiūrėti kitaip. Ar aš klystu?
Kristina: Gal tiesiog buvau drąsesnė. Parodžiau tam tikrus ženklus, pasiūliau atvirai pasikalbėti. Pastebėjau, kad man parašius kokią atviresnę žinutę apie jausmus jis nebeatsakydavo. Supratau, kad nežino, kaip elgtis, todėl ir paklausiau, ką mano.
Mindaugas: Iš pradžių nenorėjau kurstyti ugnies. Gal bijojau? Pasirodė per didelė avantiūra iš karto nerti į artimą draugystę. Man visada reikia iš pradžių apšilti kojas, ištirti aplinką ir tada, įvertinus visus pavojus, visus „už“ ir „prieš“, priimti sprendimą. O ji taip drąsiai elgėsi.
Kristina: Esu nusprendusi: ką jaučiu, tą ir sakau. Nemėgstu likti nežinioje. Todėl ir su juo taip elgiausi.
Mindaugas: Jaučiau, kad mane Kristina traukia. Bet ne visada, kur širdis traukia, tau tinkamas kelias – gali ir klystkeliu nueiti. Prisimenu, klausiau Dievo: „Ką daryti?“ Bet jis tylėjo.
Kristina: Nes tu pats turėjai priimti sprendimą.
O kaip Dievas galėjo jums atsakyti?
Mindaugas: Parodyti kokį nors ženklą – juk būna taip. Kadangi nieko nepastebėjau, nusprendžiau rizikuoti. Su Kristina elgiausi taip, kaip man nebūdinga, bet širdies gilumoje jaučiau ramybę. Priėmiau tai kaip Dievo padrąsinimą.
Kokia čia rizika? Juk nepersikėlėte su visais daiktais gyventi pas ją.
Kristina: Jeigu rimtai vertini santykius, kiekvienas tolesnis žingsnis prideda vis daugiau atsakomybės. Nebent apie ją negalvoji.
Galbūt stabdė tai, kad ji išsiskyrusi, dvi dukras auginanti moteris?
Mindaugas: Tą akimirką – ne. Nes iki galo šio fakto neįvertinau. Mes daug kalbėdavomės, aiškindavomės, ką mums reiškia ši draugystė, kaip ją priimame. Prieš mums susitinkant nemažai bendravau su moterimis. Sunkiai sekėsi rasti Dievo man sukurtą antrąją pusę... Aišku, kai tik nusprendžiau, įvyko atvirkščiai. Juk yra pasakyta: nežadink meilės, kol jai neatėjo laikas.
Koks mergaičių tėvo Mariaus Veselio požiūris į naują jūsų šeimą?
Kristina: Mes kalbamės daugiausia apie vaikus... Kiekvienas gyvename savo gyvenimą. Žinau, kad jis man linki laimės, to paties ir aš jam linkiu. Jis nepaprastai įdomus, talentingas žmogus, ir aš džiaugiuosi, kad yra mano dukrų tėtis. Jis joms gali duoti labai daug. Ir tikiuosi, kad niekada nenustos duoti, kad jų ryšys išliks stiprus.
Nemažai žmonių įsitikinę, kad santuokos institucija atgyveno. Ar turėtumėte argumentų jai užtarti?
Kristina: Paprastai visose gyvenimo srityse žmogus ieško stabilumo, nes tada ateina ramybė. Būdami ramūs dėl savo santykių gerai jaučiamės. Aišku, nemanau, kad formali sutartis ar santuokos ceremonija užtikrina stabilumą. Bet pats pasižadėjimo rimtumas tarsi garantuoja, kad kitas žmogus rimtai vertina santykius. Pavyzdžiui, dabar jaučiu didelę ramybę dėl mūsų ir man tai palengvina gyvenimą. Kai žmonės susieina tam, kad pabandytų, tarsi paliekamas atsarginis išėjimas. Tuomet menkas nesutarimas ar barnis gali kelti klausimą: gal jau dabar laikas viską baigti? Mūsų santykiuose to nėra. Sukūrėme šeimą ir dabar siekiame tik gražesnės, gilesnės bendros patirties.
Bet statistika rodo, kad oficialus pasižadėjimas vienas kitam toli gražu neapsaugo nuo skyrybų.
Mindaugas: Daug kas diskutuoja, kad santuoka, tradicinė šeima yra atgyvena, bet mažiausiai galvojama apie vaikus. Santuokos tikslas – ne tik žmonių bendrystė, bet ir siekis užauginti naują kartą. Kai abu partneriai laikosi pažado mylėti vienas kitą nepaisydami nieko, neieškoti skyrybų, kaip lengviausios išeities, tai sukuria saugumą jų vaikams. Taip, santuoka – tam tikras formalumas, kuris nieko nereiškia. Viskas priklauso, kaip mes patys ją vertiname. Pažįstu nemažai nesusituokusių, gražių, ištikimų porų. Bet kodėl vengiama to formalumo? Gal bijoma pasižadėti visą gyvenimą mylėti tą patį žmogų?
Kas pasikeitė jūsų gyvenime po vestuvių?
Mindaugas: Aš persikrausčiau pas Kristiną, dabar mums per maža vietos, neturiu kur drabužių susidėti.
Kristina: Kartu pusryčiaujame.
Mindaugas: Dar niekaip prie viso to nepriprantu. Vis atrodo, kad vakare reikės išeiti. Bet man nebereikia lakstyti, Kristina – visada šalia. Žinau, kad jeigu nebedėsime jokių pastangų bendraudami, santykiai atšals. Susituokus gali gundyti mintys, kad viską jau padarėme ir daugiau nieko nebereikia. Bet iš tikrųjų nebegalime bėgti nuo santykių problemų. Supratau, kad šioje srityje baigiau pradinę klasę ir pradedu mokytis rimtesnių dalykų.
Kristina: Jau turime pirmąją mūsų šeimos tradiciją: kiekvieną penktadienį pasikalbėti apie tai, ką padarėme vienas dėl kito. Tiesiog nenorime nusiristi į rutiną.
