Šokių studijos „Tina Dance“ vadovė Kristina Navickaitė-Tina sako, kad jai nieko nėra neįmanomo. Ką užsibrėžia, tą ir pasiekia. Panorėjusi ėmė ir įkūrė šokių studiją, kasdien rytais bėgioja krosą, o neseniai metė sau iššūkį: mėnesį į burną – nė kąsnio. Dabar džiaugiasi sulieknėjusi net dešimčia kilogramų.
Kas paskatino ryžtis tokiam eksperimentui – mėnesį nevalgyti? Juk neturėjote antsvorio, buvote dailios figūros?
Laikytis šios dietos mane įkvėpė draugė. Sako, kartu bus ir lengviau, ir smagiau, tačiau ji taip ir neištvėrė iki galo. Šiam eksperimentui ryžausi vien tam, kad įsitikinčiau, ar nesu priklausoma nuo maisto, ar turiu valios. Tai buvo iššūkis sau. Rezultatas mane nudžiugino: jaučiuosi dar lengvesnė, energingesnė. Padailėjo ir kūno formos – šokėjams svarbu estetinis vaizdas. Vis dėlto nesijaučiu tobula. Man daug smagiau, kai žmonės mane vertina ne dėl išorinių, o dėl vidinių savybių.
Ar prieš laikantis dietos tarėtės su dietologu?
Su jokiu specialistu nesikonsultavau. Pasiklioviau intuicija, klausiausi, ko nori mano organizmas, tačiau stebėjau sveikatos būklę. Tyrimai, kuriuos atlikau įsibėgėjus dietai, buvo puikūs.
Mėnesį į burną – nė kąsnio. Kiek ir ko per dieną išgerdavote?
Išgerdavau daug įvairių rūšių skysčių: sulčių, arbatos, vandens, sultinio, kefyro, jogurto. Kalorijų neskaičiavau. Visko gėriau tiek, kiek norėjosi, kad nejusčiau alkio.
Po kelių dienų pradėjo kristi svoris?
Svoris palengvėle ėmė kristi jau pirmosiomis dietos dienomis, po dešimties dienų stabtelėjo, paskui vėl krito pamažu. Per trisdešimt dienų palengvėjau dešimčia kilogramų.
Ar patartumėte kitoms merginoms išbandyti tokią dietą?
Nenoriu patarinėti, bet jeigu kam labai knieti išmėginti tokią dietą, turėtų pasikliauti ne mano patarimais, o įsiklausyti į savo organizmą. Gal užtektų jos laikytis trumpiau? Manau, kad kiekvienam bent viena „pasninko“ diena per savaitę naudinga.
Ar naktimis nesinorėdavo lįsti į šaldytuvą?
Jaučiausi puikiai visas trisdešimt dienų. Sultys, jogurtas, kefyras – visi šie gėrimai suteikdavo ir būtiniausių maisto medžiagų, ir kalorijų, todėl nesijaučiau išsekusi, nekamavo alkio priepuoliai. Vartojau kompleksinius vitaminus, saikingai sportavau, naktimis miegodavau kūdikio miegu ir nė karto nesisapnavo šaldytuvas, prigrūstas skanėstų (juokiasi).
Kaip reagavo draugai, aplinkiniai, kad jūs nieko nevalgote?
Normaliai. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad dieta man suteikė džiaugsmo, naujų potyrių, pasitikėjimo savimi. Nebuvo labai sunku laikytis užsibrėžto tikslo, juk norėjau išbandyti save. Įsitikinau, kad nesu priklausoma nuo maisto, patikrinau valią ir tikrai nedrebėjau dėl skanaus kąsnelio vakarėliuose.
Paprastai po griežtų dietų svoris atauga. O jums?
Per pusantro mėnesio nepriaugau nė kilogramo, tik jau nebesimato išsišovusių šonkaulių ir skruostikaulių. Grįžo spindėjimas, jaučiuosi ir atrodau puikiai. Be to, po dietos valgau mažiau, nes neįveikiu didesnių porcijų, nebesinori riebaus maisto.
Turite silpnybių?
Na, nerūkau, nevartoju alkoholio, nepiktnaudžiauju saldumynais. Tačiau dėl scenos galėčiau padaryti viską.
Kokių savybių norėtumėte atsikratyti?
Esu pernelyg jautri ir nuolaidi. Šios savybės kartais trukdo spręsti dalykinius reikalus. Norėčiau būti kategoriškesnė.
Ar mėgstate gaminti?
Gaminu retai. Kartais draugams paruošiu tuno salotų, bet mieliau juos kviečiu į kavinę (šypsosi). Visada mėgau kinų virtuvę, o pastaruoju metu susižavėjau japonų valgiais.
Esate sveikuolė. Vis dar bėgiojate rytais, valgote tik sveiką maistą?..
Krosą vis dar bėgioju, jau devynis mėnesius nevalgau mėsos, bet savęs nelaikau sveikuole. Tiesiog mėginu įsiklausyti į savo organizmą ir pajusti, kas jam tinka, o kas ne. Stengiuosi nevalgyti, kas papuolė po ranka, bet fanatiškai nesilaikau jokių mitybos taisyklių.
Geriausiai atsipalaiduojate?..
Šokdama ir būdama gamtoje, ypač prie jūros. Tai geriausias poilsis ir kūnui, ir sielai.
Prieš devynerius metus įkūrėte šokių studiją, jūsų šokių grupė kviečiama koncertuoti su garsiais atlikėjais. Tokios sėkmės galėtų pavydėti daugelis...
Kiekvienas esame savo likimo kalvis, tačiau be pastangų ir užsispyrimo vargu ar būčiau galėjusi tiek pasiekti. Aišku, svarbu ir fortūna, kuri man buvo palanki. Apie šokius svajojau nuo mažų dienų ir buvau beveik patikėjusi, kad tai liks tik mažos mergaitės fantazija. Tačiau vos atsirado galimybė įgyvendinti svajonę, viskas susiklostė savaime, tarsi šimtąsyk dėliota mozaika.Manau, kad kiekvienas žmogus turi savąjį pašaukimą ir, jei nebijo išgirsti savo širdies balso ir eiti paskui jį, pats likimas padeda realizuoti svajones.
Šokiai jums...
Šokiai – mano aistra, aš tuo gyvenu. Kai šoku arba kuriu šokį, jaučiuosi pakylėta. Nesvarbu, ar esu viena, ar priešais tūkstantinė minia, visada šoku su užsidegimu, su meile ir polėkiu. Džiaugiuosi, kad tuo galiu dalytis tiek su žiūrovais, tiek su kolektyvo merginomis. Smagu, kad galiu užkrėsti savo svajone kitus. Tiesa, prireikia ir kantrybės, atkaklumo bei ryžto, kitaip įkvėpimas ir idėjos netaptų materija.
Esate jauna, bet jau nemažai pasiekusi. Ar jaučiatės atradusi save?
Be abejo, esu įsitikinusi, jog tikrasis mano pašaukimas – šokis. Darau tai, kas man skirta. Kitaip, jaučiu, būtų buvę daug sudėtingiau įgyvendinti kai kuriuos sumanymus arba tiek ilgai išlaikyti gana aukštai iškeltą profesionalumo kartelę.
Kaip ir kada užsikrėtėte šokių aistra?
Juokaudama sakau, jog šokti pradėjau dar būdama mamos įsčiose. Vėliau kaip ir visos mergaitės maiviausi prieš veidrodį, o rimčiau šokiais susidomėjau septyniolikos. Laiptelis po laiptelio ėjau didžiosios scenos link. Studijuodama šokau trupėje „Aura&Diva“, o po „Popart“ festivalio mane pakvietė šokti tuo metu populiari grupė „Stiprus smūgis“. Šokau Kaune, paskui – su grupe „Mink taką“ ir kt. Pamažu įgydavau vis naujos patirties. Vėliau meilė nuviliojo mane į Klaipėdą. Įsimylėjusi dainininką Rolandą Janavičių, išvažiavau į miestą prie jūros ir pradėjau kurti šokius jo dainoms.
Kaip kilo mintis sukurti savo šokių studiją?
Kai neatsigyniau merginų raginimų ir prašymų jas išmokyti šokti, neturėjau, kur trauktis. Paskui nė nepastebėjau, kai pamažėle viskas įsilingavo iki didelio kolektyvo, šimtų kostiumų ir nuolatinių koncertų.
Šiandien „Tina Dance“ pagrindinėje grupėje šoka apie dvylika merginų, o apskritai kolektyvo veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus merginos, kurių skaičius nuolat kinta nuo šimto iki dviejų šimtų.
Gal jau atidarėte savo šokių studiją ir Vilniuje? Turite naujų idėjų?
Šokių studijai Vilniuje vis pritrūksta laiko. Esu surinkusi šokėjų grupę, tačiau jos veikla tik įsibėgėja. Planuoju skirti jai daugiau dėmesio rudenį. O planų ir idėjų turiu begalę. Galima tobulėti iki begalybės. Dar noriu pašokti su Nerijumi Juška, vesti renginį su Arūnu Valinsku ir Marijonu Mikutavičiumi, surengti įspūdingą „Tina Dance“ koncertą dešimtmečio proga, dalyvauti ralyje... Laimė, dažniausiai mano svajonės tampa realybe. Jeigu labai ko nors trokšti, manau, nieko nėra neįmanomo. Na, beveik nieko.
Prieš penkerius metus viename interviu sakėte, kad šeimai dar nepasiruošusi, kur kas svarbiau karjera. O dabar?
Pasvajoju ir apie vaiką, ir apie šeimą, tačiau tokių dalykų nesuplanuosi pagal griežtą grafiką. Kol kas, rodos, tam nėra laiko, nors iš tiesų, matyt, dar ne laikas. Tokie dalykai turi ateiti natūraliai.
Kokios jūsų nepažįsta gerbėjai? Kokia tampate, kai būnate viena?
Gerbėjai nemato manęs liūdnos, nes scenoje visada pasitempusi, trykštanti energija, besišypsanti. O namuose būnu visokia: liūdna, pavargusi, tingi, apsimiegojusi, be makiažo – tokia kaip visi.
Be šokių, dar turite kokių nors pomėgių?
Mėgstu vairuoti automobilį, ekstremalūs pojūčiai man patinka. Kaip ir žiūrėti gerą filmą, auginti gėles, prižiūrėti savo augintinius: turiu du katinus ir du triušiukus.
Mano draugė – fotografė. Pastaruoju metu jaučiu malonumą pozuodama būtent jai. Rezultatai stulbinami. Mėgstu slidinėti. Labiausiai džiaugiuosi, kai randu laiko ilgiems ir nuoširdiems pokalbiams su geriausiais draugais.
O kaip širdies reikalai?
Apie asmeninį gyvenimą nekalbu.
Apie jūsų draugystę su Mino sklando daugybė gandų. Kodėl taip slepiate asmeninį gyvenimą?
Gal galėtumėte pasakyti, kokių gandų girdėjote? Man pačiai smalsu. O jei rimtai, kartu su Mino daug dirbame. Tyla dažnai geriau nei tuščiažodžiavimas. Kai pajusiu norą pasidalyti su visais kuo nors daugiau, būsiu atvira.
Turbūt kaip ir visos garsenybės neišvengiate paskalų?
O taip. Labiausiai man įsiminė pasklidęs gandas, jog mama prižiūri mano vaiką, kurį neva nuo kažko kažkada pagimdžiau ir atidaviau jai auginti. Iš tiesų mano mama globoja keletą vaikų iš globos namų. Abi smagiai pasijuokėme.
Daugelis jums galėtų pavydėti valios ir užsispyrimo. Esate stipri moteris?
Mano likimas nepaprastas. Augau be tėčio. Ne kartą patyriau sudėtingų situacijų. Dangus siuntė man ne tik sėkmių, bet ir skaudžių išgyvenimų. Sunkumai užgrūdino. Žinau, kad po kiekvienos sunkios dienos ateina šviesesnė. Tikiu jau kone banalia tapusia fraze, kad tai, kas mūsų nesulaužo, sustiprina.
Galėtumėte pasakyti: „Taip, aš esu laiminga“?
Taip. Kiekvieną dieną jaučiuosi laiminga dėl mažų, bet ir svarbių bei didelių dalykų. Gyvenu, šoku, priimu pasaulį, jis priima mane, myliu – laimę kuriu pati.
Kas paskatino ryžtis tokiam eksperimentui – mėnesį nevalgyti? Juk neturėjote antsvorio, buvote dailios figūros?
Laikytis šios dietos mane įkvėpė draugė. Sako, kartu bus ir lengviau, ir smagiau, tačiau ji taip ir neištvėrė iki galo. Šiam eksperimentui ryžausi vien tam, kad įsitikinčiau, ar nesu priklausoma nuo maisto, ar turiu valios. Tai buvo iššūkis sau. Rezultatas mane nudžiugino: jaučiuosi dar lengvesnė, energingesnė. Padailėjo ir kūno formos – šokėjams svarbu estetinis vaizdas. Vis dėlto nesijaučiu tobula. Man daug smagiau, kai žmonės mane vertina ne dėl išorinių, o dėl vidinių savybių.
Ar prieš laikantis dietos tarėtės su dietologu?
Su jokiu specialistu nesikonsultavau. Pasiklioviau intuicija, klausiausi, ko nori mano organizmas, tačiau stebėjau sveikatos būklę. Tyrimai, kuriuos atlikau įsibėgėjus dietai, buvo puikūs.
Mėnesį į burną – nė kąsnio. Kiek ir ko per dieną išgerdavote?
Išgerdavau daug įvairių rūšių skysčių: sulčių, arbatos, vandens, sultinio, kefyro, jogurto. Kalorijų neskaičiavau. Visko gėriau tiek, kiek norėjosi, kad nejusčiau alkio.
Po kelių dienų pradėjo kristi svoris?
Svoris palengvėle ėmė kristi jau pirmosiomis dietos dienomis, po dešimties dienų stabtelėjo, paskui vėl krito pamažu. Per trisdešimt dienų palengvėjau dešimčia kilogramų.
Ar patartumėte kitoms merginoms išbandyti tokią dietą?
Nenoriu patarinėti, bet jeigu kam labai knieti išmėginti tokią dietą, turėtų pasikliauti ne mano patarimais, o įsiklausyti į savo organizmą. Gal užtektų jos laikytis trumpiau? Manau, kad kiekvienam bent viena „pasninko“ diena per savaitę naudinga.
Ar naktimis nesinorėdavo lįsti į šaldytuvą?
Jaučiausi puikiai visas trisdešimt dienų. Sultys, jogurtas, kefyras – visi šie gėrimai suteikdavo ir būtiniausių maisto medžiagų, ir kalorijų, todėl nesijaučiau išsekusi, nekamavo alkio priepuoliai. Vartojau kompleksinius vitaminus, saikingai sportavau, naktimis miegodavau kūdikio miegu ir nė karto nesisapnavo šaldytuvas, prigrūstas skanėstų (juokiasi).
Kaip reagavo draugai, aplinkiniai, kad jūs nieko nevalgote?
Normaliai. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad dieta man suteikė džiaugsmo, naujų potyrių, pasitikėjimo savimi. Nebuvo labai sunku laikytis užsibrėžto tikslo, juk norėjau išbandyti save. Įsitikinau, kad nesu priklausoma nuo maisto, patikrinau valią ir tikrai nedrebėjau dėl skanaus kąsnelio vakarėliuose.
Paprastai po griežtų dietų svoris atauga. O jums?
Per pusantro mėnesio nepriaugau nė kilogramo, tik jau nebesimato išsišovusių šonkaulių ir skruostikaulių. Grįžo spindėjimas, jaučiuosi ir atrodau puikiai. Be to, po dietos valgau mažiau, nes neįveikiu didesnių porcijų, nebesinori riebaus maisto.
Turite silpnybių?
Na, nerūkau, nevartoju alkoholio, nepiktnaudžiauju saldumynais. Tačiau dėl scenos galėčiau padaryti viską.
Kokių savybių norėtumėte atsikratyti?
Esu pernelyg jautri ir nuolaidi. Šios savybės kartais trukdo spręsti dalykinius reikalus. Norėčiau būti kategoriškesnė.
Ar mėgstate gaminti?
Gaminu retai. Kartais draugams paruošiu tuno salotų, bet mieliau juos kviečiu į kavinę (šypsosi). Visada mėgau kinų virtuvę, o pastaruoju metu susižavėjau japonų valgiais.
Esate sveikuolė. Vis dar bėgiojate rytais, valgote tik sveiką maistą?..
Krosą vis dar bėgioju, jau devynis mėnesius nevalgau mėsos, bet savęs nelaikau sveikuole. Tiesiog mėginu įsiklausyti į savo organizmą ir pajusti, kas jam tinka, o kas ne. Stengiuosi nevalgyti, kas papuolė po ranka, bet fanatiškai nesilaikau jokių mitybos taisyklių.
Geriausiai atsipalaiduojate?..
Šokdama ir būdama gamtoje, ypač prie jūros. Tai geriausias poilsis ir kūnui, ir sielai.
Prieš devynerius metus įkūrėte šokių studiją, jūsų šokių grupė kviečiama koncertuoti su garsiais atlikėjais. Tokios sėkmės galėtų pavydėti daugelis...
Kiekvienas esame savo likimo kalvis, tačiau be pastangų ir užsispyrimo vargu ar būčiau galėjusi tiek pasiekti. Aišku, svarbu ir fortūna, kuri man buvo palanki. Apie šokius svajojau nuo mažų dienų ir buvau beveik patikėjusi, kad tai liks tik mažos mergaitės fantazija. Tačiau vos atsirado galimybė įgyvendinti svajonę, viskas susiklostė savaime, tarsi šimtąsyk dėliota mozaika.Manau, kad kiekvienas žmogus turi savąjį pašaukimą ir, jei nebijo išgirsti savo širdies balso ir eiti paskui jį, pats likimas padeda realizuoti svajones.
Šokiai jums...
Šokiai – mano aistra, aš tuo gyvenu. Kai šoku arba kuriu šokį, jaučiuosi pakylėta. Nesvarbu, ar esu viena, ar priešais tūkstantinė minia, visada šoku su užsidegimu, su meile ir polėkiu. Džiaugiuosi, kad tuo galiu dalytis tiek su žiūrovais, tiek su kolektyvo merginomis. Smagu, kad galiu užkrėsti savo svajone kitus. Tiesa, prireikia ir kantrybės, atkaklumo bei ryžto, kitaip įkvėpimas ir idėjos netaptų materija.
Esate jauna, bet jau nemažai pasiekusi. Ar jaučiatės atradusi save?
Be abejo, esu įsitikinusi, jog tikrasis mano pašaukimas – šokis. Darau tai, kas man skirta. Kitaip, jaučiu, būtų buvę daug sudėtingiau įgyvendinti kai kuriuos sumanymus arba tiek ilgai išlaikyti gana aukštai iškeltą profesionalumo kartelę.
Kaip ir kada užsikrėtėte šokių aistra?
Juokaudama sakau, jog šokti pradėjau dar būdama mamos įsčiose. Vėliau kaip ir visos mergaitės maiviausi prieš veidrodį, o rimčiau šokiais susidomėjau septyniolikos. Laiptelis po laiptelio ėjau didžiosios scenos link. Studijuodama šokau trupėje „Aura&Diva“, o po „Popart“ festivalio mane pakvietė šokti tuo metu populiari grupė „Stiprus smūgis“. Šokau Kaune, paskui – su grupe „Mink taką“ ir kt. Pamažu įgydavau vis naujos patirties. Vėliau meilė nuviliojo mane į Klaipėdą. Įsimylėjusi dainininką Rolandą Janavičių, išvažiavau į miestą prie jūros ir pradėjau kurti šokius jo dainoms.
Kaip kilo mintis sukurti savo šokių studiją?
Kai neatsigyniau merginų raginimų ir prašymų jas išmokyti šokti, neturėjau, kur trauktis. Paskui nė nepastebėjau, kai pamažėle viskas įsilingavo iki didelio kolektyvo, šimtų kostiumų ir nuolatinių koncertų.
Šiandien „Tina Dance“ pagrindinėje grupėje šoka apie dvylika merginų, o apskritai kolektyvo veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus merginos, kurių skaičius nuolat kinta nuo šimto iki dviejų šimtų.
Gal jau atidarėte savo šokių studiją ir Vilniuje? Turite naujų idėjų?
Šokių studijai Vilniuje vis pritrūksta laiko. Esu surinkusi šokėjų grupę, tačiau jos veikla tik įsibėgėja. Planuoju skirti jai daugiau dėmesio rudenį. O planų ir idėjų turiu begalę. Galima tobulėti iki begalybės. Dar noriu pašokti su Nerijumi Juška, vesti renginį su Arūnu Valinsku ir Marijonu Mikutavičiumi, surengti įspūdingą „Tina Dance“ koncertą dešimtmečio proga, dalyvauti ralyje... Laimė, dažniausiai mano svajonės tampa realybe. Jeigu labai ko nors trokšti, manau, nieko nėra neįmanomo. Na, beveik nieko.
Prieš penkerius metus viename interviu sakėte, kad šeimai dar nepasiruošusi, kur kas svarbiau karjera. O dabar?
Pasvajoju ir apie vaiką, ir apie šeimą, tačiau tokių dalykų nesuplanuosi pagal griežtą grafiką. Kol kas, rodos, tam nėra laiko, nors iš tiesų, matyt, dar ne laikas. Tokie dalykai turi ateiti natūraliai.
Kokios jūsų nepažįsta gerbėjai? Kokia tampate, kai būnate viena?
Gerbėjai nemato manęs liūdnos, nes scenoje visada pasitempusi, trykštanti energija, besišypsanti. O namuose būnu visokia: liūdna, pavargusi, tingi, apsimiegojusi, be makiažo – tokia kaip visi.
Be šokių, dar turite kokių nors pomėgių?
Mėgstu vairuoti automobilį, ekstremalūs pojūčiai man patinka. Kaip ir žiūrėti gerą filmą, auginti gėles, prižiūrėti savo augintinius: turiu du katinus ir du triušiukus.
Mano draugė – fotografė. Pastaruoju metu jaučiu malonumą pozuodama būtent jai. Rezultatai stulbinami. Mėgstu slidinėti. Labiausiai džiaugiuosi, kai randu laiko ilgiems ir nuoširdiems pokalbiams su geriausiais draugais.
O kaip širdies reikalai?
Apie asmeninį gyvenimą nekalbu.
Apie jūsų draugystę su Mino sklando daugybė gandų. Kodėl taip slepiate asmeninį gyvenimą?
Gal galėtumėte pasakyti, kokių gandų girdėjote? Man pačiai smalsu. O jei rimtai, kartu su Mino daug dirbame. Tyla dažnai geriau nei tuščiažodžiavimas. Kai pajusiu norą pasidalyti su visais kuo nors daugiau, būsiu atvira.
Turbūt kaip ir visos garsenybės neišvengiate paskalų?
O taip. Labiausiai man įsiminė pasklidęs gandas, jog mama prižiūri mano vaiką, kurį neva nuo kažko kažkada pagimdžiau ir atidaviau jai auginti. Iš tiesų mano mama globoja keletą vaikų iš globos namų. Abi smagiai pasijuokėme.
Daugelis jums galėtų pavydėti valios ir užsispyrimo. Esate stipri moteris?
Mano likimas nepaprastas. Augau be tėčio. Ne kartą patyriau sudėtingų situacijų. Dangus siuntė man ne tik sėkmių, bet ir skaudžių išgyvenimų. Sunkumai užgrūdino. Žinau, kad po kiekvienos sunkios dienos ateina šviesesnė. Tikiu jau kone banalia tapusia fraze, kad tai, kas mūsų nesulaužo, sustiprina.
Galėtumėte pasakyti: „Taip, aš esu laiminga“?
Taip. Kiekvieną dieną jaučiuosi laiminga dėl mažų, bet ir svarbių bei didelių dalykų. Gyvenu, šoku, priimu pasaulį, jis priima mane, myliu – laimę kuriu pati.
