Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kunigas Hermanas Šulcas gerumą sėja įvairiuose pasaulio kampeliuose

„Džiaugiasi širdis padedant likimo nuskriaustiesiems, kurie be savo kaltės turi kęsti skurdą, nemeilę ir pažeminimus".
Foto naujienai: Kunigas Hermanas Šulcas gerumą sėja įvairiuose pasaulio kampeliuose
N. Jankausko nuotrauka / zmones24.lt
Temos: 1 Hermanas Šulcas

„Džiaugiasi širdis padedant likimo nuskriaustiesiems, kurie be savo kaltės turi kęsti skurdą, nemeilę ir pažeminimus", - sako kunigas misionierius Hermanas Šulcas, kuris gyvenimą pašventė našlaičiams, skurstantiems ir be tėvų meilės augantiems pasaulio vaikams.


Iš kur semiatės begalinio gerumo ir altruizmo?


Vaikystėje pats esu matęs daug neteisybės, skausmo ir vargo. Gimiau Klaipėdoje, tuomečiame Mėmelyje. Mano tėvelis - vokietis, o mama - tikra žemaitė. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bėgant į Vakarus nuo Raudonosios armijos, mano akyse nuo bombos skeveldros žuvo tėvelis. Tada man tebuvo ketveri. Su mama Vokietijoje patyrėme tremties skonį. Labiausiai žeidė ne badas, o pabėgėlių žeminimas. Matyt, tai mane nuo vaikystės grūdino, brandino ir skatino norą rūpintis likimo nuskriaustais žmonėmis.


Pats patyrėte, ką reiškia neturėti nerūpestingos vaikystės...


Gyvenome vargingai. Pamenu, namuose net stalo neturėjome. Valgydavome grūdus ir net nendrių stiebus. Mama neišgalėjo manęs leisti į mokyklą, todėl lankiau Vasario 16-osios gimnaziją, kuri buvo išlaikoma rėmėjų. Vienintelis mano žaislas buvo mamos padarytas kamuolys iš odos ir samanų. 


Ar niekada nesigailėjote tapęs kunigu misionieriumi?


Italijoje baigęs saleziečių gimnaziją, o vėliau Romos popiežiaus saleziečių universitetą, pasišvenčiau kunigystei. Nors įstojęs į vienuolyną įžadus daviau būdamas devyniolikos, į kunigus mane įšventino tik dvidešimt devynerių. Buvo laikas, kai turėjau nuspręsti, ką pasirinkti - šeimą ar kunigystę. Pasirinkau meilę Dievui ir žmonėms. Esu laimingas, nes turiu daug vaikų. Našlaičiams atstoju ir tėtį, ir mamą, ir mokytoją. Dabar tą patį gyvenimo kelią pakartočiau iš naujo, gal dar geriau, mažiau klysdamas. Vadinasi, pasirinkimas buvo teisingas. Kunigystė man padėjo rasti tai, ko nuo mažens ieškojau - gyvenimo prasmę. Realizuoti save. Gal tai ir yra pašaukimas.


Niekada nesirenkate lengviausio kelio. Jau trisdešimt metų tęsiate savo misiją Ruandoje, kur kasdien žūsta ar iš bado miršta žmonės...


Norisi padėti tiems, kuriems labiausiai to reikia. Ten baisus skurdas. Skaičiuojant mūsų pinigais, net ir dabar Ruandoje dešimties asmenų šeima per dieną turi išsiversti vos su pusantro lito. Būna, kad badauja ištisomis dienomis.

Esu įsteigęs sodybą ir gimnaziją našlaičiams bei vietos vaikams. Mokau vaikus gyvenimo įgūdžių, amatų, skaityti, skaičiuoti. Gabesnieji tęsia mokslus aukštesnėse mokyklose. Sodyboje savo reikmėms auginame daržovių, laikome gyvulių. Po 1994 m. įvykdyto genocido, kai buvo išžudytos ištisos šeimos, liko daug našlaičių.


Išgyvenote tikrą košmarą - buvo išžudyti ir jūsų sodybos vaikai...


Visa Ruandos žemė nusidažė krauju. Po šio žiauraus susidorojimo, kai įvyko skerdynės tarp dviejų pagrindinių genčių, buvo išžudyta ir dauguma sodybos vaikų. Aš likau gyvas per Dievo malonę, nes, manau, atsitiktinumų nebūna. Dievas dalyvauja kiekvieno gyvenime. Pamenu, kai grįžau, iš šimto dvidešimties sodybos vaikų radau tik dvylika. Tada turėjau vienintelį norą - melsti Dievo mirties, bet to nepadariau.


Kas jums padėjo nepalūžti?  


Tikėjimas Dievu. Kalbėjimasis su juo. Galvoju, kodėl jis dalyvauja mūsų gyvenime. Turbūt todėl, kad vieniems eiti gyvenimo keliu kartais pasidaro per sunku. Tada malda padeda atgauti dvasios stiprybę, neprarasti tikėjimo ir vilties. 


Ar tiesa, kad Ruandoje buvo kėsintasi į jūsų gyvybę?


Taip. Tarsi kažkas iš aukščiau mane būtų perspėjęs. Tą dieną buvau išvykęs į sostinę ir ten užsilaikiau kur kas ilgiau, nei tikėjausi. Paskui žmonės perspėjo, kad negrįžčiau. Mane persekiojo. Savaitę slėpiausi nacionaliniame parke tarp laukinių gyvūnų. Kur bėgsi, kai iš vienos pusės - neįžengiamos pelkės su krokodilais, o iš kitos - sargybos postai. Mane išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai, kurie įsodino į tanką ir slapčia išsivežė. Kuriam laikui turėjau palikti Ruandą, todėl gyvenau Vokietijoje, puoselėdamas mintį atkurti sodybą ir tęsti savo misiją.  


Kaip apskritai atsidūrėte Afrikoje?


Po universiteto trejus metus dirbau Brazilijoje. Bet didieji miestai ir civilizacija manęs niekada neviliojo. Milijoniniuose miestuose nelikę humaniškumo, tvyro susvetimėjimas. 

Nuo 1978 metų darbuojuosi Ruandoje. Šiame Afrikos kampelyje žmonės sveikinasi vienas su kitu, net su nepažįstamaisiais. Trumpam vis grįžtu į Italiją ir Lietuvą, kurios yra tarsi antrieji mano namai.

Dar ne taip seniai buvo priimta labintis ir Lietuvoje. Bet, pamenu, kai sykį po ilgos pertraukos grįžau į gimtinę, į mane kreivai žiūrėdavo, kai linktelėdavau kiekvienam sutiktajam. Civilizacija gadina žmogų, tiksliau, atitolina nuo tikrųjų vertybių.


Kaip jus sutiko Ruandos gyventojai?


Iš pradžių labai įtariai. Tenykščiai dar nebuvo matę baltaodžio. Mergaitės pamačiusios iš tolo sprukdavo šalin. Prireikė metų, kol įgijau jų pasitikėjimą. Slaugiau ligonius, padėdavau vargšams. Apie jokį Dievo žodį iš pradžių nebuvo nė kalbos. Kai žmogaus pilvas gurgia, ne religija rūpi. Žmonėms pirmiausiai reikia duonos.


Turėjote mokytis jų kalbos?


Taip, tai buvo devintoji mano išmokta kalba (be lotynų ir graikų). Kol ją įkirtau, prireikė dvejų metų. 


Ar nebuvo baisu pakliūti į necivilizuotą šalį?


Ne. Esu įpratęs prie asketiško gyvenimo. Ilgai neturėjau net mobiliojo telefono, baisiai jų nemėgstu. Bet turėjau įsigyti ir kompiuterį, kad galėčiau palaikyti ryšį su pasauliu. Ruandoje žmonės gyvena be vandens, elektros... 


Vis dėlto jums pavyko iš pelenų prikelti sodybą Ruandoje?..


Taip. Laimė, atsirado rėmėjų Vokietijoje ir Italijoje. Kai keletą kartų per televiziją papasakojau, kokios baisybės vyksta Ruandoje, Vokietijos gyventojai suaukojo apie pusę milijono markių. Patyriau ir nemalonių nuoskaudų. Viena vokiečių porelė, pasisiūliusi man padėti, pasisavino aštuoniasdešimt tūkstančių markių. Apvogdami našlaičius, jie mano akyse virto dar blogesniais žmonėmis nei tie, kurie įvykdė genocidą. 

Po dvejų metų pertraukos grįžęs į Ruandą, rinkau išsibarsčiusius sulaukėjusius mažus vaikus, kurie gyveno savanose su hienomis, mito žolėmis ir žalia mėsa. Kai kurie net buvo pamiršę žmonių kalbą. Vargais negalais sodyba atsigavo ir dabar joje gyvena apie du šimtus našlaičių.


Esate įsteigęs ir jaunimo sodybą Lietuvoje. Ar jau įkūrėte, kaip ketinote, ekologinį ūkį?


Įsteigti jaunimo sodybą Žemaitijoje, mamos gimtinėje, tėvų sodyboje, paragino pati mama (amžiną jai atilsį). Atsiėmus senelių žemes, atsirado rėmėjų ir iškilo sodyba su ūkiu. Iš pradžių abejojau, ar to reikia. Bet kai atvykau iš Afrikos, labai nustebau išvydęs tiek daug skurstančių, alkanų vaikų iš asocialių šeimų. Tada nebūčiau pamanęs, kad čia, Lietuvoje, tokia padėtis.

Ekologinio ūkio idėja šiek tiek įstrigo. Turėjau karčios patirties. Sunku rasti sąžiningų, pasišventusių žmonių. Bet nenuleidžiu rankų ir tikrai norisi savo ūkyje turėti natūraliai išaugintų vištų, chemikalais neišpurkštų vaisių ir daržovių. Prekybos centruose parduodamos mėsos ir už dyką neimčiau (šypsosi).


Kad būtų daugiau tokių šventų, meilę ir gėrį skleidžiančių žmonių, pasaulis taptų gražesnis...


Nesu šventas. Tiesiog darau tai, ką laikau savo pašaukimu. Ir tai darau iš didelės meilės, norėdamas uždegti tą meilės ir tikėjimo ugnį kitų žmonių širdyse. Viso labo esu tik įrankis Dievo rankose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų