Pasirodo, TV laidos „Labas rytas“ vedėjas Ignas Krupavičius turi ir režisieriaus talentą. Jo sukurti minutės trukmės filmukai pateko į konkursinę festivalio „Pravda 1 minutė“ programą.
Keletas faktų
Amžius: 27 metai.
Mokslai: Vilniaus universiteto Komunikacijos ir informacijos fakultete įgijo žurnalisto specialybę.
Veikla: pirmasis darbas – gyventojų surašinėtojas. Yra ragavęs barmeno duonos užsienyje, dirbo užsienio knygų prekybos ir leidybos srityje, buvo reklamos agentūros kūrybos darbuotojas.
Šeiminė padėtis: nevedęs.
Gal po tokios sėkmės keisite profesiją?
Niekada nesakyk „niekada“, bet kol kas jokių pokyčių nesu numatęs. Dar nepabodo rytais žadinti tautą (šypsosi).
Kada ir kaip susidomėjote filmų kūrimu?
Būtų per drąsu teigti, kad kuriu filmus, veikiau filmukus (šypsosi). Savo darbo neįsivaizduoju be kūrybos, todėl be jos nė iš vietos. Man kinas – viena iš geriausių atsipalaidavimo formų. Daugiau domiuosi europietišku ir nekomerciniu kinu, mat čia visada randu patrauklesnių scenarijų.
Festivalyje „Pravda 1 minutė“ dalyvaujate pirmąsyk?
Nors minčių dalyvauti šiame nuo 2005-ųjų rengiamame festivalyje buvo ir anksčiau, idėjų filmukui nekilo. Išimtis – šie metai. Idėjos filmukams „Girdėjau apie jį“ ir „Įstrigę kaip reikiant“ nupuolė tarsi iš dangaus.
?..
Idėjų kyla spontaniškai. Mūsų filmukai gimė iš reportažų. Važinėdamas po svečias šalis, čiumpu į rankas filmavimo kamerą ir kartu su kolege Irma Juškėnaite mėginame „pačiupinėti“ skirtingų šalių kultūras. Būtent su Irma ir sumanėme kurti filmukus „Pravdai“. Į pagalbą entuziastingai atskubėjo patyręs LTV operatorius Robertas ir jo žmona Renata. Jie ne tik prisidėjo prie kūrybos proceso, bet ir lepino indišku maistu (šypsosi).
Papasakoti istoriją per 60 sekundžių – tikras menas...
Išskyrus trukmę, filmukams daugiau nėra jokių reikalavimų. Kai turi idėją, viziją, kuri ir yra filmuko šerdis, istoriją galima papasakoti ir mažiau nei per šešiasdešimt sekundžių.
Ar šiemet buvo didelė konkurencija?
Iš beveik penkių šimtų filmukų buvo atrinkta tik penkiasdešimt. Tikrai sudėtinga juos vertinti. Vienam žmogui gali patikti, o kitam nepadaryti jokio įspūdžio. Žinoma, malonu, kai tavo filmukus parodo didžiajame ekrane.
Dirbate ir reklamos agentūroje? Reklama – taip pat tarsi trumpas filmukas?
Tiksliau, dirbau vienoje reklamos agentūroje, bet iki šiol su ten dirbančiais žmonėmis nesu atsisveikinęs (šypsosi). Reklama turi savo specifiką. Ją kuriant reikia išsiaiškinti, ko tiksliai nori klientas. Didžiausia bėda ta, kad dažnai užsakovas konkrečiai nežino, ko nori. Tad pirmiausiai tenka gerai išanalizuoti situaciją, o tada stengiesi „žaisti“ emocijomis.
Kaip visur spėjate?
Niekur neskubu ir stengiuosi išnaudoti kiekvieną minutę. Kada paskutinį kartą susimąstėte, kad jums suteikta galimybė kvėpuoti?! Nedažnai susimąstome ir apie gyvenimo prasmę, o paskui stebimės, kaip greitai viskas prabėgo...
„Labą rytą“ vedate jau?..
Laidą vedu pusantrų metų. Ir beveik tiek pat laiko kolegos žurnalistai man užduoda tą patį klausimą, ar nesunku keltis anksti rytais. Arbata be cukraus po kurio laiko irgi pasidaro saldi...
Ar nė karto nepramiegojote tiesioginio eterio?
Hmmm... kad ne. Tiesa, kelis kartus esu specialiai studijoje pasirodęs vėliau. Bet tai buvo surežisuota.
„Labo ryto“ laida jums – tramplinas į karjeros aukštumas?..
Neabejoju, kad „Labas rytas“ paliks ryškų pėdsaką mano gyvenimo aprašyme. O kas žino, gal ir būdamas žilo plauko žadinsiu tautą (šypsosi).
Lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Turite širdies draugę?
Taip. O mano širdis užimta pačiais gražiausiais gyvenimo dalykais.
Kokiai dailiosios lyties atstovei neliktumėte abejingas?
Išvaizda man tikrai svarbu, bet dar svarbiau – atvirumas, nuoširdumas ir paprastumas.
Eteryje esate visada gerai nusiteikęs. O gyvenime?..
Tai kad aš nelabai ir pasikeičiu po laidos. Tiesa, nusivalęs grimą įgaunu natūralų raudonį. Gaila, bet manau, kad žiūrovai mane gerai pažįsta. Kas dar nežino, galiu pasakyti, kad mėgstu plaukioti baseine ir pasiklysti miške.
Keletas faktų
Amžius: 27 metai.
Mokslai: Vilniaus universiteto Komunikacijos ir informacijos fakultete įgijo žurnalisto specialybę.
Veikla: pirmasis darbas – gyventojų surašinėtojas. Yra ragavęs barmeno duonos užsienyje, dirbo užsienio knygų prekybos ir leidybos srityje, buvo reklamos agentūros kūrybos darbuotojas.
Šeiminė padėtis: nevedęs.
Gal po tokios sėkmės keisite profesiją?
Niekada nesakyk „niekada“, bet kol kas jokių pokyčių nesu numatęs. Dar nepabodo rytais žadinti tautą (šypsosi).
Kada ir kaip susidomėjote filmų kūrimu?
Būtų per drąsu teigti, kad kuriu filmus, veikiau filmukus (šypsosi). Savo darbo neįsivaizduoju be kūrybos, todėl be jos nė iš vietos. Man kinas – viena iš geriausių atsipalaidavimo formų. Daugiau domiuosi europietišku ir nekomerciniu kinu, mat čia visada randu patrauklesnių scenarijų.
Festivalyje „Pravda 1 minutė“ dalyvaujate pirmąsyk?
Nors minčių dalyvauti šiame nuo 2005-ųjų rengiamame festivalyje buvo ir anksčiau, idėjų filmukui nekilo. Išimtis – šie metai. Idėjos filmukams „Girdėjau apie jį“ ir „Įstrigę kaip reikiant“ nupuolė tarsi iš dangaus.
?..
Idėjų kyla spontaniškai. Mūsų filmukai gimė iš reportažų. Važinėdamas po svečias šalis, čiumpu į rankas filmavimo kamerą ir kartu su kolege Irma Juškėnaite mėginame „pačiupinėti“ skirtingų šalių kultūras. Būtent su Irma ir sumanėme kurti filmukus „Pravdai“. Į pagalbą entuziastingai atskubėjo patyręs LTV operatorius Robertas ir jo žmona Renata. Jie ne tik prisidėjo prie kūrybos proceso, bet ir lepino indišku maistu (šypsosi).
Papasakoti istoriją per 60 sekundžių – tikras menas...
Išskyrus trukmę, filmukams daugiau nėra jokių reikalavimų. Kai turi idėją, viziją, kuri ir yra filmuko šerdis, istoriją galima papasakoti ir mažiau nei per šešiasdešimt sekundžių.
Ar šiemet buvo didelė konkurencija?
Iš beveik penkių šimtų filmukų buvo atrinkta tik penkiasdešimt. Tikrai sudėtinga juos vertinti. Vienam žmogui gali patikti, o kitam nepadaryti jokio įspūdžio. Žinoma, malonu, kai tavo filmukus parodo didžiajame ekrane.
Dirbate ir reklamos agentūroje? Reklama – taip pat tarsi trumpas filmukas?
Tiksliau, dirbau vienoje reklamos agentūroje, bet iki šiol su ten dirbančiais žmonėmis nesu atsisveikinęs (šypsosi). Reklama turi savo specifiką. Ją kuriant reikia išsiaiškinti, ko tiksliai nori klientas. Didžiausia bėda ta, kad dažnai užsakovas konkrečiai nežino, ko nori. Tad pirmiausiai tenka gerai išanalizuoti situaciją, o tada stengiesi „žaisti“ emocijomis.
Kaip visur spėjate?
Niekur neskubu ir stengiuosi išnaudoti kiekvieną minutę. Kada paskutinį kartą susimąstėte, kad jums suteikta galimybė kvėpuoti?! Nedažnai susimąstome ir apie gyvenimo prasmę, o paskui stebimės, kaip greitai viskas prabėgo...
„Labą rytą“ vedate jau?..
Laidą vedu pusantrų metų. Ir beveik tiek pat laiko kolegos žurnalistai man užduoda tą patį klausimą, ar nesunku keltis anksti rytais. Arbata be cukraus po kurio laiko irgi pasidaro saldi...
Ar nė karto nepramiegojote tiesioginio eterio?
Hmmm... kad ne. Tiesa, kelis kartus esu specialiai studijoje pasirodęs vėliau. Bet tai buvo surežisuota.
„Labo ryto“ laida jums – tramplinas į karjeros aukštumas?..
Neabejoju, kad „Labas rytas“ paliks ryškų pėdsaką mano gyvenimo aprašyme. O kas žino, gal ir būdamas žilo plauko žadinsiu tautą (šypsosi).
Lieka laiko asmeniniam gyvenimui? Turite širdies draugę?
Taip. O mano širdis užimta pačiais gražiausiais gyvenimo dalykais.
Kokiai dailiosios lyties atstovei neliktumėte abejingas?
Išvaizda man tikrai svarbu, bet dar svarbiau – atvirumas, nuoširdumas ir paprastumas.
Eteryje esate visada gerai nusiteikęs. O gyvenime?..
Tai kad aš nelabai ir pasikeičiu po laidos. Tiesa, nusivalęs grimą įgaunu natūralų raudonį. Gaila, bet manau, kad žiūrovai mane gerai pažįsta. Kas dar nežino, galiu pasakyti, kad mėgstu plaukioti baseine ir pasiklysti miške.
