„Trykštu energija ir meile, nes jos nuo mažens labai daug gavau iš mane supančių šiltų žmonių. Užtat noriu ta meile su kitais dalytis. Apskritai, matyt, esu ta, kuri visko gauna daugiau nei kiti, nes taip susiklostė aplinkybės", - sako Laima Janušonytė (49). Išties ši moteris turi geros energijos užtaisą - jau daugiau nei dvidešimt metų per Lietuvos televiziją sporto žinias ji praneša su neblėstančia šypsena. Šypsosi net tuomet, kai naujienos ne pačios geriausios. O ar kas matė blogai nusiteikusią? Neabejoju - tokių tikrai mažai.
Lietuvos televizijos koridoriais šio kanalo sporto laidų prodiuserė skuodžia sparčiu žingsniu, prasilenkdama su kolegomis persimeta viena kita fraze, duoda nurodymų. Tuo pat metu telefonu kažkam aiškina, kiek kamerų reikia išsiųsti į Panevėžį, iš kur televizija rodys rankinio rungtynes, atsiliepusi į kitą skambutį, kalba kažką apie dažnius, jų pirkimą, transliacijas. Prie savo kabineto išvydusi sienoje vamzdžius sukiojančius santechnikus, stabteli ir kaip visada su šypsena klausia: „Vyrai, ką čia darote?" Šie, akies krašteliu nužiūrėję nepriekaištingos figūros elegantišką eterio žvaigždę, nesutrinka: „Jūsų laukiame." Smalsūs stipriosios lyties atstovų žvilgsniai Laimos nė kiek netrikdo. Pati sako dėmesio nestokojanti ne tik Lietuvoje, kur ją pažįsta iš televizoriaus ekrano, bet ir svetur, nes lengvai ir draugiškai su visais bendrauja, turi ką pasakyti, ko paklausti - yra smalsi. Be to, nuolatos šypsosi, į pasaulį žvelgia optimistiškai. Tokių ryškių žmonių, kuriems sekasi, negali nepastebėti. Vieni ja žavisi, kiti internete užverčia komentarais apie būtus ir nebūtus dalykus, treti kimba prie komentuojant varžybas išslydusio kokio žodžio ar frazės. Laima į viską žiūri sveikai ir ramiai: „Tegul tie didieji kritikai pabando mano vietoje padirbėti." Rakindama savo kabineto duris sako: „Nemoku vaikščioti taip lėtai kaip tu." Prisipažinsiu, ji - pirmas žmogus, iš kurio sulaukiau tokios pastabos. Dažniau girdėdavau prašymą nelėkti. Laima išties viską daro neįtikėtinai greitai. Kitaip nieko nespėtų.
Kiek pareigų šiuo metu esi prisiėmusi?
Pirmiausia esu Lietuvos televizijos sporto laidų prodiuserė. Kad neprarasčiau meistriškumo, vieną savaitę per mėnesį rengiu sporto žinias „Panoramai". Juk norisi profesijos „pačiupinėti". Kartkartėmis kuriu siužetus laidai „Trys milijonai" - pakalbinu žmones, kuriuos seniai pažįstu, daug apie juos žinau. Darbų - daugybė. Gal kam iš šalies juokingai skambės, bet jau užpildžiau dokumentus, kas važiuos į 2010-ųjų Vankuverio olimpiadą, parašiau, kiek reikės akreditacijų, kokio norėsime automobilio, kur gyvensime, kokia bus studija. Kaskart prieš tokius renginius einu pas LRT vadovus ir turiu įtikinti, kad vieną ar kitą sporto transliaciją reikia pirkti. Komentuoti žaidynes - ne mano sritis. Nemėgstu. Visada kalbu tai, ką žinau. Neturiu Dievo dovanos šnekėti apie ką nors gražiai ir daug. Man atrodo, viskas turi būti konkretu kaip žiniose. Kritika? Kritikuoti lengva, bet kai atsisėdi prie mikrofono tiesioginiame eteryje ir turi kalbėti kelias valandas... Kad gerai komentuotum, paprastai turi domėtis viena ar dviem sporto šakomis, bet juk taip neišeina.
Kol kas esu Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentė. Netrukus bus vadovo rinkimai. Nežinau, ar kelsiu savo kandidatūrą. Ši visuomeninė veikla daug laiko suryja. Sukurti siužetą lengviau nei organizuoti renginį. Štai vakar pusę dienos kvietimus į geriausių metų sportininkų apdovanojimus vežiojau, ką tik su kavine baigiau tartis, kokių vaišių ir už kiek paruoš, kokie muzikantai gros ir taip toliau. Dar esu Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos AIPS viceprezidentė. Šiai veiklai taip pat reikia dėmesio ir laiko - vyksta suvažiavimai, pasitarimai. Dar priklausau Lietuvos sporto federacijų sąjungos vykdomajam komitetui. Kam tiek veiklos? Charakteris toks - kitaip nemoku.
Neįtarčiau, kad tau tuoj penkiasdešimt: atrodai puikiai, per vakarėlius „nušoki" jaunesnius. Kur ta jaunatviškumo paslaptis?
Neturiu laiko senti. Gal lemia ir genai? Esu panaši į tėčio mamą. Ji buvo tvirta, gyvybinga, graži ir intelektuali kaimo moteris. Daug sportuoju. Netikiu šiuolaikiniais metodais, kai ką nors nusiurbia, priaugina, padidina. Tikiu, kad, jei dirbi, kažką turėsi. O jei persiriši skrandį, nusisiurbsi riebalus... Kas iš to? Juk tai - dirbtina. Galų gale dažniausiai svoris grįžta. Sportuoju visą gyvenimą ir gerai jaučiuosi. Treneriai krauna didelius krūvius, o aš juos pakeliu. Dar esu „morozas" - kiekvieną rytą po lediniu dušu maudausi, po pirties mėgstu sniege pasivolioti ar į eketę įlįsti.
Turiu įvairaus amžiaus draugių: vienai geriausių bičiulių - dvidešimt aštuoneri, yra ir tokių, kurioms tuoj šešiasdešimt. Drauge vadinu ir septyniolikmetę pusbrolio dukterį. Mudvi galime eiti į kiną ar kavinę ir pasikalbėti taip, kaip ji negali su tėvais. Gaila, bet vyresnių mano bičiulių niekur nebeištrauksi - vakare nori namuose prie televizoriaus sėdėti. Su jaunesnėmis aktyviai leidžiame laiką. Lekiame slidinėti, buriuoti.
Esi sakiusi, kad daugiau draugų turi tarp vyrų nei tarp moterų.
Jei noriu į teatrą, koncertą ar kam nors išsipasakoti, skambinu kuriai nors draugei. Vyrai nėra geresni draugai, tiesiog jų daugiau mane supa nuo tada, kai pradėjau dirbti sporto žurnaliste. Kokio sporto daugiau rodome? Vyrų. Kitas populiarumas, meistriškumas. Jie bėga greičiau nei moterys, yra stipresni. Dievo taip duota. Darbe - vieni vyrai. Ir režisierius, ir operatorius, ir kiti kolegos. Sako, vyrai nemėgsta, kad jiems vadovautų moteris. Bet man su jais dirbti lengva. Greitai randu bendrą kalbą. Gerai sutariame. Gal vyrai nežiūri į mane kaip į konkurentę? Su jais būnu visąlaik. Pekino olimpinėse žaidynėse buvo vieni vyrai ir aš - jų vadovė. Į Vankuverį skrisime vėl vieni vyrai ir aš. Slidinėti taip pat dažniausiai išsirengiu su bernų kompanija. Draugę pakviesk - tai pati nenori, tai vyras nenori išleisti. Sakau, jam bus geriau, kai grįši pailsėjusi, įdegusi, laiminga. O jei nepasitiki, tegul važiuoja kartu. Bet kažkodėl toks planas neišdega...
Esi ištekėjusi, bet niekuomet greta tavęs nebūna sutuoktinio...
Niekada. Gal vyrai, jei patys yra ką nors nuveikę ir žinomi savo srityje, nemėgsta būti žinomų moterų šešėlyje? Jei ateis su manimi į vakarėlį, mano aplinkos žmonės jo nepažins. Ne paslaptis, yra ir tokių žinomų moterų sutuoktinių, kurie nieko kito nedaro, tik vaikšto su jomis į renginius, fotografuojasi. Kartais tuos vyrus, kurie antrąsias puses lydi ne tik į madų šou, bet ir moteriškus vakarėlius, matau kur nors bare kabinančius panas. Smagu? Nenorėčiau, kad kuris nors iš tokių vyrų būtų mano... Nemėgstu po visus kviestinius vakarėlius vaikščioti ir nelabai suprantu, kodėl žmonės tą daro. Juk visur lankosi tie patys, „etatiniai". Gaunu kvietimų į atidarymus, pristatymus. Einu ten, kur reikia. Jei lieka laiko, geriau lekiu į sporto salę.
O asmeninis gyvenimas... Manau, yra daug žmonių, kurie apie tai nekalba. Juk pas mus visi pikti, turi ilgus liežuvius. Kas nors pakomentuoja, nuo savęs prideda. Jau ir taip esu visiems kaip ant delno, o nieko sau nepasilikti... Nenoriu. Žmonės tiki tuo, ką skaito. Kad ir mano mama. Ji vis nervinasi. Klausiu: „Tu tiki tuo, kas parašyta laikraštyje, ar manimi?" Prirašo, nes žino, kad nesibylinėsiu, neisiu teisybės ieškoti... Galvoju, tegul rašo. Bet mama po tokių straipsnių nervinasi: „Neik taip apsirengusi, tavo sijonas per trumpas!" Raminu, kad viskas gerai, pati žinau, kaip rengtis. Reikia būti padoriai ir sąžiningai, o kad kas nors kritikuos sijono ar auskarų ilgį... Išaugau iš to amžiaus, kad kreipčiau dėmesį į interneto komentatorius. Sabonis, Marčiulionis - šitiek gyvenime pasiekę žmonės, irgi dažnai sulaukia kritikos. Galvoju: vaikeli, ką gyvenime padarei, kad turi teisę juos kritikuoti? Kad ant manęs deda, tai tiek to. Bet kuo jie gali neįtikti?
Taip yra, nes mūsų žmonės pavydūs. Sovietinėje sistemoje buvome penkiasdešimt metų. Tada gerai gyveno ne tie, kurie daug dirbo, o tie, kurie turėjo ryšių, „blatų", gaudavo visokių talonų. Tada ir išmokome vieni kitiems visko pavydėti. Svetur žmonės geranoriškesni. Užsieniečiai džiaugiasi, klausia, kaip aš viską spėju. Esu vienintelė moteris sporto vadovė visoje Europos transliuotojų sąjungoje ir, žinoma, pirmoji Tarptautinės sporto žurnalistų asociacijos viceprezidentė. Ja tapusi perskaičiau komentarą: „Nuvažiavo su trumpu sijonu ir laimėjo." Kai į vieną suvažiavimą su manimi nuvyko kolega, nustebo pamatęs, kokia toje organizacijoje mano svarba. Prezidentas ateina pasitarti, ką kaip daryti. Mane ten visi pažįsta, visi - draugai. Niekada per vakarienę dukart nesėdu prie to paties stalo - tai prie vienų, tai prie kitų. Kalbu rusiškai, angliškai ir prancūziškai, susidraugavau su Rusijos, Prancūzijos, Skandinavijos šalių atstovais, bendrauju su vokiečiais, kroatais, Mongolijos ar Pietų Afrikos žurnalistais. Tai dėl to, kad moku ir noriu bendrauti. Kiti po renginių ar seminarų užsidaro viešbučio kambaryje, o aš nieko nepraleidžiu, visur dalyvauju. Pamiegoti labai mėgstu, bet dėl miego renginio neatsisakysiu. Pailsėsiu, kai numirsiu.
Kartą vakare po seminaro turėjome važiuoti į svarbų priėmimą to miesto merijoje. Sakau: „Vyrai, jūs galite ir taip po dienos darbų važiuoti, o man reikia nors po dušu palįsti." Davė dešimt minučių. Greitai nusiprausiau, įšokau į suknelę, pasidažiau, pasikvepinau. Įlipau į autobusą, o vyrai, priblokšti mano pasikeitimo per tokį trumpą laiką, pradėjo ploti. Toje organizacijoje išties geri santykiai. Vyrai gal ne tokie pavydūs? Jie mane vertina dėl to, kad esu tokia, kokia esu, o ne dėl to, kad mano trumpas sijonas (juokiasi). Nors išties labai trumpų kasdien nebevilkiu, nebent vasarą ar nuvažiavusi į paplūdimį degintis.
Vyrų dėmesio, panašu, tau nestinga visur, kur pasirodai.
Jei su draugėmis užsukame į barą, dėmesio netrūksta, bet jis dažniausiai būna toks... Kas į juos šiais laikais eina? Pastarąjį kartą viename Vilniaus bare svarsčiau: ko šitie žmonės čia ateina? Vienos nakties nuotykių? Žiūriu, sėdi trys vyrukai. Gerai apsirengę. Galbūt turtingi. O merginos - išsimaliavojusios, išsidarkiusios visomis spalvomis, maivosi, lenda, lipa - tiesiog pačios siūlosi. Tai koks bernų elgesys su moterimi gali būti? Gėda už visą moterų giminę. Jei tik iš pažiūros turtingesnis: su auksine grandine ar „Versace" švarku - puola. Į barus vaikštau retai, bet kartais užsukame su draugėmis pasižmonėti. Jei niekur neisi, nuo gyvenimo gali atitrūkti.
Lietuvoje mane kalbina vyrai, jaunuoliai, nes esu žinoma. Kaip jie sako - žvaigždė. Bet, pavyzdžiui, užsienyje nežino, kas esu. Bendrauja su manimi, nes nori užmegzti ryšį. Joks ne grožis čia veikia. Kartą man paaiškino: esu komunikabili, nesurūgusi, nieko nebijau. Juk manekenių Lietuvoje nors vežimu vežk. Man atrodo, kad žmogus turi būti išsilavinęs, padorus, tada bus įdomus. Iš tikrųjų visi esame gražūs. Turiu pažįstamą storulę. Ji taip moka apsirengti! Užtat visada yra graži.
Tos jaunosios mano bičiulės, kurios neturi draugų, klausia: „Kur kitur susipažinti?" Vadinasi, to einama į barą? Gal užsienyje žmonės ir turi, kur susipažinti. Bet Lietuvoje, jei tau nebe šešiolika, kur eiti? Dar Vilniuje ar Klaipėdoje gal ir galima rasti. O kitur? Nėra kokių nors būrelių, ratelių. Po televizijos projektų pradėjo visi šokti, poros viena po kitos susikūrė. Treniruotės, vakarėliai, gimtadieniai - yra kur kontaktą užmegzti. Dabar šokių klubų daug. Bet ar vyrai į juos eina?
Po LTV šokių projekto ir tave daug kas poravo su buvusiu partneriu Andriumi Uksu...
Juokinga. Tuo metu mano Uksiukui buvo septyniolika... Mes su juo labai gerai sutariame. Ir su Agne, jo žmona, puikiai bendrauju. Bet niekas nerašė, kad draugauju ir su ja, ir su mažu jų sūneliu. Su Andriumi pasišnekėdavome apie šeimą, kitus dalykus. Bet pas mus įprasta: jei bendrauja vyras ir moteris, iškart visi puola įtarinėti. Aš vėtyta ir mėtyta, bet kiti dėl tokio požiūrio, komentarų stresuoja. Jei skrendi su žmogumi į krepšinio turnyrą, apsigyveni viename žurnalistams skirtame viešbutyje, į kambarį užeiti išvis negali. Kitaip iškart į vieną lovą suguldys. Kokio esame lygio! Olimpiadoje visi kaip šeima gyvenome - durys visuomet būdavo atviros. Bet tai nereiškia, kad mes vieni su kitais miegame.
Koks stipriosios lyties atstovas tau padarytų įspūdį?
Viską lemia tvarkingumas, švara, išsilavinimas, elgesys. O kad atrodytų kaip Alainas Delonas?.. Atvirkščiai. Per daug dailūs vyrukai mane atstumia. Toks turi patikti visoms, vadinasi, bus išlepintas dėmesio, viską sau leis. Kita vertus, ko galime iš jų norėti, jei, kaip mačiau bare, pačios kabinamės ant kaklo. Dėl ko? Kad tas turtingas nupirktų kokteilį ar du? Ką, pati negali sau to leisti? Man tai nesuprantama, nes esu savarankiška moteris, viską pasiekusi savo darbu ir galva.
Lengvai įsileidi žmones į širdį?
Anksčiau tai darydavau per daug lengvai, dėl to vienaip ar kitaip nukentėdavau. Dabar stengiuosi su sutiktu žmogumi nesieti jokių minčių. Reikia tiesiog bendrauti ir džiaugtis gyvenimu. Jaunoms savo draugėms sakau: „Merginos, vos susipažinusios su žmogumi, neplanuokit iš karto ateities." Svajoti galima, bet planuoti - ne. Lūkesčiams neišsipildžius, būna sunku. Kai negalvoji, nieko nesieji su konkrečiu asmeniu, visai kitaip bendrauji. Kitaip reikalauji. Nesakai: turėtų būti tik taip. Jei gera bendrauti, bendrauk ir neklijuok etikečių: „Čia mano draugas visiems laikams."
Ar esi patyrusi didžiąją gyvenimo meilę?
Nežinau. Esu patyrusi gražių akimirkų! Daug kas to neturėjo. Matyt, aš - ta, kuri visko gauna daugiau, nes patenka į tam tikras aplinkybes. Nuo pat mažų dienų visko gavau. Tėvai gyveno nelabai turtingai, bet vežiodavosi po Krymą. Mane supo daug šiltų žmonių, gavau tiek meilės, kad paskui norėjau ja dalytis. Turiu galybę energijos. Susitinkame su jaunesnėmis draugėmis, pradedame šokti. Jos jau krinta, o man - nieko. Galiu siausti visą naktį. Šiandien visko užtenka - turiu namus, automobilį, kuo apsirengti. Gal norėtųsi didesnio buto, kuriame turėčiau darbo kambarį. Bet gerai ir taip. Esu optimistė. Dabar - gerai, bet bus dar geriau. Netikiu jokiais blogais dalykais. Net juodžiausiais gyvenimo periodais.
Įtemptai gyveni. Lieka laiko pagalvoti apie save?
Darbe sukuosi kaip mašina. Jei esi jauna - o mane prie jaunų priskiria, negali sirgti, liūdėti, negalėti dirbti. Nesu turėjusi nedarbingumo lapelio. Daliju save, bet, manau, save ir myliu. Nesuprantu tų, kurie sako: „Dešimt metų neatostogavau." Daug keliauju, taip pasisemiu teigiamų emocijų. Savaitgaliais - draugai, sodybos, sporto klubai, teatrai ir koncertai.
Mažiau nei po mėnesio tavo penkiasdešimtmetis. Trankiai švęsi?
Nekenčiu balių su sėdėjimais prie stalo, tostais. Iš pradžių galvojau išskristi į Paryžių, bet sutrukdė reikalai. Jau prieš praėjusį gimtadienį draugams sakiau: „Norit man padaryti šventę? Darykit." Jie patys viską puikiai organizavo - užsakė pirtelę prie Trakų, lauke, ant ugnies iškepė nepakartojamo skonio lašišą, šokom, dainavom. Ir šiemet nieko ypatinga nedarysiu. Žiūrėsiu, kaip čia bus...
