Vis dėlto nestabilus tas televizijos žvaigždės gyvenimas: šiandien švieti - turi darbą, esi visiems pažįstamas veidas, o ryt laida uždaroma ar net nepradedama rodyti... Kita vertus, žvaigždė bet kada vėl gali patekėti. Būtent taip nutiko buvusiai Lietuvos televizijos laidų ir renginių vedėjai Lavijai Šurnaitei-Kairienei (29). Ne vieną mėnesį be darbo buvusi žavi moteris nuo sausio ves naują TV3 televizijos laidą „Nerealieji. Lietuvos šeimų lyga".
Vėl naujas startas, naujas etapas?
Ir naujas, ir jau išbandytas. Vis sugebu po keliskart grįžti į tuos pačius namus: dukart buvau LTV, dabar - TV3. Prieš kurį laiką dirbau šiai televizijai priklausančiame radijuje „Power Hit Radio", paskui vedžiau laidą tuometinėje „Tango TV". Taigi, galima sakyti, grįžtu į TV3. Tiesa, šioje laidoje manęs laukia naujas amplua. Kaip juokaujame su laidos kūrėjais, krizės akivaizdoje bandysime priminti šeimos vertybes, burti ir vienyti šeimas. Viktorinos ar žaidimo formos laida turėtų būti šilta, žaisminga ir draugiška. Svarbiausia: ne apie apatinius baltinius... Tai mane džiugina. Projekte kviečiamos dalyvauti visos norinčios pasivaržyti Lietuvos šeimos. Dar smagiau, kad mano partneris - Andrius Rožickas. Žmogus, turintis patirties, puikią iškalbą ir gerą humoro jausmą - galima sakyti, mano televizinis favoritas.
O aš maniau, kad tavo išvaizdos ir iškalbos merginai labiau tiktų vesti gyvenimo būdo, stiliaus laidas, kalbėti prislopintu seksualiu balsu...
Labai džiaugiuosi, kad laidų prodiuseriai manęs dar nenurašė prie solidžių moteriškių ir patikėjo tokio žaismingo formato laidą (juokiasi). Jeigu turiu tokią galimybę, kol kas darysiu tai, kas dinamiška ir smagu, o paskui gal galėsiu ir prie vadinamųjų solidžių laidų artėti. Gerai, kad manyje dar įžvelgia žaismingą personą, o ne tik prislopintą balsą.
O gal sutikai, nes kito varianto, kito darbo neturėjai?
Beveik tuo pat metu, kelių dienų skirtumu, gavau dar kelis darbo pasiūlymus. Bet man labiausiai patiko šitos laidos darbo sąlygos. Po trejų metų tiesioginiame eteryje net nudžiugau, kad galėsiu paragauti kur kas ramesnės - įrašomos laidos.
Vasarą ir dar ankstyvą rudenį buvai pristatoma kaip naujos Lietuvos televizijos laidos vedėja. Bet išsiskyrėte, kaip kalbėta, nesutarę dėl pinigų. Tokia neplanuota pertrauka, nedarbinga vasara ir ruduo turėjo kaip reikiant pagadinti gyvenimą?
Iš tikrųjų būti be darbo nepasirodė taip jau blogai. Net nespėjau pajusti televizijos ilgesio. Tą mano pertrauką būtų galima padalyti į fizinę ir psichologinę. Nuo vasaros pabaigos, kai baigėsi „Labas vakaras", iki dabar praėjo maždaug keturi mėnesiai, o psichologinė pertrauka išėjo perpus trumpesnė. Televizijos virtuvės gal ir pasiilgau, bet tikrai nesiblaškiau nerasdama sau vietos dėl darbo stygiaus. Aš nieko neieškojau, neklausinėjau, nesisiūliau. Dar gerų porą mėnesių nebūčiau panikavusi ir ieškojusi naujos veiklos.
Ką veikei tuos mėnesius?
Visi pažįstami manęs to klausė, bet keisčiausia: kasdien mano užrašų knygelėje atsirasdavo po kelis susitikimų, planų įrašus. Privalumas tik kad turėjau galimybę viską daryti ramiai. Gerai išsimiegi, keliesi vienuoliktą dienos (jei užsistatai žadintuvą!), susitinki su draugais, pažįstamais. Nespėjau pavargti nuo buvimo bedarbe. Man netgi visai patiko toks gyvenimas. Vieną dieną, kai už lango niūriai lijo, o aš įsisupusi į minkštą pledą žiūrėjau televizorių, skambutis su pasiūlymu vesti laidą buvo visiškai netikėtas. Planavau ramiai susitvarkyti prieš šventes, pasirūpinti dovanomis... O čia staiga nukrito. Net švenčių nebejaučiu, nes reikia ruoštis laidos įrašams, sutvarkyti daugybę formalumų, dabar siuvami įspūdingi kostiumai...
Bet kuriuo atveju namų šeimininkės vaidmeniui atsidėti tau lyg ir ankstoka buvo...
Kad aš net prie namų šeimininkių negaliu savęs priskirti! Tokia moteris turėtų sėdėti namuose ir tvarkytis nuo ryto iki vakaro, ruošti pietus ir vakarienes. O aš rasdavau ką veikti ir be tokių darbų. Vyras iki šiol laukia nesulaukia mano žadėtos vakarienės iš trijų patiekalų, kuria turėjau jį lepinti tapusi namų šeimininke... Per keturis mėnesius net to nesugebėjau padaryti! Matyt, iš prigimties nesu barbė devyndarbė, todėl, patikėkite, visą šį laiką liūdna tikrai nebuvo. Gal blogiau būčiau pasijutusi, jeigu be darbo būčiau sėdėjusi metus. Su daugeliu televizijos žmonių kalbėjomės, kad paprastai pasiūlymų lauki ir nekantrauji nuo pavasario iki pat rudens - iki naujo TV sezono pradžios. Jeigu nieko nesulaukčiau, pradėčiau krutėti, domėtis, galvoti. Neturiu žūtbūtinio reikalo būti televizijoje. Galiu dirbti ir daugybę kitų panašių darbų. Su vyru, dirbančiu viešųjų ryšių srityje, daug ką galime daryti ir darome kartu: tariamės, kalbamės, vienas kitam padedame, kartu generuojame idėjas, šūkius, pavadinimus... Smegenys nuolat įjungtos.
Nesulaukei vyro priekaištų, palydėtų kumščiu į stalą: „Eisi dirbti pagaliau ar ne?"
Ne, buvo atvirkščiai: „Nedirbk bet ko. Daryk tik tai, kas tau patinka." Džiaugiuosi, kad esu taip palaikoma, kad turiu prabangą nepulti stačia galva į bet kokius darbus vien dėl to, jog reikia išgyventi. Turiu prabangą dirbti tai, ką noriu. Gal, jeigu turėtume vaikų ar braškėtų vyro darbo kėdė, ir tektų susirūpinti. Bet kadangi dabar viskas yra gerai, duonai su sviestuku užtenka... Žiemą man apskritai labai patinka meškos gyvenimo būdas: miegi iki pietų, prastu oru net iš namų nelendi... Tiesą sakant, man visi pavydėti turėtų, o ne klausinėti: „Kaip tu nedegraduoji?"
