Vardas, pavardė: Vytautas Kernagis.
Gimimo-mirties data: 1951 05 19-2008 03 15.
Šeima, kurioje gimė: mama Gražina Blynaitė-Kernagienė ir tėtis Aleksandras - aktoriai.
Šeiminė padėtis: vedęs, su žmona Dalia užaugino sūnų Vytautą (32)( „Tiketa“ direktorius) ir dukrą Eglę (25) („Spotstudio" direktorė); sulaukė dviejų anūkų Vėjo (3) ir Nojaus (4,5).
Pasiekimai: aktorius, dainininkas, dainų autorius, laidų ir renginių vedėjas; vaidino ir dainavo kino filmuose „Kai aš mažas buvau“ (1968), „Mažoji išpažintis“ (1972), „Kažkas atsitiko“ (1986), įdainavo Girdvainio partiją pirmoje lietuviškoje roko operoje „Velnio nuotaka“, Rolando partiją pirmame lietuviškame miuzikle „Ugnies medžioklė su varovais“ ir Vieversėlio partiją pirmajame lietuviškame miuzikle Lietuvos lėlių teatre „Šokantis ir dainuojantis mergaitės vieversėlis“.
Televizijos projektų: žaidimo „Paskutinis šansas“ (LTV), pramoginės laidos „Muzikinis viešbutis“ (LTV), nuotykių realybės šou „Robinzonai“ (TV3) ir „Džiunglės“ (TV3), žaidimo „Kas laimės milijoną?“ (TV3) ir muzikinės laidos „Žvaigždžių duetai“ (LNK) vedėjas.
Pirmasis Lietuvoje pradėjo dainuojamosios poezijos bangą. Yra sukūręs apie 150 dainų pagal savo, M. Martinaičio, S. Gedos, D. Saukaitytės, J. Erlicko, A. Vienažindžio, J. Strielkūno, V. Mykolaičio-Putino ir kitų poetų eiles; grupių „Aisčiai“, „Rupūs miltai“, „Kabareto tarp girnų“ ir „Dainos teatro“ įkūrėjas ir vadovas; išleido keliolika albumų; 2007 m. jam įteikta Nacionalinė premija.
Žinia apie Vytautui diagnozuotą vėžį sukrėtė visą Lietuvą. Visi tikėjome, kad pasveiks - juk pats Kernagis žadėjo nepasiduoti. Deja, klastinga liga buvo už jį stipresnė. Maestro netekome prieš metus - 2008-ųjų kovo 15-osios naktį.
Nenorėjo pasiduoti
Paskutinį kartą Vytautą sutikau prekybos centre Antakalnyje likus keliems mėnesiams iki mirties. Maestro stovėjo ilgoje eilėje su dviem duonos kepaliukais. Priėjau, pasilabinau, paklausiau, kaip sekasi. Jis tikriausiai neprisiminė mano vardo, tačiau žinojo iš matymo - juk sukomės tuose pačiuose vandenyse. Mačiau, kaip Vytautui sunku stovėti toje eilėje, kartkartėmis jis net susiriesdavo nuo baisių skausmų. „Jūs man čia dantį užkalbinėjat, kad laikas eilėje stovint neprailgtų“, - juokavo maestro. Tai buvo tiesa. Aš neišdrįsau paprašyti eilėje stovinčių, kad jie užleistų šį žmogų su dviem duonos kepaliukais. Bijojau ne jų, o paties Vytauto - jis tikrai būtų užsirūstinęs. Plepėjau bet ką, kad tik jis negalvotų apie skausmą. Išėjusi iš parduotuvės šio susitikimo negalėjau išmesti iš galvos. Galvoje sukosi klausimai: „Kodėl jis atėjo į parduotuvę? Negi nėra kam duonos nupirkti? Juk yra žmona, sūnus, dukra?“ Šiuos klausimus po kelių dienų išdrįsau užduoti dainininko dukrai Eglei, su kuria esame pažįstamos. „Žinai, turbūt vienas blogiausių dalykų, ką mes galime padaryti - tai neleisti jam jaustis tokiu pačiu kaip mes. Tėtis visuomet buvo labai tvirtas, mokantis valdyti situaciją žmogus. Dabar taip nėra. Stengiamės neleisti jam abejoti savimi ir savo jėgomis“, - man tuomet atsakė Eglė. Tačiau niekaip nerandu atsakymo į kitą klausimą: kodėl tada parduotuvėje niekas neužleido Vytautui savo eilės? Nejaugi neatpažino?
Man atrodo, kad taip negali būti. Visoje Lietuvoje nė su žiburiu nerasi žmogaus, kuris nepasakytų, kaip atrodė ir kas toks buvo Vytautas Kernagis. Tiksliau nebuvo, o yra: Vytautas bus gyvas tol, kol bus gyvos jos dainos. O jos (net neabejoju) žmonių širdyse gyvens šimtmečius.
Artimieji įkūrė fondą
Kūrybiniu atlikėjo palikimu dabar rūpinasi šeimos nariai - dukra Eglė, sūnus Vytautas ir žmona Dalia, po jo mirties įkūrę Vytauto Kernagio fondą. Dainininko dukra Eglė „Privatu!“ sako, kad fondo veikloje dalyvauja ir daug atlikėjo bičiulių. Beje, vienas iš fondo tikslų - remti onkologine liga sergančiuosius. Kol kas artimieji svajoja apie paminklą - simbolinį suoliuką Gedimino prospekte, Kernagio jaunystės laikais vadintame „Brodu“. Kiek vėliau duris atvers Vytauto Kernagio muziejus. Kovo 15-ąją Vytauto mirties metinių proga buvo surengtas ypatingas koncertas, kuriame, pritariant tikro garso grupei, iš įrašo dainavo pats Vytautas Kernagis. Pasak dainininko dukros Eglės, mintis surengti tokį neįprastą renginį kilo jos broliui Vytautui Kernagiui jaunesniajam. Į renginį rinkosi ne tik kviestiniai svečiai, į jį bilietus galėjo nusipirkti ir ištikimiausi dainininko gerbėjai. Koncerte galėjai įsigyti atlikėjo dainų albumą „Neatrastas Vytautas Kernagis“, kuriame - beveik prieš du dešimtmečius įrašyti, tačiau iki šiol neišleisti kūriniai. „Šiuos įrašus atradome po tėčio mirties. Jie buvo senovinėse juostose; teko taisyti įrašo kokybę. Tuo užsiėmė geras tėčio bičiulis Andrius Kulikauskas“, - „Privatu!“ pasakojo Eglė Kernagytė. Dainininko dukra neslepia, kad, klausantis tų kūrinių, ją apėmė prieštaringi jausmai: „Klausytis buvo keista, nes balsas lyg ir pažįstamas, bet tuo pačiu kitoks, švaresnis. O ir dainos negirdėtos, nesukelia prisiminimų.“ Galbūt dar šiais metais pasirodys ir knyga apie Vytautą Kernagį, kuria rašo Vytautą gerai pažinojusi teatro kritikė Rūta Oginskaitė.
Teatro vaikas
Rašydama šį straipsnį, rėmiausi bene pačiu šilčiausiu ir spalvingiausiu maestro interviu, kuris prieš kelerius metus buvo išspausdintas žurnale „Žmonės. Legendos“. Jame artistas itin gyvai ir vaizdžiai perpasakojo viso savo gyvenimo istoriją.
„Esu teatro vaikas. Prisimenu visus senojo Akademinio teatro kvapus. Man jie asocijuojasi su senos bažnyčios kvapu: drėgmės, vilčių, sklandančių sielų. Atsimenu, kaip mama nesulaukdavo tėvo ir siųsdavo pažiūrėti, gal sėdi teatro bufete. Ten jį ir rasdavau, gurkšnojantį su S. Jukna, N. Naku, A. Zalansku. Man nupirkdavo bombonkių, kurias kažkodėl patiekdavo spotkeliuose, taip sėdėdavau ir triaukšdavau. <...> Gyvenau teatro ritmu, eidavau į demonstracijas, net mažų vaidmenukų gaudavau. Vienas pirmųjų buvo žvairas negras pažas, su turbanu tursendavęs paskui karalių Naką. Vaidindavau užsitraukęs ant galvos juodą kojinę su skylėmis akims ir burnai“, - pasakojo aktorių Gražinos ir Aleksandro šeimoje gimęs dainininkas.
V.Kernagis sakė, kad jį daug kas mokė ir auklėjo: šeima, gatvė, kiemas, mokykla, šokiai, gyvenimas. „Tėvai dažnai išvažiuodavo į gastroles, augau su bobulyte Elena, mamos mama. Nuostabi, begalinės tolerancijos, takto, pakantumo moteris. Kiek manyje gerumo - matyt, visas iš jos. Mano mama irgi fantastiška - didžiulės energijos, aštraus proto, ironijos, autoironijos“, - gražių žodžių mamai niekuomet negailėjo Vytautas. Žinomo atlikėjo tėtis mirė vaidindamas spektaklyje - užkulisiuose belaukiant savo paskutinio išėjimo į sceną sustojo širdis.
Anot šeimos legendos, Vytautas labai nenorėjo eiti į vaikų darželį, o kai vis dėlto ten pateko, grįžo žvairas. „Nešiojau baisius storus akinius, kurie buvo geri tik tuo, kad nedūždavo kaip trumparegių. Ilgai vaikščiojau vienu užklijuotu stiklu, anksčiau žvairiems kažkodėl tai buvo privaloma. Taigi visas komplektas: storulis, viena akis užklijuota, nesimoko arba blogai mokosi ir išvis nieko nenori“, - nepagražindamas apie vaikystę kalbėjo Vytautas.
Aktorystė nesuviliojo
Tėvai tikėjosi, kad jis taps muzikantu - nuvedė į M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos pianino klasę. Vytautas iškart sumetė, kad tai pats nuobodžiausias užsiėmimas pasaulyje: „Grojikas buvau netikęs. Trečioje klasėje man net pasamdė repetitorę, Mūzos Rubackytės tetą, tad vaikščiodavau į jos namus Senamiestyje. <... > Bet aš nelaukiau, kol tapsiu genialus. Ėmiau kelti triukšmą ir kitąmet buvau pervestas į 23-iąją vidurinę mokyklą, kurioje ilgai ir gražiai mokiausi.“ Mokydamasis toje mokykloje Vytautas ryžosi akies operacijai, jo gyvenime atsirado gitaros, šokiai, platėjančios kelnės, ilgi plaukai, grupė „Aisčiai“.
Duodamas interviu, Vytautas neslėpė, kad į Konservatoriją (dabar - Lietuvos muzikos ir teatro akademija - aut. past.) pateko padedamas tėvo ir dėl to jautėsi blogai : „Neįveikiau net pirmojo turo. Paskambinau tėvui, kad baigta, ir nuėjau gerti į Žvėryną. Grįžtu įkaušęs, o tėvukas sako: „Ruoškis antram turui.“ Kaip? Kodėl? „Ruoškis“. Įstojau, nes tėvas su kažkuo pakalbėjo. Bet tai labai sunku: žinoti, kad esi įstumtas tarp talentingų žmonių. Ir kad tu blogesnis. Mano kurso draugai (V. Grigolis, V. Rumšas, S. Račkys, A. Večerskis, R. Arbačiauskaitė, I. Kilšauskaitė) buvo labai šaunūs, talentingi žmonės. O aš kažko tiesiog nesupratau...“
Po studijų Vytautas atidavė duoklę tėvynei - išėjo į kariuomenę. Vilniuje egzistavo toks Nečajevo ansamblis, atstojęs privalomąją karo tarnybą. „Grįžęs įsidarbinau televizijoje ir ėmiau galvoti apie režisūrą. Rimtų studijų nenorėjau, ieškojau neakivaizdinių - taip atsidūriau Maskvos GITISe (Gosudarstvenij institut teatralnogo iskustva - Valstybinis teatro meno institutas), estrados režisūroje. Nespėjau apšilti, o prie Lietuvos filharmonijos jau buvo įsteigtas estrados skyrius, turįs meno vadovą ir režisierių. Pastarojo etatas man ir buvo pasiūlytas. Taip galutinai nutolau nuo teatro“, - prisimena jis.
Vytautą Kernagį visoje Lietuvoje išgarsino filmas „Mažoji išpažintis“, kuriame jo herojus taip pat skambino gitara ir rašė dainas. „Benas buvo ne vaidmuo, o pats Vytautas Kernagis, man nereikėjo meluoti“, - apie savo gyvenimo vaidmenį sakė V. Kernagis.
Po vestuvių - dirbti
Vytautas geriausiai jautėsi ne vaidindamas, o vesdamas renginius, laidas, atlikdamas savo dainas. „Teoriškai viską darau dėl pinigų. Praktiškai - visada patiriu malonumą. Juolab kad dabar daug ko galiu atsisakyti: „Čia ne man, nenoriu atidarinėti makaronų cecho. Palauksiu geresnio užsakymo.“ Labai mėgstu „Kas laimės milijoną?“. Jame nereikia stūgauti kaip loterijoje ir žaidimas teisingas: žmonės laimi, nes žino, arba negauna pinigų, nes neskaito knygučių. <...>„Paskutinis šansas“ irgi buvo superinis žaidimas: Augio Kepežinsko stilius, „gerasis“ kičas - suironizuota pokario Lietuva su traktoriukais ir mėlynu Nemuno vingiu. Patys sėdėdavome ir galvodame, ką čia dar surezgus. Paskui - visi robinzonai, tai buvo nauja. Kai tik atsiranda kažkas nauja, alpstu, kaip noriu išbandyti...“ - kalbėjo Vytautas.
Apie kūrybą, koncertus, televizijos laidas Vytautas mėgo kalbėti, tačiau apie savo šeimą niekada nedaugžodžiaudavo. „Mudu su Dalia susituokėme 1975 metų gruodžio 31 dieną. Visi išvažiavo švęsti, o aš net nepersivilkęs - dirbti į Sporto rūmus, kur vyko naujametis vakaras. Kai grįžau namo, vyriausias pabrolys V. Grigolis sunkiai mane bepažino, ir aš jį supratau. Smagumo ir gerumo nuo to nesumažėjo... Visko buvo per tą gyvenimą. Bet mes jau atšventėme sidabrines vestuves. Turime du fantastiškus vaikus ir anūką. Viskas gerai...“ - interviu prieš kelerius metus sakė jis. Tuo metu dar nebuvo gimęs antrasis anūkėlis Vėjas. Būtent dėl mažųjų sūnaus ir dukros atžalų Vytautas statėsi namą Antakalnyje, kuriame jam nebuvo lemta pagyventi. Jau sirgdamas svajojo supilti kalnelį, nuo kurio anūkai galėtų čiuožti. Deja, nesuspėjo... Jiems visada trūks tavęs, Vytautai. Mums visiems trūks...
