„Dabar mano gyvenime – ramusis periodas“, – pripažįsta buvęs „Lietuvos šokių dešimtuko“ dalyvis, nuotaikingasis odontologas Leonas Juodvalkis (53). Šiuo metu jis kur kas daugiau laiko turi pasimėgauti ir sodybos Trakų rajone ramybe. Nors, tiesą sakant, ramu ten būna retokai: į kiemą taip ir suka būriai draugų. Žino, kad daug kas čia sukurta būtent dėl jų, kad visada čia yra laukiami.
Kam ir kaip odontologas, miesto žmogus, įsigijo 1,3 hektaro žemės sklypą, Leonas paaiškina paprastai: kuriozas. „Prieš kokius septynetą aštuonetą metų buvo dvi labai karštos vasaros. Trisdešimt ir daugiau laipsnių. Mieste tikrąja žodžio prasme pradėjo važiuoti stogas. Skaitai laikraštį ir nesuvoki, ką skaitai. Kad visai neužsilenkčiau, pradėjau pas draugą į sodybą važinėti. Bet kaskart turi taikytis, paskambinti, tartis...“ – pasakoja ne iš gero gyvenimo apie nuosavą sodybą pradėjęs galvoti vyriškis. Per beveik metus apžiūrėjo daugybę parduodamų žemės sklypų. Vienos agentūros pasiūlymas sudomino. Visi pranašumai: ir prestižinis Trakų rajonas, ir pagal planą – pakrantės „šmotas“, ir kaina visai juokinga – už beveik pusantro hektaro žemės vos dvidešimt tūkstančių litų. Gavęs planą Leonas nuvažiavo po sklypą pasižvalgyti. Apžiūrėjo ir ilgai negalvojęs nusipirko. Kai jau reikėjo su vietiniu eiti sklypo ribų žymėti ir stulpelių kalti, paaiškėjo, kad vyriškis visai ne tą sklypą buvo apžiūrėjęs. Leonui kojas pakirto pamačius, ką nusipirko. Žemė – vienas žvyras, teritorija – kalnai ir pakalnės, o vietoj pakrantės – liūnas, pelkė didžiausia! „Vos neatsisėdau, kai pamačiau savo pirkinį. Pajutau, kaip žemė po kojomis susvyravo, – dabar jau su šypsena prisimena. – Paskui atėjo žiema, pelkės vanduo užsitraukė, pasivaikščiojau po ledą ir pradėjo mintys suktis, ką čia daryti. O kas, jeigu tą žvyrą nuo savo kalnelio viršaus ant pelkės buldozeriais nustumčiau? Pasirodo, įstatymiškai to negalima daryti: jeigu nusipirkai pelkę, jos naikinti nevalia. Ir, aišku, būtinai atsirado gerasis kaimynas, kuris paskundė aplinkosaugininkams. Gavau penkis šimtus litų baudos. Vėliau žinovai, patyrinėję dokumentus, pamatė, kad mano pirkimo sutartyje juk ne pelkė, o pakrantė įrašyta. Taigi pelkės kaip ir nėra. Įstatymams nenusižengiau.“
Kelerius metus tvarkęsis ir vargęs nelemtame sklype Leonas sako supratęs, kodėl įžvalgesni net už tokią mažą kainą neskubėjo sklypo pirkti. „Skelbimas internete kabojo net dvejus metus. Jei aš būčiau pamatęs tikrąjį sklypą, irgi nebūčiau pirkęs, – neslepia dar kiek nusiderėjęs ir žemės gabalą Trakų rajone vos už aštuoniolika tūkstančių litų įsigijęs odontologas. – Seseriai net skambinau klausti, ar negalima pirkimo sandorio atkeisti ar panaikinti. Ji mane iškvailino: tiek žemės įsigijai už tokius pinigus, neik iš proto.“
Linksmojo odontologo išradimai
Nors pirmas įspūdis buvo neigiamas, sodybą pamėgo, kai prasidėjo darbai. „Tėvas mokė: „Žiūrėk, sūnau, ne kaip iš situacijos tragediją daryti, o kaip iš jos išeiti.“ Pagalvojau pagalvojau ir pradėjau veikti“, – pasakoja Leonas. Dabar net stebisi, kaip pigiai pavyko didžiuosius darbus atlikti, nes daug ko net pirkti nereikėjo: dalį pelkės užpylė žvyru iš nuosavo kiemo, o statant rąstinį namą pravertė senelio dovanotas brandus miškas. Gabusis odontologas pats net namo projektą nusibraižė ir architektui padavė jau parengtus planus su tiksliausiais matmenimis. „Vaikščiojau po butą su metru rankoje ir matavau, kokio dydžio vonios man reikės, kokio kambario...“ – pasakoja vyriškis. Name labai juntama gero Leono draugo dailininko Mariaus Jonučio ranka ir braižas. Jis parinko spalvas, sienas padabino gėlėmis.
Pagrindiniu namo akcentu tapo prie židinio iš plytelių išklotas „kilimas“. Iš pradžių su bičiule keramike Rūta Šipalyte plyteles sudėliojo tvarkingai, bet pasirodė neįdomu. Vėl iš naujo. Ir vėl kažkas ne taip. Leonas prisimena, kad Rūta jau buvo gerokai įsiutusi: „Ar bent pats žinai, ko nori...“ Jis žinojo, kad trūksta žaismingumo, todėl nusprendė plyteles pjaustyti ir dėlioti lyg netvarkingą mozaiką. Taip į „kilimą“ sugulė gražiausios sudužusių keramikės Nomedos Marčėnaitės vazų šukės ir iš prekybos centruose pirktų lėkščių išpjauti patikę motyvai. „Rūpesčių tikrai netrūko, bet kai įsijauti, eini nesustodamas. Kol čia dirbo žmonės, kasryt atvažiuodavau iš Vilniaus, pažiūrėdavau, duodavau nurodymus ir važiuodavau į darbą“, – prisimena.
Sodyba nuolat atvira draugams, ypač „Šokių dešimtuko“ šokėjams, buvusiems parketo kolegoms. „Daug kas turėjo sodybas, bet kažkaip pirmas pasiūliau ir visi su džiaugsmu suvažiavo. Balius su šokiais tada tęsėsi iki ryto, visi iki šiol prisimena, – šypsosi Leonas. – Ir dabar neretai mūsų šokėjai susirenka: žiemą nuo kalno rogėmis važinėjamės, o vasarą pirtelę ant vandens įsirengiame.“ Sodyboje – ne vienas Leono išrastas ar sugalvotas ir įgyvendintas daiktas. Visa tai – dėl savęs ir draugų, kad būtų įdomiau, kad turėtų tai, ko kiti net neįsivaizduoja esant. „Daugiausia visi stebisi mano sumeistrautu plaustu. Kas nors kartą yra pasikaitinęs mano pirtelėje ežero viduryje ir iš jos nėręs tiesiai į vandenį, didesnio įspūdžio sako nėra patyręs. O man malonu, kai žmonėms gera ir smagu“, – šypsosi odontologas. Plaustas apskritai atlieka ne vieną funkciją: įstačius irklus, jis tampa valtimi, kur įsitaiso net keliolika žmonių, pastačius šašlykinę, virsta restoranu ant vandens, o kai ant jo ištempiama palapinė ir atnešama įkaitintų akmenų – plaukiojančia pirtimi. „Nuplauki į ežero vidurį, išmeti inkarą, pakuri šašlykinę ir išsikepi mėsytės. Dūmelis rūksta... Visi nuo kranto žiūri nesuprasdami, iš kur tie dūmai“, – išradimu džiaugiasi Leonas. Jam smagu ką nors meistrauti ir net taisyti savo klaidas: būdavo, pirtelėje atsisėdus penkiems, tas kampas atsidurdavo po vandeniu. Pamažu pavyko sukurti itin stabilų plaustą, ant kurio saugiai įsitaiso nemenkas būrys žmonių.
Paežerėje Leonas neseniai baigė meistrauti rūkyklą, kurioje žuvis ar paukštieną rūkys ypatingu – šlapiuoju – būdu. Pasak vyriškio, paslaptį jis parsivežęs iš Žemaitijos, o Trakų krašte tokio dalyko nežinojęs. „Į metalinės rūkyklos dugną pilami du litrai vandens ir beriama sauja pjuvenų. Viršuje kabinamos grotelės, o ant jų dedama žuvis ar vištiena. Kol vanduo verda, garai gamina maistą, paskui svilti pradeda pjuvenos, jau gatavai mėsai ar žuviai suteikdamos ypatingą aromatą ir skonį, – su pasimėgavimu pasakoja Leonas. – Patikėkite, taip išrūkytų trijų didžiulių karpių nelieka vos per penkiolika minučių.“
Leono sodyboje net lauke paprastai ant grotelių kepami patiekalai ruošiami nestandartiškai: virš ugnies kabinami ne iešmai ar grotelės su mėsa, o užkeliama nestora balto marmuro plokštė. Tiesiai ant jos dedama mėsytė. „Mėsa ant grotelių ir ant marmuro iškeps visiškai skirtingai. Pirmu atveju ji bus sausesnė, padžiūvusi, o kepama mano būdu išlieka sultinga, minkšta. Net kotletai, palyginti su keptuvėje ruoštais, išeina visai kitokie.“
Be bulvių, bet su rožėmis
Leonas prasitaria, kad energiškai čia labai gera vieta. Tiesa, sklype kiek daugoka „medžių vampyrų“. „Pavyzdžiui, beržas, lazdynas – medžiai donorai, jie duoda energijos, o yra ir tokių, kurie siurbia iš tavęs. Todėl šalia čia augančių juodalksnių pasodinau berželių, pušelių. Kita vertus, išnaikinti visus medžius vampyrus irgi nėra gerai. Kartais, kai atvažiuoji susinervinęs, kaip tik reikia, kad kas nors neigiamą tavo energiją ištrauktų, pasiimtų. Visur turi būti balansas ir harmonija, – pasakoja vyriškis ir priduria tikrai turįs ekstrasensorinių savybių. – Ne vienus metus domėjausi tuo, net esu baigęs kelias ekstrasensų kursų pakopas. Bet neketinau juo būti, man įdomu daug ką išmanyti.“
Sodybos šeimininkas juokiasi galintis vadinti save naujų veislių išradėjo Ivano Mičiurino sekėju – labai mėgsta skiepyti vaismedžius. Tiesa, klaidų tokiame darbe neišvengsi: prie kriaušės pripažįsta netyčia priskiepijęs obels šakelę. Tačiau keistasis hibridas ne tik puikiai prigijo, bet ir žydi, net žada duoti derlių. Klausimai apie tradicinį daržą su bulvėmis, pomidorais ar svogūnais Leonui kelia nuoširdų juoką. „Vienas kaimynas pačioje pradžioje irgi buvo užklausęs, kur bulvės augs, bet dabar jau niekam iš aplinkinių tokių klausimų nekyla. Ne mano stilius...“ – šypsosi pašnekovas. Sodybos aplinka išties labai vyriška: prie namo kol kas nematyti ir jokio rūtų darželio, daug kur trūksta kruopščios moteriškos rankos prisilietimo. „Ką padarysi... – linksmai atsidūsta Leonas ir mostelėjęs į prie pat ežero, po juodalksniais, kuriamą rožyną skuba patikinti, kad gėlių jo sodyboje tikrai netrūks: kelios rožės jau užmezgė pumpurus ir žada žydėti. Tiesa, priduria, žemės čia net žeme nepavadinsi: „Vienas žvyras, galėtum kasti ir pardavinėti. Net dirbti nereikėtų, puikiai vien iš to pragyvenčiau.“ Bet net ir tokioje prastoje žemėje Leonas pradėjo kurti kiparisų parkelį, pasodino naują sodą, tarp obelų ir kriaušaičių net įkurdino kelis persikų ir abrikosų medelius, o ežero pakrantėje, prie pat nendrių, kuo puikiausiai prigijo išmesti braškių krūmeliai.
Nuo miesto šurmulio ir žmonių pailsėti skirta sodyba ilgainiui pakeitė ir šeimininko pomėgį dažnai važiuoti į pajūrį. Nors Leonas atviras: „Būna ir taip, kad norisi pabėgti nuo sodybos, nes čia negali ramiai pabūti, nuolat susirandi, ką veikti: statai, sodini, žolę pjauni... Kiekvienas lopinėlis čia išvaikščiotas, todėl negali šios vietos nemylėti. Be to, labiau brangini tai, kas sunkiai pavyksta. Dabar savęs kitoje vietoje net neįsivaizduoju.“
Kam ir kaip odontologas, miesto žmogus, įsigijo 1,3 hektaro žemės sklypą, Leonas paaiškina paprastai: kuriozas. „Prieš kokius septynetą aštuonetą metų buvo dvi labai karštos vasaros. Trisdešimt ir daugiau laipsnių. Mieste tikrąja žodžio prasme pradėjo važiuoti stogas. Skaitai laikraštį ir nesuvoki, ką skaitai. Kad visai neužsilenkčiau, pradėjau pas draugą į sodybą važinėti. Bet kaskart turi taikytis, paskambinti, tartis...“ – pasakoja ne iš gero gyvenimo apie nuosavą sodybą pradėjęs galvoti vyriškis. Per beveik metus apžiūrėjo daugybę parduodamų žemės sklypų. Vienos agentūros pasiūlymas sudomino. Visi pranašumai: ir prestižinis Trakų rajonas, ir pagal planą – pakrantės „šmotas“, ir kaina visai juokinga – už beveik pusantro hektaro žemės vos dvidešimt tūkstančių litų. Gavęs planą Leonas nuvažiavo po sklypą pasižvalgyti. Apžiūrėjo ir ilgai negalvojęs nusipirko. Kai jau reikėjo su vietiniu eiti sklypo ribų žymėti ir stulpelių kalti, paaiškėjo, kad vyriškis visai ne tą sklypą buvo apžiūrėjęs. Leonui kojas pakirto pamačius, ką nusipirko. Žemė – vienas žvyras, teritorija – kalnai ir pakalnės, o vietoj pakrantės – liūnas, pelkė didžiausia! „Vos neatsisėdau, kai pamačiau savo pirkinį. Pajutau, kaip žemė po kojomis susvyravo, – dabar jau su šypsena prisimena. – Paskui atėjo žiema, pelkės vanduo užsitraukė, pasivaikščiojau po ledą ir pradėjo mintys suktis, ką čia daryti. O kas, jeigu tą žvyrą nuo savo kalnelio viršaus ant pelkės buldozeriais nustumčiau? Pasirodo, įstatymiškai to negalima daryti: jeigu nusipirkai pelkę, jos naikinti nevalia. Ir, aišku, būtinai atsirado gerasis kaimynas, kuris paskundė aplinkosaugininkams. Gavau penkis šimtus litų baudos. Vėliau žinovai, patyrinėję dokumentus, pamatė, kad mano pirkimo sutartyje juk ne pelkė, o pakrantė įrašyta. Taigi pelkės kaip ir nėra. Įstatymams nenusižengiau.“
Kelerius metus tvarkęsis ir vargęs nelemtame sklype Leonas sako supratęs, kodėl įžvalgesni net už tokią mažą kainą neskubėjo sklypo pirkti. „Skelbimas internete kabojo net dvejus metus. Jei aš būčiau pamatęs tikrąjį sklypą, irgi nebūčiau pirkęs, – neslepia dar kiek nusiderėjęs ir žemės gabalą Trakų rajone vos už aštuoniolika tūkstančių litų įsigijęs odontologas. – Seseriai net skambinau klausti, ar negalima pirkimo sandorio atkeisti ar panaikinti. Ji mane iškvailino: tiek žemės įsigijai už tokius pinigus, neik iš proto.“
Linksmojo odontologo išradimai
Nors pirmas įspūdis buvo neigiamas, sodybą pamėgo, kai prasidėjo darbai. „Tėvas mokė: „Žiūrėk, sūnau, ne kaip iš situacijos tragediją daryti, o kaip iš jos išeiti.“ Pagalvojau pagalvojau ir pradėjau veikti“, – pasakoja Leonas. Dabar net stebisi, kaip pigiai pavyko didžiuosius darbus atlikti, nes daug ko net pirkti nereikėjo: dalį pelkės užpylė žvyru iš nuosavo kiemo, o statant rąstinį namą pravertė senelio dovanotas brandus miškas. Gabusis odontologas pats net namo projektą nusibraižė ir architektui padavė jau parengtus planus su tiksliausiais matmenimis. „Vaikščiojau po butą su metru rankoje ir matavau, kokio dydžio vonios man reikės, kokio kambario...“ – pasakoja vyriškis. Name labai juntama gero Leono draugo dailininko Mariaus Jonučio ranka ir braižas. Jis parinko spalvas, sienas padabino gėlėmis.
Pagrindiniu namo akcentu tapo prie židinio iš plytelių išklotas „kilimas“. Iš pradžių su bičiule keramike Rūta Šipalyte plyteles sudėliojo tvarkingai, bet pasirodė neįdomu. Vėl iš naujo. Ir vėl kažkas ne taip. Leonas prisimena, kad Rūta jau buvo gerokai įsiutusi: „Ar bent pats žinai, ko nori...“ Jis žinojo, kad trūksta žaismingumo, todėl nusprendė plyteles pjaustyti ir dėlioti lyg netvarkingą mozaiką. Taip į „kilimą“ sugulė gražiausios sudužusių keramikės Nomedos Marčėnaitės vazų šukės ir iš prekybos centruose pirktų lėkščių išpjauti patikę motyvai. „Rūpesčių tikrai netrūko, bet kai įsijauti, eini nesustodamas. Kol čia dirbo žmonės, kasryt atvažiuodavau iš Vilniaus, pažiūrėdavau, duodavau nurodymus ir važiuodavau į darbą“, – prisimena.
Sodyba nuolat atvira draugams, ypač „Šokių dešimtuko“ šokėjams, buvusiems parketo kolegoms. „Daug kas turėjo sodybas, bet kažkaip pirmas pasiūliau ir visi su džiaugsmu suvažiavo. Balius su šokiais tada tęsėsi iki ryto, visi iki šiol prisimena, – šypsosi Leonas. – Ir dabar neretai mūsų šokėjai susirenka: žiemą nuo kalno rogėmis važinėjamės, o vasarą pirtelę ant vandens įsirengiame.“ Sodyboje – ne vienas Leono išrastas ar sugalvotas ir įgyvendintas daiktas. Visa tai – dėl savęs ir draugų, kad būtų įdomiau, kad turėtų tai, ko kiti net neįsivaizduoja esant. „Daugiausia visi stebisi mano sumeistrautu plaustu. Kas nors kartą yra pasikaitinęs mano pirtelėje ežero viduryje ir iš jos nėręs tiesiai į vandenį, didesnio įspūdžio sako nėra patyręs. O man malonu, kai žmonėms gera ir smagu“, – šypsosi odontologas. Plaustas apskritai atlieka ne vieną funkciją: įstačius irklus, jis tampa valtimi, kur įsitaiso net keliolika žmonių, pastačius šašlykinę, virsta restoranu ant vandens, o kai ant jo ištempiama palapinė ir atnešama įkaitintų akmenų – plaukiojančia pirtimi. „Nuplauki į ežero vidurį, išmeti inkarą, pakuri šašlykinę ir išsikepi mėsytės. Dūmelis rūksta... Visi nuo kranto žiūri nesuprasdami, iš kur tie dūmai“, – išradimu džiaugiasi Leonas. Jam smagu ką nors meistrauti ir net taisyti savo klaidas: būdavo, pirtelėje atsisėdus penkiems, tas kampas atsidurdavo po vandeniu. Pamažu pavyko sukurti itin stabilų plaustą, ant kurio saugiai įsitaiso nemenkas būrys žmonių.
Paežerėje Leonas neseniai baigė meistrauti rūkyklą, kurioje žuvis ar paukštieną rūkys ypatingu – šlapiuoju – būdu. Pasak vyriškio, paslaptį jis parsivežęs iš Žemaitijos, o Trakų krašte tokio dalyko nežinojęs. „Į metalinės rūkyklos dugną pilami du litrai vandens ir beriama sauja pjuvenų. Viršuje kabinamos grotelės, o ant jų dedama žuvis ar vištiena. Kol vanduo verda, garai gamina maistą, paskui svilti pradeda pjuvenos, jau gatavai mėsai ar žuviai suteikdamos ypatingą aromatą ir skonį, – su pasimėgavimu pasakoja Leonas. – Patikėkite, taip išrūkytų trijų didžiulių karpių nelieka vos per penkiolika minučių.“
Leono sodyboje net lauke paprastai ant grotelių kepami patiekalai ruošiami nestandartiškai: virš ugnies kabinami ne iešmai ar grotelės su mėsa, o užkeliama nestora balto marmuro plokštė. Tiesiai ant jos dedama mėsytė. „Mėsa ant grotelių ir ant marmuro iškeps visiškai skirtingai. Pirmu atveju ji bus sausesnė, padžiūvusi, o kepama mano būdu išlieka sultinga, minkšta. Net kotletai, palyginti su keptuvėje ruoštais, išeina visai kitokie.“
Be bulvių, bet su rožėmis
Leonas prasitaria, kad energiškai čia labai gera vieta. Tiesa, sklype kiek daugoka „medžių vampyrų“. „Pavyzdžiui, beržas, lazdynas – medžiai donorai, jie duoda energijos, o yra ir tokių, kurie siurbia iš tavęs. Todėl šalia čia augančių juodalksnių pasodinau berželių, pušelių. Kita vertus, išnaikinti visus medžius vampyrus irgi nėra gerai. Kartais, kai atvažiuoji susinervinęs, kaip tik reikia, kad kas nors neigiamą tavo energiją ištrauktų, pasiimtų. Visur turi būti balansas ir harmonija, – pasakoja vyriškis ir priduria tikrai turįs ekstrasensorinių savybių. – Ne vienus metus domėjausi tuo, net esu baigęs kelias ekstrasensų kursų pakopas. Bet neketinau juo būti, man įdomu daug ką išmanyti.“
Sodybos šeimininkas juokiasi galintis vadinti save naujų veislių išradėjo Ivano Mičiurino sekėju – labai mėgsta skiepyti vaismedžius. Tiesa, klaidų tokiame darbe neišvengsi: prie kriaušės pripažįsta netyčia priskiepijęs obels šakelę. Tačiau keistasis hibridas ne tik puikiai prigijo, bet ir žydi, net žada duoti derlių. Klausimai apie tradicinį daržą su bulvėmis, pomidorais ar svogūnais Leonui kelia nuoširdų juoką. „Vienas kaimynas pačioje pradžioje irgi buvo užklausęs, kur bulvės augs, bet dabar jau niekam iš aplinkinių tokių klausimų nekyla. Ne mano stilius...“ – šypsosi pašnekovas. Sodybos aplinka išties labai vyriška: prie namo kol kas nematyti ir jokio rūtų darželio, daug kur trūksta kruopščios moteriškos rankos prisilietimo. „Ką padarysi... – linksmai atsidūsta Leonas ir mostelėjęs į prie pat ežero, po juodalksniais, kuriamą rožyną skuba patikinti, kad gėlių jo sodyboje tikrai netrūks: kelios rožės jau užmezgė pumpurus ir žada žydėti. Tiesa, priduria, žemės čia net žeme nepavadinsi: „Vienas žvyras, galėtum kasti ir pardavinėti. Net dirbti nereikėtų, puikiai vien iš to pragyvenčiau.“ Bet net ir tokioje prastoje žemėje Leonas pradėjo kurti kiparisų parkelį, pasodino naują sodą, tarp obelų ir kriaušaičių net įkurdino kelis persikų ir abrikosų medelius, o ežero pakrantėje, prie pat nendrių, kuo puikiausiai prigijo išmesti braškių krūmeliai.
Nuo miesto šurmulio ir žmonių pailsėti skirta sodyba ilgainiui pakeitė ir šeimininko pomėgį dažnai važiuoti į pajūrį. Nors Leonas atviras: „Būna ir taip, kad norisi pabėgti nuo sodybos, nes čia negali ramiai pabūti, nuolat susirandi, ką veikti: statai, sodini, žolę pjauni... Kiekvienas lopinėlis čia išvaikščiotas, todėl negali šios vietos nemylėti. Be to, labiau brangini tai, kas sunkiai pavyksta. Dabar savęs kitoje vietoje net neįsivaizduoju.“
