Jau senokai jos nematyti nei televizijos eteryje, nei viešumoje. Liepa Rimkevičienė (28) nedalija interviu ir apskritai dažniausiai yra nepasiekiama. Visą laiką ir dėmesį ji skiria sūnui Rojui (1 m. 7 mėn.). Ir tik labai labai aktuali tema - ekologija - joje pabudina smalsią žurnalistę, turinčią ir norinčią išsakyti savo poziciją. „Dabar vėl ilgai tylėsiu", - po interviu juokiasi pajutusi, kad išnaudojo savo viešų žodžių limitą.
Dvejus metus buvusi „pogrindyje", pastaruoju metu spaudoje pasisakote tik ekologijos temomis...
Tame „pogrindyje", pasirodo, galima išvysti tai, ko ryškioje prožektorių šviesoje nesimato (šypsosi). Mane jaudina labai daug dalykų, apie juos mielai kalbu, tačiau ekologija plačiąja prasme visa tai vienija. Paviršutiniška yra plepėti tik apie burokėlius be pesticidų ar šiukšlių rūšiavimą - civilizuotoje visuomenėje tai turėtų būti savaime suprantama, kaip ir rytais valytis dantis. Mane labiau jaudina „minčių ekologija", žmonių sąmoningumas, laisvė ir su ja žygiuojanti atsakomybė. Tai tarsi kitas kultūros lygmuo, kai socialinių vaidmenų atlikimą ir nuolatinį bėgimą nežinia kur keičia sąmoningas buvimas. Būtent buvimas! Kai supranti, kad gerokai didesnis džiaugsmas yra būti, o ne turėti, nuo to ir prasideda ekologija. Burokėliai - vėliau.
Amžių sandūroje vyksta vertybių revoliucija. Senąjį vartotojišką bedvasį gyvenimo būdą ir pasaulėžiūrą keičia nauja atsakingo ir darnaus gyvenimo srovė, grąžinanti vienybės su gamta svarbą. Neseniai pasaulis išgirdo apie ontopsichologiją - mokslą, teigiantį, kad mums būtina ugdyti intuiciją, kad visus teisingus sprendimus ir atsakymus galime rasti savo viduje. Biomimikrijos mokslas, paremtas gamtos procesų stebėjimu ir pritaikymu, kuria darnius procesus bei produktus. Pasaulis grįžta prie natūralaus gimdymo, o švietimo laukia revoliucija, nes autoritarinę, paklusnumu sistemai grįstą pedagogiką keičia nauja - humanistinė, ugdanti laisvą žmogų, neturintį tikslo lenktyniauti. „Žaliosios" architektūros „dievas" Hundertwasseris užkrėtė pasaulį ekodizaino idėjomis, o naujieji milijonieriai atsisako prabangių žaisliukų, statuso simbolių ir ekshibicionistinio prestižo. Kukliai apsirengę, išsivadavę nuo pinigų kalimo kulto, jie renkasi tiesiog gyvenimą.
Kodėl visi šie dalykai jus taip jaudina?
Tiesiog labai aiškiai pajutau, kad esame savo įpročių, visuomenės normų ir patogaus gyvenimo vergai. Nebegalime gyventi be nesibaigiančių malonumų ir pramogų. Jei tai būtų tik vidinės tuštybės ir nudvasėjimo reikalas, būtų galima kalbėti apie vertybių krizę, tačiau tai - kur kas daugiau. Besaikis vartojimas alina, išnaudoja ir apiplėšia žemę, kuri yra mūsų ekosistema, reikalinga tam, kad gyventume. Po kelių tūkstantmečių matome pasekmes. Juk net mokslininkų akimis žmogus tapo grėsminga būtybe. Tik pagalvokite, kiek sunaikinome vien per pastarąjį šimtmetį. Šis periodas gyvybės evoliucijoje užima vos nanosekundę. Kai pagalvoju apie visa tai, net užmigti darosi baisu.
Nejaugi manote, kad kelių žmonių pastangos gali ką nors pakeisti?
Kaip rodo istorijos faktai, dažniausiai būtent kelių žmonių pastangos ir keičia pasaulį. Nors dabar gyventi šia diena, išgyventi tapo daugelio taktika ir strategija. Taip gyvena ne tik pavieniai žmonės, bet ir valstybės. Visgi manau, kad kiekvienam reikia pradėti nuo savęs. Kad didžiausias mūsų priešas ir nuodėmė yra susvetimėjimas ir atskirumas. Jei matytume vienas kitame savo atvaizdą, o savęs be gamtos ir gamtos be savęs negalėtumėme įsivaizduoti, išnyktų daugelis problemų.
Šiandien kalbėti apie ekologiją tapo madinga...
Yra dvi medalio pusės. Pirmoji - labai sveikintina, nes ši mada, kaip ir mada nesėsti girtam prie vairo ar nemušti vaikų, yra labai pozityvi. Norint keisti žmonių įpročius, naujovės pirma turi atkeliauti kaip mados vėjai, tik po kurio laiko tai taps norma. Tarkim, pasaulio gamyklos per metus sunaudoja daugiau nei aštuoniolika milijonų barelių naftos ir penkis šimtus devyniasdešimt litrų gėlo vandens vien tam, kad pagamintų tarą, į kurią bus supilstytas vanduo. Pagalvokime, kiek gamtos išsaugotų vien mada nepirkti vandens plastikiniuose buteliuose!
Kita ekologinės mados medalio pusė man kelia nerimą. Pastebiu vis daugiau pavyzdžių, kai įmonės nepelnytai naudojasi žodžiu „ekologija". Padaro kokią smulkmeną, kuri, palyginti su visa aplinkai žalinga jų veikla, tėra lašas jūroje: pastato konteinerį, pakeičia lankstinukų popierių ar tiesiog nusidažo sienas žaliai ir jau skelbiasi esą ekologiški. Taip atsiranda tokių akibrokštų kaip „ekologiškos degalinės" ar „ekologiška parama Gruzijai". Mačiau vienos reklamos agentūros skelbimą, jog ji padeda nuspalvinti įmonės veiklą „žaliai". Žodžiu, daryk ką nori: naikink ir teršk, mes vis tiek jūsų įvaizdį sukursime „ekologišką".
Ekologija jūsų gyvenime atsirado kartu su sūnumi ar ja domėjotės ir anksčiau?
Tikiu, kad nėščiąsias ypač globoja angelai. Tas laikotarpis ir man buvo didelių atradimų metas. Turėjo įtakos tai, kad atsirado daugiau laisvo laiko, jį skyriau knygoms ir kitokios formos savišvietai. Visgi didžiausias atradimas man buvo tai, kad kai nustoji bėgti beprotiškoje karjeros estafetėje, tyloje pradedi girdėti vidinį savo širdies balsą, kuris pasako daugiau nei šimtai knygų. Taip supranti, kad visos žinios, visi atsakymai glūdi mumyse, tiesiog reikia išmokti juos perskaityti. Vienas iš pirmųjų suvokimų, kurį jaučiu kasdien, kad mes su gamta esme vieni, tik skirtingo sąmoningumo ir išraiškos formų. Man gamta yra gyvenimo jėga, atsiskleidžianti per medžius, akmenis, žemę, jūrą ir mus.
Gimus kūdikiui, natūraliai išauga atsakomybės jausmas, nebegali vien kontempliuoti ir medituoti, atsiranda tarsi vilkės instinktas apsaugoti savo vaiką, o kartu - ir motiniška globa viso, kas gyva. Turiu sūnų, todėl man tikrai ne vis vien, kas laukia svarbiausio jo lopšio - „žydrosios planetos" - ir tikrųjų namų - gamtos, kur, tikiu, jam taip pat norėsis nuolat grįžti.
Kokia ta „ekologinė motinystė"?
Visų pirma tai - stebuklingas įsiklausymas į save. Tikiu, kad kiekviena mama giliai viduje žino, kaip išnešioti, pagimdyti ir išauginti kūdikį. Tiesiog gyvename vyriškojo prado, logikos dėsnių ir racionalumo pasaulyje, kur neliko vietos moteriškai intuicijai. Todėl mums tapo įprasta, kad medikai ar kiti rimti specialistai duoda nurodymus, kaip turime jaustis, gimdyti ar auginti vaiką. Neneigiu mokslo pažangos, tačiau nesuprantu, kodėl šie du poliai negali vienas kito papildyti.
Neseniai Lietuvoje viešėjo legendinis prancūzų gydytas Michelis Odentas, pirmasis Europoje įkūręs namų aplinkos gimdyklas, parašęs krūvą knygų apie natūralų gimdymą ir jam būtinas sąlygas. Šis medikas atliko daug tyrimų apie nėštumo laikotarpio, gimimo ir pirmųjų gyvenimo metų svarbą. Jo įsitikinimu, būtent šie išgyvenimai lemia psichinę ir fizinę žmogaus sveikatą visą gyvenimą, o natūralus gimdymas be medikamentų, nuolatinis vaiko ir mamos artumas tą sveikatą užtikrina.
Kodėl ryžotės sūnų auginti kitaip?
Todėl, kad kaip kiekviena mama labai myliu savo vaiką ir žinodama tai, ką perskaičiau, įsiklausydama į save ir jį, radau tą vienintelį savo motinystės kelią ir kitaip Rojaus auginti negalėčiau. Žinau, kitiems tai atrodo sudėtinga, net mano močiutė sako, kad jos laikais vaikus augino paprasčiau, bet man tikrai viskas labai organiškai paprastai išeina. Taip, Rojus nuolat su manimi, augame be auklės, iki šiol jį žindau, nuo gimimo nuolat nešiodavau ant rankų ar nešyklėje. Nesuprantu, kaip galima vaiką palikti verkiantį „plaučių pavėdinti" ar neimti ant rankų, nes „pripras". Nuolatinis fizinis kontaktas su mama pirmaisiais metais jam svarbesnis nei maistas, o nešiojimo naudą mokslas taip pat jau įrodė.
Tačiau vaiką rengti, maitinti tik tuo, kas pažymėta ekologiško gaminio ženklu, labai brangu. Taip jį auginti - tiesiog ne kiekvienai šeimai prieinama prabanga.
Ekologiškai vaikus auginančios mamos yra ne tos, kurios prisiperka kalnus brangios ekologiškos produkcijos, o tos, kurios sugeba išsiversti minimaliomis priemonėmis. Ekologija neturi skatinti vartojimo. Pirmiausia tai - menas pasitenkinti tuo, kas būtina, vengiant nereikalingos prabangos. Aš manau, kad pirmuosius metus vaikui reikia tik motinos meilės ir jos pieno. Didžiulė kūdikių apyvokos reikmenų pramonė mums nuolat perša, kad daugybė dalykų auginant kūdikį būtini. Bet mano Rojus puikiausiai auga be čiulptuko. Kadangi iki metų valgė tik mamos pieną, jam nereikėjo jokių buteliukų, pieno šildytuvų, kūdikių maistelių, pientraukių, maniežų, vaikštynių, sintetinių sauskelnių ir daugelio kitų dalykų, be kurių daug kam neįsivaizduojama šiuolaikinė motinystė. Ne tik ekologija, bet ir ekonomija (juokiasi)!
Daugelis produktų, sukurtų mamos patogumui, iš tiesų daug atima iš vaiko. Vežimėliai ir lovytės - gyvybiškai svarbų mamos artumą, čiulptukai - dažnesnį kontaktą su mama, neretai - ir žindymą, vaikštynės ir maniežai - vaiko laisvę judėti. Net žaislai skirstomi į tėvų pakaitalus, ugdančius vaikui socialinio atskirumo jausmą, ir katalizatorius, skirtus laiką leisti kartu. Būtent pastarieji žaislai turi didžiausią įtaką asmenybei augti. Nuoširdžiai sakau: visai nesijaučiu sau apsisunkinusi gyvenimo! Man labai gera nuolat su meile rūpintis vaiku, be to, esu jauna ir sveika, o genialioji gamta viską gerai apskaičiavo, tad tikrai žinau, kad išgyvensiu (šypsosi)!
Tačiau su atžala praleisti daugiau kaip metus daugumai moterų - neregėtas dalykas: juk laukia darbas...
Vargšiukas tas darbas (šypsosi). Matote, kokios gilios ir įsišaknijusios mus spaudžiančios visuomenės normos. Kas tu tokia, jei nekuri BVP ir nemoki PVM, o augini vaiką? Ar tau ne gėda? O jei dar renkiesi mažesnį vartojimą, atsisakai sezono mados tendencijų ar nepapuoli į jokią rinkodaros grupę, tai daugelio akimis tavęs apskritai nėra. O kas tie mažo, savo teisių dar nesugebančio apginti vaiko poreikiai prieš didžiąją ekonomikos mašiną? Kaip jūs manote, kam kuriami visi tie „jaunų, žavių, veiklių" įvaizdžiai? Giliu mano įsitikinimu, nėra tokio darbo, na, nebent tu tiesiogiai gelbėtum pasaulį ar finansinė padėtis būtų tragiška, kuris galėtų tapti svarbesniu dalyku nei pirmieji vaiko metai, kai mamos artumas lemia viso jo gyvenimo kokybę. Man atrodo, tokiu metu labai egoistiška galvoti apie savęs realizavimą, karjerą ar pripažinimą. Iš tiesų moterys yra didžiai apdovanotos Dievo, kad gali patirti tą ramybės, gėrio ir angelų sparnų šnarėjimo laiką. Man buvo be galo malonu save dovanoti mėgstamam darbui, dabar aš visą save dovanoju sūnui, o kai ateis laikas ir jam manęs reikės mažiau, vėl grįšiu dirbti. Viskam savas laikas. Žiūriu į tai labai ramiai, budistiškai (šypsosi).
Tiesa, kad šiemet atsisakėte ne vieno viliojančio darbo pasiūlymo televizijoje? Nejaugi nežadate ten grįžti?
Dar kartą dėkoju visiems siūliusiems, malonu, kai tavimi pasitiki ir siūlo ne kokius „tirli pirli", o darbą rimtuose projektuose. Tačiau dabar kaip niekada anksčiau jaučiuosi subrendusi ir kupina minčių įgyvendinti savo idėjas. Noriu dirbti darbą, kuris būtų mieliausias širdžiai, o kartu ir tikrasis mano pašaukimas. Esu grynakraujė idealistė ir tikiu, kad tam ateis laikas. Kol tas laikas neatėjo, nenoriu blaškytis, nes turiu didelę laimę šalia - Rojų, kuriam manęs reikia labiausiai.
Kokios kasdienio jūsų šeimos gyvenimo „žalios" detalės?
Mes sąžiningai rūšiuojame šiukšles, geriame filtruotą vandenį iš čiaupo. Mums ir vaikui skirtą kosmetiką, buitinę chemiją stengiamės pirkti ekologišką. Mėsos valgome tikrai mažai, maistą dažniausiai perkame ekologiniuose turguose ar tiesiai iš ūkininkų. Ekologiškų produktų auginimas ir gamyba neteršia gamtos, todėl jų vartojimas įgauna visai kitokią prasmę. Pirkdami ekologišką produktą mes balsuojame už kitokią pasaulio ateitį. O svarbiausia - jeigu galime be ko nors apseiti, tiesiog neperkame. Tik dabar pastebėjau, kad mūsų poreikiai iš tiesų gerokai mažesni nei seniau. Gaila, bet norint dar ekologiškiau gyventi svarbūs ne tik mūsų norai. Norėčiau važinėti aplinkai draugišku transportu, varomu atsinaujinančiu energijos šaltiniu, bet neturiu galimybių.
Ar vyras jus supranta ir palaiko? Šeimyniniame gyvenime, matyt, nuolatos tenka ką nors derinti, vienam prie kito taikytis, mokytis...
Manau, svarbiausia dviejų žmonių santykiams - nesavanaudiškumas. Kai žmogų iš tiesų myli, tampi mažiau egoistiška. Kosmopolitiškuose leidiniuose aprašomos moterų strategijos vyrams vilioti yra vartotojiškos, nenuoširdžios. Tarsi neetiškame versle rezgi tinklus, kovoji pasitelkdama gudrybes, juodąsias technologijas, bet anksčiau ar vėliau netikros pilys sugriūva, nebelieka jausmų, pasiaukojimo, meilės. Svarbu mokėti atleisti, suprasti kitą ir mylėti, o jei nesupranti - priimti ir mylėti tokį, koks yra, vien dėl to, kad jis yra... Apskritai visi žmonės verti meilės. Kunigas Saulaitis pasakė: „Liepa, per gyvenimą nesutikau nė vieno blogo žmogaus. Gal jų kur nors ir yra, bet aš nesutikau." Šie krikščioniški žodžiai - labai gilūs ir teisingi. Turime atskirti blogąsias savybes nuo asmens. Žmogus savaime yra šviesa ir meilė, jis tik visko prisigeria iš aplinkos lyg kempinė, aplimpa nuoskaudomis, kompleksais ar nedorybėmis.
Joringį išlydėjote į ekstremalią kelionę. Jei ne sūnus, būtumėte norėjusi keliauti kartu su juo?
Nebūčiau, nes jis iškeliavo su vyriška kompaniją į laukinę vyriškumo ir išlikimo mokyklą Karelijoje. Metroseksualių vyrų triumfo laikais labai sveikinu tokias iniciatyvas. O jei atvirai, į Rusiją manęs niekas varu nenuvarytų.
Kokias atostogas renkatės jūs?
Nuo gegužės iki rugsėjo vidurio Vilniuje praleidau vos keletą dienų. Norėjau, kad vaikas šiltąjį metų laiką leistų natūralioje gamtoje, gyvenome ir Nidoje, ir pas senelius kaime. Turėjau jam daug ką parodyti: kaip pavasarį kurkia valės, miške kvepia čiobreliai ir smilgos kutena plikus padukus, kaip gandrai moko skristi savo vaikus, kaip dygsta baravykai ir tyliai teškena upė Šventoji. Noriu, kad mano vaikui gamta taptų natūralia, gyvybiškai svarbia erdve, į kurią jis galėtų organiškai įsilieti ir semtis iš jos jėgų bei įkvėpimo. Per atostogas man nereikia jokių kurortinių programų ar vandens parkų, net Nidą labiausiai myliu birželį, kai ji dar būna pustuštė ir „nefestivalinė". Kai visi trys dviračiais mišku važiuojame į laukinį paplūdimį, pakeliui sustodami paragauti žemuogių. Kai girdime susiliejantį jūros ir marių ošimą, užlieja toks gerumas ir palaima, o kartu ir ryžtas, kad šį pasakišką Dievų grožį žūtbūt reikia išsaugoti.
